Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar užuojauta visada virsta pagalba?“ Vieną argumentą pagrįsk Nėries eilėraščiu, kitą – aiškiai įsivaizduojama kasdiene situacija. Atskirk norą padėti nuo galimybės įvykdyti pažadą.

Žvarbūs lietūs raižo tartum peiliai.
Dargana rudenė – klampios pelkės.
Dagilėli, ko taip čypsi gailiai?
Ar netekęs draugo, ar išalkęs?

Sibiro jau taigos vėjai kelias,
Greit supūs ledinių snaigių pusnį.
Be pastogės – permirkę plunksnelės...
Kur nakvosi, kur tu svečias būsi?

Aš pakviestau mažąjį paukštelį
Į namelio šilumą pro langą...
Dagilėli, nebturiu namelių,
Svetima padangė mane dengia.

Šaltinis: Salomėja Nėris, „Dagilėlis“, rinkinyje „Prie didelio kelio“. „Šaltinių“ skaitmeninė publikacija, PDF p. 3; leidinio kreditas nurodo Vilnių: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 13–86 (visos atrankos ribos).

Žodžiai. Dagilėlis – mažas paukštis giesmininkas. Rudenė – rudeninė. Pakviestau – pakviesčiau. Nebturiu – nebeturiu.

Data po eilėraščiu. Penza, 1941 m. spalio 28 d.

Ar užuojauta visada virsta pagalba?

Pastebėję svetimą bėdą kartais iš karto suprantame, kuo galėtume prisidėti. Kitu atveju noras padėti susiduria su paprasta kliūtimi: patys neturime to, ko kitam reikia. Užuojauta tuomet išlieka svarbi, tačiau jos negalima laikyti jau suteikta pagalba. Šį skirtumą verta pripažinti sąžiningai.

Salomėjos Nėries „Dagilėlyje“ kalbantysis jautriai klausia paukštelio apie jo nelaimę, mato permirkusias plunksnas ir numano artėjantį šaltį. Paukščiui reikėtų šilto prieglobsčio. Vaizdas, kaip jis būtų pakviestas pro langą, atskleidžia norą priimti ir apsaugoti. Tačiau po šio įsivaizdavimo pasakoma, kad pats kalbantysis nebeturi namelių. Tai keičia kvietimo prasmę: jis lieka neišpildomas noras, nes nėra savos pastogės. Paskutinėje eilutėje minima svetima padangė susieja dviejų būtybių nesaugumą. Užjaučiantis žmogus čia pats stokoja atramos. Eilėraštis parodo jo jautrumą, tačiau nepasako, kad paukštis jau išgelbėtas ar kur nors apgyvendintas.

Gerokai mažesnį sunkumą įsivaizduokime mokykloje. Klasės draugui prieš parodą sugestų spausdintuvas, o jo plakatas liktų kompiuteryje. Mokinys, kuris ir pats namuose negali spausdinti, galėtų suprasti nusivylimą. Vis dėlto vien pažadas viską sutvarkyti nesukurtų reikiamos galimybės. Jis galėtų aiškiai pasakyti, ko padaryti nepajėgia, ir pasiūlyti kartu paklausti bibliotekininkės apie spausdinimą mokykloje. Jei tokios paslaugos nebūtų, liktų galimybė padėti pasiruošti žodinį pristatymą ar aptarti ranka nupiešiamą plakatą. Ką pasirinkti, turėtų nuspręsti pats draugas. Šio sugalvoto atvejo kliūtis konkreti, todėl būtų galima ieškoti kitos išeities. Eilėraščio namų netekties mastas kitoks; jo pabaigai tokio sprendimo nepriskiriame.

Vadinasi, užuojauta gali paskatinti pagalbą, bet jos neužtikrina. Reikia ir galimybių, ir kito žmogaus poreikio supratimo. Pripažinę savo ribas galime išsaugoti nuoširdų dėmesį, o ten, kur įmanoma, ieškoti tinkamo veiksmo. Pažadas turėtų atitikti tai, ką iš tiesų galėtume atlikti.

Rašinys skiria jautrų atsaką į nelaimę nuo galimybės suteikti būtent reikiamą pagalbą. Eilėraštis ir kasdienis atvejis išlaiko skirtingą sunkumo mastą.

Tobulink. Išbrauk pažadą, kurio tavo pavyzdžio žmogus negalėtų įvykdyti. Jo vietoje nurodyk vieną galimą veiksmą ir sąlygą, nuo kurios priklausytų rezultatas.

Remiamasi NŠA PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašo lietuvių kalbos ir literatūros dalimi.

Viso lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šiai mokomajai užduočiai pasirinkta 250–300 žodžių ir keturių pastraipų sandara. Aukščiausiems argumentavimo taškams reikia tvirtų literatūros ar kultūros žinių; vien įsivaizduoto kasdienio atvejo įtraukimas maksimalaus įvertinimo negarantuoja.

Peržiūrėk sakinius, kuriuose pasakai, kad kam nors jau padėta. Ar tekste parodytas atliktas veiksmas? Eilėraščio norimo prieglobsčio ir mokyklos atvejo galimos išeities nesuplak į vieną įvykusią baigtį.