Užduotis. Pateikite Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus odės „Telefui Likui“ (I, 7) interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – permainingos lemties ir abejonės tikrove ryšys. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aiškinkite vaizdų, kreipinių, kartojimo ir klausimų kuriamą prasmę.

Apgaulinga žmogaus lemtis,
Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja.
Viskas laikina žemėj šioj,
Ką materija čia sukuria nerangi.
Lemia įnoris. Tuoj nukris
Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal.
Šitaip išlekia kamuolys,
Sviestas rankos lengvos, pasišokėdamas:
Čia jis siekia dangaus skliautus,
Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.
Veja vakaras vakarą,
Kartais būna blogiau, kartais ir vėl geriau.
Lekia metai lyg debesys,
Su Favonais eikliais tolsta dešimtmečiai.
Amžiai pralekia viesulu,
Ir akimirka ši, lyg užburta dainos,
Tuoj žaibų vežimu nuskries.
Ak, kaip Notus greitus ragina valanda!
Lyros muzika maloni
Nei švilpynė graudi nesugrąžins atgal.
Nors vadinama nuostabia,
Ši daina pagyrų linkusi negirdėt.
Jai beskambant, lemties ranka
Grobia miestus, tautas ir varganoj tėkmėj
Nugramzdina ji karalius:
Puošnūs skeptrai, šlovė, buvusi jų galia
Virsta greit pelenų krūva.
Aukso rūmus ir jų stulbinančias menes
Su visais žmonėmis kartu
Ji palaidos ūmai, bokštus sugriovusi.
O virš griuvenų tų baisių,
Virš kapų, didžiūnus žemės priglaudusių,
Skries lemtis triumfuodama
Ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu
Sūkury nesuvaldomam.
Kol diena po, dienos bėga gyvenimas,
Tol mums, Telefai, lemta klyst.
Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.
Gal mes klystam, o gal tikrai
Toks gražus atspindys supančių mus daiktų?
Likai, jeigu žinai, sakyk:
Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra,
Ar apgaulė akių tiktai?
Ar matyto seniai sapno gražaus tąsa?

Šaltinis: Motiejus Kazimieras Sarbievijus, „Telefui Likui“ (I, 7), iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė. Vartotojo pateikta Antologija.lt TXT kopija, sutikrinta su „Lemties žaidimai“, parengė Eugenija Ulčinaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 35, 37..

Kūrinys. „Telefui Likui“ – pirmosios lyrikos knygos septintoji odė. Užrašas „Skundžiasi likimo ir sėkmės nepastovumu“ nusako jos temą; „Lemties žaidimai“ yra rinktinės pavadinimas.

Žodžiai. Skeptras – valdovo valdžios ženklas, puošni lazda. Lyra ir švilpynė – muzikos instrumentai. Favonai ir Notai – antikinių vėjų vardai.

Šaltinio skyryba. Eilutėje „Kol diena po, dienos bėga gyvenimas,“ išlaikytas 1995 m. leidimo ir pateiktos kopijos kablelis. Savarankiškame tekste rašome „diena po dienos“.

Permaininga lemtis ir abejonė tikrove

Tai, kas šiandien atrodo tvirta, rytoj gali visai pasikeisti. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus odėje „Telefui Likui“ ši patirtis išreiškiama nuolatiniu judėjimu: kyla ir krinta kamuolys, lekia metai, griūva valdovų rūmai. Kalbantysis kreipiasi į konkretų pašnekovą, tačiau kalba ir bendru „mes“ vardu. Taip nepastovumas tampa abiem rūpimu žmogaus būklės klausimu. Kintantis vaizdų mastas ir vis spartėjantis laikas galiausiai suardo net pasitikėjimą tuo, ką galima matyti. Odėje lemties permainos veda nuo gyvenimo trapumo pajautos prie abejonės tikrove.

Pirmiausia lemties nepastovumą leidžia pajusti vertikali kamuolio trajektorija. Glausti teiginiai „Lemia įnoris“ ir „Tuoj nukris“ nuskamba kaip staigus sėkmės lūžis. Tačiau kritimas nėra paskutinė būsena: tai, kas nukrito, vėl kyla. Besikartojanti žodžių „kils“ ir „nukris“ kaita kuria judesį, kurio pats kamuolys nevaldo. Jis sviedžiamas „rankos lengvos“, o į žemę atsimuša „skaudžiais smūgiais“: lengvas mostas ir skausminga pasekmė išryškina nelygų veikiančios jėgos bei jos žaislo santykį. Paskui judėjimas apima vakarų seką, metus, dešimtmečius ir amžius. Veiksmažodis „Veja“ paverčia ir vakarus vienas kitą besivejančiais veikėjais. Skaitytojas regi ne ramų kalendoriaus skaičiavimą, o nuolat nykstančią dabartį, kurią užstumia kita. Debesų, vėjų, viesulo vaizdai neleidžia laikui sustoti, nors skaičiuojami vis didesni jo tarpsniai. Panašiai žmogaus laikinumą per gamtos kaitą aiškina Kristijono Donelaičio „Metų“ veikėjas Lauras: žmogaus amžius prilyginamas pumpurui, žydėjimui ir vaisiui. Ši kalba turi aiškią religinę atramą, o Sarbievijaus odėje svarbesnis lemties įnoris ir netikėtas smūgis. Palyginimas padeda pastebėti, kad čia judėjimas ne tik nusako gyvenimo trukmę. Jis perteikia ir žmogaus nesaugumą, nes aukščiausias pakilimas neužtikrina, jog bus galima išsilaikyti viršuje.

