Užduotis. Pateikite Žemaitės komedijos „Trys mylimos“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – žodžiai ir paslėpti ketinimai. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aptarkite monologo ir dialogų ryšį, pasikartojančias situacijas bei remarkų reikšmę.

Aktas pirmas.

Ukiška troba, duris dvejos i lauką ir šalyje, stalas, kelios kėdės, lova ukiškai pataisyta, per lovą laikrodėlis, ant sienu šventuju paveikslai, pas langą veidrodis.

SCENA I.

(Liudvikas vienas dairosi troboje, priėjęs prie lovos nusikabina laikrodėli, pažiurėjęs prisideda prie ausies. pasiklauso. užsuka ir atgal pakabina, paskui prieš veidrodi uostus sukinėdams šneka).

Liudvikas: Kaip nemylėti toki?... Jaunosios kaip jaunosios, nėra dyvo, bet ir ta senė... Ar bereikia didesnio juoko... tris vilioti, tris mylėti, o tokioje paslaptyje... jau arti metu o dar nėko nėviena nenumano apie kitas... (vaikščiodams) kol galima naudosius... o kaip jau matysiu blog’... pasigrobęs savo Barbelę.....papukšt ant Kaukazo... brolis rašė... tuomet papus man i nosi... tuo tarpu pinigus ir pinigus smaukti kiek tik galima... (muždams sau i kaktą) reikia gudrystės... galvoti.

SCENA II.

(ieina Domicėlė bažnytiniais drabužiais apsidariusi, skepetuku ant galvos, ryšelis rankoje).

Domicėlė (i Liudviką): Ar tu dar čia? Aš maniau kad rėdais su mumis eiti i bažnyčią .. męs jau pasitaisėme... skubėk palauksime.

Liudvikas (artindamos meilai): Bepigu, kad tu viena eitumei nėkaip nelikčiaus ... dabar, vyresnioji sykiu velkasi, ką mačys, nė pasišnekėti negausime... dabos mus kaip žandaras...

Domicėlė: Gailu... Kad buč žinojusi, jog tu neeisi, buč ir aš likusi namie... teip man nesmagu be tavęs... ir pinigu turiu, žadėjai kažiką pirkti...

Liudvikas: Tu pati numanai kokia bus mano širdis kol tavęs sulauksiu, bet nėkaip negaliu išeiti... Raudys pagrėbė arklius reikia atvaduoti... dykai neduoda... jeigu turi pinigu paskolink man ligi vakaro.

Domicėlė: Gal tau reikia daugiau, o aš rubli teturiu... dar truputi smulkiu... ar užteks rublio?

Liudvikas: Ką padarysi, duokš nors tiek... tik nesakyk nėkam.. jeigu turi dar smulkiu, nupirk man tabakos... (imdamas rubli) Ak tu Dieve! Ilga diena šiądien bus be tavęs.

Domicėlė (tyliai ir greitai): Daržinėje dokle rasi obuliu, grušu, valgyk... tik neparodyk mamai, (balsiau) norėjau, kad eitumei su manim bent pasirokuoti: Kas bus iš mudvėju meilės?... Ar ilgai teip tęsivos?.

Liudvikas (nustebęs): Ar ilgai? Ne syki tau sakiau: Grabo lenta mus beperskirs... dar neitiki?... Galvą man tekertie, o tavęs nemesiu...

SCENA III.

(Petronėlė veria, duris, Liudvikas atšoka atbulas).

Petronėlė (teip-pat apsidariusi): Skubėkime! pavėluosime, kur jau saulė iškilo... (prieš veidrodi, taisydama ant galvos skėpetėli) Domicėl! Dar nepaskynei rutu... skubėk... (Domicėlė išbėga).

Petronėlė (i Ludviką): O tu netaisais sykiu eiti?... Žiurėk (rodo makiuką) mat kaip klausau tavo isakymo.

Liudvikas (atsiduksėjęs meilindamos): Pliš mano širdis šiąndien be tavęs... Nelaimė... Raudys pagrėbė arklius... neturiu kuo atvaduoti... mamos bijau...

