Užduotis. Interpretuok Juozo Apučio novelę „Pažinimas“ nagrinėdamas tariamą žinojimą ir pašnekesio ironiją. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį; aptark dialogo, pasakotojo pastabų ir detalių kuriamą prasmę.

– Nežinau, kaip tu manai, o man atrodo, kad valdžia irgi negerai padarė: jei tvarkytis, tai tvarkytis. O dabar – vyrui uždrausta koją iškelti, tai viską tvarko žmona. Toji tai laksto tarp visų šitų... Pala, kaip čia juos... Gal žinai?

– Trauk perkūnai, – atsakė kitas keleivis, nelabai noriai leisdamasis į kalbas ir nelabai noriai žiūrėdamas pro langą, už kurio plytėjo tušti, murzini laukai, nors ir daug buvo sniego.

– Tu tik paklausyk, aš ir sakau pačiai: jau kam kam, o šitam nieko netrūko. Va – visko pertekęs buvo! – žmogus pirštais brūkštelėjo sau po kaklu. – Reikėjo durnam prasidėti!

– Kai kam niekad negana, – abejingai atsakė kitas keleivis, žvilgteldamas į savo pašnekovą, kurio veidas buvo keistai įjuodęs. Atsirėmęs į sieną, pašnekovas tiesiog blykčiojo akimis – taip jam įdomu buvo šnekėti.

– Gerai sakot: yra žmonių, kurie niekad nepriryja. Dabar šit šaukia, mėsos, mėsos, o kai yra tos mėsos, tai ar gana? Visokio velnio reikia!..

– Kokios dešros... ar pamatyti kokio pasaulio, – vėl įsiterpė antrasis, dirbtinai įsispoksodamas į laukus už lango, – kad tik tasai šnekėtojas liautųsi!

– Užsimanys kokio kumpio arba kokių linksmybės namų!.. – garsiai ėmė kvatotis pirmasis. – Niekad negana...

Taip jie važiavo sau toliau, traukinys šaltą žiemos dieną vežė juos tolyn į šiaurę per Latvijos žemę. Tas, kuris nelabai buvo linkęs šnekėti, ketino užsimerkti ir suvaidinti snūduriuojantį, tačiau pirmasis neleido jam ir šito:

– Tai ką veikėt naktį? – nusijuokė jis. – O kur gyvenat?

– Vilniuje.

– Gražus miestas... O kaip su produktais?

– Nieko.

– Pas mus buvo gerai, o dabar pablogėjo.

– Ateis laikas, ir pagerės, – atsakė antrasis. Toli, už sniego laukų, jis pamatė vienišą latvio sodybą. Iš šiaurės ji buvo apsodinta eglėmis, kurios lyg aukšta siena saugojo namus. Iš trobos išėjo žmogelis ir neskubėdamas patraukė per kiemą; rankoje jis turėjo kibirą, matyt, ėjo pasisemti vandens.

– Sakai? – po kurio laiko suklusęs nenorėjo patikėti pirmasis, lyg antrasis būtų pasakęs ką negera. – Sakai, pagerės. Perkūnai žino, gal tu ir teisybę šneki. Juk kaip yra buvę, aš gerai atsimenu – prieš karą vaikščiojom su vyžom, iš liepų plėšų pasidarydavom. Dabar tai jau nė nepalyginsi – dešimtį kartų geriau.

– Na matot, – atsakė antrasis, apsidžiaugdamas, kad kalba bus baigta. Tačiau jo šnekintojas varė toliau:

– Bet jau vagia, tai vagia. Kad šešiasdešimt aštuntaisiais šitaip dar nevogė.

– Kodėl šešiasdešimt aštuntaisiais? – kiek susidomėjęs paklausė antrasis.

– Todėl, kad nuo tų metų aš gyvenu Estijoj. Todėl taip ir pasakiau. Žinau, kaip tais metais buvo.

– A...

– Prieš karą mokiaus vidurinėj, po karo – į kursus, išėjau karininkas. Taip iki pernai. Pasakysiu: nieko doro nemačiau – mėtė ir mėtė iš vietos į vietą kaip kokį šapą... Taigi... Šitaip... O jūs kas būsit? – vėl pagavo jis kitą gaidą.

