Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar pasiekęs tikslą žmogus visada jaučiasi patenkintas?“. Paaiškink klasės draugui savo požiūrį, remdamasis pateikta ištrauka ir aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija.

Ūkis buvo viso ko pertekęs.

Be vienos kaip ir apoteozės visiems darbams ir pačiam ūkiui. Nebuvo kas gyvena ūkininko naujai įrengtoje seklyčioje.

Žvirblos seklyčia stovėjo visai tuščia.

Ji stovėjo tuščia žiemą ir vasarą. Be retai atvykstančio svečio, šiaip jau seklyčia buvo kaip ir nenaudojama, liūdnų saulės spindulių skrodžiama, jiems įsiskverbiant pro langus. Auksinės saulės dėmės krisdavo tada ant šviežių, gelsvų, eglės sakais pakvipusių rąstų, puikiai išplautų grindų ir tamsiai lakuotų beržinių komodų su antdangtėlėmis ir dukraitės puikiai padirbtomis gėlėmis iš vilnonių, skaisčiai dažytų siūlų, ant vielų prinarpliotų. Tarytum pati saulė norėjo pasidžiaugti šia seklyčia ir savo ilgomis, spinduliuotomis rankomis viską paglostyti ir išlyginti.

Tai tokia buvo ūkininko seklyčia! Naujai statybai ir tinkamu stilium įrengta. Tik nebuvo kas joje gyvena. Pats Žvirbla nedrįso joje gyventi. Juk jam su jo kasdieniniais drabužiais kaip ir netiktų kokius pergalės laurų vainikus nešioti. Tas būtų juokinga. Ką įsileisti į seklyčią gyventi, jis nežinojo.

– Seklyčia tam, kad stovėtų tuščia! – ramindavo kresnoji Žvirblienė. Jai buvo viskas aišku, tai moteriškei. Bet ūkininkas Žvirbla, jau sykį miestu ir jo skrupulu užsikrėtęs, tuojau nugirdo jos balse disonansą. Seklyčią reikia išnuomoti.

– Žentelį įleisim...

– Kad ir mama!

– Na, bene visuomet būsi netekėjusi.

Šitie moterų plepalai Žvirblai atrodė neįdomūs.

Ne, jis turi rasti įnamį šiai seklyčiai. Tada tai jau bus pasiektas jo gyvenimo idealas. Tada tik bus viso ko pertekęs jo ūkis. Kaip sulčių prisisunkusi, prisirpusi serbentos uoga.

Šaltinis: Jurgis Savickis, „Raštai“, I t., Vilnius: Vaga, 1990; pateikto NŠA užduoties PDF p. 6.

Ūkininkas Žvirbla savo darbu sukūrė klestintį ūkį. Jame gyvena su žmona ir dukterimi. Pateikta vientisa novelės dalis apie seklyčią ir būsimą jos gyventoją. Seklyčia – gerasis, svečiams skirtas kambarys; apoteozė – išaukštinimas, čia aukščiausias darbų įprasminimas; disonansas – nedarna, čia nepritampanti mintis.

Ar pasiekęs tikslą žmogus visada jaučiasi patenkintas?

Pasiekę ilgai lauktą tikslą tikimės pasidžiaugti atliktu darbu. Vis dėlto kartais pirmiausia pastebime, ko dar trūksta, ir nusprendžiame, kad tikras pasitenkinimas laukia ateityje. Manau, pasiekimas savaime jo neužtikrina. Svarbu mokėti pripažinti turimą rezultatą, net jei vėliau pasirenkame naujų siekių ir imamės kitų darbų.

Jurgio Savickio novelės „Ūkininkai“ ištraukoje Žvirblos ūkis apibūdinamas kaip visko pertekęs. Tačiau naujai įrengta seklyčia stovi tuščia, ir šeimininkui tai neleidžia jaustis visiškai patenkintam. Smulkus patalpos aprašymas rodo jos jaukumą: švarios grindys, baldai, dukters padarytos gėlės. Vis dėlto pats Žvirbla nedrįsta čia gyventi, nes mano, kad jo kasdieniai drabužiai nederėtų prie puošnumo. Savo sukurta aplinka jis negali paprastai džiaugtis. Žmonai siūlant laukti žento, ūkininkas nusprendžia ieškoti įnamio. Pabaigoje pakartotas „Tada“ visą gyvenimo idealą susieja su būsimu seklyčios gyventoju. Jis dar neatsirado, todėl pasitenkinimas vėl priklauso nuo būsimo pasikeitimo, nors sukurtos vertės jau gausu.

Panašų nusivylimo mechanizmą galime įsivaizduoti mokinei užbaigus sudėtingą dėlionę. Kelias savaites ji būtų ieškojusi atskirų detalių ir laukusi, kada pamatys visą paveikslą. Tačiau įdėjusi paskutinę iš karto prisimintų parduotuvėje matytą didesnę dėlionę ir savo darbą palaikytų per lengvu. Taip naujas palyginimas užgožtų pastangas, kurios jai neseniai atrodė svarbios. Mokinė galėtų nufotografuoti užbaigtą vaizdą, prisiminti sunkiausią jo dalį ir tik tada rinktis kitą užduotį. Kitas siekis liktų prasmingas, tačiau ankstesnis darbas neprarastų vertės. Šis įsivaizduotas atvejis parodo, kaip pasitenkinimui padeda sąmoningas dėmesys jau atliktam darbui.

Vadinasi, pasiekęs tikslą žmogus nebūtinai jaučiasi patenkintas. Žvirbla visumos pilnatvę nukelia į būsimą seklyčios gyvenimą, o įsivaizduota mokinė gali sustoti ir pastebėti užbaigtą paveikslą. Nauji norai turi vietos, tačiau jiems nebūtina užgožti to, kas jau padaryta. Pasitenkinimas siejasi ir su gebėjimu atpažinti savo pastangų vertę.

Rašinys nagrinėja atstumą tarp jau pasiekto rezultato ir vis atidedamo pasitenkinimo. Du kartus pasikartojantis Tada pabaigoje nukelia pilnatvę į dar neįvykusį apsigyvenimą. Įsivaizduotos dėlionės atveju atskiriama nauja užduotis ir ankstesnio darbo nuvertinimas.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.

Redaguodamas susiek vieną seklyčios detalę su vis atidedamu pasitenkinimu. Patikrink, ar dėlionės pavyzdys pagrindžia tą pačią mintį.