Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kaip elgtis, kai kitam reikia daugiau kantrybės?“. Paaiškink klasės draugui savo požiūrį, remdamasis pateikta kūrinio ištrauka ir konkrečia įsivaizduota kasdiene situacija.

Šaly dienadaržio durų ant didžiulės spalių krūvos guli senas Brisius – žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet, kiek galėdamas, rūpinas dar būti naudingas. Nors nebeprigirdi, e sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tečiaus vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai kelias senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.

– A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato, – girdi jisai pažįstamą balsą.

Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir paspaudęs uodegą vėl susiriečia guoly...

Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos jaunas būdamas kadai vijo, ir jam pradeda regėties, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų ir, tartum ko išsigandęs, netikėtai... suloja: am! am!

Ir netikėtai, vagies vietoj, girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus:

– A tai, žilis! visai iškvaišo.

Nebežinodamas, kur dėties iš gėdos, kelias jisai iš viduaslio ir paspaudęs uodegą lenda pasuolin.

– Kur velkies, eik oran! – šaukia ant jo.

Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris.

Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišyties. Teisybė, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir čenai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti, e ne – tai išalkęs eina pašalėmis tokio maisto ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėt nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj...

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Brisiaus galas“, „XX a. lietuvių literatūros chrestomatija“, 2014, p. 35–36 (PDF p. 18–19).

Žodžiai. Dienadaržis – ūkinis pastatas; spaliai – linų stiebelių liekanos; apžabalęs – prastai matantis; pajautos – jutimai; e – o, ir. Senosios teksto formos išlaikytos. Pateikta vientisa novelės pradžia. Brisiaus jausmai perteikiami literatūriškai: tai pasakotojo kuriamas gyvūno vidinis pasaulis.

Kaip elgtis, kai kitam reikia daugiau kantrybės?

Gebėdami ką nors padaryti greitai, kartais pamirštame, kad kitam tas pats veiksmas gali būti sunkus. Tuomet kyla noras jį paraginti ar pabarti. Vis dėlto pirmiausia verta suprasti, kodėl žmogus ar gyvūnas elgiasi kitaip, negu tikimės. Kantrybė prasideda nuo dėmesio jo padėčiai.

Jono Biliūno novelės „Brisiaus galas“ pradžioje senas šuo vis dar stengiasi saugoti namus. Jis sunkiai mato ir girdi, todėl kartais ima loti ant pažįstamo žmogaus. Pasakotojas pirmiausia paaiškina šiuos sunkumus. Dėl to skaitytojas supranta, kad Brisius nesiekia tyčia trukdyti. Tačiau aplinkiniai jį bara ir varo iš trobos. Susigėdęs šuo traukiasi, o vėliau jau bijo ten eiti. Jo pastangos lieka nepastebėtos. Kartais atnešamos kruopos rodo, kad rūpesčio vis dar yra, tačiau ji nepanaikina skaudžių žodžių. Šuns jausmų aprašymas padeda įsivaizduoti, kaip atstūmimą patiria silpnesnis. Prieš griežtai vertinant jo elgesį reikėtų pastebėti, ko jis nebegali.

Įsivaizduokime mergaitę, mokančią jaunesnį brolį iš popieriaus lankstyti varlę. Jai darbas paprastas, o brolis vis užlenkia ne tą kampą. Mergaitė galėtų susierzinti ir baigti lankstinį už jį. Tuomet brolis turėtų žaislą, bet pats nesuprastų, kaip jį padaryti. Ji galėtų pasirinkti ir kitą būdą: atsisėsti šalia, lėtai parodyti vieną lenkimą ir palaukti, kol brolis jį pakartos. Pastebėjusi klaidą, parodytų, nuo kurios vietos pradėti iš naujo. Toks aiškus paaiškinimas padėtų labiau už nekantrų raginimą paskubėti. Šioje įsivaizduotoje situacijoje kantrybė leistų išsaugoti brolio norą bandyti pačiam. Pagalba būtų pritaikyta tam, kas jam iš tikrųjų sunku.

Taigi susidūrus su kito sunkumais verta sulėtinti savo reakciją ir pasidomėti jų priežastimi. Brisiaus istorijoje skaudu matyti, kaip nepaisoma silpstančio šuns pastangų. Įsivaizduota lankstymo pamoka parodo kitokią galimybę: ramiai paaiškinti ir palaukti. Dėmesys kito galimybėms padeda pasirinkti rūpestingesnį atsaką.

Rašinys aiškina, kaip pasakotojo paaiškinimas keičia skaitytojo požiūrį į Brisiaus lojimą. Sumažėję šuns gebėjimai ir besimokančio vaiko sunkumai turi skirtingas priežastis. Kasdienė situacija perima dėmesio kitam principą: prieš vertinant elgesį reikia suprasti jo aplinkybes. Mergaitė, brolis ir popierinė varlė yra įsivaizduoti.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių apimtis pasirinkta pagal pateiktą aštuntos klasės modelį.

Tai mokymosi apimtis ir įsivertinimas, o ne nacionalinio egzamino minimumas ar taškų skaičius.