Užduotis. Pateikite Bitės Vilimaitės novelės „Kada piešime perlinę vištelę?“ interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – mokymasis atidumo kitam. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Nagrinėkite pasakojimo žvilgsnio kaitą, veikėjų gestus, erdvę ir pasikartojančius vaizdus.

Evelina, maža, užsispyrusi mergaitė, stovėjo ir žiūrėjo, kaip mama pakuojasi daiktus – lengvus šalius, spindinčias kurpaites, aksomus ir šilkus.

– Aš tau kasdien skambinsiu, – kalbėjo mama. – Aš tau palieku pinigų skanėstams, štai, žiūrėk, – pinigai šitoje kriauklelių dėžutėje… Atsimeni, mes ją pirkome Jaltoje?.. – Mama maldaujančiomis akimis žiūrėjo į Eveliną, laukdama, kad ši nusišypsotų ir pultų jai ant kaklo.

– Gerai, – abejingai atsakė Evelina. Ir, palikusi mamą vieną tvarkyti, nuėjo į svetainę ir įsijungė televizorių.

Mama nuvargusi prisėdo ant lagamino. „Gal nevažiuoti?“ – galvojo ji. Tačiau tuoj nuginė šalin tą mintį, nes šitas konkursas užsienyje jai buvo labai svarbus. Mama buvo viską suplanavusi: Evelina pietaus mokyklos valgykloje, nakvoti pas ją po spektaklio ateidinės viena bičiulė iš choro, ji ir vakarienę paruoš. Na, o tas kelias laisvas valandas po pamokų, kad Evelina nenuobodžiautų, žinoma, būtų gerai kuo nors užpildyti, tačiau mama niekaip nesugalvojo, kur ją įtaisyti: iš baleto studijos Eveliną pašalino, nes ji buvo storulė, iš jaunųjų gamtininkų stoties ją išmetė, nes pragaišino jūrų kiaulytę, išleidusi ją palakstyti po krūmus, pianistė jos atsisakė dėl amžino tinginiavimo… Ką čia sugalvojus? – mąsto Evelinos mama. Ji priėjo prie lango ir, tvarkydama užuolaidas, pažvelgė žemyn į kiemą. Priešais stovinčio namo pusrūsio durys buvo skaisčiai apšviestos dviem lemputėmis ir buvo matyti prisegtas didelis lakštas popieriaus, ant kurio didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Mokau piešti paukščius ir siuvinėti kryželiu.“

Užsimetusi apsiaustą, mama su kambarinėmis klumpaitėmis nubėgo laiptais į apačią, perkirto mažą kiemelį ir atsidūrė prie laiptelių, vedančių žemyn. Ji pasibeldė ir laukė stipriai plakančia širdimi – juk čia beveik sprendėsi jos dukrelės likimas. Labai negreit ten, viduj, pasigirdo šlamesys, krebždėjimas, pagaliau prasivėrė durys, ir maža, sulinkusi senutė jai džiaugsmingai nusišypsojo.

– Aš norėčiau matyti mokytoją, – tarė Evelinos mama. – Tą, kuri piešia paukščius…

– Ir siuvinėja kryželiu? – dar džiaugsmingiau nusišypsojo senutė. – Ir paslaptingai sukuždėjo: – Tai aš… Jau visą mėnesį laukiu, kad kas nors ateitų… Ir štai pagaliau jūs atėjote! Prašau į vidų, ir mes susitarsime dėl sąlygų… – Ji, tarsi įvertindama, apžiūrėjo jaunąją moterį.

Šiek tiek nusivylusi Evelinos mama įėjo vidun paskui senutę. Ji išsigando, kad galima taip ankštai gyventi – ten buvo tiek vietos, tarsi būtum patekęs sieninio laikrodžio vidun. Tačiau aplink buvo labai švaru ir kvepėjo levandomis.

– Štai mano darbo pavyzdžiai – čia kryželiu išsiuvinėtas paveikslas „Angelas saugo vaiką, miegantį ant bedugnės krašto“, – pasididžiuodama pasakė senutė. – O čia jau baigiu kilimėlį altoriui… Parodykite savo akis, – tarė ji jaunajai moteriai, vesdama ją prie pusrūsio lango. – Šitam darbui reikia skaisčių akių.

