Užduotis. Parašyk 250–280 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar parodyti savo neužtikrintumą reiškia silpnumą?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu tekstu, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija.

Buvo tylu, ir begalinė, lyg išretinta erdvė priešais, į šoną ir už nugaros spengė ausyse – jokio garso, negirdėti net vėjo, kuris nešė aštrias žemės dulkes ir lyg skutamaisiais peiliukais pjaustė akis.

– Aš baigiu apakt!

Liuka užsimerkusi skaičiavo šovinius ir valė nuo jų smėlį.

Jie artėjo tai pradingdami, tai vėl pasirodydami priekyje, šone ir už nugaros, aštrūs ir mirgantys lyg dulkės, ir staiga išdygo čia pat, ranka pasiekiami.

– NO PASARAN! – suklykiau, Liuka pakibo man ant kaklo, ir aš, nusimetęs antklodę ir atsimerkęs, pamačiau, jog baigiu praryt raudoną Liukos kaspiną.

Užsidegiau stalinę lempą, kaspinas buvo šlapias ir sudriskęs nuo kramtymo, o mano skrandį pradėjo traukyt skausmingi spazmai lyg tuoj vemčiau. Atsikėliau iš lovos ir, lėtai grabinėdamasis sienų lyg mano senelis keičiantis pinigams, išslinkau iš kambario.

Virtuvėj degė šviesa, ir aš girdėjau vienodą taukšėjimą.

Mano tėvas dryžuota pižama ir aštriom kaip nupešto paukščio sparnai mentėm palinkęs skaldė plaktuku riešutus ir metė branduolius į stiklinę permatomą lėkštę. Jis atsistojo lyg mokinys, nusiėmė akinius, nušluostė į pižamą, vėl užsidėjo ir droviai pasakė:

– Šiandien tavo gimimo diena... Aš prisiminiau, kad tu visada mėgdavai riešutus...

– Tai tu iš tikrųjų prisiminei? – paklausiau nustebęs ir gerokai susijaudinęs.

– Pabandysiu iškept riešutų duonos. Gal ir pavyks... – šyptelėjo tėvas ir skėstelėjo rankom. – Tik riešutų mažoka, per vėlai susigriebiau.

Paskui atsikėlė iš lovos mano motina ir pažiūrėjo pravėrusi duris. Ji buvo basa, žemuogėm išmargintais ilgais naktiniais marškiniais ir šypsodamasi rodė žvilgsniu į mano tėvą. Tada uždarė duris, bet greit grįžo į virtuvę ir padovanojo man baltas kelnes, kokias nešioja tik žokėjai, bokso teisėjai ir kai kurie laimingi žmonės.

– Tik nespėjau dar atsiūlėt...

Aš apsimoviau baltom kelnėm, buvau gerokai sulysęs, ir jos man buvo per plačios. Ir mano tėvas padėjo plaktuką į šalį ir įdėmiai nužvelgė mane nuo juosmens iki kojų.

– Gražios kelnės, tik gal kiek nepraktiškos.

Galbūt iš tikrųjų su tokiom kelnėm mūsų miestely vaikščiotum lyg balta varna ir tave greitai apdrabstytų purvais, nes nesi nei bokso teisėjas, nei žokėjas, nei... nei...

Susėdom už stalo ir pradėjom švęst mano gimimo dieną ir mano motina ilgai pasakojo, kaip gimdė mane ir kad aš galėjau gimt negyvas, kaip dujom apnuodytas Irenos Meškutės vaikas. O tėvas pasakojo, kaip jis penkis kartus lakstė nuo ligoninės iki namų, nuo namų iki ligoninės su antklode, vystyklais ir kad kareivis su šautuvu palaikė jį miškinių ryšininku.

– Ačiū jums, tėvai, – pasakiau, – ir tau, Elyte, kad manęs nepamiršot.

– Ką tu šneki, – susijaudino ir net paraudo mano tėvas. – Aš ne toks jau baisus sklerotikas, kad tave pamirščiau.

Elytė tik šypsojosi ir negalėjo juoktis, nes jai dar skaudėjo siūlė.

Buvo dvylikta valanda, kai aš apkabinau savo tikrą tėvą ir savo tikrą motiną per pečius ir pasakiau:

– Tegu man nudžius ranka, jeigu aš pamirščiau jus, tėvai, ir tave, Elyte.

Ir jie nuėjo miegot gręžiodamiesi ir negalėdami atsižiūrėt į savo tikrą sūnų.