Petronėlė: Nesmagu man be tavęs eiti... Ar tai žinia, buč ir aš namie buvusi... eikim sykiu...

Liudvikas: Kas išto? Mažoji sykiu velkasi... dabos mus kaip sargas... verčiau paskolink man pinigu arkliams atvaduoti. Neišsiplepėk Domicei, kad mama nedasižinotu...

Petronėlė: Turiu tris rublius... te tau du, (duoda) ar užteks? (tyliau) Kamaroje ant girnu rasi varškėtu piragiuku... tik nepasirodyk mamai...

Liudvikas (prisimeilindamas): Šiandien be tavęs diena bus man amžiai... Kaip aš tave myliu!

Petronėlė: Vis ta pati ir ta pati giesmė „myliu ir myliu...“ juk ir aš tave myliu nė už Kozerio neinu par tave... bet kuomet bus galas vien tik žodžiams. Turime pasišnekėti... turime pasirupinti, ilgumu turi ir mama dasižinoti ..

Liudvikas (net pašokęs): Ar pašėlo?! Dėl Dievo meilės, turėk kantrybę... nesakyk nėko. Mama mus perskirs... O aš be tavęs negalėčiau ilgai gyventi... Ne syki girdėjai mano prisiegas... Nebent sykiu su tavim i grabą gulčiau... o kol tu gyva niekaip neskirsuos... (nori apsikabint, Domicėlė duris veria, Ludvikas atšoka).

Domicėlė: Einam... šit rutos... (metė rutas ant stalo).

Petronėlė (imdama rutas i Liudviką): Męs ilgai netruksime (i Domicėlę) eiva... (išėjo).

Liudvikas (vienas): Keliaukite sau besveikos!... Tris rublius beveizint turiu... ir piragiuku, bepigu dar ši kartą su gera galva; (prieš veidrodi) meilės pinigu ir pavalgyti. (Liudvikas sėdasi).

SCENA IV.

Motyna (iėjusi žiurėdama pro langą): Atsikratei nuo mergu... išėjo vienos? Norėjo ir tave išsivesti? (priėjusi, apkabina Liudviko galvą) Kur aš buč dingusi viena per dieną?

Liudvikas (bučiuodamas jos ranką): Neklausiau Kaip saulės užtekančios laukiau, kuomet galėčiau vienas su tamstu pabuti... matai kaip aš čia tamsta myliu...

Motina: Bene tu teisybę kalbi? Tu jaunas, gražus, bene gali mane seną mylėti? (juokias žiurėdama i akis, sėdasi greta).

Ludvikas: Nėkai man jaunos, niekai man gražios, nusispiaut prieš tamstą... atsitolinus turbut prisieitu mirti...

Motina (juokdamos): Kaip yra sakoma: kam duktė, o kam motina patinka... vienudu palikom be baimės pasišnekėsiva...

Ludvikas: Rėtai teprisieina tokia lai-laiminga valandėlė... buryje ir pasižiurėti nedrąsu... rodos ir supras...

Motyna: Mano mergos dar nėko nenumano, nedaboja mudvieju.. vienu-sykiu dasižinos gaunančios patėvi... Tyčia liepiau šiandien tau buti namie, nes noriu pasirokuoti. Kaip čia mudu apsivesiva? Reik jau nors syki tą paslaptinę meilę užbaigti...

Ludvikas (nusigandęs, net akis pabalinęs:) Užbaigti?!... Sakai apsiženyti?! (atsitekėjęs). Tuomet laimingas... mylėti ir mylėti visą amžiu... tikt mane vis baimė ima... ką tos tamstos dukteris sakys (liudna) Varstys mane akimis, šaudys žodžiais... labiau vyresnioji... pasigailėk dar manęs pasitęskiva bene nutekės nors viena (bučiuoja motynai abi ranki).

Motyna: Pagavai man iš burnos žodi ir aš vis laukiu bene paims Kozeris bet kas žino... Petronė pučiasi, o Kozeris, kaip man rodos, prie Domicės linksta, bet aš neleisiu skirstyti.. vyresniąją turi imti... Domicėlė lėtesnė, paspės..