– Ne, tai ne aš. Norėčiau susitarti dėl dukrelės.

– Ar ji moka įverti siūlą į adatą? – Šypsodamasi paklausė senutė.

– Aš manau, kad moka, – netvirtai pasakė jaunoji moteris.

– Tada aš ją priimu.

***

Spardydama Pepsi skardinę, Evelina parėjo namo. Butas, išvažiavus mamai, buvo tuščias ir tarsi padidėjęs. Evelina pyko ant mamos, kad ją paliko. Ir dar buvo labai nepatenkinta, kad turi vaikščioti į tas siuvinėjimo pamokas.

Jau pačią pirmą dieną senutė supynė Evelinos garbanas į storą kasą, kad plaukai nelįstų į akis. Pamokė ją lankeliu ištempti audinį, ir tada Evelina kategoriškai atsisakė pasiimti į rankas adatą ir nusviedė lankelį ant grindų.

– Ak, – susikrimtusi tarė senutė, – kaip čia atsitiko, kad jaunos mergaitės nebenori mokytis siuvinėti kryželiu? Juk gali kada nors prireikti šitokiu būdu užsidirbti duoną.

Ji taip sielvartavo, kad net atsigulė ant savo mažos, beveik vaikiškos lovos ir žiūrėjo į Eveliną dūsaudama, aiškiai jos gailėdamasi.

– Gal verčiau pieškime paukščius? – pasiūlė Evelina nesmagi.

– Labai gaila, vaikeli, bet šiuose namuose šiandien nėra nei dažų, nei tinkamo popieriaus, – apgailestaudama tarė senutė. – O paskui aš tave išmokysiu piešti perlinę vištelę ir antį, ir net erelį, susisukusį lizdą kalnuose…

– Tai aš išeinu, – tarė Evelina. – Man čia nėra ką veikti. – Ir ji iš tikrųjų išėjo, taip trenkusi durimis, kad net suvirpėjo angelo sparnai paveiksle.

Kitą dieną Evelina rado senutę gulinčią.

– Aš turiu prašymą. Kažkodėl šiandien mane visai apleido jėgos… Čia pat už kampo yra labdaros valgykla. Tu pasiimk štai šituos indus. – Senutė parodė puodelį. – Ir parnešk man ko nors užvalgyti. Ką duos. Nesvarbu. Aš viską mėgstu. Pasakyk, kad „siuvinėtoja šiandien blogai jaučiasi“…

Evelina, pagriebusi indus, kaip audra įsiveržė į tą vargšų žmonių valgyklą. Dvi vienuolės jau šluostė stalus, ir valgio jau nebebuvo likę.

– Siuvinėtoja šiandien blogai jaučiasi, – tarsi kokį slaptažodį pasakė Evelina ir pamatė, kaip susijaudino jaunos vienuolės veidas.

Paėmusi puodelį, ji įdėjo truputį košės, išgrandžiusi iš katilo dugno, ir kelias riekutes duonos, kurias buvo pasilikusi sau.

– Tik tiek? – paklausė Evelina.

– Rytoj ateik anksčiau, – pasakė vienuolė maloniai. – Turėsime sriubos, kukulių… O šiandien jau viskas.

Tą dieną senutė siuvinėtoja karališkai papietavo. Ji stebėjosi, koks gausus ir sotus šiandien valgis – Evelina parnešė iš labdaros valgyklos picą su grybais, mielines, pagerintos tešlos bandeles su ryžiais ir dar du bananus.

– Vaikeli, tu būtinai turi suvalgyti vieną bananą, – įkalbinėjo ji Eveliną.

Evelina sėdėjo senutės kojūgalyje ir šypsojosi ta savo šypsena, kurios taip ilgėjosi jos motina. Šią akimirką Italijoje, pasibaigus konkursui, jai dėjo ant galvos laurų vainiką už dainavimą – kito tokio balso nebuvo visame pasaulyje!

– O dabar susirask lankelį, įsiverk siūlą į adatą, ir pradėkime darbuotis. Žiūrėk, kaip tu panaši į tą vaiką, kurį saugo angelas.