Antroje odės dalyje netekties mastas išauga nuo žmogaus iki miestų, tautų ir žvaigždžių orbitų. Puošnūs skeptrai virsta pelenais, todėl valdžios ženklas nebeskiria valdovo nuo to, kas sunyksta. Lemtis sužmoginama: jos ranka grobia, ji triumfuoja virš kapų. Žodžiai „su visais žmonėmis kartu“ neleidžia katastrofos apriboti vien valdovais: pražūva ir rūmuose esantys kiti žmonės. Skausmas taip persmelkia bendrą pasaulio tvarkos vaizdą. Tokia veikėja atrodo nejautri žmogaus norui išsaugoti pasaulį. Net maloni lyros muzika negali sugrąžinti pralėkusios akimirkos; dainos grožis laiko neatsuka. Šis ribotumas primena Vytauto Mačernio dvyliktąjį „Rudens sonetą“, kuriame sielai, palygintai su alkanu žvėrimi, neužtenka mokslo ir meno žemės vaisių: ji ilgisi amžinybės. Abu tekstai atskleidžia skirtumą tarp stipraus troškimo ir jo patenkinimo galimybės. Vis dėlto Sarbievijaus kalbantysis nepasilieka vien prie nepasiekiamos trukmės. Grįžtantis lemties ratas ir kartojamas „žaidžia“ atveda prie klausimo, ar gražus daiktų atspindys apskritai patikimas. Pabaigos „Gal“ ir „Ar“ neįrodo, kad pasaulio nėra, bet sustabdo kategorišką atsakymą. Kreipiniu „Likai, jeigu žinai, sakyk“ dar ieškoma pašnekovo, galinčio padėti suprasti patirtį. Taip vis didesnis išorinio pasaulio sukrėtimas tampa vidiniu pažinimo nerimu.

Taigi odės judesys pakeičia ir žvilgsnį į pasaulį. Kamuolio kilimas bei kritimas leidžia pajusti sėkmės kaitą, o greitėjantis laikas ir valdžios žlugimo vaizdai išplečia ją iki visuotinės netekties galimybės. Pabaigoje nebelieka tokio tvirto pasitikėjimo net matomu grožiu. Tačiau klausimas vis dar užduodamas kitam žmogui. Abejonė čia išlaiko pokalbio poreikį: lemties negalintis valdyti kalbantysis bent mėgina suvokti, kas su juo ir aplinkiniu pasauliu vyksta.

Permaininga lemtis ir abejonė tikrove

Žmogus gali suabejoti pasauliu tada, kai jo patirtis ima prieštarauti tam, kas atrodė savaime suprantama. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus odėje „Telefui Likui“ abejonė bręsta kartu su kalbėjimu pašnekovui. Pradžioje gana tvirtai įvardijama apgaulinga lemtis, vėliau vardijami jos smūgiai, o pabaigoje lieka klausimai apie pačią tikrovę. Šį virsmą kuria pasikartojimai, kreipiniai ir grožio bei nykimo sugretinimas. Odės kalbantysis suvokia nepastovumą, bet dar ieško kalbos, kuria galėtų apie jį susitarti su kitu žmogumi.

