Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kaip atpažinti nenuoširdų pagyrimą?“. Remkis pasakėčia ir konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, ko siekia giriantis žmogus ir kokį veiksmą jo žodžiai skatina.

Tupėdams pušyj, mėsą juodvarnis turėjo,
Lapė alkana ant jo iš krūmo veizdėjo
Ir, norėdama mėsą pagauti,
Rūpinos, kaip reik varną apgauti.
Tartumei nuliūdusi pas pušį atėjo
Ir beprotį juodvarnį taip girti pradėjo:
„Kas tavo gražumo!
Kas plunksnų skaistumo!
Žodžiu tariant, iš paukščių tu esi gražiausias.
O taip tarpe jų visų gali būt pirmiausias.
O idant balsą turėtumei,
Ištikrai karalium būtumei.“
Žioptelėjo varns, balsą rodydamas savo,
Pametė mėsą... Lapė pagavo
Ir nubėgo tekina, nes mėsa patiko, –
Juodvarnį paliko.

Šaltinis: Simonas Stanevičius, „Lapė ir juodvarnis“, „Raštai“, paruošė Jurgis Lebedys, Vilnius: Vaga, 1967; „Šaltinių“ tekstas, p. 3.

Žodžiai ir žanras. Veizdėjo – žiūrėjo; idant – kad; ištikrai – iš tiesų. Pasakėčioje gyvūnai kalba ir elgiasi kaip žmonės. Jų pokalbis padeda svarstyti žmonių elgesį, o ne aiškinti tikrus paukščių gebėjimus. Išlaikytos 16 originalo eilučių; pakeistas tik uždaromųjų kabučių ženklas.

Kaip atpažinti nenuoširdų pagyrimą?

Pagyrimas dažnai padrąsina, todėl malonu jį išgirsti. Vis dėlto kartais gražiais žodžiais siekiama sau naudos. Nenuoširdų pagyrimą padeda atpažinti jo tikslas ir veiksmas, kurį siūloma atlikti. Svarbu pagalvoti, ar giriantis žmogus mato tavo pastangą, ar tiesiog nori paveikti pasirinkimą.

Simono Stanevičiaus pasakėčioje „Lapė ir juodvarnis“ pasakotojas iš karto atskleidžia lapės norą pagauti paukščio turimą mėsą. Todėl jos vėlesnius žodžius skaitytojas gali vertinti pagal žinomą tikslą. Lapė išaukština juodvarnio grožį, plunksnas ir pažada kone karaliaus vietą, jeigu šis turėtų tinkamą balsą. Paukštis nori pasirodyti vertas pagyrimo ir prasižioja. Tuomet iškrinta mėsa, o lapė ją pagriebia ir nubėga. Jos elgesys po laimėto kąsnio parodo, kad svarbi buvo nauda sau. Juodvarnio savijauta jai neberūpi. Šis įvykis moko stebėti, kokį veiksmą skatina pagyrimas ir kas iš jo laimi. Vien gražaus pasakymo nepakanka spręsti apie kalbančiojo geranoriškumą.

Panašią situaciją galima įsivaizduoti rengiant bendrą klasės pristatymą. Vienas mokinys giria draugo gebėjimą kurti skaidres ir tuoj pasiūlo jam vienam padaryti visą darbą. Draugas galėtų pasidžiaugti įvertinimu, bet kartu paklausti, kurią dalį atliks pats siūlantysis. Nuoširdžiai bendradarbiaujantis žmogus sutiktų prisidėti savais gebėjimais. Jeigu pagyrimai dingsta vos pasiūlius pasidalyti pareigomis, verta suabejoti jų tikslu. Toks klausimas leidžia saugoti savo laiką ir išvengti skubaus sutikimo vien todėl, kad malonu būti giriamam. Kartu nereikia įtariai atmesti kiekvieno gero žodžio: svarbiausia stebėti, ar po jo išlieka pagarba tavo pasirinkimui.

Taigi nenuoširdų pagyrimą atskleisti padeda dėmesys jo tikslui ir pasekmei. Pasakėčios lapės ketinimą parodo pagrobta mėsa, o klasės pavyzdyje ketinimą padėtų suprasti siūlomas pareigų pasidalijimas. Pagyrimą galima priimti ramiai ir vis tiek savarankiškai apsispręsti, ko imtis. Malonūs žodžiai neturėtų panaikinti teisės pagalvoti.

Pirmame argumente aiškinama pasakėčios įvykių grandinė, antrame – galimas savarankiškas atsakas.

Tikslumas. Šioje pasakėčioje paukštis turi mėsą. Nereikia iš kitos versijos įrašyti sūrio. Juodvarnis nėra žmogus karalius, o lapės pažadas yra viliojanti kalba. Pasakėčios skaitymas nereiškia, kad kiekvienas pagyrimas melagingas; sprendžiama iš žodžių ryšio su veiksmais. Klasės scena sukurta kaip pavyzdys.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių apimtis pasirinkta pagal pateiktą aštuntos klasės modelį.