Evelina nenorom įsižiūrėjo į išsiuvinėtą paveiksliuką ant sienos. Mergaitė, garbanota, rubuilė, sveika, ilgomis blakstienomis, kurios metė ant veido šešėlius, nerūpestingai gulėjo visai ant bedugnės krašto, minkštose samanose, čia pat stiebėsi viržiai, nusagstyti mažyčiais violetiniais žiedeliais, – ir visa tai – išsiuvinėta „kryželiu“…

– Ak, aš niekada taip neišmoksiu, – pasakė Evelina.

Pradėsime nuo gėlytės, pačios mažiausios gėlytės širdies kampelyje.

Šaltinis: Bitė Vilimaitė, „Papartynų saulė“, 2012 m. skaitmeninis leidinys, PDF p. 583–589. Antraštėje nurodyta: skaitmeninta iš knygos „Papartynų saulė“, Vilnius: Tyto alba, 2002; skaitmeninio leidinio ISBN 978-5-430-05886-9.

Apie tekstą. Pateikiama visa novelė. Originalus ženklas *** skiria pokalbį prieš motinos išvykimą ir vėlesnius Evelinos susitikimus su siuvinėtoja.

Žodis. Siuvinėjimo lankeliu įtempiamas audinys.

Mokymasis atidumo kitam

Vaiko elgesį lengva paversti trumpu apibūdinimu: užsispyręs, tingus, nepatenkintas. Daug sunkiau pastebėti, ką jis išgyvena ir kaip keičiasi susidūręs su kitu žmogumi. Bitės Vilimaitės novelėje „Kada piešime perlinę vištelę?“ pasakojama apie Eveliną, motinos išvykimą ir siuvinėjimo pamokas. Pasakotojas iš pradžių leidžia pažvelgti į mergaitę suaugusiųjų akimis, paskui priartėja prie jos vienatvės ir pirmųjų rūpinimosi veiksmų. Atidumo mokomasi per pasikeitusį santykį, kuris išryškėja dialoguose ir pasikartojančiose šypsenose.

Pradžioje Evelinos užsispyrimas atrodo patvirtintas ankstesniais nesėkmingais užsiėmimais. Motina mintyse vardija pašalinimą iš baleto, dingusią jūrų kiaulytę, pianistės nepasitenkinimą. Šis sąrašas įterptas tarp rūpesčių, kuo užpildyti dukters laiką. Jis parodo motinos sunkumą rasti išeitį, tačiau mergaitės vidus tuo sąrašu neišsemiamas. Išvykus motinai butas atrodo „tarsi padidėjęs“: fizinės erdvės pojūtis perteikia artimo žmogaus trūkumą. Evelina pyksta, todėl siuvinėjimas iš pradžių tampa dar viena primesta veikla. Motinos vidinis klausimas, kur dukterį įtaisyti, pabrėžia norą išspręsti organizacinį rūpestį. Mergaitės patiriama tuštuma atskleidžiama kitu būdu, per regimą buto pokytį. Dviejų perspektyvų gretinimas padeda skaitytojui suprasti jų nesusikalbėjimą ir galimą pasipriešinimo priežastį. Panašiai suaugusiųjų vertinimą peržiūrėti skatina Jurgio Savickio novelė „Vagis“. Vaikas girdi apie piktadarį, bet mato surištą, mušamą žmogų ir suabejoja gero tėvo elgesiu. Jo paties pradinis erzinimas virsta pastanga atrišti virves. Abiejose novelėse vaikas nėra iš anksto užbaigtas dorovinis pavyzdys: svarbus jo žvilgsnio pokytis. Vilimaitės tekste šį pokytį parengia ir siuvinėtojos sutikimas. Ji džiaugiasi atėjusiu žmogumi, šypsosi, kviečia vidun, nors pradžioje neteisingai supranta, kas mokysis. Jos laukimas atsveria ankstesnes Evelinos nesėkmes užsiėmimuose. Taip naujas santykis atveria galimybę mergaitei pasirodyti kitokiai, tačiau pirmoji pamoka dar baigiasi numestu lankeliu ir trinktelėtomis durimis.

