Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar geras darbas turi būti apgalvotas?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikta dramos scena, kitą – aiškiai įsivaizduota kasdiene situacija. Aptark, kaip pagalbos būdas priklauso nuo žmogaus poreikio.

3

Įbėga Kristupas, stabteli prie durų

MAŽVYDAS
A, Kristupas! Įeik. O kaip skenduolis?

KRISTUPAS
Pagirdžiau karštu viralu, apklosčiau –
Ir jis užmigo. Toks tenai ir miegas:
Pelytė sukrebžda – iš guolio šoka...

MAŽVYDAS
Tai nepalikit vieno.

KRISTUPAS
Benigna
Prie jo dabar prisėdo – tvarko, lopo
Sudriskusias jo drapanas. Gerai
Kad aš buvau kaip tik lauke, prie tvarto,
Kai jo pagalbos imta šauktis – būčiau
Ir neišgirdęs. Jeigu kiek – ir viskas:
Kai priplaukiau, jis jau į dugną ėjo...

MAŽVYDAS
Tu tikras vyras, Kristupai!

KRISTUPAS (su malonumu prisimindamas žygdarbį)
Užtaigi!
Be sąmonės jau buvo, kai nutvėriau.
Bet kad jau įsikirto man į ranką –
Vos atplėšėm ant kranto: ligi kraujo!

MAŽVYDAS
O ar neperšalai? Špitolėje reikėjo
Į šiltą maršką susisukt...

KRISTUPAS
Šaltoka.
Pakrantėmis ledukas užsitraukęs.
Bet aš stiprus esu, tu gi žinai!

MAŽVYDAS
Kad man kas tavo spėką!

KRISTUPAS
Kokio galo
Jo taip anksti į upę lįsta? Taigi
Dar neprašvitę buvo...

MAŽVYDAS
Kad žinotum,
Kur ir kada nelaimė lauks...

KRISTUPAS
Atrodo,
Jisai iš ten...

MAŽVYDAS
Iš kur?

KRISTUPAS
Iš Lietuvos.
Tai Benigna ir sako: neužtenka,
Kad vagys, ubagai ir dykaduoniai
Iš Prūsijos visos pas mus subėgo...
Dabar, girdi, iš Lietuvos ims plaukti.

MAŽVYDAS
A, Benigna... Pavargus moteriškė,
Bet jos gerumas didelis.

KRISTUPAS
Ji sako,
Kad šitie valkatos praris mane,
Kad mano ateitį špitolė valgo...

MAŽVYDAS
Tai ko gi šįryt pats į upę šokai,
Kam puolei gelbėti dar vieną burną?

KRISTUPAS
Nepagalvojau...

MAŽVYDAS
Kristupai, ir aš
Nepagalvoju, kai iš vargo upės
Bent vieną kitą mėginu ištraukti.
Jei kuo ir šviečiam – tai gerais darbais.
Tikėjimas – ir tas be gero darbo –
Kaip valtis be irklų.

KRISTUPAS
Bet, mano tėve,
Tikėjimas, kaip moko šventos knygos,
Jau pats savaime laimė, džiaugsmas, gėris.

MAŽVYDAS
Ė, mano mielas, tai tik žodžiai. Žodžiai!
Kad juos geriau suprastum – sėsk prie knygos.
Deja, ne prie šventos. Rašyk, sūnau!
(Diktuoja prisimindamas)
Per mėnesį spalinį padaryta:
Simaitį Petrą ir Vaitkaičią Markšę
Iš Vartuliškių sutuokiau. Dvi markės.
Pakrikštijau Sudeikio sūnų Miką.
Palaidojau Naujoką iš Ragainės.
Pakrikštijau Juknaičio Gendrės vaiką.
Nesakė tėvo. Neėmiau nė grašio.
(Nutyla, kurį laiką galvoja kažką, ūmai klausia)
Ką apie dievą tu žinai?

KRISTUPAS (sutrikęs)
Ar aš?
Žinau, kad jis yra...

MAŽVYDAS
Tai jau šis tas!

KRISTUPAS
Kad jis yra pradžia ir pabaiga...
Kad viską regi... kad yra teisingas...
Kad myli žmones...

MAŽVYDAS
Ar tikrai?

KRISTUPAS
Tikrai!

MAŽVYDAS
Gerai. Rašyk: atlyginimo gauta
Septynios markės. Pirkta ir išleista:
Aliejaus dešimt stopų – bus dvi markės.
Dvi dešimtys dvi uolektys marškonio –
Pusantros markės. Už rugių malimą:
Penki šėpeliai – dvidešimt du grašiai.
Du tuzinai vaškinių žvakių – markė.
Aštuonios kvortos druskos – taipgi markė.
Pusantros rykštės cviliko – Benignai.
Trys uolektys satino – kelnėms. Man.
Dvi markės ir pusantros kapos grašių;
Už kailių išdirbimą: dešimt kailių –
Dvi kapos grašių. Per Visus šventus
Parduotas jautis...
(Nutyla, galvoja kažką, ūmai klausia)
Kristupai, sūnau,
Ką tu žinai, mielasai, apie žmogų?