Ludvikas: Nėko nepadarysi, Kozeris neims nė katros be pinigu... mažiausiai reikalaus koki pusantro šimto...

Motyna (karštai): O tai, aš duosiu du šimtu... dar man liks trečias antrajai, paskui daugiau susidėsiva... (juokdamos). Juk tu Liudvel nežinojai, kad aš turiu pinigu?

Liudvikas: Kam man tos žinios... turtai man nė po kam prieš tamstą...

Šaltinis: Žemaitė, „Tris mylimos. Komedija trijuose aktuose“. Išleista su pagelba So. Bostono Darbininkiškos Kuopos. South Boston, Mass.: Spauda K. W. Gedemino, 258 Broadway, 1907. LNB ePaveldas egzempliorius C1B0002995172, 56 skaitmeniniai puslapiai; pjesė baigiasi p. 53..

Veikėjai ir situacija. Kyverienė yra našlė, Petronėlės ir Domicėlės motina, o Liudvikas – samdomas berniukas. Skaitytojas nuo pradžios girdi jo slaptą sumanymą; kiti veikėjai šio monologo negirdi. Ištrauka baigiasi IV scenos pradžioje, pasibaigus Liudviko replikai. Išlaikyta 1907 m. leidimo rašyba; Liudvikas ir Ludvikas, Motyna ir Motina yra to paties veikėjo vardo ar įvardijimo variantai.

Žodžiai ir paslėpti ketinimai

Žemaitės komedijos „Trys mylimos“ pradžioje žiūrovas iškart įgyja pranašumą prieš Liudviko viliojamas moteris. Vienas likęs samdinys atskleidžia sumanymą iš jų gauti pinigų ir vėliau išvykti su Barbele. Todėl tolesnius meilės žodžius girdime jau žinodami jų paskirtį. Komiškumas kyla iš skirtingo veikėjų ir žiūrovo žinojimo, o pasikartojantys pokalbiai leidžia atpažinti apsimetimo būdą ir jo poveikį santykiams.

Pradinis monologas suteikia raktą į visus tolesnius Liudviko pažadus. Jis džiaugiasi galįs vilioti tris moteris, kol jos nenutuokia apie kitas, o savo veiklos tikslą nusako kartodamas žodį „pinigus“. Pasiryžimas galvoti ir naudotis padėtimi prieštarauja vėliau rodomam tariamam jausmų nevaldomumui. Pokalbiai su Domicėle ir Petrone dėliojami lygiagrečiai: abiem pasakojama apie Raudžio pagriebtus arklius, skundžiamasi išsiskyrimu ir prašoma laikyti paslaptį. Kiekvienai sesuo pristatoma kaip trukdanti laisvai bendrauti. Žiūrovas mato, kad abi girdi joms pritaikytą to paties pasakojimo versiją. Vienos duotas rublis ir kitos du rubliai galiausiai sudedami paties Liudviko replikos skaičiavime. Žodžių ir elgesio neatitikimą kitaip atveria Jurgio Savickio novelė „Vagis“. Šeimininko kreipinys „sveteli“ ir pasiūlymas pavalgyti kuria žiaurią pašaipą, kurią pratęsia smūgiai. Vaikas pradeda abejoti gero tėvo įvaizdžiu stebėdamas jo veiksmus. Žemaitės komedijoje žiūrovui nereikia laukti tokio susivokimo: savanaudiškas tikslas pasakytas iš anksto. Dėl to kiekviena kartojama priesaika didina atstumą tarp kalbančiojo ketinimo ir moterų girdimo pažado. Apsimetimas tampa matomas per pačią scenų sandarą. Prašymu tylėti Liudvikas mėgina atskirti vieną pokalbį nuo kito. Seserų nurodytos maisto slėptuvės taip pat skirtingos: daržinė ir kamara. Tylus kalbėjimas ir prašymas nesirodyti motinai parodo, kaip paslaptys palaikomos pačioje scenoje. Sesers įvardijimas sargu padeda pateisinti šį uždarumą. Taip Liudvikas pasirūpina, kad jo žodžiai nebūtų lengvai palyginti. Žiūrovas, girdintis visas replikas iš eilės, atlieka būtent tokį palyginimą ir pastebi jo vengiamą pasikartojimą.