Vėliau pasikeičia pats mokytojos ir mokinės santykis: gulinčiai senutei reikia atnešti maisto. Prašymas konkretus, todėl Evelina gauna galimybę veikti. Jos pastangos šįkart susijusios su kito savijauta, todėl pamokų vietoje ji gali pasijusti reikalinga. Jos veržlumas, anksčiau matomas spardomoje skardinėje ir durų trenkime, dabar nusakomas įsiveržimu į valgyklą „kaip audra“. Ta pati energija jau nukreipta į kitą žmogų. Vienuolės susijaudinimas ir sau paliktos duonos atidavimas parodo, kad pagalbon įsitraukia dar vienas žmogus. Maistas vėliau aprašomas gausesnis, bet svarbiausia parodyta jo priėmimo scena: siuvinėtoja pati siūlo Evelinai bananą. Pagalba išlaiko abipusiškumą. Vanda Juknaitė pokalbių knygoje „Tariamas iš tamsos“ taip pat leidžia vaikui pasirodyti kaip savarankiškai mąstančiam pašnekovui. Elzė nori rimtų klausimų, mėgsta gilintis, bet liūdi dėl jai nuolat keliamų brandumo lūkesčių. Šis sugretinimas padeda Evelinos veiklumą suprasti kartu su jos pažeidžiamumu. Gebėjimas pasirūpinti senute neištrina vaikiško nenoro, baimės, kad niekada neišmoks siuvinėti. Pabaigoje ji šypsosi mokytojai ta šypsena, kurios laukė motina. Kartojamas gestas sujungia du santykius: ilgėdamasi artumo mergaitė ima pati jį kurti. Pradžia nuo mažos gėlytės palieka augimo galimybę atvirą.

Vadinasi, atidumo pamoką novelėje sudaro keli susiję pokyčiai: suaugusiųjų vertinimas papildomas vaiko savijauta, pyktį lydėjusi energija tampa pagalbos veiksmu, o priimanti šypsena sulaukia atsako. Mergaitė tebėra pradedanti mokinė, tačiau jau gali pastebėti kito poreikį. Toks pasakojimas leidžia žmogų pažinti iš santykio kaitos, užuot sustojus prie vieno jam priskirto bruožo.

Mokymasis atidumo kitam

Artimo žmogaus trūkumą literatūroje gali atskleisti kambario dydis, žvilgsnis į paveikslą ar trumpas pasiūlymas pradėti darbą. Bitės Vilimaitės novelėje „Kada piešime perlinę vištelę?“ motinos išvykimą išgyvenanti Evelina atsiduria siuvinėtojos pusrūsyje. Iš pradžių abi erdvės mergaitės gyvenime susijusios su nepasitenkinimu, tačiau vėliau ankštas kambarys tampa bendro buvimo vieta. Erdvių priešprieša ir pasikeitęs žiūrėjimas į siuvinėtą paveikslą leidžia atidumą suprasti kaip galimybę iš naujo pamatyti tai, kas jau buvo šalia.

Motinos pakuojami šaliai, kurpaitės, aksomai ir šilkai pradžioje kuria kelionės bei scenos pasaulį. Evelina jį stebi tylėdama, o motinos laukta šypsena nepasirodo. Pasakotojas atskleidžia ir motinos nerimą: ji net svarsto nevažiuoti, paskui mintimis dėlioja dukters priežiūros planą. Taigi atstumas tarp jų atsiranda greta tikro rūpinimosi. Išvykus motinai butas pasidaro tuščias, „tarsi padidėjęs“. Šis tariamas padidėjimas leidžia patirti vienatvę kaip vietos perteklių. Siuvinėtojos kambarys, priešingai, ankštas lyg sieninio laikrodžio vidus. Palyginimą išgyvena ten atėjusi motina, išsigandusi tokio būsto. Tačiau švara ir levandų kvapas papildo pirmą įspūdį, suteikia erdvei jaukumo. Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ taip pat svarbus skirtumas tarp regimos aplinkos ir žmogaus vidinio ryšio su vieta. Gražus Šveicarijos vakaras sužadina atminimus apie tėvynę, seseris ir jaunystę; atmintis iškelia tai, ko dabartiniame reginyje nėra. Vilimaitės Evelinai nereikia prisiminti tolimos šalies: jai stinga išvykusios motinos. Vis dėlto abu tekstai leidžia suprasti, kad aplinkos patrauklumas ar erdvumas savaime nesukuria artumo. Novelėje jis pamažu randasi ankštoje vietoje, kur du žmonės ima vienas kitą pastebėti.

