Užduotis. Pateik Jurgio Savickio novelės „Koketė“ ištraukos interpretaciją aspektu „Susižavėjimas ir ironiškas žvilgsnis“. Nagrinėk pasakotojo savivaizdį, meno ir daiktų detales bei jo vertinimo ribas. Galima kita tekstu pagrįsta kryptis. Mokomąjį variantą sudaryk iš keturių pastraipų, rašyk bent 450 žodžių.

Mano sužieduotinė maudės tyrame pavasario vandenyje. Jos kūnas jaunas, skaistus kaip tolimos muzikos aidas.

Upelio vilnys atsimuša į jos kūną ir supina apie kelius skaisčiausius pasaulyje rezginėlius-Beardsley'aus turtingus monus, peržvelgiamus batistus-svajones. Kuomet ji lenkias rieškučiomis vandens pasemti, jos jaunas kūnas žaidžia ir groja, o tą menkutę žmogaus sielą tarytum kas nuneša atsargiai kitan pasaulin, šiltesnian neg mūsų žemė.

Jos kasos, juodos, palaidos, per petį nusvirusios, mini moteriškumo ir poezijos šalį Indiją.

Ji ateitų ir savo dabiomis, moteriškumo pilnomis rankomis mane priglaustų, ir joks žmogaus vargas neišturėtų, bet ne - ji žiūri įstabiai savo tamsiomis akimis, ir jos kaitriausias palytėjimas nėra palyginamas su jos akių žvilgsniu.

Ji mato mane ir džiaugias. Tarp milijonų gėlių, įvairių ir skaisčių, o dar daugiau nematomų, sėdžiu aš, juodą apsiaustą pasitiesęs. Mano poeto kaklaryšis dabiai užrištas, o mašioto rūbai skiria mane nuo žemės.

Tarp mudviejų nematomos arfos auksinės stygos. Nežinoma ranka nuolat judina stygas ir supina baisią Meilės rapsodų nežinomą gaidą.

Ji prataria žodį į mane, bet joks žmogaus žodis tiek neišreikštų, ką tasai nežinomas arfa grojimas.

Jai jauku tik su manim. O jauku jai visuomet. Pasaulis įvairus ir turtingas. Pasaulio galo nesimato.

Atėjo senis. Jis buvo įdusęs ir jo oda pageltusi.

- Aš noriu maudytis drauge su ja...

- Kuo daugiau kartų pasinersi, tuo ilgiau galėsi su manim maudytis. - Jos akys juokės ir kūnas koketavo.

- Nuvesk jį maudyklėn! - paliepė ji man.

Aš nuvedžiau senį maudyklėn po senais purvalksniais.

Senis ilgai ruošėsi; pagalios, padusęs ir didelėn kupron susimetęs, lipo vandenin. Jo krūtinėje gargėjo, ir aš girdėjau, kaip jo kaulai barškėjo. Senis pasinėrė kartą, antrą.

- Dar, dar kartą! - girdėjau linksmą moteriškės balsą.

Aš ilgai laukiau, senis vienok narstės ir narstės. Jam oran pasirodant, jo žilos gauros linguliuodavo pavandeniu. Jo akys buvo pablėsusios ir pasibaisėjimo pilnos, kaip žmogaus prieš mirtį.

Ilgą valandą stovėjau šalimais, savo minčių negalėdamas sugaudyti, net jų nustatyti. Upelio vanduo garsiai gurgėjo ir pavasaringai čiurleno taip pat dabar, kaip ir tūkstantis metų atgal.

Vėsioje seklyčioje liūdnas žmogus armoniką mėgino. Braškučiai ir balti dobiliukai stiebės prie jo per langą ir jam pritarė.

Ties paskendusio rūmo saulingais vartais trys baltos panos paslaptingai šnekučiavos. Virš jų buvo pilkas dangus su mėlynais protarpiais.

Senio nebuvo.

Aš ėjau senon vieton, kur buvo mano sužieduotinė, pranešti jai, jog senis paskendo. Mano širdyje buvo tarytum linksma ir kartu toksai neramumas. Bet mano sužieduotinės ten nebuvo.

Elegantinga lazda su parašu „Flirt“ ir čekolados apypilnė dėžė. Laiškas.