– Mokytojas.

– A... Irgi ne kas. Ir algelė nekokia. Ir su tais vaikais...

– Visko užtenka, – dviprasmiškai atsakė antrasis.

– Tas ir yra... O kur važiuojat?

– Į pajūrį. Į poilsio namus.

– A... Su sveikata negerai?

– Taip, pailsėti.

– O mokykla?

– Pavaduos.

– A... Aš tai pas sūnų į Rygą. Jelgavoj gyvena jo mergaitė, būtų gal nesakęs, tik aną kartą užtikau juos sūnaus bendrabuty.. Galėčiau ir čia išlipti, kad žinočiau jos adresą. Prie marčios reikia iš anksto gerintis... O tu ar pirmąsyk į poilsio namus?

– Ne pirmą. Buvau kelis kartus.

– Ir kaip maitina?

– Pusėtinai. Neblogai.

– Tai gerai. Yra poilsio namų, net sanatorijų, kur beveik visai ėsti neduoda.

– Negali būti.

– Kad sakau, žinau... O kad vagia, irgi žinau. Pasiliuosavęs iš armijos, ėmiau dirbti transporto įmonėj. Gerai išeina – gaunu ir pensiją, tą tai visą „ant knygutės“, o algą... Žmonai, sūnui, pačiam irgi lieka. Ir šitam! – jisai sprigtelėjo sau į pagerklį. – Tai šit – yra toje įmonėje tokia kombinuotų pašarų kolona. Ir ką tu manai – kiekvienas tos kolonos šoferis per dieną uždirba apie penkiasdešimt rublių. Be algos, be algos. Už maišiuką – penki rubliai, o dešimt maišiukų per dieną nuvagia.

– Dar ir nebrangiai, – palaikė kalbą antrasis.

– Aš irgi sakau, kad ne.

– Ir viskas tas darosi jūsų įmonėje?

– Na. Aš ir sakau, kad man gerai žinoma. Esu tos kolonos viršininkas, kur nežinosiu. Nuo mano akies niekas nepabėgs...

– Geria ir kombinuotų pašarų vežiotojai?

– O kaipgi! Senas ir jaunas. Visi. Jau išmoko.

– Toks čia mokslas!

– Nesakyk! Mokslas ne mokslas, o... Dar šešiasdešimt aštuntais taip nemokėjo! Net juokas ima!.. Mano draugas tada pasikvietė mane į svečius. Jis jau seniau Estijoj laikėsi. Atvažiavau. Sėdom ant motociklo ir lekiam. „Kur?“– klausiu. „Pamatysi!“ Pasirodo, nudūmėm į žvejų miestelį. „Čia, – sako mano draugas, – gyvena geras pažįstamas, dėdė Juhanas.“ Tikrai, radom tą Juhaną namie. Ir boba buvo. Abu jau seni. Seniukė tokia sudžiūvusi, prijuostę pasirišusi, vaikšto aplink mus ant pirštų galų.

– Mandagūs žmonės... – įsiterpė antrasis keleivis.

– Aš irgi sakau... Senis Juhanas taip pat liesutis, nužilęs. Susėdome, jis rankas pasidėjo ant balta staltiese uždengto stalo, paskui atkimšo butelį, pripylė stikliukus, o tie stikliukai – chi chi – tokie mažyčiai mažyčiai. Pažiūrėjau į draugą, draugas suprato mane ir nuraudo. Aš tada ir paklausiau: „Tai iš tokių ir gersim?“ Draugas dar labiau nuraudo. O ką – nieko blogo nepadariau, tik paklausiau! O senis Juhanas, matyt, suprato, ką šneku, jis ramiai atsikėlė, atnešė didelius stiklus, beveik, stiklines, pripylė, užsveikino. Aš – makt ir išgėriau, draugas nugėrė iki pusės, o Juhanas tik prikišo prie lūpų, palaižė ir vėl pastatė. Kai pripylė antrą ir užsveikino, aš vėl žmoniškai maktelėjau; neatkreipiau dėmesio, ar visą išgėrė draugas. Neiškentęs paklausiau Juhaną: „O dėdė kodėl negeria?!“ – „Aš geriu, – atsakė, – tiktai po trupučiuką. Mes visada taip gėrėm.“ – „Kam tada gerti, – sakau. – Taip niekada nepasigersi.“ – „Kad ir nereikia pasigerti.“ Aš kad ėmiau kvatoti, juokėsi ir mano draugas, ėmė juoktis paskiau ir Juhanas, tiktai jo seniukė stovėjo kito kambario tarpdury ir nesijuokė... Tai ir sakau, kad tas buvo šešiasdešimt aštuntais, o dabar ir toks Juhanas geria iš stiklinės. Kaip didelis geria!

