Užduotis. Interpretuok Jorge Luiso Borgeso apsakymą „Veidrodis ir kaukė“ meistrystės ir nepasakomo grožio ribos aspektu. Gali rinktis kitą tekstu pagrįstą kryptį. Parašyk bent 450 žodžių rašinį, abiejose dėstymo pastraipose analizuodamas pateikto apsakymo detales ir raišką.

Nuūžus Klontarfo mūšiui – jame norvegų puikybė buvo sutramdyta – Didysis Karalius kreipėsi į poetą, tardamas:

– Net ryškiausi žygiai, neįkūnyti žodžiais, pamažu išblėsta. Aš noriu, kad apdainuotum mano pergalę ir giesme mane pašlovintum. Aš būsiu tavo Enėjas, tu – mano Vergilijus. Ar manaisi galįs atlikti tokią užduotį, po kurios tapsim nemarūs?

– Taip, Karaliau, – atsakė poetas. – Esu olamas. Dvylika žiemų aš mokiausi eiliavimo meno. Mintinai moku tris šimtus šešiasdešimt temų, sudarančių tikros poezijos pamatą. Mano arfos stygose glūdi Alsterio ir Mansterio sagų ciklai. Man leidžiama vartoti pačius seniausius žodžius ir pinkliausias metaforas. Įvaldžiau slaptuosius rašmenis, apsaugančius mūsų meną nuo smalsių tamsuomenės akių. Galiu apdainuoti meilę, arklių vagystes, jūros keliones, karus. Žinau visų Airijos karališkųjų namų mitologinius protėvius. Perpratau žolių savybes, astrologiją, matematiką ir kanonų teisę. Nugalėjau savo varžovus viešose varžybose. Įgudau tarti piktažodžius, sukeliančius odos ligas, tarp jų – raupsus. Moku valdyti kardą ir tai įrodžiau tavo mūšyje. Tik viena dar nesu patyręs: dėkingumo už dovaną, kurią man duosi.

Karalius, greit pavargdavęs nuo ilgų ir svetimų kalbų, su palengvėjimu tarė:

– Ji laukia tavęs. Man ką tik pasakė, kad Anglijoje jau suokia lakštingala. Kai nustos lyti ir snigti, kai iš pietinių kraštų vėl grįš lakštingala, tu man perskaitysi savo šlovinamąją giesmę dvaro ir poetų kolegijos akivaizdoje. Duodu tau metus laiko. Galėsi nudailinti kiekvieną raidę ir kiekvieną žodį. O atpildas, kaip žinai, bus vertas mano karališkųjų įpročių ir tavo dvasingų darbo naktų.

– Karaliau, regėti tavo veidą – man geriausia dovana, – atsakė poetas, kuris kartu buvo ir dvariškis.

Žemai nusilenkęs, poetas išėjo jau miglotai nujausdamas eiles.

Praėjo metai, kupini epidemijų ir maištų; poetas perskaitė savo šlovinamąją giesmę. Jis deklamavo lėtai ir ryžtingai, nežvilgčiodamas į rankraštį. Karalius pritardamas linksėjo galva. Visi mėgdžiojo jo gestą, netgi tie, kurie susigrūdę prie durų, nesuprato nė žodžio. Pagaliau Karalius tarė:

– Aš priimu tavo kūrinį. Tai dar viena pergalė. Kiekvienam žodžiui tu suteikei tikrąją prasmę, o kiekvienam daiktavardžiui – epitetą, kurį jam davė pirmieji poetai. Visoje giesmėje nerasi nė vieno įvaizdžio, kurio nebūtų pavartoję senieji poetai. Mūšis – puikus karių kilimas, kraujas – kalavijo vanduo. Jūra turi savo dievą, o debesys pranašauja ateitį. Išmoningai susitvarkei su rimais, aliteracijomis, asonansais, ilgaisiais ir trumpaisiais skiemenimis, mokslingos retorikos rezginiu, meistriška metrų kaita. Jei visa Airijos poezija staiga žūtų – omen absit – ją būtų galima be nuostolių atkurti iš tavo klasikinės giesmės. Trisdešimčiai raštininkų liepsiu perrašyti poemą dusyk.