„Suprask mane ir atleisk - kitaip negalėjo būti. Aš būsiu labai nelaiminga dėl Tavo kančios. Vienok taip turėjo būti. Jei gali, paimk saldainius ir mėlyną kaspiną nuo kasų, kurį skiriu Tau atminčiai.

Užmiršk - viskas praeis“.

Aš nieko nepaėmiau, be lazdos su parašu „Flirt“, su keistais sidabro vingeliais, iš kurių susipina vynuogių kekė.

Dilbtelėjau paberžėn - paberžėje ji lėkė su jaunikiu, liokajum ar vargoninku,- per tolį aš negalėjau įžiūrėti.

Jos šventos kojos mynė dirvos vagas. Kojos jos buvo apautos vien tik kojinėmis, o kūnas per liemenį buvo sujuostas vien tik juodu diržu. Vyriška ranka gulėjo ant jos liemens.

Jie abu garsiai šnekėjo ir juokės.

Paberžėje ji atsigręžė ir ilgai mojo man atsisveikinimui ranka.

Aš ėjau į vakarus.

Tylūs angelai, tarp balų ir neužmirškgėlių bestovį, man kelią pastojo. Vienok jie buvo nekalbiai ir ramūs, ir jų kelias nežinia kur ėjo. Nesiliaujanti vis ta pati melancholijos melodija, privedanti prie vakarų raudonos žaros.

Kelias mano nesiliauja niekuomet. Aš nežinau, kaip pasaulis sutvertas, kaip ir nieks to nežino ir nežinos. Aš keliauju, o tas vabalas, kurio vardas: „laikas per daug ilgas“, nuolat man širdį ėda.

Ten, kur kelias sunkesnis, man taką padeda praskinti mano lazda su keistu parašu „Flirt“ ir sidabro vingeliais, iš kurių susipina vynuogių kekės.

Vieną gražų Lietuvos pavakarį, saulei besileidžiant, grįžau savo tėvynėn, savo namų arčiau. Nors „savo namų“ niekuomet ir neturėjau.

Ėjau plačiu nuo Raseinių vieškeliu, ties Šaltuonos staigiu kalnu. Kalnan tą pačią valandą kopė du gerai įžiūrėti širmiai, lengvai kaip žaislelį veždami naują anglų fajetoną. Dabiame fajetone standriai sėdėjo jauna moteriškė sporto pilku kostiumu. Rankoje laikė elegantingą špicrutą. Buvo įdomi.

Ilgai, kaip vien tik moteriškė gali pažiūrėti, žvelgė į mane. Akimis pasakė tiek daug, ką jokiais žodžiais niekuomet neišreikštum: pirmos valandos atvirumas, kraujo suplasnojimas, jausmu užliejąs himnas-marselietė. Ji, regis, atsisveikino.

Aš turėjau tiek drąsos ir noro, kad visai aiškiai šiepiau iš jos ir kvatojau.

Ilgai dar buvo matyti vieškeliu du bejudą širmiai, blizgantis fajetonas. Dabi moteriškė, besėdinti jame su botagu rankoje.

Už koplytėlės ir kaštanų alėjos dabi moteriškė su botagu rankoje pradingo.

Geri kvepalai - didi pagunda sodžiuje.

Vienos dienos pokaityje savo seklyčioj, kaštanų gėlių pilnai pribirusioj, radau ant stalo begulintį įtariamą laišką. Jame buvo kviečiama, kad atvykčiau tūlan dvarelin prie Šaltuonos krantų, kur „taip ypatingai ramu, daug saulės ir tylos. - Tamstai bus čionai jauku“. Ir staigiai, kaip ničnieko nebūtų - ji skaitanti Platono p. Dialogus apie meilę. „Nes visgi toks slegiantis nelinksmumas kartais sodžiuje...“

Nors mano širdis, laiko įgadinta, pradėjo sparčiai plakti, vienok to aparato mechanizmas buvo tiek dar geras, kad išgėrus ramintojo - vandens stiklinę, sugniaužus laiško popierą, kaip ir kieno jausmą sugniaužus, tapau visai ramus ir budrus. Atsisveikinau, paėmiau lazdą į rankas, tarbą ant pečių ir žengiau į šio plataus pasaulio visai priešingą nuo Šaltuonos pusę.