– Negali žinoti, – suabejojo bendrakeleivis.

– Geria, kur negers!..

Mažindamas greitį, į stotį įlėkė traukinys, ir netrukus abu keleiviai patraukė peronu.

– Toli nuo stoties mus nubogino, – nusispjovė pirmasis. – į kurią pačiam pusę?

– I aną.

– Tai lik sveikas. Gražiai pasišnekėjom!..

Kiek paėjęs, mokytojas atsigręžė: jo bendrakeleivis krypuodamas žingsniavo peronu, pasuko į kairę, perlipo vielinę tvorelę ir tiesiai patraukė, žergdamas per bėgius, į geležinkelio stotį, nereikėjo jam leistis į tuos visus tunelius. Mokytojas šyptelėjo, pagalvojęs, kad labai tinka jo bendrakeleiviui visi tie traukiniai, vagonai, gelžkelių stotys ir Rygos tramvajai.

Šaltinis: Juozas Aputis, „Pažinimas“, kn. „Keleivio novelės“. Pateikto EPUB įterptas titulinis vaizdas: Vilnius: Vaga, 1985. Konkrečių spaudos puslapių ir ISBN šiame konteineryje nenustatyta.

Vyžos – iš medžių karnų pintas apavas. Transporto kolona – čia įmonės padalinys su vairuotojais ir automobiliais. „Pasiliuosavęs“ – šiame kontekste baigęs karinę tarnybą. Posakis „ant knygutės“ reiškia pinigų kaupimą taupomojoje sąskaitoje. Rubliai priklauso vaizduojamam istoriniam laikui. Kopijos forma „I aną.“ palikta taip, kaip pateikta EPUB.

Tariamas žinojimas ir pašnekesio ironija

Juozo Apučio novelėje „Pažinimas“ du traukinio keleiviai pasaulį pažįsta skirtingai. Vienas skuba aiškinti kitų gyvenimą, kitas atsakinėja nenoriai ir stebi aplinką. Pokalbis pamažu parodo, kad įtikinamai pasakojama patirtis gali slėpti prieštaravimus. Ironija kuriama leidžiant kalbančiajam pačiam išsidėti savo argumentus: jis smerkia svetimą godumą, bet ramiai aptaria jam artimus panašius dalykus. Skaitytojui tenka palyginti žodžius, kurių pats veikėjas nesugretina.

Šnekėtojo tariamą viską išmanančio žmogaus padėtį pirmiausia ardo jo paties kalbos posūkiai. Pradžioje kitam prikišama, kad šiam niekada negana. Netrukus pašnekovas ima skaičiuoti, kaip jam pačiam naudinga gauti pensiją ir atlyginimą, kiek užtenka šeimai bei išgėrimui. Pasakojant apie vagystes tonas taip pat keičiasi: bendrą pasipiktinimą pakeičia tikslūs maišo ir dienos uždarbio skaičiai. Paaiškėja, kad kalbama apie paties vadovaujamą koloną. Ši žinia naujai apšviečia ankstesnį pasigyrimą žinojimu. Jis paremtas artumu aprašomai veiklai, tačiau artumas dar nesukuria kritiško jos vertinimo. Mokytojo klausimas, ar viskas vyksta jo įmonėje, trumpam atveria šį neatitikimą. Veikėjas jo nepajunta: pareigos jam tik sustiprina teisę skelbti išvadas. Svarbi ir klausimo forma, kuria šnekėtojas pasitikrina savo teisę žinoti. Atsakymas jam iš anksto aiškus: viršininkas esą negalėtų ko nors nepastebėti. Tačiau skaitytojas jau mato, kad matyti veiklą ir suprasti savo santykį su ja yra skirtingi dalykai. Panašų poreikį tikslinti nusistovėjusį vertinimą atveria Savickio „Vagis“. Vaiko mintį apie gerą tėvą sudrebina regimas jo smurtas prieš surištą žmogų. Kristaus panašumas pastebimas dar anksčiau, tačiau sprendimas išlaisvinti vagį bręsta matant mušimą. Savickio vaikas leidžia naujam vaizdui pakeisti ankstesnę nuostatą, o Apučio šnekėtojas prieštaravimą praleidžia. Taip novelės ironija gimsta iš galimybės, kuria veikėjas nepasinaudoja: jis galėtų peržiūrėti savo žodžius, bet verčiau dar kartą patvirtina, kad žino. Mokytojo santūrumas palieka skaitytojui darbą, kurio pats pasakotojas išsamiu nuosprendžiu neatlieka.

