Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar pagalbos vertę lemia vien jos rezultatas?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikta Juozo Apučio ištrauka, kitą išplėtok aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Susiek pasiektą tikslą su bendravimo būdu.

Įstaigoje jo nepažino, ir vaikas dėl to nusiminė. Dėdės Šikidansas nebuvo matęs tiek arklių, kiek tasai, už stalo, žmonių. Dar sunkiai vaikas pateko ir į kabinetą, nes jau lauke toks raudonsprandis vyrukas sustabdė ir pasakė, kad darbas prie pabaigos, tegu užeina rytoj.

– Rytoj nenoriu, dabar!.. – piktai atsakė vaikas ir praėjo pro šalį, nebeklausydamas, kokius griausmus ant jo verčia tas vyriūkštis.

– Ko reikėjo? – tingiai paklausė žmogus, artindamasis nuo lango ir liepdamas uždaryti juoda oda apmuštas duris.

– Daktarai parašė. Anas – iš to šundaktario – vakar netiko.

Pasisvyruodamas žmogus neskubėdamas skaitė popierių, žengė vėl artyn lango, išsitraukė akinius, atrodė, jis negalėjo patikėti. Atsisukęs net pasižiūrėjo į vaiką.

– Ar pasiuto? Kaip galėjo parašyti?

– Kas pasiuto? Reikėjo, užtat parašė...

Žmogus dabar žiūrėjo į tą išstypusį vaiką, paskui vėl į popierių. Tas vaikas, tas žmogeliukas, buvo apsirengęs labai prastai, susiglamžęs, jo marškinių rankovė sulopyta.

– Tai ką – dabar gavai tą raštą?

– Prieš pusvalandį...

– Tai šunsnukiai! Jiems tik rašyti, tik ant kitų galvų krauti! – dūko žmogus ir puolė prie ragelio, ieškodamas vyriausiojo gydytojo, bet vyriausiasis, matyt, tam ir yra vyriausiasis, kad anksčiausiai išeitų, – žmogus jo neberado. Tada paklausė:

– O kur tavo tėvas?

– Ar ne vis tiek?

– Kur tėvas, klausiu?

– Guli ambulatorijos sode, bet jam sunku vaikščioti, ir jis čia negalės ateiti. Jis laukia manęs ambulatorijos sode. Jei labai reikia, galėčiau jus nuvesti ir parodyti.

Žmogus jau tikrai pyko. Tas vaikas su savo šiurkščiais atsakymais ėmė jį siutinti.

– Šunsnukiai, galvijai! – plūdosi, vis labiau įsivarydamas, bet vis dėlto sėdosi prie stalo, raukė kaktą, galvojo, pasikasė paausius, pamirkė plunksnakotį į apdulkėjusią violetinio rašalo rašalinę, kažką parašė, perbraukė, vėl pasimirkė plunksną ir vėl rašė. Pagaliau atrakino seifą, išėmė kapšį, iš jo ištraukė antspaudą, papūtė – labai atidžiai, rūpestingai – ir ilgai spaudė, atsargiai kraipydamas, kad aiškiai išeitų.

– Viskas! – tarė paduodamas raštą ir dabar jau šypsodamasis. – Pagaliau viskas, – pridūrė jis, užtrenkdamas ir užrakindamas seifą, o vaikas atsisveikino ir išėjo į paštą paduoti telegramą.

Senojoj vietoj, toj, kur paliko, tėvo neberado. Pamatė jį po kita obelim, ir nuo ankstesnės vietos iki tos buvo nusidriekusi ilga driūžė per žolę. Tėvas, matyt, miegojo, užsimetęs seną kepurę ant akių, ir sūnus valandėlę žiūrėjo į išvoliotą žolę, į spurdančius išguldytus dobilus. Nieko nesakęs jis nuėjo ir pakinkė arklį, apgręžė ratus, privažiavo arčiau, ir tada tėvą jau rado atsibudusį ir besitaisantį, jis nujautė, kad jau buvo laikas važiuoti.

– Viską sutvarkiau, vos paspėjau į paštą. Įpuoliau beuždarant duris... Taip gerai šiandien išėjo, – tarė tėvui.

