Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar sutikti visuomet reiškia norėti?“ Vieną argumentą pagrįsk Merso ir Mari pokalbiu, kitą – aiškiai įsivaizduota kasdiene situacija. Aptark, kaip būtų galima išsiaiškinti skirtingai suprastą pritarimą.

Netrukus mane išsikvietė viršininkas, ir tą akimirką aš net išsigandau, pagalvojęs, kad jis man lieps mažiau šnekėti telefonu, o daugiau dirbti. Bet jis kalbėjo visai apie kitką. Jis pasakė norįs supažindinti mane su vienu, dar ne visai aiškiu projektu ir išgirsti mano nuomonę tuo klausimu. Jis ketina atidaryti savo filialą Paryžiuje ir ten, vietoje, tiesiogiai vesti derybas su stambiomis bendrovėmis,—jis nori žinoti, ar aš ten sutikčiau važiuoti. Tai man duotų galimybę gyventi Paryžiuje ir dalį laiko keliauti. „Jūs jaunas ir, man atrodo, toks gyvenimas jums turėtų patikti“. Taip, atsakiau, bet iš esmės man vis tiek. Tada jis paklausė, nejaugi aš nenorėčiau pakeisti savo gyvenimo. Atsakiau, kad gyvenimo niekad nepakeisi, kad ir kaip gyventum, gyvenimas yra visur tas pats, ir kad manasis man visai patinka. Jis atrodė nepatenkintas ir prikišo man, kad aš niekuomet neatsakąs tiesiai į klausimą, kad neturįs ambicijos, ir tai kenkią darbui. Aš grįžau prie savo stalo. Geriau jau nereikėjo jo pykinti, bet aš nemačiau priežasčių keisti savo gyvenimą. Gerai pamąsčius, aš juk nesu koks bėdžius. Studijuodamas turėjau daugybę ambicingų svajonių. Bet, priverstas nutraukti mokslą, greitai supratau, jog jos iš tikrųjų neturi jokios reikšmės.

Vakare pas mane atėjo Mari ir pasiteiravo, ar nenorėčiau jos vesti. Atsakiau, kad man vis tiek, bet jeigu ji nori, galime susituokti. Tada ji panoro sužinoti, ar aš myliu ją. Aš atsakiau, kaip jau buvau sakęs vieną kartą, kad tai neturi jokios reikšmės, bet tikriausiai nemyliu. „Tai kam tada ruošies mane vesti?“ — paklausė ji. Aš pakartojau, kad tai neturi jokios reikšmės, ir jeigu ji to nori, mes galim susituokti. Be to, juk pasisiūlė jinai, o aš tik sutikau. Tada Mari pareiškė, kad vedybos —rimtas dalykas. „Ne“,—atsakiau aš. Valandėlę ji tylėdama žiūrėjo į mane. Paskui pradėjo kalbėti. Ji sakėsi tenorinti žinoti, ar aš priimčiau tokį pasiūlymą iš kitos moters, su kuria mane sietų tokie patys saitai. „Žinoma“,—atsakiau. Tada ir ji suabejojo, ar mylinti mane, o aš tuo labiau šito negalėjau žinoti. Dar kiek patylėjus ji sumurmėjo, kad aš esu keistas, kad ji, be abejo, dėl to mane ir myli, ir kad turbūt vieną dieną dėl tos pačios priežasties aš jai tapsiu atgrasus. Kadangi aš tylėjau, neturėdamas ką pridurti, ji šypsodamasi paėmė mano ranką ir pareiškė, kad nori ištekėti už manęs. Aš atsakiau, kad mes taip ir padarysim, kai tik ji panorės. Paskui aš jai papasakojau apie viršininko pasiūlymą, ir Mari pasakė, kad norėtų pamatyti Paryžių. Aš pasakiau, jog ten gyvenau kurį laiką, ir ji paklausė, kaip jis atrodo. Aš atsakiau: „Nešvaru. Daug balandžių ir tamsių kiemų. Žmonių oda balta“.

Paskui mes išėjom pasivaikščioti ir klaidžiojom didžiausiomis miesto gatvėmis. Moterys buvo gražios, ir aš paklausiau Mari, ar ji tai pastebi. Mari atsakė, kad pastebi ir kad supranta mane. Kurį laiką tylėjome. Tačiau aš dar nenorėjau skirtis su ja ir pasakiau, kad galėtume drauge pavakarieniauti pas Selestą. Ji būtų mielai sutikusi, bet turėjo reikalų. Buvome nebetoli mano namų, ir aš atsisveikinau. Ji pažvelgė į mane: „Tau neįdomu, ką aš veiksiu?“ Man buvo įdomu, bet aš stačiai nepagalvojau apie tai, ir dabar ji žiūrėjo į mane lyg priekaištaudama. Tačiau matydama, kaip aš suglumau, ji vėl nusijuokė, visu kūnu prisiglaudė prie manęs ir atkišo lūpas.