Kiek patylėjęs jis tęsė:

– Viskas gerai, bet niekas nepasikeitė. Kraujas nepradėjo greičiau tekėti gyslomis, rankos nepasigedo lanko, žmonės neišblyško. Niekas nesušuko karo šūkio, neatstatė krūtinės vikingams atremti. Praėjus metams, mes plosime kitai tavo šlovinamajai giesmei, poete. Imk šitą sidabrinį veidrodį kaip mūsų pritarimo ženklą.

– Dėkoju ir suprantu, – atsakė poetas.

Dangaus šviesuliai apskriejo savo šviesų ratą. Kai poetas pasirodė su savo rankraščiu, tik šįsyk trumpesniu, saksų miškuose vėl suokė lakštingala. Jis nedeklamavo iš atminties, o skaitė neryžtingai, praleisdamas kai kurias eiles, tarytum jas nevisiškai suprastų ar nenorėtų išniekinti. Poemos turinys buvo sudėtingas: tai buvo ne mūšio aprašymas, tai buvo pats mūšis. Puslapių karinėje sumaištyje šmėkščiojo Dievas, Trejybė viename asmenyje, mūšio apsėsti Airijos pagonys ir kariai, kurie šimtmečiais vėliau kausis Vyresniosios Edos pradžioje. Giesmės forma taip pat buvo neįprasta. Daiktavardžio vienaskaita valdė veiksmažodžių daugiskaitą. Prielinksniai skyrėsi nuo įprastinių. Šiurkštumą keitė švelnumas. Metaforos buvo atsitiktinės ar bent taip atrodė.

Karalius persimetė keliais žodžiais su jį supančiais literatūros žinovais ir prabilo taip:

– Apie tavo pirmąją giesmę buvo galima teigti, kad ji – laimingas sąvadas visų giesmių, kada nors užgimusių Airijoje. Ši pralenkia visas ankstesnes ir jas sunaikina. Ji stulbina, stebina ir akina. Neišmanėliai nėra jos verti, o žinovai – tuo labiau. Dramblio kaulo dėžutė saugos vienintelį jos egzempliorių. Bet iš plunksnos, parašiusios tokią didingą poemą, mes galbūt sulauksime dar didingesnio kūrinio.

Nusišypsojęs jis pridūrė:

– Mes esame legendos herojai, o legendose, kiek menu, svarbiausias skaičius – trys.

Poetas drįso sumurmėti:

– Trys stebuklingos dovanos, triados ir, žinoma, Trejybė.

Karalius tęsė:

– Paimk šitą auksinę kaukę kaip mūsų palankumo liudijimą.

– Dėkoju, aš supratau, – pasakė poetas.

Praslinko metai. Rūmų sargyba pastebėjo, kad poetas nieko neatsinešė. Su nuostaba stebėjo jį Karalius: poetas atrodė visai kitoks. Kažkas kitas – ne laikas – išvagojo jo veidą ir pakeitė bruožus. Žvilgsnis tarsi neregio žvelgė kažkur labai toli. Poetas paprašė Karaliaus pasikalbėti akis į akį. Dvariškiai pasišalino.

– Neparašei giesmės? – paklausė Karalius.

– Parašiau, – liūdnai atsakė poetas. – Geriau jau mūsų Viešpats Kristus man būtų užginęs ją parašyti.

– Gali perskaityti?

– Nedrįstu.

– Mano drąsos užteks mums abiems, – paragino jį Karalius.

Poetas perskaitė poemą. Ją sudarė viena eilutė.

Poetas ištarė ją garsiai, be įkvėpimo, bet ir jam, ir Karaliui eilutė nuskambėjo tarsi kokia slapta malda ar šventvagystė. Karalius nustebo ir suglumo ne mažiau nei poetas. Abu išbalę susižvalgė.

– Kai buvau dar jaunas, – pasakė Karalius, – aš išplaukiau į vakarus. Vienoje saloje mačiau, kaip sidabriniai kurtai mirtinai nuvarė auksinius šernus. Kitoje malšinome alkį stebuklingų auksinių obuolių aromatu. Trečioje aš mačiau ugninius mūrus. Pačioje tolimiausioje iš dangaus išsirietusi lanku krito upė, jos vandenimis plaukiojo žuvys ir laivai. Tai buvo stebuklai, bet jie neprilygsta tavo poemai, kurioje kažkaip glūdi visa, kas yra. Kokiais burtais ji tau apsireiškė?