Šaltinis: Jurgis Savickis, „Koketė“. Vartotojo pateiktas „Novelės“ TXT nuorašas; jo konkretus spaudos leidimas, metai, leidėjas ir puslapiai nenurodyti.

Pateikiama ištisinė novelės pradžios ištrauka. Pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu; jo spėjimai apie kitus žmones išlaiko jo žvilgsnio ribas. Nuorašo žodžiai ir neįprastos formos palikti, pakeistas tik kabučių pavidalas. „Šventadienio sonetai“ (1922) – atskira rinkinio bibliografinė žinia, ne šio TXT spaudos leidimo data.

Susižavėjimas ir ironiškas žvilgsnis

Susižavėjęs žmogus kartais regi ir mylimąją, ir save tartum meno kūrinio figūras. Jurgio Savickio novelės „Koketė“ pasakotojas būtent taip kuria ištraukos pradžios vaizdą: kūnas skamba, vanduo pina ornamentus, o jis pats dėvi poeto kaklaryšį. Tačiau jo kalboje netrukus atsiranda nesutampančių teiginių ir svetimos valios ženklų. Pakylėtas meilės pasakojimas ima atskleisti paties pasakotojo susikurto ypatingumo trapumą. Ironija leidžia matyti daugiau, negu jis apie save tiesiogiai pasako.

Sužieduotinės kūnas pradžioje lyginamas su tolimos muzikos aidu. Toliau pasitelkiami dailės ir audinio vaizdai, tarsi reginys būtų kruopščiai išpuoštas paveikslas. Tokia kalba atitolina moterį nuo paprasto kasdienio bendravimo: ji pasirodo kaip grožio bei poezijos pažadas. Pasakotojas šio paveikslo centre įkurdina ir save. Juodas apsiaustas, dabiai užrištas kaklaryšis, nuo žemės skiriantys rūbai kuria pasirinktą poeto laikyseną. Vis dėlto artumo tikrumą sudrumsčia greta atsidūrę sakiniai: jai jauku tik su juo, tačiau jauku visuomet. Antrasis teiginys leidžia suabejoti pirmojo išskirtinumu. Trumpas žodis „tik“ pabrėžia dviejų žmonių artumo išskirtinumą, o „visuomet“ jau skamba kaip bendresnė pastaba apie jos savijautą. Skaitytojui tenka pačiam sugretinti abi formuluotes, nes kalbantysis šių žodžių įtampos nepaaiškina. Pasakotojas tarytum pats nepastebėdamas atveria plyšį savo įsitikinime. Žmogaus susikurtą didingumą ir jo ribą padeda suprasti Gėtės „Fausto“ scena „Naktis“. Mokytumu nusivylęs Faustas, pajutęs dvasinį pakilimą, paskelbia savo panašumą į Žemės dvasią. Jos atsakas šią pretenziją paneigia. Savickio pasakotojas taip pat renkasi aukštą savo patirties apibūdinimą, bet jo teiginiai jau nebesutampa tarpusavyje. Abiem atvejais didingas savęs įvardijimas dar nesuteikia galios valdyti santykį su tuo, į ką kreipiamasi.

Savickio ištraukoje meninis pakilimas išlaiko ir nerimą. Nematomos arfos stygas judina nežinoma ranka, o jos muzika vadinama baisia. Taigi meilės rapsodija nėra vien pasakotojo kuriama ar jam paklūstanti melodija. Vėliau senio dingimą supa tebečiurlenantis upelis, armonikos garsas ir besistiebiantys augalai. Graži aplinka nesustoja dėl žmogaus nelaimės. Kartojamas senio nardymas ir jo pasibaisėjimo pilnos akys suardo ankstesnio maudymosi lengvumą. Tas pats vanduo dabar sujungia vilionę su pažeidžiamo kūno riba, kurios estetinis aprašymas nepanaikina. Pasakotojas eina pranešti apie skendimą, bet savo širdyje kartu pastebi linksmumą ir neramumą. Šis nesuderintas jausmas neleidžia jo balso sutapatinti su aiškia moraline išvada. Henriko Radausko „Mūzoje“ meninis vaizdas irgi tampa savarankiškas: siuvėja palieka paveikslą, vėliau akmuo diktuoja vyrui. Kūrybinis vyksmas ten peržengia žmogaus įprastą valdžią. Sugretinimas išryškina Savickio pasakotojo padėtį: poeto kostiumą pasirinkęs žmogus patiria tai, kam jo puošni kalba nesuteikia tvarkos. Net laiško raginimą viską užmiršti lydi išsaugota lazda. Jos vardas „Flirt“ ir sidabro ornamentai pratęsia pradžios puošnumą, tik dabar grožio ženklas keliauja drauge su nusivylusiu jo turėtoju. Meninė detalė tampa ne valdomos laimės, o pasikeitusio santykio liudytoja.