Remarkos taip pat parodo, kiek pastangų kainuoja išlaikyti atskirus vaidmenis. Petronei pravėrus duris Liudvikas atšoka nuo Domicėlės; vėliau naujas sesers pasirodymas vėl nutraukia artumą. Atšokimas leidžia slėpti artumą nuo ką tik įėjusio veikėjo. Moterys taip pat mėgina išsiaiškinti savo santykį su Liudviku. Domicėlė nori sužinoti, kiek ilgai tęsis jų santykis, Petronėlė primena nuolat kartojamą meilės giesmę ir reikalauja konkretesnio sprendimo. Liudvikas atsako dar stipresnėmis priesaikomis. Motinos klausimas apie santuoką jį net išgąsdina: pažadas, kuriuo siekta išlaikyti padėtį, ima reikalauti tikro įsipareigojimo. Kazio Binkio „Atžalyne“ kitokį žinojimo lūžį sukelia už palto pamušalo netikėtai rasta piniginė. Virpanti Tijūno ranka ir klausimas Petrui atveria ankstesnio sprendimo klaidą. Ten tikras daiktas pakeičia žmonių supratimą, o Žemaitės ištraukoje monologas leidžia žiūrovui iš anksto suprasti slėpimosi judesius. Ši priešprieša padeda įvertinti remarkų svarbą: jos nepaaiškina veikėjų biografijų, tačiau parodo, kaip kalbantysis saugo savo paslaptį. Kiekvienas atšokimas palaiko apgaulę ir kartu ją atskleidžia stebinčiajam. Motinos pasirodymas neužbaigia šio vaidinimo: pokalbis atsinaujina kitais kreipiniais, rankos bučiavimu ir tuo pačiu pažadu visą gyvenimą mylėti.

Taigi pateiktos komedijos pradžios įtampą kuria moterims sakomų pažadų ir žiūrovui atvertų ketinimų skirtumas. Lygiagretūs seserų pokalbiai, pinigų skaičiavimas ir staigūs Liudviko judesiai leidžia matyti jo veikimo būdą. Moterų klausimai rodo mėginimą pažadą paversti tikru santykiu. Žiūrovui girdima kita jo paskirtis, todėl juokas čia susijęs su gana skaudžiu žmonių pasitikėjimo panaudojimu.

Žodžiai ir paslėpti ketinimai

Komedijos „Trys mylimos“ ištraukoje meilės kalba įpinama į kasdienį namų gyvenimą: pasirengimą bažnyčiai, maisto slėpimą, pinigų skolinimą ir planus tuoktis. Žemaitė leidžia pamatyti, kaip Liudvikas šiuos poreikius susieja su sau naudingu vaidmeniu. Jo žodžiai kiekvienai klausytojai žada ypatingą artumą, tačiau monologe atskleistas skaičiavimas tuos pačius pažadus paverčia apgaulės priemone. Ištraukos komiškumas išryškina kainą, kurią už tokį vaidinimą moka pasitikintys žmonės.

