Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar artumui būtinas vienodas požiūris į praeitį?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikto šeimos dialogo analize, kitą – aiškiai įsivaizduota kasdiene situacija. Aptark, kaip skirtingus prisiminimus vertinantys žmonės galėtų išsaugoti pagarbą.

Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man stalelį, o tėvui, kaip senam, atidavė savo seną obelinę lazdą.

– Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazdą, – tarė Dumbrauckas tėvui.

– Dėkui, ponaiti, – atsakė susigraudinęs tėvas, – kažin ar bepasimatysma kada?!.

Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsotis.

Paskui pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė:

– Ar žinot, vaikai, ką man šitoji lazda primena?

Mes visi sužiurome.

– Tai jau seni laikai, – pradėjo jausmingu balsu tėvas, – labai seni. Mudu su motina dar buvova jaunu, jūsų visų ir ant svieto dar nebuvo, – tik vienas Mykolas buvo gimęs. Pasitaikė tada kaip tik blogi metai – duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbtų už dviejų mylių – pačian Burbiškin. Nusivariau kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo artų. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau įsidėjau krepšelin duonos su druska, jaučiams – keletą saujų senų pelų; daugiau nieko kita nebuvo. O reikėjo trys dienos atidirbti. Man beariant, pasibaigė pelai, imti vėl – nėra iš kur, pasiganyti negalima – užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka: o dar visa diena arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau, išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.

Ir atėjo man tada galvon bloga mintis – taip, kaip jums, jauniems, dabar kartais atsitinka: dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?

Atsikėliau nuo ežios ir, priėjęs prie kupečio, pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę prie jaučių ir iš rankos šeriu, o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad, žiūrint į juos, ir man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažin kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais Dumbraucką su lazda rankoj.

– A tu, uncvotai! tau vogti, vogti!.. – šaukė Dumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą.

Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir, paspyręs koja, numetė vėl... Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovinčius: jie, atgręžę savo sprandus, stebėjos į mane... Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj...

Tėvas nutilo. Mes sėdėjom savo vietose kaip įbesti. Niekas neatsiliepė, tik mano sesuo akim pilnom ašarų paklausė:

– Tėvel, ar šitas Dumbrauckas, kur pas mus gyveno?

– Šitas, – atsakė tėvas, – tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...

– O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mušė? – paklausė jau šypsodamasis tėvas, – šita!..

Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui.

Vyresnysis brolis priėjo prie tėvo, paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria ranka į malkas ir dusliu balsu tarė:

– Sudeginsim ją, tėvel...

– Ne, ne, vaikai! – atsakė maloniai tėvas. – Tegu šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero... Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..

– Gana jau gana, tėvai, – atsiliepė motina, – gal nuo tos lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų taip nemokom.

Tėvas liūdnai nusišypsojo ir, pasiėmęs knygą, įsikniaupė skaityti.

Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli ji ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Lazda“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 178–181 (PDF p. 180–183); ISBN 978-9986-39-488-4.

Pasakojimo rėmas ir situacija. Apsakymo paantraštė – „Mano draugo pasakojimas“. Pasakotojas prisimena vaikystę, o jo tėvas Juozapas pasakoja dar ankstesnę, baudžiavos laikų patirtį. Dumbrauckas buvo dvaro prievaizda. Vėliau, netekęs vietos ir ankstesnio būsto, apsigyveno pas pasakotojo šeimą ir mokė berniuką lenkiškai skaityti; apsigyvenimo sąlygų pasakotojas nežino. Pateikta vientisa apsakymo pabaiga. Tėvo ir motinos vertinimai gali skirtis; žodžiai apie bausmę „dėl gero“ yra veikėjų kalba. Pabaigoje lazda lieka saugoma.

Žodžiai. Prievaizda – dvaro darbų prižiūrėtojas; ant svieto – pasaulyje; obelinė – iš obels medžio; žabelis – plona šakelė; uncvotas – žeminantis kreipinys. Išlaikytos leidimo formos ir skyryba. Po apsakymu išspausdinta data – 1906.IV.25.