KRISTUPAS (sutrikęs)
Ar apie žmogų?

MAŽVYDAS
Taigi.

KRISTUPAS
Apie žmogų?
Žinau, kad jis... žinau, kad jis mirtingas!
Kad kūnas jo mirtingas. O dvasia...
Dvasia jo nemirtinga...

MAŽVYDAS
Iš tikrųjų?

KRISTUPAS
Kaip dievą myliu!

MAŽVYDAS
Tai gerai. Ką dar?

KRISTUPAS
Kad nuodėmingas jis yra...

MAŽVYDAS
Ką dar?

KRISTUPAS
Kad silpnas, nuodėmingas... kad mirtingas.

MAŽVYDAS
Ir viskas?

KRISTUPAS
Viskas.

MAŽVYDAS
Taigi apie žmogų
Žinai mažiau nei apie dievą.

KRISTUPAS
Dievas
Yra šviesybė, meilė, džiaugsmas, laimė...

MAŽVYDAS
Sakau, kad apie žmogų tu žinai
Mažiau nei apie dievą...

KRISTUPAS (užsidegdamas)
Dievas – viskas!
Jisai yra visur – danguj ir žemėj.
Jis stovi mano dešnėje, kad aš
Nesusvyruočiau...

MAŽVYDAS
O tačiau svyruoji!

KRISTUPAS
Jis mato mano darbus ir mintis,
Jis – mano skydas ir likimas mano...

MAŽVYDAS
Nustok!

KRISTUPAS
...jis mano kardas ir tvirtovė...

MAŽVYDAS (šaukia)
Nustok, sakau! Aš klausiau apie žmogų.
Žmogau tu mano, apie žmogų klausiau!
Svarbiausio nežinai: kad nelaimingas.
Į galvą įsikalk: kad ne-lai-min-gas.
Todėl ir vertas meilės. Supranti?
Bijok laimingų, jeigu jų yra,
Nes jiems nereikia nei dangaus, nei meilės.
(Tyla)
Štai laukiu Vilento iš Karaliaučiaus.
Pasiviešės pas mus kelias dienas –
Galbūt suspėsim peržiūrėt giesmyną,
Galbūt jaunystę prisiminsim. Taigi
Tau metas ruoštis, Kristupai! Žygiuok
Drauge su Vilentu į Karaliaučių,
Kol dar tavęs špitolė neprarijo.

Kristupas puola bučiuoti Mažvydui ranką

KRISTUPAS
Kaip tikras tėvas duodi man...

MAŽVYDAS
Nereikia!
Aš duodu tau, kad duotum: do ut des.
Kad žmogui duotum... nelaimingam žmogui.
Žinai ir pats – ne linksmintis siunčiu.
Pakeist mane turėsi laikui bėgant...
(Atsidusdamas)
Jau nežinau, kas man padės tvarkyti
Knygas ir popierius... Reiks Milkų šauktis.
Bet raštas jo bjaurus... Gana! Rašyk!
Papjovėm meitėlį šventam Martynui.
Iš Nemuno ištraukėme skenduolį.
O kas jis toks? Iš kur? Nubėk, paklausk –
Juk ne miegoti atplaukė...

KRISTUPAS (išbėgdamas)
Aš greitai...
Aš jį kad pakratysiu – atsipeikės!

MAŽVYDAS (šaukia iš paskos)
Atvesk jį čia! Galbūt iš Lietuvos
Ką nors papasakos...
(Atsidusdamas)
Iš Lietuvos...
(Vėl užsigula ant lango)
Dabar ten vyrai mina kanapes.

KRISTUPAS (įbėgdamas)
Jo vardas Kasparas! Jau atsibudo...
Ir greit ateis. Jis siunčia tau šį žiedą.

MAŽVYDAS
Šį žiedą? Man? Tai gal iš Lietuvos
Koks senas draugas perduoti paprašė...
(Apžiūrinėdamas žiedą)
Pažįstu Vilniaus auksakalio darbą!
Ten, Kristupai, yra tokia gatvelė –
Nuo Rotušės į kairę – tai tenai
Prekiaujama visokiais brangumynais.
Kaip „Eneidoj“ sakoma: „Tas aukso
Prakeiktas troškulys!“ Trečia giesmė.
(Duodamas žiedą Kristupui)
Pasižiūrėk tu, Kristupai, – man regis,
Ten, iš vidaus, kažkas išgraviruota.

KRISTUPAS (apžiūrinėdamas)
Tikrai.
(Skaito)
„Dabar ir visados. Martynas.“
Ir metai: „Tūkstantis penki šimtai
Keturiasdešimt ketvirti.“

MAŽVYDAS (suklusdamas)
Kaip? Kaip?
„Dabar ir visados“? Duok šen tą žiedą!
„Dabar ir visados.“ Negali būti...
O viešpatie! Dabar ir visados.
Greičiau pašauk tą Kasparą! Ko stovi?