Sutvarkiau virtuvę, išploviau indus, sušlaviau tuščius kevalus ir pasėmiau saują tėvo išgliaudytų riešutų: jie buvo pernykščiai, sudžiūvę, susitraukę ir kartūs – tai ne tie riešutai, tai ne ta riešutų duona, kurios galbūt niekados iš tikrųjų nebuvo ir niekada nebus.

Užgesinu virtuvėj šviesą ir lėtai kramtydamas riešutus sakau:

– Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados...

Šaltinis: Saulius Šaltenis, „Riešutų duona“, XV skyrius „Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados“. Vartotojo pateiktas lietuviškas EPUB; spausdinto pagrindo leidėjas, metai ir puslapiai kopijoje nenurodyti.

Žodžiai. NO PASARAN! – ispaniškas šūksnis „Jie nepraeis!“; žokėjas – žirgų lenktynių raitelis; atsiūlėti – palenkti ir apsiūti drabužio kraštą. Tėvo žodis „sklerotikas“ šiame pokalbyje perteikia ironišką pasiteisinimą dėl užmaršumo. Išlaikytos originalo šnekamosios formos, pavyzdžiui, „apakt“, „iškept“, „gimt“.

Ar parodyti savo neužtikrintumą reiškia silpnumą?

Žmogus kartais slepia dvejonę, nes bijo pasirodyti negebantis atlikti užduoties. Tačiau pripažintas neužtikrintumas gali padėti užmegzti atviresnį santykį ir atsakingiau veikti. Silpnumą vertiname pernelyg skubotai, jeigu jį sutapatiname su kiekviena abejone. Svarbu, ar dvejojantis žmogus tebėra pasirengęs stengtis ir priimti pagalbą.

Sauliaus Šaltenio apysakos „Riešutų duona“ ištraukoje tėvas sūnaus akivaizdoje atsistoja lyg mokinys, nusiima ir valo akinius. Šie gestai leidžia pajusti jo nejaukumą. Kalbėdamas apie savo sumanymą jis sako: „Gal ir pavyks...“ Abejonė parodo, kad tėvas nesijaučia viską galintis. Vis dėlto sūnus sureaguoja susijaudinęs: jam svarbus tėvo prisiminimas apie gimimo dieną. Tėvas jau stengiasi, nors rezultatu nėra tikras. Todėl nedrąsi laikysena atskleidžia jautrumą sūnaus reakcijai ir norą priartėti. Sūnaus atsakas leidžia suprasti, kad žmogaus vertę artimajam gali lemti jo dėmesys bei pastangos, net kai jos lydimos dvejonės.

Įsivaizduokime mokinę, kuri pirmą kartą rengtų klasės viktoriną. Ji surašytų komandų taškus į skaičiuoklę, bet nebūtų tikra, ar teisingai sudėjo skirtingų turų rezultatus. Bijodama prarasti organizatorės autoritetą, ji galėtų abejones nutylėti ir paskelbti nepatikrintą lentelę. Tada nugalėtoja galbūt taptų ne ta komanda, kuri surinko daugiausia taškų. Pasakiusi matematikos mokytojai, kurio skaičiavimo nesupranta, mokinė suteiktų galimybę klaidą aptikti anksčiau. Jos galėtų įvesti trijų išgalvotų komandų rezultatus ir palyginti lentelės sumas su ranka suskaičiuotais taškais. Toks prisipažinimas parodytų, kad organizatorei rūpi sąžiningas žaidimas. Ji teberengtų klausimus, pristatytų taisykles ir vestų renginį. Pagalbos priėmimas leistų atsakingiau atlikti tą darbo dalį, kurios viena dar gerai neišmano. Kitai viktorinai mokinė jau turėtų patikrintą skaičiavimo būdą.

Taigi parodyti savo neužtikrintumą gali būti drąsu, ypač kai kitų nuomonė mums svarbi. Atvirumas leidžia artimajam pamatyti pastangas, o bendrame darbe padeda laiku sulaukti pagalbos. Dvejonė netrukdo veikti atsakingai, jeigu žmogus ją pripažįsta ir ieško tinkamo tolesnio žingsnio.

Literatūrinis argumentas aiškina artimo žmogaus jautrumą, o įsivaizduotas atvejis – pripažintą gebėjimo ribą. Jų ryšys remiasi atvirai matomu neužtikrintumu. Neskelbiama, kad kiekvienas abejojantis žmogus visada pasielgia teisingai arba iš karto sulaukia palankaus atsako.

Remiamasi PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašu.

Nacionalinis viso PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šios užduoties 250–280 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra mokymosi atrama, ne visiems žanrams nustatyta forma. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; įsivaizduotas atvejis padeda mokytis išplėtoti mintį, bet pats maksimalaus balo negarantuoja.