„Koketėje“ susižavėjimo kalba pati atskleidžia savo nepatikimumą. Pasakotojo apranga ir pakylėti palyginimai kuria išskirtinio žmogaus paveikslą, kurį ardo greta išsakytos prieštaringos mintys. Nežinomos rankos muzika ir pasiliekamas prisiminimo daiktas parodo nuo jo nepriklausančią patirties eigą. Ironiškas žvilgsnis čia atsiranda iš atstumo tarp to, kaip pasakotojas norėtų matyti savo gyvenimą, ir to, ką jo paties kalba leidžia pastebėti skaitytojui.

Susižavėjimas ir ironiškas žvilgsnis

Žmogaus pasakojime daiktas gali ilgiau už išsakytą pažadą saugoti santykio pėdsaką. Jurgio Savickio „Koketėje“ iš pradžių svarbi pasakotojo apranga, vėliau vis grįžtama prie elegantiškos lazdos. Kartu kinta ir jo žvilgsnis: buvusį susižavėjimą pakeičia pašaipa bei įtarumas. Tačiau daikto kartojimas neleidžia šios kaitos perskaityti kaip paprasto išsivadavimo. Pasakotojas rodo save atsparesnį pagundai, nors ankstesnio ryšio ženklą tebesineša.

Pradžioje poeto kaklaryšis ir puošnūs rūbai atskiria pasakotoją nuo žemės. Jis aprašo ne vien mylimosios grožį, bet ir savo vietą šalia jo: tarp daugybės gėlių sėdintis žmogus tarytum priklauso ypatingam meno pasauliui. Tokia savęs rodymo tvarka nutrūksta radus atsisveikinimo laišką. Laiške minimi saldainiai bei kaspinas ir šalia pastebėta lazda atveria kelis ryšio atminimo pavidalus. Pasakotojas išsirenka vien lazdą, nors moters laiškas tiesiogiai mini kitus du daiktus. Jo pasirinkimas todėl išlaiko ir savarankiškumą, ir atmintį. Daiktų išvardijimas išryškina mažą apsisprendimo epizodą: žmogus atsirenka, ką nešis toliau. Tačiau atranka iš to paties santykio ženklų dar nenutraukia ryšio su jo pradžia. Vėliau sunkesniame kelyje lazda padeda praskinti taką. Buvęs elegancijos ženklas įgyja kasdienę paskirtį, tačiau užrašas „Flirt“ niekur nedingsta. Panašų daikto ir žmogaus istorijos santykį galima įžvelgti Antano Škėmos „Baltos drobulės“ viešbučio epizode. Garšva veidrodžiuose regi save ir darbuotoją, pažymėtą numeriu; balta pirštinė paslepia senelės žiedą. Darbo vaidmuo uždengia asmenišką ženklą, tačiau jo nesunaikina. Savickio ištraukoje santykis kitoks: pasakotojas pats pasilieka matomą daiktą. Abiejuose tekstuose išorinė detalė išsaugo žmogaus praeitį net tuomet, kai jo dabartinė laikysena atrodo pasikeitusi.