Ar artumui būtinas vienodas požiūris į praeitį?

          Artimieji dalijasi gyvenimu, tačiau ne visuomet vienodai supranta tai, ką patyrė. Vienam senas įvykis primena ištvermę, kitam kelia pyktį ar apmaudą. Artumą, mano manymu, palaiko galimybė išsakyti šį skirtumą ir būti išgirstam. Reikalavimas prisiminti tik sutartu būdu gali užverti kelią nuoširdžiam pokalbiui.
          Tai matyti Jono Biliūno apsakymo „Lazda“ šeimos pokalbyje. Tėvas pasakoja vaikams apie Dumbraucko smūgius, tačiau prašo ant skriaudėjo nepykti. Brolis norėtų smurto įrankį sudeginti, o tėvas jį išsaugo ateinančiai kartai. Netrukus tėvo svarstymą apie baudimą dėl gero sustabdo motina. Jos atsakas išlaiko prieštaravimą net ten, kur vyras mėgina paaiškinti savo patirtį ir vaikų baudimą. Motina kalba su juo tiesiai, o tėvas į prieštaravimą neatsako nauju nurodymu pritarti. Vis dėlto jo pasitraukimas prie knygos neįrodo pasiekto sutarimo. Ši scena leidžia vertinti šeimos ryšį kaip erdvę skirtingiems balsams, nepadarant atleidimo visiems privalomu sprendimu.
          Įsivaizduokime šeimą, kuri prie vakarienės stalo prisimintų seną kelionę dviračiais. Tėtis ją vadintų smagiausiu vasaros nuotykiu, o dukra prisimintų, kaip sunkiai mynė į ilgą kalną ir bijojo atsilikti. Jai pasakius, kad išvykoje buvo liūdna, tėtis galėtų parodyti linksmą nuotrauką ir tvirtinti priešingai. Tačiau šypsena viename kadre nepapasakotų visos dienos. Paklausęs, kuriuo metu dukrai buvo sunkiausia, jis galėtų išgirsti jam nežinomą patirtį. Dukra savo ruožtu neprivalėtų paneigti, kad tėčiui kelionė patiko. Susitarimas kitąsyk dažniau sustoti būtų galimas jų pokalbio rezultatas. Artumą čia kurtų abiejų patirties pripažinimas, nors nuomonės apie praėjusią išvyką liktų skirtingos.
          Vadinasi, bendram gyvenimui nereikia vienintelio leistino praeities vertinimo. „Lazdos“ šeimos balsai išsaugo nesutarimą, o įsivaizduotas pokalbis apie kelionę atveria galimybę atsižvelgti į kito poreikį. Ryšį stiprina pagarba išsakytai patirčiai, kartu paliekant žmogui teisę pačiam spręsti, kaip ją vertinti.

Pirmas argumentas pagrįstas tuo, kad „Lazdos“ veikėjai išsako nesutampančius vertinimus. Tėvo paaiškinimas, brolio ketinimas ir motinos atsakas negali būti sujungti į vieną tariamai bendrą šeimos sprendimą. Antras argumentas nagrinėja, kaip pokalbis galėtų padėti išgirsti vieno įvykio skirtingas patirtis. Jo konkretus žingsnis – paklausti apie sunkiausią akimirką, užuot prieštaravus vien nuotrauka.

Kasdienė kelionė padeda aiškinti nesutampančių prisiminimų klausimą; jos nepatogumai neprilyginami apsakyme pasakojamam sumušimui. Atlaidumas yra tėvo laikysena, ne visiems šeimos nariams ar mokiniui nustatyta pareiga.

Remiamasi PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašu. Viso kuriamo teksto nacionalinis minimumas – 200 žodžių. Šio mokomojo pavyzdžio 250–300 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra pasirinkta mokymosi atrama.

Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo. Įsivaizduota situacija moko plėtoti mintį, bet pati maksimalaus balo negarantuoja. Prieš baigdamas pažymėk, kur aiškini veikėjo laikyseną, o kur siūlai galimą kasdienio pokalbio eigą; nepadaryk pirmosios privalomu patarimu visiems.