Santykis su Telefu užsimezga jau antroje eilutėje, kai po apibūdinimo „Apgaulinga žmogaus lemtis“ pakartojama: „Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja.“ Įterptas kreipinys leidžia išgirsti ne beasmenį dėsnį, o kažkam tariamą skundą. Intarpas „deja“ skundui suteikia apgailestavimo gaidą. Vėliau grįžtantis tas pats žaidimo veiksmažodis primena, kad vardijamos nelaimės kalbančiajam yra vis to paties neraminančio santykio dalis. Žodis „mumis“ suartina kalbėtoją ir klausytoją: abu patiria žaidimą, kurio taisyklės nuo jų nepriklauso. Tačiau skundo kalba dar nėra visiškas tikrovės paneigimas. Kamuolio kilimo ir kritimo vaizdas suteikia matomą atramą minčiai apie nepatikimą sėkmę. Tai, kas atrodo aukščiausias pasiekimas, pasirodo esą laikinas judesio taškas. Kitokį nepatikimo įspūdžio išbandymą vaizduoja Jurgis Savickis apsakyme „Vagis“. Vaikas iš pradžių prisikuria drąsaus, gražaus plėšiko paveikslą, bet tikras surištas ir kruvinas žmogus į tą paveikslą netelpa. Vėliau tėvo smurtas priverčia suabejoti ir jo tariamu gerumu. Konkreti patirtis keičia ankstesnį vaiko žinojimą. Sarbievijaus odėje pakilimą pakeičiantis kritimas taip pat ardo įprotį spręsti iš vienos akimirkos. Tik čia įtarumas neapsiriboja vienu žmogumi ar įvykiu: lemties žaidimo dalyviu tampa kiekvienas įvardyto „mes“ narys.

Abejonę dar sustiprina patrauklus paties kalbėjimo grožis. Lekiantys debesys ir žaibų vežimas suteikia laiko tėkmei vaizdingą pavidalą, o lyra primena malonų meno poveikį. Vis dėlto graži daina nesugrąžina to, kas praėjo: jai beskambant lemtis tebenaikina miestus ir valdovų galybę. Ši vienalaikiškumo detalė neleidžia sutapatinti estetinio pasitenkinimo su tikrovei įgyta valdžia. Antano Vaičiulaičio romano „Valentina“ profesorius Tomas Žiobras irgi kalba apie žodžių galią. Jis nori paveikti klausytoją, ilgais sakiniais suteikti praeičiai gyvumo, tačiau pats pripažįsta nesąs objektyvus. Antanas jam pritaria, todėl scena parodo įtaigą, o ne profesoriaus minčių paneigimą. Šis skirtumas padeda tiksliau skaityti Sarbievijaus odės pabaigą. Gražus atspindys gali žavėti, bet žavesys dar neatsako, ar matomas pasaulis pažintas teisingai. Paskutinėse trijose eilutėse keliami klausimai apie buvimą, akių apgaulę ir sapno tąsą. Kartu su ankstesniu „Gal mes klystam“ jie išlaiko kelias galimybes. Svarbu, kad ir numanomas sapnas vadinamas gražiu. Nežinomybė nepanaikina patiriamo žavesio; ji tik neleidžia iš jo vieno spręsti apie tikrovę. Todėl pabaigos balsas svyruoja tarp traukos pasauliui ir nepasitikėjimo juo. Kalbantysis nepasiskelbia žinąs galutinę tiesą: sąlyga „jeigu žinai“ perkelia ją į dar tik laukiamą atsakymą.

Odėje abejonė tikrove išauga iš mėginimo suprasti lemties permainas. Pasikartojantis skundas telkia bendrą patirtį, o pakilimą pakeičiantis kritimas suardo pirmojo įspūdžio tvirtumą. Meno grožis šio sukrėtimo nepanaikina, todėl pabaigoje kalbama klausimais. Kreipinys į Liką leidžia išgirsti ir pažeidžiamumą, ir norą tęsti pokalbį. Nepastovioje tikrovėje kalbantysis lieka ne galutinio atsakymo savininkas, o jo ieškantis žmogus, pasirengęs pripažinti savo pažinimo ribą.

Du skaitymo keliai. Pirmasis variantas seka masto didėjimą: kamuolys, žmogaus laikas, valdovų miestai, žvaigždžių orbitos. Antrasis aiškina kalbėjimo virsmą: skundas Telefui, bendra „mes“ patirtis, gražaus įspūdžio patikra ir dar neatsakyti klausimai. Abiejų variantų dėstymo pastraipos analizuoja pačią odę.

Kontekstų paskirtis. Lauro kalba paryškina skirtingus žmogaus laikinumo aiškinimus; Mačernio dvyliktasis sonetas – troškimo ir jo patenkinimo ribą. Savickis padeda atskirti pirminį įspūdį nuo patirties, Vaičiulaitis – žodžių įtaigą nuo objektyvaus pažinimo. Nė vienas palyginimas neatstoja antrosios odės analizės pastraipos.

Taisymo veiksmas. Prie kiekvienos citatos parašyk, ką pakeičia jos forma: kryptis, kartojimas, mastas ar klausimas. Patikrink paskutinę pastraipą: joje turi išlikti abejonė, o ne tavo pridėtas teiginys, kad visa tikrovė yra sapnas.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Pirmoje dėstymo pastraipoje naudojamas privalomas A kurso autorius, antroje – pasirinktas kitas rašytojas: tai bibliotekos mokymo principas. Nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama B kurso atrama. Pavyzdžiams taškai neskirti.