Sigitas Geda „Vakaras prie televizoriaus“
Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar vaizdas ekrane gali pakeisti tiesioginę patirtį?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu eilėraščiu. Kitą išplėtok aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija, kurioje būtų galima palyginti atvaizdą ir paties daikto ar reiškinio pažinimą.
Labai geras daiktas
Yra televizorius,
Vos tiktai nubudęs,
Aš galiu išvysti jus,
Pasaulio vaikai!Anas nosį krapšto,
Nesimoko rašto,
Kitas atsikėlęs –
Kaip žvėris pašėlęs!Labai geras daiktas
Yra taip žiūrėti,
Gėles ir mėnulį,
Ir sniegą regėti.Viską, viską, rodos,
Aš dabar matau,
Lyg pasaulio knygą
Sėdžiu ir skaitau.Bet nereik užmiršti,
Kad tikra gėlelė
Visai kitaip auga,
Kitaip žiedą kelia.Daugiau nežiūrėsiu, –
Pasaulį stebėsiu!
Nebent vakare,
Nebent vakare,
Kai gėlelės miega,
Kai apšviečia sniegą
Žvaigždelė žydra!
Žodžiai. Rodos – atrodo. Nebent – čia žodis, kuriuo pradedama išimtis.
1 variantas
Ar vaizdas ekrane gali pakeisti tiesioginę patirtį?
Ekrane galime išvysti vietas ir dalykus, kurių patys nepasiektume. Vis dėlto matomas vaizdas ne visada atsako į klausimus, kylančius paėmus daiktą ar pabuvus šalia jo. Manau, ekranas praplečia pažinimą, tačiau tiesioginės patirties visiškai nepakeičia: ji leidžia patikrinti pirmą įspūdį.
Sigito Gedos eilėraštyje „Vakaras prie televizoriaus“ toks skirtumas atsiskleidžia keičiantis kalbančiojo susižavėjimui. Iš pradžių jis džiaugiasi galįs pamatyti pasaulio vaikus ir gamtos vaizdus. Žiūrėjimas primena pasaulio knygos skaitymą: žinių gaunama sėdint prieš ekraną. Tai patraukli galimybė, bet teiginį apie matomą visumą sušvelnina žodis „rodos“. Vėliau tikra gėlelė tampa ekrano vaizdo ribos ženklu: ji kitaip auga ir kelia žiedą. Kalbančiojo dėmesys krypsta nuo rodymo prie paties pasaulio stebėjimo. Vis dėlto pažadą nebežiūrėti jis palydi išimtimi „Nebent vakare“. Vadinasi, ekrano patrauklumas išlieka net pripažinus skirtumą. Eilėraštis leidžia vertinti abu pažinimo būdus ir svarstyti, ko iš kiekvieno tikimės.
Skirtumą galėtume pajusti ir ruošdami klasės darbų parodą. Įsivaizduokime mokinį, kuris jos užrašams rinktųsi popierių pagal ekrane pateiktas nuotraukas. Dviejų rūšių lapai atrodytų vienodai balti, tad iš pradžių jis nematytų priežasties juos lyginti. Mokytoja galėtų pasiūlyti paimti abu turimus pavyzdžius ir ant jų parašyti pieštuku. Vienas lapas lengvai linktų, kitas būtų standesnis; skirtingame paviršiuje kitaip slystų pieštukas. Mokinys galėtų patikrinti, ant kurio aiškiau išeitų norimas užrašas. Nuotraukos būtų padėjusios susipažinti su pasirinkimais, o bandymas suteiktų žinių apie konkrečią paskirtį. Paėmęs lapus, mokinys pastebėtų jų skirtumus, kurių nuotraukose neįžiūrėtų.
Taigi vaizdas gali sudominti, supažindinti ir padėti rinktis, tačiau dalį savybių suprantame tik susidūrę su pačiu dalyku. Eilėraščio gėlelė ir įsivaizduotas popieriaus bandymas išryškina tokią ribą. Daugiau sužinome tada, kai mokame susieti matytą vaizdą su patikrinta patirtimi.
