Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kodėl ramus paaiškinimas gali padrąsinti?“ Remkis pateikta „Piestupio“ pabaiga ir aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Paaiškink, ką žmogus sužino ir kaip su juo kalbamasi.

– Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! – išgirdau kaip per miegą.

– Ant amžių amžinųjų, amen! – atsakė mano sesuo tokiu balsu, tarsi jai didžiausias akmuo nuo širdies nukrito...

Išskėčiau akis ir pašokau nuo vietos. Čia pat stovėjo nebejauna moteriškė, baltais kailiniais apsivilkusi, ir maloniai į mudu žiūrėjo.

– Tai tamstos gal ant rarotų einat? – paklausė ji.

– Ant rarotų, – atsakė sesuo atsidususi. – Bet kad tamsta žinotum, kaip mudu išgąsdinai! Tamstą pamačiusiu, tarėva, kad priešais numirėlis baltas ateina.

– Eikita, kas čia dabar duos numirėlius!..

– Na kad Piestupy vaidenas, – atsakiau drąsiai, imdamas nuo žemės pagalį, kurį iš baimės buvau iš rankų išmetęs.

– Ak, vaidentis tai vaidenas, mano vaikeli, – maloniai atsakė moteriškė, į mane žiūrėdama, – tik vaidenas ne rytais, bet iš vakaro ir naktį; kai gaidys sugieda, visos piktosios dvasios iš šio pasaulio išlaksto, taigi dabar nėra ko bijoti... Aš mat ėjau bobutės parsivestų: mano marti apsirgo, ir be reikalo išgandinau tamstas...

Ir moteriškė, atsisveikinus su mumis, skubinai nuėjo toliau.

Trumpą laiką stovėjova vietoj, tarsi nesuprasdamu, kas atsitiko. Paskui vienu kartu pradėjova su sesele juoktis: rytas, dar namie esant, gaidys giedojo, o mudu numirėlių bijova!

Daugiau jau nebebijojau. Užsimaukšlinau giliau ant galvos kepurę, užsidėjau ant pečių pagalį ir drąsiai ėjau pirma sesers. Net pro burlokų kapus einant, nebeėmė baimė. Pamačiau, kad ir lazda nebereikalinga: pasimojavęs numečiau ją šalin kelio; paskui, nusimovęs pirštinę, balsiai nusišluosčiau nosį, tris kartus sučiaudėjau ir kaip tikras vyras drožiau keliu toliau.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Piestupys“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, sudarė Vytautas Girdzijauskas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007; ISBN 978-9986-39-488-4..

Situacija. Ankstyvą advento rytą į rarotus einantys berniukas ir sesuo artėjančią baltai apsirengusią moterį palaikė numirėliu. Ši ištisa pokalbio ir kelionės tęsinio ištrauka prasideda jos pasisveikinimu.

Žodžiai ir formos. Rarotai – ankstyvos advento mišios. „Stovėjova“ reiškia „stovėjome dviese“, „nesuprasdamu“ – „nesuprasdami abu“. Senesnės šaltinio formos išlaikytos. Moteris paaiškina, kad ėjo atsivesti „bobutės“, nes jos marti apsirgo; daugiau apie marčios būklę šioje scenoje nepasakoma.

Skaitymo skirtis. Vaikai atpažįsta tikrą žmogų, tačiau moters paaiškinimas, kada vaidenasi, nėra visų veikėjų atsisakymas tikėti vaiduokliais.

Kodėl ramus paaiškinimas gali padrąsinti?

Nežinomoje vietoje net paprastas dalykas gali pasirodyti bauginantis. Tuomet svarbu, kad kas nors ramiai pasakytų, kas vyksta, ir leistų paklausti. Paaiškinimas gali padrąsinti, kai padeda suprasti situaciją ir leidžia pajusti, kad iš mūsų baimės nesijuokiama. Žmogui lengviau bandyti, kai jis turi į ką kreiptis.

Jono Biliūno apsakymo „Piestupys“ pabaigoje išsigandę vaikai išgirsta moters pasisveikinimą. Jie manė matantys numirėlį, o dabar priešais stovi baltais kailiniais apsirengusi moteris. Ji kalba maloniai ir paaiškina, kodėl ėjo tuo keliu. Prisiminę rytinį gaidžio giedojimą, vaikai nusijuokia ir keliauja toliau; berniukas jau eina pirmas. Pokalbis padėjo atpažinti žmogų, kurį iš tolo suprato klaidingai. Vis dėlto moteris ir pati sako, kad vaidenasi naktį, o vaikai tuo dar tiki. Todėl jų palengvėjimas nereiškia, kad jie jau žino viską apie pasaulį. Šią akimirką jiems pakanka suprasti, ką iš tikrųjų sutiko.

Įsivaizduokime mokinę, pirmą kartą atėjusią į teatro būrelį. Ant lentynos ji pamatytų didelę, rūstaus veido kaukę ir pagalvotų, kad ją šiandien reikės užsidėti visiems. Mokinė galėtų sunerimti ir nebenorėti likti užsiėmime. Vadovė, išklausiusi jos klausimą, galėtų paaiškinti, kad kaukė skirta vienam spektaklio veikėjui, o šiandien grupė tik kurs dekoracijas. Ji pasiūlytų pirmiausia apžiūrėti, iš ko kaukė padaryta, jei mokinė to norėtų. Galimybė pačiai paklausti ir nuspręsti padėtų neskubėti išeiti. Net jeigu kaukė jai dar nepatiktų, mokinė galėtų ramiau piešti dekoracijų eskizą. Šiame įsivaizduotame atvejyje paaiškinimas suteiktų trūkstamą žinią, o pagarbus tonas leistų nesigėdyti savo klausimo.

Taigi ramus paaiškinimas gali padrąsinti, nes padeda tiksliau suprasti tai, kas išgąsdino. Biliūno vaikai atpažįsta moterį, o įsivaizduota mokinė galėtų suprasti kaukės paskirtį. Nebūtina iš karto nustoti visko bijoti. Aiškesnė situacija ir kito žmogaus dėmesys gali padėti pasirinkti, kaip elgtis toliau.

Minties ryšys. Paaiškinimas padrąsina suteikdamas trūkstamą žinią ir leisdamas nesigėdyti klausimo. Ištraukos vaikai ir sukurta mokinė patiria skirtingus, aiškiai atskirtus susitikimus.

Peržiūrėk savo pastraipą. Rask sakinį, kuriame pasakai, ką veikėjas ar įsivaizduotas žmogus sužinojo. Jeigu parašei tik „jam pasidarė geriau“, pridėk konkrečią priežastį. Patikrink, ar būsimos mokinės reakcijos nepateiktos kaip tikri jau įvykę faktai.

7–8 klasių mokomojo rašinio savitikra. Šiai užduočiai pasirinkta 250–320 žodžių ir keturių pastraipų sandara; nacionalinio egzamino taškai netaikomi.