Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kodėl svarbu prisiminti ankstesnes pastangas?“. Paaiškink klasės draugui savo požiūrį, remdamasis pateikta kūrinio ištrauka ir konkrečia įsivaizduota kasdiene situacija.

Pamatę save ir kitus taip atsimainiusius, atspėjo žmonės ir tos atmainos priežastį. Atsiminė stebuklingą žiburį ir visi kaip vienas skubinos prie iškeiktojo kalno. Bet susirinkusios žmonių minios žiburio jau neberado. Net senojo kalno nebesimatė; visas aplinkui, nuo apačios ligi pačiai viršūnėlei, buvo apsiauptas akmenimis. Visa dabar žmonės suprato ir su pagarba nulenkė savo galvas žemyn: tat buvo jų išganytojų kūnai, kurie, patys numirdami, jiems atnešė laimę...

Ir nuo tos dienos keikiamasai seniau kalnas buvo pramintas garbės ir laimės vieta; nuo tos dienos jis tapo istoriškuoju žmonių gyvenimo paminklu. Dabar gyventojai ne tik nuo jo nebebėgo kaip nuo ligos ir maro, bet, eidami pro šalį, su pagarba ir meile lenkė žemyn savo galvas, atsimindami žuvusiuosius šalies išvaduotojus. Iškilmingai šventė kasmet žmonės išvadavimo dieną kaip didžiausią visos šalies šventę. Tą dieną rinkosi jie prie kalno, apsitaisę gražiausiais rūbais. Su žaliais ant galvų vainikais ėjo jaunos merginos, puikiausius žolynus nešėsi rankose gerbiamos moterys, aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuose, o pirma visų puikiausiais vežimais baltai apsitaisę važiavo nekalti vaikai... Visi buvo linksmi ir laimingi...

Prisiartinę prie kalno ir apsiautę jį aplinkui, dainavo jie laisvės ir laimės dainas, barstė ant kalno žolynus, dėjo vainikus, garbindami žuvusiuosius išvaduotojus. Visą dieną linksmai griežė muzika.

Ir tą šventę kėlė kas metai, kas metai garbino savo laisvės ir laimės dieną. Pražuvusiųjų drąsuolių vardai buvo įrašyti istorijos knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilės mokės kaip poterių ir katekizmo... Ir visi buvo laimingi...

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Laimės žiburys“, kn. „Ir rados stebuklas“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 147–148 (PDF p. 149–150).

Pateikta vientisa pasakos pabaiga. Anksčiau pasakoje žiburio siekiantys žmonės kopdami virsta akmenimis. Jį pasiekę paskutiniai kopėjai taip pat žūva, o laimę patiria kiti. Šioje pabaigoje žmonės supranta, kieno dėka pasikeitė jų gyvenimas. Tat – tai; keikiamasai – keikiamas; istoriškuoju – istoriniu. Poteriai yra įprastos maldos, katekizmas – tikėjimo mokymo knyga; palyginimas pabrėžia atminimo svarbą.

Kodėl svarbu prisiminti ankstesnes pastangas?

Naudodamiesi patogia vieta ar gerai veikiančia tvarka, retai susimąstome, kaip visa tai atsirado. Atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti. Tačiau daugelį dalykų parengė žmonės, kurių darbo patys nematėme. Prisimindami jų pastangas geriau suprantame savo turimos galimybės vertę ir išmokstame ją saugoti.

Jono Biliūno pasakos „Laimės žiburys“ pabaigoje pasikeitę žmonės grįžta prie kalno. Ten vietoj žiburio pamato akmenis ir supranta, kad tai jų išvaduotojų kūnai. Laimę patiria tie, kurie liko gyvi, o ją atnešę kopėjai žuvo. Šis atradimas žmonėms leidžia suvokti patirtos permainos kainą. Anksčiau keiktas kalnas tampa garbės vieta. Pagarba išreiškiama konkrečiai: nulenkiant galvas, nešant žolynus, kasmet susirenkant į šventę. Taip atminimas įtraukiamas į bendrą gyvenimą. Kartojami žodžiai „kas metai“ pabrėžia jo tęstinumą. Pasaka parodo, kad džiaugdamiesi dabartimi žmonės gali išsaugoti ryšį su tais, kuriems už ją dėkingi.

Įsivaizduokime klasę, kuri rengiasi krepšinio turnyrui mokyklos kieme. Mokiniams svarbiausia susiskirstyti komandomis ir išsirinkti pavadinimus. Mokytojas galėtų papasakoti, kad naujos lentos prie krepšių atsirado ankstesnių mokinių iniciatyva. Jie pastebėjo problemą, surinko pasiūlymus ir kreipėsi į mokyklos vadovybę. Atnaujinta aikštele dabar naudojasi kiti. Išgirdę šią istoriją, turnyro dalyviai galėtų pradžioje padėkoti ankstesnei klasei ir pasirūpinti, kad po renginio kieme neliktų šiukšlių. Tuomet pažintas darbas turėtų įtakos jų pačių elgesiui. Šis įsivaizduotas pavyzdys parodo, kad atminimas gali būti paprastas ir kasdienis. Užtenka žinoti, kam esame dėkingi, ir atsakingai naudotis gauta galimybe.

Taigi ankstesnių pastangų prisiminimas padeda dabartį matyti kaip bendro darbo rezultatą. Pasakos žmonės savo dėkingumą išlaiko kasmetine švente. Įsivaizduoti mokiniai jį parodytų padėka ir rūpesčiu aikštele. Žinodami, kaip atsirado mums svarbus dalykas, galime labiau jį branginti ir patys prisidėti prie jo išsaugojimo.

Rašinys remiasi pasakos pabaigoje įvykstančiu supratimu: laimės sulaukę žmonės akmenyse atpažįsta žuvusių kopėjų kūnus. Kalno reikšmė keičiasi, o kasmet kartojami veiksmai išlaiko atmintį. Įsivaizduota mokyklos aikštelės istorija aptaria paprastą dėkingumą ankstesniam darbui; jos mastas skiriasi nuo pasakos aukos. Ji neskelbiama mokinio išgyventa patirtimi.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių apimtis pasirinkta pagal pateiktą aštuntos klasės modelį.

Tai mokymosi apimtis ir įsivertinimas, o ne nacionalinio egzamino minimumas ar taškų skaičius.