Antrą ironijos kryptį atveria skirtumas tarp tariamo susikalbėjimo ir tikro atsako. Mokytojo trumpus žodžius šnekėtojas dažnai priima kaip pritarimą. Tačiau pasakotojas leidžia matyti, kad šis nori ramybės, dirbtinai žvelgia pro langą ir net ketina apsimesti snaudžiančiu. Todėl replika apie nebrangius pašarus netampa paprastu bendrų vertybių patvirtinimu. Mokytojas palaiko kalbą, o skaitytojas girdi joje ir dviprasmybę. Baigiamasis pasigėrėjimas gražiu pokalbiu dėl to skamba ironiškai: vienas keleivis nė nepastebi, kaip menkai klausė kito. Kalbančiojo žodžių ir jų raiškos skirtį kitu būdu parodo Aisčio „Prologas“. Kreipimasis į skaitytoją ir scenos motyvas perspėja pernelyg tiesiogiai tapatinti eilėraštį su biografija. Sukurtas balsas nėra paprastas žmogaus išpažinties nuorašas. Apučio novelėje ši skaitymo atida padeda išgirsti, kad mandagi replika taip pat ne visada sutampa su vidiniu nusistatymu. Mokytojo šyptelėjimas pabaigoje nepaaiškintas vienu aiškiu teiginiu. Šis gestas užbaigia pasakojimą, kurio reikšmė išsiskleidžia tarp pasakytų žodžių, pasakotojo pastabų ir pastebimų gestų. Trumpi įsiterpimai todėl vertinami kartu su juos supančiu pasakojimu.

Taigi tariamas žinojimas novelėje išryškėja per kalbos neatitikimus. Išsamus pasakojimas neapsaugo nuo aklumo savo prieštaravimams, o pasitenkinimas pokalbiu dar nereiškia išgirsto pašnekovo. Ironija leidžia šią skirtį pajusti nesulaukus tiesioginio pamokslo. Skaitytojas kviečiamas pats patikrinti kalbėtojo tikrumą, sugretinti jo vertinimus ir pastebėti, kiek nutylėta trumpuose kito keleivio atsakymuose.

Tariamas žinojimas ir pašnekesio ironija

„Pažinimo“ pokalbį galima skaityti kaip skirtingų santykių su nežinomybe sandūrą. Vienas keleivis savo patirtį paverčia taisykle apie visus, kitas dažniau nutyla arba suabejoja. Aputis jų neskirsto į išmintingą mokytoją ir nieko nesuprantantį kalbėtoją. Jis kuria situaciją, kurioje įsitikinimas patikrinamas konkrečiu kito žmogaus atsaku. Pažinimo riba atsiveria ten, kur apie neparodytą svetimą gyvenimą kalbama taip, tarsi jis jau būtų žinomas.