– Kartą auštant, – atsakė poetas, – nubudau tardamas žodžius, kurių iš pradžių nesupratau. Tie žodžiai ir buvo poema. Jaučiu, kad nusidėjau, ir šiai nuodėmei turbūt nėra atleidimo.

– Tai, prie ko mes prisilytėjome, – sušnibždėjo Karalius, – vadinama Grožiu ir užginta žmonėms. Nūnai mūsų laukia atpildas. Jau dovanojau tau veidrodį ir auksinę kaukę; štai trečioji – paskutinė – dovana.

Ir jis įdėjo durklą poeto dešinėn.

Apie poetą mums žinoma tiek, kad jis iškart nusižudė išėjęs iš rūmų; apie Karalių – kad atsižadėjo savo karalystės ir tapo elgeta, klajojančiu Airijos keliais, ir daugiau niekad nepakartojo poemos.

Šaltinis: Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga: smulkioji proza“. Iš ispanų kalbos vertė ir komentarus parengė Linas Rybelis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 298–301. ISBN 9986-39-432-5.

Olamas – aukšto rango senosios Airijos poetas.

Omen absit – lotyniškas palinkėjimas, kad taip neatsitiktų. Šie žodžiai originale kursyvu; vertėjo išnašų skaitmenys iš literatūrinio kūno pašalinti.

Enėjo ir Vergilijaus vardai padeda Karaliui nusakyti poeto ir jo šlovinamo valdovo santykį. Apsakymo legendinė erdvė nėra tiksli istorinio mūšio kronika.

Meistrystė ir nepasakomo grožio riba

Kūrėjas gali išmanyti visas savo meno taisykles ir vis tiek trokšti sukurti tai, kam dar nėra parengto pavyzdžio. Jorge Luiso Borgeso apsakyme „Veidrodis ir kaukė“ šis troškimas atsiskleidžia per tris poeto apsilankymus pas Karalių. Kiekviena nauja poema trumpėja, tačiau jos poveikis stiprėja. Legendinis pasakojimas kelia klausimą, kaip atpažįstama kūrybos vertė ir kas įvyksta pasiekus kalbos ribą. Meistrystė čia suteikia pradžią ieškojimui, o nepasakomo grožio patirtis suardo įprastą kūrėjo ir jo vertintojo santykį.

Pirmasis susitikimas parodo išmoktos meistrystės galią ir jos ribotumą. Poetas vardija savo žinias, gebėjimus ir pergales taip, lyg pateiktų nepriekaištingą pasirengimo sąrašą. Jo pasitikėjimas remiasi tuo, ką jau galima atpažinti ir pakartoti. Karalius pirmąją giesmę priima kaip tradicijos saugyklą: iš jos esą būtų įmanoma atkurti prarastą Airijos poeziją. Tačiau išsamų pagyrimą nutraukia sakinys „Viskas gerai, bet niekas nepasikeitė“. Kūrinio taisyklingumas nesukelia laukto kūniško klausytojų atsako. Artima pažinimo ribos patirtis atsiveria Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ nakties scenoje. Daugelį mokslų išėjęs Faustas abejoja, ar supranta gyvą pasaulį; susižavėjimas makrokosmo ženklu netrukus pasirodo nepakankamas, o Žemės dvasia paneigia jo tariamą lygybę su ja. Abiejuose tekstuose sukauptas mokėjimas nesutampa su visa patirtimi. Vis dėlto Borgeso poetas pradžioje dar nesuvokia savo ribos taip aiškiai kaip Faustas: naują uždavinį jam pateikia vertintojas. Sidabrinis veidrodis įprasmina pripažintą gebėjimą atspindėti paveldėtą pasaulį, bet kartu palieka poreikį išgirsti dar nesukurtą balsą. Ypač reikšmingas poeto sakinys apie dar nepatirtą dėkingumą: įgūdžių vardijimas baigiamas numanomu atlygiu. Karaliaus užsakymas nuo pradžių sieja meno išmanymą su socialiniu pripažinimu. Todėl pirmosios giesmės nesėkmė sujaudinti nėra techninis brokas; ji atskleidžia, kad užsakovas tikėjosi patirties, kurios vien kompetencijų sąrašu pažadėti neįmanoma.