Kristupas išbėga

MAŽVYDAS (krisdamas priešais kryžių ant sienos, sudejuoja)
Marija!.. Ak! Dabar ir visados...
Kiek metų aš krūtinėj šitą šauksmą
Laikiau suspaudęs! Pareiga prislėgęs
Kaip akmeniu buvau jį... Dieve mano,
Dabar ir visados. Dabar, Marija!

Sukniumba kniūpsčias, lyg norėdamas sulaikyti
iš krūtinės besiveržiantį šauksmą

Šaltinis: Justinas Marcinkevičius, „Mažvydas“, pirmos dalies 3 scena, kn. „Trilogija ir epilogas: poetinės dramos ir draminė apysaka“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p.152–162 (pateiktos kopijos PDF148–158); ISBN 9986-39-374-4.

Aplinka. Mažvydo kambarys Ragainės klebonijoje. Kristupas – Mažvydo žmonos Benignos jauniausias brolis. Išgelbėtas žmogus scenoje įvardijamas Kasparu; jis pats dar nepasirodo.

Žodžiai. Špitolė – prie bažnyčios veikusi vargšų prieglauda; viralas – skystas virtas valgis; marška – drobinis apklotas; spėka – jėga. Markė, grašis – pinigų pavadinimai; sąskaitoje minimi senieji audinių, ilgio ir talpos matų pavadinimai. Do ut des (lot.) – „duodu, kad duotum“.

Ar geras darbas turi būti apgalvotas?

          Pamatę svetimą sunkumą galime sureaguoti iš karto arba pirmiausia apsvarstyti, kaip padėti. Abu keliai gali būti prasmingi, nes skiriasi situacijos ir pagalbos trukmė. Gerą darbą vertinčiau pagal tai, ar jis atsiliepia į žmogaus poreikį ir ar numatomos jo pasekmės.
          Kartais geras poelgis aplenkia ilgą svarstymą. Marcinkevičiaus „Mažvyde“ Kristupas pasakoja išgelbėjęs skęstantį žmogų. Paklaustas, kodėl gelbėjo dar vieną išlaikymo reikalingą žmogų, prisipažįsta: „Nepagalvojau“. Šis atsakymas rodo, kad nelaimės akimirką jam svarbiausia buvo žmogaus gyvybė. Paskui jis išgelbėtąjį pagirdo ir apkloja, o Benigna taiso sudriskusius drabužius. Pagalba tęsiasi ir po staigaus veiksmo. Mažvydas šią patirtį panaudoja aiškindamas gerų darbų reikšmę. Taigi poelgio vertė nepriklauso vien nuo to, ar prieš jį buvo ilgai mąstyta. Pokalbis su mokytoju leidžia suprasti, kokia nuostata slypėjo spontaniškame jo veiksme.
          Ilgesniam rūpesčiui apgalvotas planas gali padėti išvengti naujų sunkumų. Įsivaizduokime mokinius, kurie norėtų padėti ilgiau mokykloje nebuvusiam bendraklasiui susigaudyti praleistose užduotyse. Jie galėtų iš karto nusiųsti visas savo sąsiuvinių nuotraukas. Tačiau gausybėje lapų būtų sunku atskirti svarbiausius darbus. Pasitarę su bendraklasiu ir mokytoju, mokiniai galėtų sudaryti trumpą temų sąrašą, prie kiekvienos nurodyti vieną tinkamą užduotį ir susitarti dėl klausimų. Gavėjas pats pasakytų, kuri vieta jam neaiški. Po kelių dienų draugai galėtų pasiteirauti, ar sąrašas padeda, ir prireikus jį sutrumpinti. Tuomet pagalbos teikėjų noras nuveikti daug neužgožtų bendraklasio galimybių. Toks pasirengimas neužtikrintų greito visų spragų užpildymo, bet padėtų pritaikyti pagalbą konkrečiam žmogui. Geri norai čia įgytų aiškią, pakeliamą formą.
          Geras darbas gali prasidėti spontaniškai, o vėliau pareikalauti ramaus apmąstymo. Vienoje situacijoje svarbus greitas atsakas, kitoje – susitarimas dėl tęsinio. Pagalbos kryptį turėtų padėti pasirinkti pats žmogaus poreikis ir atsakomybė už savo veiksmus.

Pirmoji dėstymo mintis paaiškina spontaniško poelgio prasmę, antroji parodo apgalvotos pagalbos pritaikymą. Įsivaizduotas mokymosi atvejis turi savo aplinkybes ir neprilyginamas pavojingam gelbėjimui.

Redaguok. Po kiekvieno pavyzdžio įvardyk, kodėl toje situacijoje svarbus greitis arba apmąstymas. Įsivaizduotame atvejyje išlaikyk sąlygines formas ir vietą paties gavėjo nuomonei.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šiai mokomajai užduočiai pasirinkta 250–300 žodžių apimtis ir keturių pastraipų atrama.

Iš viso – iki 30 taškų. Nurodyti galimi maksimumai, pavyzdys neįvertintas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduotas atvejis padeda mokytis plėtoti mintį, bet savaime maksimalaus įverčio nesuteikia.