Užduotis. Pateikite Linos Buividavičiūtės eilėraščio „Skubančiam miestui“ interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – miestas ir jo žmogus. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą interpretacijos aspektą.

Būdama maža, naktimis klausiau greitkelio gaudesio.
Tas garsas masino paslaptimi, kurią turėjau įminti:

Nueik nežinia kur, surask nežinia ką.

Po daugybės metų, palikusi Kauną, matau, kad naujojo miesto
Gatvių arterijos dar labiau užkimštos –
vėl nespėju sudalyvauti draugo knygos pristatyme,
vėl nespėju nueiti į dar vieną parodą ir koncertą.

Naujieji laikai diktuoja madingiausias diagnozes –
Baimė praleisti gyvenimą ten, kur kiekviena skruzdėlė
Kantriai neša dar vieną šapelį į miesto skruzdėlyną.

Todėl mano draugė išsikraustė kur pušys ir tykuma.
Ji rašo laiškus savo senajam meilės ir neapykantos miestui.

O aš sakau, kad gyvenu mažytėje gamtos oazėje,
Stelbiančioje betonų luitus. Mūsų namus užstatė,
Bet medžiai dar gyvi. Bijau nespėti užsiauginti dar
Vieną rievę.

Mieste, ar tai Tu, ar tai aš? Tik atliepi mano alkį,
Iki dabar viliodamas mašinų gaudesiu, daugiabučių
Eilėmis, vakarais įsižiebiant šviesai, vis dar spėlioju
Svetimus buvimus ir suprantu, kad galbūt yra gerai rašyti čia,
Kur tiek daug perštėjimo ir nedarnos.

Šaltinis: Lina Buividavičiūtė, „Kelionių“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024; NŠA 2025 m. A kurso pakartotinė sesija, p. 4.

Leidimas ir situacija. „Kelionių“ – rinkinio pavadinimas; eilėraštis – „Skubančiam miestui“. 2024 m. data pateikta ir po tekstu. Trečia eilutė išskirta pasviruoju šriftu kaip originale. Paliktos originalios eilučių bei strofų ribos. Kaunas įvardytas kaip paliktas miestas, naujasis miestas neįvardytas.

Miestas ir jo žmogus

Miestas žmogui gali žadėti daugiau, negu šis pajėgia patirti. Linos Buividavičiūtės eilėraštyje „Skubančiam miestui“ ta pati gaudesio trauka jungia vaikystės smalsumą su suaugusios kalbančiosios gyvenimu. Paslapties pažadas išlieka, tačiau jį lydi nespėjimas, užstatoma aplinka ir baimė praleisti gyvenimą. Miestas čia nėra vien išorinis žmogų valdantis mechanizmas. Kreipdamasi į jį, kalbančioji mėgina suprasti ir savo norus. Eilėraščio vaizdai atskleidžia, kaip kasdienis spaudimas susipina su vidiniu alkiu, o nedarna gali tapti kūrybos priežastimi.

Iš pradžių miesto ritmas pasirodo kaip sunkiai aprėpiama judėjimo sistema. „Gatvių arterijos“ primena gyvo kūno kraujotaką, tačiau jos užkimštos: judėjimas kartu reiškia ir kliūtį. Dvigubas „vėl nespėju“ asmeninį nusivylimą paverčia pasikartojančia būsena. Praleidžiami kultūros renginiai turėtų turtinti gyvenimą, bet jų gausa susiejama su baime nespėti gyventi. Draugo knygos pristatymas primena ir ryšį su artimu žmogumi: nespėjimas patiriamas ten, kur norėtųsi dalyvauti iš asmeninio suinteresuotumo, ne vien dėl renginių gausos. Žmogaus ir didmiesčio sistemos įtampą padeda suprasti Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ epizodas prieš Garšvos darbo pamainą. Veidrodžiuose atpažindamas save, veikėjas kartu pamato numerį turintį darbuotoją. Baltos pirštinės uždengia senelės žiedą, todėl asmeninė istorija pasislepia po viešu vaidmeniu. Buividavičiūtės tekste spaudimas kuriamas kitaip: kalbančiosios niekas tiesiogiai nepavadina numeriu, tačiau skruzdėlyno metafora įtraukia žmogų į nenutrūkstantį bendrą darbą. Kiekviena skruzdėlė neša dar vieną šapelį, ir nuolatinis papildymas nebeturi aiškios pabaigos. Škėmos veikėjo mintys išlaiko tai, ko nematyti jo aprangoje; Buividavičiūtės kalbančioji iš šio srauto išsiskiria klausimu. Savo nespėjimą ji įvardija, o ne vien atkartoja miesto reikalavimą spėti. Taip eilėraščio kalba atveria atstumą tarp žmogaus patirties ir jam siūlomo gyvenimo mato.