Siuvinėtas angelo paveikslas pasirodo kelis kartus ir kaskart įgyja kitą ryšį su Evelina. Senutė iš pradžių jį rodo kaip savo darbo pavyzdį. Mergaitei trenkus durimis, suvirpa angelo sparnai: daikto judesys vaizdžiai pratęsia jos pyktį. Pabaigoje mokytoja pasiūlo panašumą tarp Evelinos ir paveiksle saugomo vaiko, o mergaitė nenorom įsižiūri. Pasakotojas sulėtina žvilgsnį, vardija blakstienas, samanas, mažyčius viržių žiedus. Kūrinio detalės atsiveria po patirtos pagalbos, todėl paveikslas gali priminti pačios mergaitės globos poreikį. Minkštos samanos ir maži žiedai supa vaiką prie pavojingos ribos. Švelnumas gretinamas su nesaugumu, o angelo globa leidžia įžvelgti atsaką į jį. Evelinos panašumas į išsiuvinėtą mergaitę iškelia šį ryšį asmeniškai: ir išoriškai sveikam, nerūpestingam vaikui gali reikėti saugančio artumo. Broniaus Radzevičiaus novelėje „Motinos apsilankymas“ panašiai asmeninę reikšmę įgyja buities daiktai: motinos ištiesta staltiesė ir atneštas maistas suardo sūnaus mėginimą atrodyti viskuo patenkintam. Tačiau jo gerklėje sustojęs kąsnis palieka susitikimą skausmingą, neišaiškintą. Vilimaitės pabaiga švelnesnė: Evelina šypsosi, nors žvelgdama į sudėtingą siuvinį jaučiasi nepajėgi. Mažiausia gėlytė „širdies kampelyje“ sujungia rankdarbio pradžią su vidiniu jautrumu. Šis vaizdas išlaiko pradžios mastelį. Paveikslo sudėtingumas nepanaikinamas, kaip ir mergaitės abejonė, tačiau atsiranda galimybė pradėti mažai. Atidumas kitam suteikia jos buvimui kambaryje naują prasmę dar iki išmokto amato.

Taigi Vilimaitės novelėje artumo patirtis pakeičia erdvės ir meno kūrinio suvokimą. Tuščio buto platumą atsveria ankštas kambarys, kuriame galima padėti ir sulaukti dėmesio. Paveikslas iš svetimo darbo pavyzdžio tampa asmeniškai atpažįstamu vaizdu. Atvira mažos pradžios metafora apibendrina šį pokytį: mokymasis atidumo vyksta kartu su nedrąsiu žvilgsniu į kitą ir į save.

Novelėje tas pats elgesys ir tie patys daiktai įgyja skirtingą prasmę priklausomai nuo santykio. Pasakotojas leidžia pamatyti motinos planus ir jos nerimą, Evelinos pyktį bei vienatvę, siuvinėtojos laukimą ir pagalbos poreikį.

Pirmas variantas Savickio vaiko pasikeitimą sieja su gebėjimu peržiūrėti vertinimus, o Elzės balsą – su vaiko veiklumo ir pažeidžiamumo derme. Antras Maironio vakaro ir atminties ryšiu aiškina išorinės aplinkos bei artumo skirtumą, Radzevičiaus buities detalėmis – asmeninę daiktų reikšmę. Abi kiekvieno varianto dėstymo pastraipos toliau nagrinėja Vilimaitės novelę.

Redaguok savo interpretaciją. Prie teiginio apie vaiko būdą pažymėk, kieno žvilgsniu remiesi. Tuomet prie pasikartojančios detalės parašyk, kas jos reikšmėje pasikeitė. Patikrink, ar nepaaiškinai nutylėtos maisto kilmės kaip tikro įvykio ir nepridėjai baigto piešinio. Išvada turi apibendrinti jau nagrinėtą santykį.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: turiniui skiriama iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, iš viso iki 28. Visas maksimumas – 70 taškų. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Pavyzdžiai neįvertinti taškais.

Keturių pastraipų sandara yra mokymo atrama. Šioje bibliotekoje pirmos dėstymo pastraipos palyginimui pasirenkamas privalomas A kurso autorius, antros – kitas autorius. B kurso nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba. Tikrinant kalbą svarbu aiškiai įvardyti, kuri moteris šypsosi ar kalba, ir perpasakotos minties nepaversti pažodine citata.