– Labai gerai, vaike. Tu ir prisivarginai... Kad pasisekė, tai pasisekė... – Šypsodamasis žalsvai samaninėmis akimis jis žiūrėjo į brydę tarp obelų ir paaiškino: – Po truputį slinkau ir slinkau, kai saulė pradėdavo spiginti į akis.

– Aha, – atsakė sūnus, ir jie greitai išvažiavo, artėjo vakaras. Važiuojant per akmenimis grįstą miestelį, ratai smarkiai šokinėjo, arklys buvo išsiilgęs žingsnio, sūnaus rankos ir jis pats pavargęs, todėl viskas išėjo ne taip, kaip atvažiuojant, bet tėvas pasakė, kad jam ar nuo vaistų, ar šiaip, bet jau daug geriau, nereikia labai saugotis, tegu tranko. Pasukę į kitą gatvę, jie pavijo žmogų, ant svarbaus popieriaus uždėjusį antspaudą, jis vaiką atpažino, tėvas norėjo kelti kepurę, pasisveikinti, pasakyti ačiū, bet sūnus sulaikė jo pageltusią ranką.

Kai išvažiavo už miesto ir akmenų ant plento buvo nedaug, tėvas pats ėmė tampyti vadžias ir raginti arklį.

– No, – sakė jis. – Nusistovėjai per dieną, o aš nusigulėjau. Noo!..

Tiktai kai įvažiavo į savo kaimo laukus, kai ėmė labai pamažėle brėkšti, tėvas paprašė sūnų, kad važiuotų lėčiau, ir sūnus sutramdė įvarytą arklį, vėl ėmė saugotis akmenų ir tampyti vadžias. Tėvas sėdėjo tiesus, pakėlęs galvą, jo pavandeniavusios samaninės akys matė lygų, suvažinėtą kaimo keliuką. Šalia kelio buvo dobiliena, ir joje ant didelių ratų stovėjo arklinis grėblys, pavargęs ir negyvas, žiogas šoktelėjo ir sustingo ore, tenai, toliau, iš trobos į kiemą išėjo žilas kaimynas, susitvarkė dabar žmogus gyvenimą, anksčiau buvo pasimaišę, vis pildavo kieme, prie upeliūkščio, nedidelius antkapius, statydavo kryžius ir klūpodavo dienų dienas. Kaimynas iš lėto kėlė ranką ir taip pat iš lėto žiojosi kažką sakyti, bet neišsižiojo, taip ir liko stovėti – pažaliavęs ir svyruojantis; kitoj sodyboj vaikščiojo baltmarškinis senukas, klausydamasis, kaip ūžia bitelės aviliuose, žaliu ledu apsitraukusi dūlavo trečio kaimyno kūdra, išstybo pakelės medžiai, pasidarė plonyčiai kaip varvekliai, ant varinių vielų kabojo obuoliai obelyse.

Arklys lėtai lėtai kilnojo kojas, nuspirdamas pasitaikančius akmenis, ratai pasidarė tamsžaliai, ir sambrėškoj buvo sunku juos atskirti nuo žolės; margų karvių pulkai pamaži artėjo iš visų pusių, būriai avių iškišo liežuvius, bet nebliovė.

Vakarėjant jie važiavo artyn, prie namų, tėvas tebesėdėjo tiesus, žiūrėjo į priekį, sūnus jau pamatė keliuku atbėgant šuniuką. Žila motina stovėjo kieme tarp kalakutžolių, ant prijuostės susikeitusi rankas.

Šaltinis: Juozas Aputis, „Vakarėjant gražios dobilienos“, rinkinyje „Keleivio novelės“. Vartotojo pateiktas EPUB; įdėtame antraštiniame atvaizde nurodyta: Vaga, Vilnius, 1985.

Kontekstas. Sunkiai sergantis tėvas ir sūnus atvyko į rajono ambulatoriją. Pažyma reikalinga telegramai sūnaus broliui išsiųsti; ankstesnio felčerio rašto įstaigoje nepriėmė. Ištrauka prasideda vaikui su nauja pažyma grįžtant į įstaigą. Šikidansas, paminėtas pradžioje, buvo ankstesnis dėdės darbdavys.

Žodžiai. Kapšys – maišelis; brydė – žolėje išmintas arba išguldytas takelis. Telegrama – trumpa telegrafu siunčiama žinutė.