Vis dėlto paskutinis posmas atsakomybės nepalieka vien miestui. Klausimas „Mieste, ar tai Tu, ar tai aš?“ perkelia žvilgsnį į pačios kalbančiosios troškimus. Miestas atliepia jos alkį, todėl išorinė gausa ir vidinis poreikis vienas kitą palaiko. Panašų nepasotinamą vidinį judėjimą Vytautas Mačernis vaizduoja dvyliktajame „Rudens sonete“. Siela maitinama mokslu ir menu, tačiau pradinis sielos palyginimas su alkanu žvėrimi išplėtojamas panteros ir kūno narvo vaizdais. Troškimas pranoksta vieną patenkintą poreikį ir krypsta į amžinybę. Buividavičiūtės kalbančioji nesiekia Mačernio vaizduojamo nemirtingumo, bet palyginimas padeda suprasti, kodėl vien naujas miestas jos alkio neužbaigia. Ji tebėra viliojama šviesų ir įsivaizduoja svetimus gyvenimus. Vaikystėje girdėtas gaudesys grįžta kaip tebesantis ryšys, o ne galutinai išsklaidyta apgaulė. Draugės išsikraustymas taip pat nepanaikina prisirišimo: jį išlaiko laiškai. Pačiai kalbančiajai galimas atsakas yra rašymas ten, kur patiriamas perštėjimas. Žodis „galbūt“ išsaugo abejonę, tačiau leidžia nedarną paversti apmąstymo medžiaga. Kūryba kyla iš mėginimo suvokti savo santykį su aplinka, kuri tuo pat metu vilioja ir vargina.

Taigi eilėraščio miestas veikia žmogų ir per užkimštą judėjimą, ir per neišsenkantį pažadą. Škėmos veikėjo asmeninės istorijos bei viešo vaidmens skirtumas išryškina aplinkos spaudimą, o Mačernio alkana siela padeda matyti ir vidinę troškimo pusę. Buividavičiūtės kalbančioji nesuranda galutinio išėjimo iš šios įtampos. Ji pradeda klausti, kas ją palaiko, ir svarsto galimybę rašyti. Toks santykis su miestu lieka neramus, tačiau jau tampa sąmoningai apmąstomas.

Miestas ir jo žmogus

Gyvenamą vietą žmogus patiria per garsus, prisiminimus ir kasdienę erdvę. Buividavičiūtės eilėraštyje „Skubančiam miestui“ šie dalykai nesusilieja į vienodą miesto vaizdą: greitkelio gaudesys masina, gatvės vargina, o tarp betonų tebėra gyvi medžiai. Draugė pasirenka tykumą, o pati kalbančioji lieka susieta su miesto šviesomis ir svetimų gyvenimų paslaptimi. Šį santykį galima suprasti kaip pastangą rasti savą buvimo būdą aplinkoje, kurioje kartu telpa trauka, nuovargis ir kūrybai reikalingas jautrumas.

Gamtos vaizdai eilėraštyje leidžia pajusti kitokį laiką. Draugė išvyksta ten, kur pušys ir tykuma, o kalbančioji sako turinti mažytę oazę pačiame mieste. Būdvardis pabrėžia ribotą jos dydį, tačiau medžių gyvybė išlieka reikšminga šalia užstatytų namų. Baimė nespėti užsiauginti dar vienos rievės žmogaus augimą susieja su medžio laiku. Knygos pristatymą galima praleisti per vieną vakarą, o rievė verčia galvoti apie lėtą, iš vidaus vykstantį brendimą. Rievė taip pat susieja žmogų su išliekančiais medžiais, todėl aplinkos gyvybė iškyla kaip trapus jo paties augimo atitikmuo. Oazės mažumas šį rūpestį dar sustiprina. Kitokio ritmo reikšmę atskleidžia ir Maironio eilėraštis „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Sūpuojamos valties, besileidžiančios saulės, kvapo ir rasos aplinka lydi nurimusio kalbančiojo svajones. Jos nukrypsta į tolimą tėvų šalį ir jaunystės prisiminimus. Išorinė ramybė čia leidžia ryškiau pajusti vidinį gyvenimą, įskaitant ilgesį. Buividavičiūtės oazė taip pat nėra visiško užsimiršimo vieta: šalia medžių iškart išsakoma baimė nespėti. Šis skirtumas svarbus žmogaus ir miesto santykiui. Gamta suteikia kitą patirties matą, bet neištrina aplinkos spaudimo. Kalbančioji tebėra miesto dalis net tada, kai bando savo gyvenimą suvokti per medžio augimą.