Šaltinis: Alberas Kamiu, „Svetimas; Krytis: romanai“, iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė. Vilnius: Vaga, 1991. Pirmos dalies V skyriaus ištrauka, pateikto PDF p. 47–48; ISBN 5-415-00698-2.

Kontekstas. Pirmuoju asmeniu pasakoja Merso. Prieš pokalbį su viršininku jam į darbą skambino pažįstamas Reimonas. Ištraukoje pateikiami viršininko ir Mari pasiūlymai bei pasakotojo atsakymai.

Žodžiai. Filialas – įmonės padalinys kitoje vietoje; ambicija – siekis ko nors pasiekti; bėdžius – neturtingas žmogus.

Ar sutikti visuomet reiškia norėti?

Sutikimo žodį lengva suprasti kaip aiškų norą prisidėti. Tačiau žmogus kartais pritaria todėl, kad neprieštarauja kitam arba dar nesusimąstė apie savo pasirinkimą. Mano manymu, sutikimas gali parodyti pasirengimą veikti, bet jo priežastį reikia suprasti atskirai. Tai ypač svarbu, kai nuo atsakymo priklauso kito žmogaus planai.

Albero Kamiu romano „Svetimas“ ištraukoje Mari paklausia Merso, ar jis norėtų ją vesti. Jis sako, kad jam vis tiek, o sutikimą tuoktis sieja su jos noru. Toks atsakymas leidžia numatyti veiksmą, tačiau nepatvirtina bendro troškimo. Todėl Mari klausia apie meilę ir pasitikslina, ar tokį pasiūlymą jis priimtų ir iš kitos moters. Klausimų seka rodo, kiek daug dar reikia suprasti po gauto pritarimo. Merso pabrėžia, kad iniciatyva buvo jos. Taigi tas pats galimas sprendimas jiems turi skirtingą reikšmę.

Įsivaizduokime draugus, kurie tartųsi kartu lankyti šeštadienio plaukimo treniruotes. Vienas labai norėtų pradėti ir išgirstą bičiulio „gerai“ laikytų tokiu pat entuziazmu. Tačiau jo bičiulis galėtų būti tik sutikęs palydėti pirmą kartą. Prieš užsakant kelių savaičių užsiėmimus būtų verta paklausti, ar jis tikrai nori reguliariai mokytis plaukti. Galbūt draugui labiau tiktų vienas bandomasis apsilankymas. Tada jie galėtų susitarti dėl konkretaus karto, dar neįsipareigodami lankyti treniruotes visą mėnesį. Toks patikslinimas leistų drauge nuveikti tai, kam abu būtų pasirengę. Čia svarbus skirtumas tarp trumpalaikio pritarimo ir ilgiau galiojančio susitarimo, o ne spėjimas, kad draugas nenori draugystės.

Vadinasi, sutikimas ne visuomet reiškia tokį pat norą, kokio tikisi pasiūlęs žmogus. Romano pokalbyje pritarimą tenka aiškinti papildomais klausimais, o įsivaizduotoje situacijoje jie padėtų sutarti dėl dalyvavimo apimties. Išsiaiškinę atsakymo priežastį ir ribas, geriau suprantame vienas kitą ir tiksliau planuojame bendrus veiksmus.

Pirmas argumentas skiria sprendimo galimybę nuo jo asmeninės reikšmės, antras – trumpalaikį pritarimą nuo ilgesnio susitarimo.

Treniruočių istorija įvardyta kaip įsivaizduojama, jos veiksmai ir baigtis reiškiami tariamąja nuosaka. Šis kasdienis nesusipratimas padeda suprasti atsakymo tikslinimą; jo pasekmės kitokios negu romane aptariamo galimo šeimos įsipareigojimo.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šios mokomosios užduoties apimtis – 250–300 žodžių, keturios pastraipos yra mokymosi atrama.

Iš viso – iki 30 taškų. Lentelėje pateikti maksimumai, pavyzdys taškais neįvertintas. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas. Sukurta kasdienė situacija moko plėtoti argumentą ir savaime maksimalaus įverčio neužtikrina.