Kaip nagrinėti pateiktą tekstą
Rašinys gretina du pažinimo būdus. Literatūrinis argumentas remiasi kalbančiojo dėmesio kaita, o sukurtas atvejis parodo, kokią konkrečią savybę galima patikrinti pačiam.
| Šaltinio ar sukurto atvejo detalė | Ryšys su argumentu |
|---|---|
| Pasaulio vaikai ir gamtos vaizdai | Televizorius atveria plačią vaizdų įvairovę; jo nauda argumente pripažįstama |
| „Lyg pasaulio knygą“ | Žiūrėjimas lyginamas su skaitymu ir pasaulio pažinimu per vaizdą |
| „rodos“ | Matomos visumos įspūdis išlieka kalbančiojo įspūdžiu |
| Tikra gėlelė kitaip auga ir kelia žiedą | Atkreipiamas dėmesys į paties gyvenimo savitumą, kurio vien rodymas neišsemia |
| „Nebent vakare“ | Sprendimas nebežiūrėti gauna išimtį; abu pažinimo būdai lieka svarstomi |
| Įsivaizduoto mokinio matomos dviejų rūšių popieriaus nuotraukos | Vaizdas padėtų susipažinti su pasirinkimais, bet neparodytų visų jų skirtumų |
| Jis paimtų lapus ir ant jų parašytų pieštuku | Lankstumas, standumas ir rašymo pojūtis taptų patikrinami pagal konkrečią paskirtį |
Sukurtas atvejis plėtojamas tariamąja nuosaka ir nepriskiriamas eilėraščio kalbančiajam. Pirmoji dėstymo pastraipa aiškina požiūrio kaitą, antroji – pasirinkimo patikrinimą. Išvada jas sujungia per vaizdo ir tiesioginio bandymo santykį.
Vertinimo lentelė
Remiamasi NŠA PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašo lietuvių kalbos ir literatūros dalimi.
| Vertinama sritis | Daugiausia taškų | Šio darbo patikra |
|---|---|---|
| Temos suvokimas ir plėtojimas | 5 | Ar atsakymas aprėpia ir vaizdo naudą, ir tai, ką gali pridėti tiesioginė patirtis? |
| Teiginių pagrindimas ir argumentų tinkamumas | 5 | Ar eilėraščio posūkis, gėlelės vaizdas ir popieriaus bandymas paaiškinti bei susieti su teze? |
| Teksto struktūra ir nuoseklumas | 3 | Ar sandara tinkama temai bei žanrui, tekstas komponuojamas savitai ir kūrybiškai, mintys jungiamos nuosekliai? |
| Stilius, žodynas ir sintaksė | 5 | Ar kalba individuali ir sklandi, žodynas turtingas bei tikslus, sakinių sandara įvairi? |
| Raštingumas | 12 | Ar taisyklingos gramatinės formos, žodžių vartojimas, rašyba ir skyryba? |
| Iš viso | 30 | Tai galimų taškų suma; pavyzdžiui įvertinimas neskirtas. |
Viso lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šios užduoties 250–300 žodžių ir keturių pastraipų sandara yra mokymosi pasirinkimas. Aukščiausiems argumentavimo taškams reikia tvirtų literatūros ar kultūros žinių. Vien sukurto kasdienio atvejo įtraukimas maksimalių taškų negarantuoja.
Redaguodamas prie kiekvienos detalės užrašyk, ką ji leidžia pažinti. Patikrink, ar pradinio susižavėjimo ir pabaigos išimties nepraradai kalbėdamas apie tikrą gėlelę. Popieriaus atvejyje išlaikyk tariamąją nuosaką; paaiškink, kokiam užrašui bandymas būtų naudingas. Išvada turi sujungti abu argumentus be naujo pavyzdžio.
Ostatnia edycja: październik 23, 2026