Prisirišimas prie vietos išlieka ir tada, kai joje sunku. Draugė savo senajam miestui rašo laiškus, todėl fizinis atstumas nenutraukia meilės bei neapykantos ryšio. Kalbančiosios laikysena dar kitokia: ji stebi įsižiebiančius daugiabučius ir spėlioja kitų žmonių buvimą. Nuo nuolatinės renginių kaitos dėmesys pasisuka į tai, kas jau yra greta. Prieštaringą artumą vietai padeda suprasti Jono Aisčio „Peizažas“. Kaimo vaizdai jame turi garsą ir judesį: linksta berželiai, girdimas šuo, sušunka svirtis. Laimė dera su savu liūdesiu, o baigiamasis pritarimas gyvenimui aprėpia net vargą. Buividavičiūtės miesto negalima tiesiog pakeisti tuo kaimu, bet abiejuose tekstuose artumas priklauso nuo jautraus aplinkos patyrimo. Miesto perštėjimas kalbančiajai lieka nemalonus, vis dėlto jo kupinoje vietoje gali būti gera rašyti. Tai atsargi galimybė, o ne staigus susitaikymas su visais trūkumais. Aisčio eilėraštį baigia pakilus pritarimas, Buividavičiūtė pasilieka prie abejojančio „galbūt“. Todėl jos žmogus kuria ryšį su miestu, išsaugodamas ir teisę jausti nedarną. Svetimų langų šviesos jam suteikia medžiagos įsivaizduoti daugiau, negu leidžia vien skubėjimo dienotvarkė.

Vadinasi, žmogaus santykį su miestu kuria keli nesutampantys ritmai. Renginiai ir eismas skubina, medžių rievės primena lėtą augimą, o prisirišimas išlieka per laiškus ir įsivaizduojamus gyvenimus. Maironio vakaras padeda suprasti ramybės atveriamą vidinę erdvę, Aisčio peizažas – artumą, aprėpiantį skirtingus jausmus. Buividavičiūtės kalbančioji savo vietos neapibrėžia vien patogumu. Ji svarsto, kaip joje išlikti jautriai ir rašyti, nors ne visa, ką patiria, dera tarpusavyje.

Eilėraščio kelias. Vaikystės gaudesio paslaptį pakeičia suaugusios kalbančiosios nespėjimas, tačiau galutinis posmas grąžina trauką. Tekstas juda nuo miesto patyrimo prie klausimo apie savo alkį ir galimo rašymo.

Variantų skirtumas. Pirmas aiškina išorinį spaudimą ir vidinį nepasotinamumą. Antras nagrinėja gamtos laiką bei prieštaringą artumą vietai. Abiejose dėstymo pastraipose grįžtama prie Buividavičiūtės vaizdų, o kontekstas padeda išryškinti jų prasmę.

Kontekstų ribos. Škėmos pirštinės slepia žiedą, tačiau veikėjas jį prisimena. Mačernio alkana siela yra vaizdinys, o mokslas ir menas nėra paskelbiami beverčiais. Maironio vakaro ramybė atveria ir ilgesį; Aisčio peizaže savas liūdesys dera su laime. Šių tekstų skirtumai neleidžia vienu atsakymu pakeisti miesto kalbančiosios abejonės.

Tikslumas. Naujasis miestas neįvardytas. Pas pušis išvyksta draugė. Namų užstatymas neperpasakojamas kaip jų nugriovimas; diagnozių paminėjimas nėra klinikinės ligos nustatymas. Kalbančiosios tapatinti su autore nereikia.

Užduoties kilmė. Aspektas sutampa su tikros 2025 m. A kurso pakartotinės sesijos užduoties aspektu. Keturi B pagalbos klausimai, abu modeliai ir paaiškinimai naujai sukurti mokymuisi; A sąsiuvinyje šių klausimų nėra.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.