Vėlesnėje kelio scenoje pasakotojas jau kvatojasi iš pravažiuojančios moters. Šįkart jos apdaras ir botagas užima anksčiau grožį žadinusių detalių vietą. Vis dėlto apie jos žvilgsnį jis vėl kalba kaip apie žodžiais neperteikiamą jausmų gausą. Pakitusi reakcija dar nereiškia, kad pasikeitė pats kito žmogaus aiškinimo būdas. Pasakotojas tebėra linkęs iš išorinio ženklo spręsti apie vidų. Ankstesnė arfos muzika ir naujo žvilgsnio himnas priklauso panašiai pakylėtai raiškai. Todėl jo juokas skamba dviprasmiškai: tariamai atsikratęs susižavėjimo, jis tebenaudoja jo kalbą svetimo žmogaus poveikiui nusakyti. Kęstučio Navako esė „Visai kitas žmogus“ kreipiamasi į stebėtoją, kuris Kito aplinkoje ieško savo paties atitikmenų, o svetimą biografiją numano. Pabaigoje išeina stebintysis; abipusis pažinimas lieka neparodytas. Ši riba padeda skaityti ir Savickio pasakotojo įtarumą. Laišką jis jau iš pradžių vadina įtariamu, nors siuntėjos ketinimų visumos nežino. Sugniaužta popiera palyginama su sugniaužtu jausmu, o širdis nusakoma kaip tebeveikiantis aparatas. Mechanikos žodynas leidžia pademonstruoti atgautą savitvardą. Tačiau širdies plakimas ir į ranką vėl paimta lazda išlaiko ankstesnės patirties veikimą. Pasirinkta priešinga kryptis patvirtina konkretų atsisakymą vykti, o jo skelbiamą vidinį atsparumą skaitytojas tebegali vertinti ironiškai.

Pasakotojo kaita išryškėja ten, kur jo sprendimai susiduria su pasiliekančiais daiktais bei pasikartojančiais kalbos būdais. Lazda padeda keliauti, kartu nuolat primena buvusį ryšį. Juokas ir širdies kaip aparato vaizdas kuria budraus žmogaus savivaizdį, bet jo žvilgsnis tebėra pilnas projekcijų. Todėl ironiškas atstumas „Koketėje“ leidžia matyti patirties perkeitimą, kuriame naujas elgesys dar nesutampa su visišku savęs ar kito supratimu.

Savivaizdis ir pasakotojo žinojimas

Pirmuoju asmeniu kalbantis vyras pasakoja savo patirtį, bet kartu kuria savęs paveikslą. Jo puošnūs rūbai, poeto kaklaryšis ir meno nuorodos turi būti aiškinami kartu su vėlesniu pašaipiu bei įtariu tonu. Autoriaus pozicija nesutapatinama su kiekvienu šio balso sprendimu.

Pirmas variantas aiškina savivaizdžio trapumą. Gėtės Žemės dvasios atsakas ir Radausko diktuojantis akmuo padeda tirti įsivaizduojamo ypatingumo bei tikro patirties valdymo skirtį. Antras variantas seka daiktą ir žvilgsnio kartojimą: Škėmos paslėptas žiedas išsaugo atmintį, o Navako spėjama Kito biografija išryškina stebėtojo ribą. Kiekvienas palyginimas grąžinamas prie konkretaus „Koketės“ žodžio ar veiksmo.

Senio nardymą pakeičia jo nebuvimas ir pasakotojo išvada apie skendimą. Taip išlaikoma šio balso žinojimo riba. Trys spėjami kito vyro vaidmenys nėra trys žmonės. Antroji moteris neįvardyta kaip pirmoji sužieduotinė. Šios ribos saugo interpretaciją nuo pridėto siužeto.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio sričių suma – 16 pirminių taškų; taikant koeficientą 2,625 gaunama iki 42. Kalbos sritys – stilius, taisyklingumas, rašyba ir skyryba – vertinamos po 7 taškus, iš viso iki 28. Visas maksimumas – 70. A kursui nacionalinis minimumas yra 450 žodžių, B kursui – 400. Lentelėje nurodyti maksimumai, ne suteiktas pavyzdžio įvertinimas.

Keturios pastraipos, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atrama. Nacionaliniai kriterijai tokios kontekstų eilės ar kvotos nenustato; B kursui devynių A kurso autorių reikalavimas netaikomas. Pasirenkami originalūs B kurso klausimai pradžioje suskleisti.

Prie kiekvieno stipraus pasakotojo teiginio surask jį patvirtinančią arba ribojančią detalę. Po palyginimo pažymėk sakinį, kuriuo grįžtama prie Savickio raiškos.