Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kodėl prieš kalbant verta pagalvoti?“. Remkis pasakėčia ir konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink žodžių pasekmes kitam žmogui.

Po žaliąsias girias vaikščiojo žmogus,
Ir tenai jį levas sutiko smarkus.
Abudu nemažu: viens girių ponas,
O antras laukų ir kaimų valdonas.
Tarp tokių, kaip sako, meilės nerasti,
Tą tiesą ir dabar galim suprasti.
Nesang žmogus levą kaip tikt pažino,
Tuojaus iš piktumo velniu vadino,
O kirviu, su kuriuom medžius kapojo,
Metė ing levą ir pažeidė koją.
Po kiek metų (taip jiems dievas priliko)
Tas pats levs ir žmogus vėl susitiko.
Tuomet levas: „Žinok tai, o žmogau galingas!
Piktesnis ir už kirtį žodis neteisingas.
Užmiršau skausmą ronos, kad ir daug kentėjau,
O piktą žodį, kurį nuo tavęs girdėjau,
Pakol mirsiu,
Neužmiršiu.“

Šaltinis: Simonas Stanevičius, „Žmogus ir levas“ (pirmą kartą 1829 m.); Vikišaltinių transkripcija.

Žodžiai ir žanras. Levas – liūtas; valdonas – valdovas; nesang – nes; ing – į; rona – žaizda. Pasakėčioje gyvūnas kalba kaip žmogus, o trumpas įvykis leidžia svarstyti žmonių elgesį. Tai meninis pasakojimas, ne gyvūnų elgesio aprašymas.

Kodėl prieš kalbant verta pagalvoti?

Supykus kartais norisi greitai ištarti skaudų žodį. Tuo metu galime nepastebėti, kaip jis paveiks kitą žmogų. Neteisingas įžeidimas gali išlikti atmintyje ilgai ir apsunkinti bendravimą. Todėl prieš kalbant verta patikrinti, ar mūsų žodžiai teisingi ir ar jais nežeminame pašnekovo. Tai atskleidžia literatūros kūrinys ir kasdienė klasės situacija.

Simono Stanevičiaus pasakėčioje „Žmogus ir levas“ žmogus iš piktumo pavadina liūtą velniu ir sužeidžia jį kirviu. Po kelerių metų jie vėl susitinka. Liūtas prisimena, kad kūno žaizdos skausmą jau užmiršo, o neteisingo žodžio nepamirš iki mirties. Toks palyginimas išryškina įžeidimo trukmę. Abu veikėjai pradžioje pristatomi kaip valdonai, tačiau stiprumas nesuteikia teisės žeminti. Kalbantis liūtas priverčia skaitytoją pažvelgti nukentėjusiojo akimis. Pasakėčios pabaiga primena atsakomybę už ištartus žodžius: jie gali išlikti kito atmintyje ir tada, kai įvykis jau seniai pasibaigęs. Palyginimas pabrėžia įžeidimo skaudumą ir nepanaikina kūno sužeidimo žalos.

Apie žodžių pasekmes reikėtų pagalvoti ir įsivaizduojamoje klasės situacijoje. Mokinys pristatydamas knygą pamiršta veikėjo vardą, o draugas garsiai pavadina jį kvailu. Viena klaida paverčiama viso žmogaus įvertinimu. Kitą kartą jam gali būti nejauku kalbėti prieš klasę, net jeigu knygą gerai perskaitė. Draugas galėtų trumpai priminti pamirštą vardą arba palaukti pristatymo pabaigos. Taip klaida liktų pataisoma darbo dalimi, o mokinys išsaugotų drąsą tęsti. Jei įžeidimas jau pasakytas, svarbu pripažinti savo žodžių neteisingumą ir atsiprašyti. Vien pasiteisinimas, kad juokavai, nepaaiškina, kodėl kitas turėtų nesijausti įskaudintas.

Taigi pagalvoti prieš kalbant verta dėl ilgai išliekančių žodžių pasekmių ir galimybės išsaugoti pagarbius santykius. Pasakėčios liūtas prisimena neteisingą įžeidimą, o klasės pavyzdys parodo, kaip viena klaida gali tapti pažeminimo pretekstu. Tikslesnis žodis ir laiku suteikta pagalba leidžia kitam taisyti klaidą neprarandant pasitikėjimo.

Išvados riba. Pasakėčios palyginimas pabrėžia žodžio poveikį. Jis neįrodo, kad fizinė skriauda menka ar kad kiekvienas žmogus įžeidimą prisimins visą gyvenimą. Klasės epizodas yra įsivaizduojamas pavyzdys.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių apimtis parinkta pagal pateiktą aštuntos klasės modelį.