Prieš pradėdamas pokalbius Liudvikas apžiūri laikrodį ir prieš veidrodį suka ūsus. Šie paprasti veiksmai įveda savimi patenkintą, savo išvaizdą stebintį veikėją. Toliau jis kuria jausmingo mylimojo įspūdį: meilinasi, atsidūsta, žada neišskiriamą bendrą likimą. Toks kalbėjimas keičiasi pagal klausytoją, nors pagrindinis tikslas lieka tas pats. Domicėlei užsimenama apie nepakeliamą laukimą, Petronei diena be jos prilyginama amžiams, motinai pasakoma, kad jaunos ir gražios prieš ją nieko nereiškia. Veidrodis išryškina sąmoningą savęs pateikimą. Antano Škėmos „Baltos drobulės“ keltuvininko epizode Garšva taip pat stebi save veidrodžiuose, tačiau jo atvaizdas siejamas su darbovietėje suteiktu numeriu ir svetimu vaidmeniu. Pirštinės paslepia senelės žiedą, o vidinė kalba išsaugo viešam aptarnavimo veiksmui neprieinamą asmens istoriją. Garšvos padėtis savaime nereiškia melo: čia ryškėja aplinkos nustatyto vaidmens ribos. Liudvikas savo vaidmenį sąmoningai pasitelkia kitų žmonių sprendimams paveikti. Gretindami šiuos veidrodžio atvaizdus geriau matome Liudviko pasirinkimą vaidinti. Jis pats džiaugiasi savo gudrumu ir numato, kada reikės pasitraukti, todėl jausmų kalbą nuolat lydi naudos skaičiavimas. Po seserų išėjimo jis džiaugiasi trimis gautais rubliais ir jam nurodytais gardėsiais. Ši kasdieniška išvada po iškilmingų meilės priesaikų pakeičia pokalbio mastą. Mylimosios jam tampa skirtingais būdais pasiekiamos naudos šaltiniu, nors kiekviena laukia išskirtinio dėmesio. Žiūrovui šį skirtumą parodo iškart po seserų išėjimo atsirandantis atviras kalbėjimas su savimi.

Tačiau vaidmeniui palaikyti reikia atsiliepti į tikrus klausytojų lūkesčius. Domicėlė ir Petronėlė laukia aiškumo dėl bendro gyvenimo, o motina tiesiai klausia, kaip jie susituoks. Pastarojoje scenoje priesaikų lengvumas trumpam subyra: Liudvikas išsigąsta, paskui siūlo palaukti, kol ištekės bent viena duktė. Jis perkelia pokalbį į Kozerio reikalaujamus pinigus. Motina pažada du šimtus ir atskleidžia turinti dar daugiau. Tada samdinys tvirtina, kad jos turtai jam nesvarbūs. Šis sakinys ypač ironiškas po monologo, kuriame pinigai buvo pagrindinis siekis. Jono Biliūno „Ubage“ įvardytos galimybių ribos ir konkretus poelgis sudaro kitokį santykį. Prisiminęs iš senelio gautą medų, pasakotojas atneša duonos ir atsiprašo negalįs padėti daugiau. Jo žodžiuose atsiveria savo galimybių ribų išgyvenimas. Liudviko abejingumo turtui deklaracija slepia išskaičiavimą. Šis sugretinimas grąžina prie Žemaitės dialogo detalių: motina nori būti mylima dėl savęs, todėl būtent tai žada jos pašnekovas. Dukterims jis taip pat leidžia manyti, kad kiekviena yra nepakeičiama. Individualiam žmogaus norui pritaikytas sakinys padeda išlaikyti naudingą padėtį šiuose namuose: seserys duoda pinigų ir nurodo paslėptus gardėsius.

Žemaitės ištraukoje meilės vaidmuo atpažįstamas iš ryšio tarp monologo, kūno judesių ir skirtingoms klausytojoms skirtų pažadų. Būtent jų poreikiai suteikia Liudviko žodžiams įtaigos, o jo paties skaičiavimas atveria pažadų netikrumą. Veidrodžio ir pinigų detalės susieja savivaizdį su praktine nauda. Komedija parodo, kaip trokštamas artumas gali būti panaudotas svetimam sumanymui, išlaikydama kiekvienos moters savitą balsą.

Pradinis monologas suteikia žiūrovui informaciją, kurios neturi kiti pokalbių dalyviai. Toliau jis gali palyginti atskirai moterims sakomus žodžius, jų poveikį ir paties Liudviko skaičiavimą. Komiškumą kuria pasikartojimas, tačiau kiekviena klausytoja turi savų klausimų ir lūkesčių. Galima nagrinėti žinojimo skirtumą, vaidmens kūrimą arba meilės kalbos ir praktinės naudos ryšį.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Čia pateiktų variantų apimtis atitinka A kurso minimumą; nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.