Šnekėtojo kalba iš pradžių net primena atsargų svarstymą: jis pasako nežinąs, ką mano bendrakeleivis, ir dėsto, kas jam atrodo. Tačiau tolesnis klausymosi būdas šį atsargumą susilpnina. Kito noras miegoti nepriimamas, o jo profesija iš karto susiejama su menka alga ir vaikų keliamais sunkumais. Trumpą atsakymą, kad visko užtenka, kalbėtojas pritaiko savo pasakojimo tėkmei. Bene ryškiausiai toks užtikrintumas atsiskleidžia istorijoje apie Juhaną. Išsamiai prisimenama, kaip šis gurkšnoja ir aiškina nenorįs pasigerti. Vis dėlto epizodas baigiamas tvirtinimu, kad dabar ir jis geria dideliais stiklais. Ankstesnis susitikimas tokio pokyčio neparodo; mokytojo abejonė čia išsaugo kito žmogaus savarankiškumą. Užtikrinto balso ir atviro klausimo įtampą kitaip kuria Maironio „Taip niekas tavęs nemylės“. Išskirtinę poeto meilę skelbianti pradžia pabaigoje neuždaro tėvynės atminties klausimo. Meilės gilumas neleidžia iš anksto žinoti, kaip bus atsakyta. Apučio veikėjas priešingai užpildo tą vietą savo įsitikinimu. Maironio lyrinis kreipinys ir buitinis traukinio pokalbis nėra tos pačios situacijos, bet jų sugretinimas išryškina kalbos pasirinkimą: galima palikti vietos nepažintam atsakui arba jį už kitą jau pasakyti. Novelės ironija girdima kaip tik šiame užbaigtume, kuriuo šnekėtojas pats nesuabejoja. Šnekėtojo tariamas atvirumas klausimui taip palaipsniui virsta noru dar kartą išgirsti savo paties aiškinimą.

Tariamo žinojimo ribą novelėje padeda matyti ir trumpam pakeista žvilgsnio kryptis. Mokytojas už lango pastebi vienišą sodybą, ją saugančias egles ir žmogų su kibiru. Šis vaizdas leidžia pokalbio fone pasirodyti gyvenimui, kurio keleiviai gerai nepažįsta. Spėjimas apie vandens sėmimą pažymėtas žodžiu „matyt“, o ne išplėstas į tikrą svetimos šeimos istoriją. Toks pasakojimo santūrumas kontrastuoja su skubiais šnekėtojo apibendrinimais. Skirtingų balsų išlaikymą padeda apmąstyti Juknaitės pokalbis su Elze knygoje „Tariamas iš tamsos“. Paklausta apie išmoktinus dalykus mergaitė mini kantrumą, pastangas nepasiduoti ir artimųjų pažinimą. Klausėja vėliau pasako tikėjusis atsakymo apie meilę gyvenimui. Pokalbyje girdimi abu balsai, todėl mergaitės mintis nepakeičiama vien suaugusiosios lūkesčiu. Apučio novelėje tokio abipusiškumo stinga: mokytojo dvejonė apie Juhaną atsimuša į pakartotą tvirtinimą. Skaitytojui paliktas tarpas tarp šių replikų tampa prasmingas. Jame išgirstame, kad vienas žmogus dar klausia, o kitas mano pokalbį jau užbaigęs teisingu atsakymu. Neskubantis žmogaus judesys kieme sudaro atsvarą nuolat besiveržiančioms replikoms. Erdvė už lango išlieka didesnė už vieno keleivio pasakojimą: ji parodoma trumpai, tačiau nėra galutinai jo apibrėžiama.

Vadinasi, pažinimo ironija kyla iš skirtingo nežinomybės traktavimo. Gausūs prisiminimai ir garsus tikrumas gali nepalikti vietos svetimai valiai, o trumpa abejonė ją išsaugo. Pasakotojo žvilgsnis pro langą ir dviejų balsų skirtis leidžia šią mintį parodyti konkrečiai. Novelė nepateikia viską išsprendžiančios formulės, tačiau jos dialogas skatina atsargiau užbaigti kito žmogaus istoriją savo paties žodžiais.

Pirmas variantas tiria neatitikimus ir dviprasmį pritarimą, antras – kalbos paliekamą arba užpildomą nežinomybę. Abu kiekvieno varianto dėstymai analizuoja novelę; palyginimas padeda paaiškinti jos detales.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7, kalbai iš viso – iki 28; bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Tai maksimumai, ne šiam modeliui suteikti balai.

Keturių pastraipų modelis, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos, ne nacionalinė pastraipų kvota. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, tik B kursui.