Ar pagalbos vertę lemia vien jos rezultatas?

Pagalbos rezultatą nesunku pastebėti: reikalas sutvarkytas, daiktas pataisytas, darbas pateiktas laiku. Tačiau žmogus prisimena ir tai, kaip su juo buvo elgiamasi. Todėl pagalbos vertė priklauso nuo pasiekto tikslo, bet ją keičia ir pagarba tam, kuriam padedama.

Juozo Apučio novelės „Vakarėjant gražios dobilienos“ ištraukoje įstaigos žmogus galiausiai išduoda sergančiam tėvui reikalingą dokumentą. Rezultatas svarbus: sūnus suspėja į paštą ir grįžta pas tėvą. Vis dėlto ilgas antspaudo dėjimo aprašymas kontrastuoja su šiurkščiu pareigūno bendravimu. Daiktui skiriamas kruopštumas nepatvirtina tokio pat dėmesio žmonėms. Tėvui vėliau norint padėkoti, berniukas sulaiko jo ranką. Šis gestas leidžia suprasti, kad vaikas neužmiršo patirto pažeminimo. Tekstas nepaaiškina jų nesutarimo galutinai, tačiau parodo skirtingus tos pačios pagalbos vertinimus. Dar kitokį rūpestį liudija kelionė namo: sūnus tėvo prašymu sulėtina arklį, leisdamas jam žiūrėti į savus laukus.

Įsivaizduokime mokinę, kuri norėtų pateikti savo nuotrauką mokyklos konkursui, tačiau nesugebėtų sumažinti jos failo. Klasės draugas galėtų tai padaryti ir įkelti darbą laiku, bet kartu bendrame pokalbyje išjuoktų jos nemokėjimą. Nuotrauka pasiektų konkursą, tačiau viešas išjuokimas galėtų atgrasyti merginą ateityje klausti pagalbos. Jei draugas vietoj pašaipos parodytų kelis veiksmus ir leistų jai pačiai pabandyti, tikslas būtų pasiektas išsaugant savarankiškumą. Ne kiekvienas padedantis žmogus privalo tapti kantriu mokytoju, bet tam, kad sutvarkytų failą, jam nereikėtų menkinti draugės. Čia reikėtų vertinti ir atliktą veiksmą, ir pasirinktą bendravimą.

Taigi rezultatas yra reikšminga pagalbos dalis, tačiau jo neužtenka visam santykiui apibūdinti. Tikslas gali būti pasiektas ir palikus pažeminimo jausmą. Vertinga pagalba atsižvelgia į kito poreikį ir leidžia jam likti lygiaverčiu žmogumi net tuomet, kai ko nors nepajėgia padaryti pats.

Rašinio tezė skiria du pagalbos vertinimo dalykus: ką pavyko padaryti ir kaip pasijuto žmogus, kuriam buvo padedama. Abi dėstymo pastraipos išplėtoja šį skirtumą konkrečiais veiksmais.

Redagavimo veiksmas. Kasdienio pavyzdžio pradžioje palik žodį „įsivaizduokime“, o galimus veiksmus ir poveikį išlaikyk tariamąja nuosaka. Patikrink, ar po kiekvieno pavyzdžio aišku, ką jis parodo apie pagalbos vertę. Kad įrodymai neišsiskirtų, išvadoje sujunk rezultatą su pagarbiu elgesiu.

Remiamasi NŠA PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašo lietuvių kalbos ir literatūros dalimi.

Viso lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šios užduoties 250–300 žodžių ir keturių pastraipų pasirinkimas yra mokymosi atrama. Aukščiausiems argumentavimo taškams reikia tvirtų literatūros ar kultūros žinių. Sukurtas kasdienis atvejis padeda plėtoti mintį, bet vien jo įtraukimas maksimalių taškų negarantuoja.

Redaguodamas patikrink, ar dokumento gavimo nesupainiojai su pagarbiu elgesiu, o sūnaus gesto nepavertei tiksliai žinoma tėvo nuomone. Įsivaizduojamoje situacijoje galimą poveikį palik sąlyginį. Išvada turi sujungti abu argumentus, nepridėdama naujo pavyzdžio.