Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kaip parodyti, kad pastebime kito darbą?“ Pirmą mintį paaiškink pateikta pastraipa apie sielininkus, antrą – aiškiai įsivaizduojama kasdiene situacija. Parodyk skirtumą tarp vien stebėjimo ir kitą žmogų pasiekiančio dėmesio.

Šitai priešais ateina sieliai: garlaivis greitai su jais susilygina. Eina jie taip iš palengvo, kad tik tik galima tat pasergėti. Jų viduryje stovi padirbdintos iš šiaudų būdelės, netoli jų liepsnoja mažos sukurtos ugnelės: ant jų kaba katilėliai. Ant abiejų galų sielių stovi po vieną ar du vyru. Nusitvėrę abiem rankom ilgus irklus, užgula ant jų visu savo kūnu, atsimeta priešakin ir paskui, sienojų atsispyrę, krūtines ištempę ir atsilošę, sunkiai sunkiai jie iriasi. Lyg nenoromis sielių priešakys iš palengvo sukasi nuo garlaivio upės vidurin, – ir sieliai, vandens nešami, slenka pro šalį. O vyrai iriasi ir iriasi. Ir taip ištisas dienas, nakvodami ant šalčio ir lietaus, šildydamies tik prie savo mažų ugnelių ir katilėlių. O galbūt labai iš tolo Šventąja ir Nerim atvarė jie tuos sielius Nemunan, galbūt tat mano matyti ar pažįstami žmonės arba net kaimynai, kuriuos jau seniai apleidau, bet kurių atsiminimas dar tebegyvena mano mintyse. Ir atsidėjęs pradedu žiūrėti į aukštą, nuo saulės pajuodavusį žmogų, kuris nustoja yręsis, žiūri į garlaivį ir kartu, rodosi, stebis į mane. Nežinau kodėl, man ateina mintis, kad tat turi būti kampininkas Vildžiūnas, kuris gale mūsų sodžiaus su didele šeimyna gyvena. Kaip tik jo stovyla, aukšta ir tvirta, kaip tik tokie pat gelsvi plaukai ir ūsai ir ant pečių kaip tik toks pat pilkas, apdriskęs čerkezėlis, kurį jis visados nešiodavo. Noriu surikti jam, kad mane pamatytų ir pažintų, bet sieliai jau lieka toli garlaivio užpakalyje, ir tik spėju mostelėti jam ranka, nors jis to nepastebi, nes vėl, visas išsitempęs, sunkiai iriasi...

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Nemunu“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 129–130 (PDF p. 131–132); ISBN 978-9986-39-488-4.

Situacija. Pasakotojas iš garlaivio stebi priešais plaukiančius sielius ir jų darbininkus. Tai viena ištisa „Nemunu“ pradžios pastraipa. Jam tik atrodo, kad mato pažįstamą Vildžiūną; tikro atpažinimo ar pokalbio nepavaizduota.

Žodžiai. Sieliai – surišti rąstai, plukdyti upe; sienojas – rąstas; kampininkas – kito būste gyvenantis neturtingas žmogus; stovyla – figūra; čerkezėlis – viršutinis drabužis.

Kaip parodyti, kad pastebime kito darbą?

Kartais džiaugiamės sutvarkytu kiemu ar paruoštu renginiu, bet nepastebime, kas prie jo dirbo. Pakėlus akis nuo rezultato galima pamatyti žmogaus pastangas. Man atrodo, svarbu jomis pasidomėti ir rasti būdą tą dėmesį parodyti pačiam žmogui.

Jono Biliūno apsakymo „Nemunu“ ištraukoje pasakotojas iš garlaivio stebi rąstus plukdančius vyrus. Jų darbas nėra lengvas: jie iriasi visu kūnu, nakvoja lietuje, šildosi prie nedidelių ugnių. Šios detalės padeda pamatyti, kiek pastangų slypi už iš lėto judančių sielių. Vienas vyras pasakotojui atrodo panašus į pažįstamą Vildžiūną. Jis nori būti atpažintas ir mosteli ranka, tačiau dirbantis žmogus mosto nepamato. Pasakotojas jau susidomėjo kitu, o ryšys tarp jų dar neužsimezgė. Todėl ištrauka primena, kad tylus įsižiūrėjimas ir kitą pasiekiantis dėmesys yra skirtingi dalykai. Žmogus gali rūpėti, net jei jis to dar nežino.

Kitokią galimybę galėtume įsivaizduoti mokyklos kieme, kur septintokai augintų prieskonines žoleles. Per projektų savaitę mokiniai fotografuotų vešlias lysves, o viena mergaitė pastebėtų po pamokų jas laistantį mokyklos darbuotoją. Ji galėtų paklausti, kiek priežiūros augalams reikia, ir papasakoti tai klasei. Mokiniai sužinotų, kad už jų nuotraukų slypi pasikartojantis kasdienis darbas. Užuot vien pagyrę gražius augalus, jie galėtų padėkoti už priežiūrą ir pasitarti, ar dalį laistymo galėtų atlikti patys. Darbuotojas galėtų parodyti, kiek vandens pilti, kad augalų neužlietų. Toks pokalbis padėtų siūlyti tinkamą pagalbą ir neprisiimti darbo jo dar nesupratus. Klasė turėtų galimybę pasidalyti rūpesčiu, kuris iki tol liko nepastebėtas.

Taigi pastebėti kito darbą reiškia įsižiūrėti į pastangas, o dėmesį galima parodyti paklausus ir padėkojus. Biliūno veikėjo mostas nepasiekia sielininko, tačiau įsivaizduoti mokiniai turėtų progą prabilti tiesiogiai. Prasminga rinktis tokį veiksmą, kurį kitas galėtų pastebėti ir į kurį pats galėtų atsakyti.

Rašinys pradeda nuo dažnai matomo rezultato, paskui nukreipia dėmesį į dirbantį žmogų. Abi dėstymo pastraipos svarsto, ar tas žmogus pats gali pastebėti mūsų dėmesį.

Redagavimo veiksmas. Pasirink vieną savo pavyzdžio veiksmą ir paklausk: iš kur kitas žmogus žinotų, kad jo pastangos man rūpi? Jei to dar neparodei, papildyk situaciją trumpu klausimu arba pokalbiu. Biliūno ištraukoje pokalbio nepridėk – jį gali kurti tik aiškiai įsivaizduotame pavyzdyje.

7–8 klasių mokomojo rašinio savitikra. 250–320 žodžių ir keturios pastraipos yra šios užduoties mokymosi atrama.