Vėlesni susitikimai išmėgina pačią galimybę patirtį perteikti. Antroji poema apibūdinama kaip pats mūšis, o ne jo atpasakojimas: kalbos įprastumas suyra kartu su saugiu atstumu tarp kūrinio ir įvykio. Trečiosios poemos skaitytojas apskritai negauna. Žinome tik jos apimtį ir dviejų veikėjų reakciją. Nutylėta eilutė apsaugo grožį nuo paprasto paaiškinimo ir paverčia skaitytoją patirties ribos stebėtoju. Aido Marčėno eilėraštyje „Knyga“ kalbantysis taip pat pripažįsta negalįs nusakyti iš knygų ateinančios šviesos ir ragina adresatą pačiam sužinoti. Šis palyginimas padeda suprasti, kodėl Borgeso pasakotojas nepateikia lemtingos eilutės: pasakojimas apie poveikį dar nėra pats poveikis. Tačiau kūrinių nuotaikos skiriasi. Marčėno kreipimasis palieka augančio supratimo galimybę, o Borgeso legendos veikėjai grožį suvokia kaip jiems užgintą dalyką. Jų išgąstis neprilygsta visuotinei meno taisyklei. Veidrodį pakeitusi kaukė ir galiausiai durklas žymi vis sunkiau įprastu apdovanojimu sutalpinamą patirtį; pripažinimo ceremonija virsta grėsminga, tik dviem žmonėms suprantama paslaptimi. Reikšmingas ir antrąją poemą lydintis skaitymo neryžtingumas: kūrėjas kai kurias eiles praleidžia, tarytum pats jų iki galo nesuprastų. Šis pasakotojo palyginimas rodo, kad atrastas pavidalas pranoksta visišką jo kontrolę.

Taigi apsakymas meistrystę vaizduoja kaip kelią, kuriuo einant keičiasi pats kūrybos vertinimas. Iš pradžių pakanka parodyti išmoktas formas, vėliau svarbus tampa išgyventas poveikis, o paskutinis kūrinys lieka skaitytojui neprieinamas. Trijų susitikimų seka susieja trumpėjantį tekstą su augančia jo galia. Tragiška baigtis užbaigia konkrečią legendą ir leidžia pajusti grožio paslapties keliamą nerimą, tačiau neįrodo, kad kiekviena vertinga kūryba privalo pražudyti savo autorių.

Meistrystė ir nepasakomo grožio riba

Jorge Luiso Borgeso apsakymo „Veidrodis ir kaukė“ pradžioje poeto padėtis atrodo aiški: jis turi savo menu išgarsinti valdovą. Užsakovas nurodo progą, terminą ir publiką, o kūrėjas pažada panaudoti išlavintus gebėjimus. Tačiau tolesni susitikimai keičia šio santykio taisykles. Viešą pasirodymą galų gale pakeičia pokalbis dviese, o numatytą šlovę – nebeperduodama paslaptis. Apsakymo meistrystės ir grožio įtampa ryškėja kaip konfliktas tarp atliekamo vaidmens ir kūrinio, kuris nebetelpa į užsakymo ribas.

Viešo vaidmens svarbą atskleidžia pirmosios poemos priėmimas. Susirinkusieji mėgdžioja pritariančius Karaliaus judesius, net kai nesupranta teksto. Ši ironiška detalė leidžia abejoti, kiek jų pritarime yra savarankiško sprendimo. Poetas taip pat moka dvariškio kalbą: valdovo veidą pavadina geriausia dovana, nors prieš tai primena laukiąs atlygio. Tarp išorinio vaidmens ir vidinio vertinimo panaši įtampa atsiranda Antano Škėmos „Baltos drobulės“ viešbučio epizode. Garšva mato save veidrodžiuose, atpažįsta darbo numerį, o pirštinės paslepia jam reikšmingą senelės žiedą. Darbo tvarka neatima jo vidinės kalbos: joje išlieka ironija, kultūrinės asociacijos ir asmeninė atmintis. Šis skirtumas padeda tiksliau perskaityti Borgeso veidrodžio dovaną. Ji gali žymėti viešai patvirtintą poeto atvaizdą, kurį atpažįsta užsakovas ir aplinkiniai. Vis dėlto kūrėjas šiame pasakojime neuždaromas vien į aptarnaujančio žmogaus padėtį. Nauji jo tekstai vis labiau keičia paties Karaliaus lūkesčius. Dvariškio sklandumas pamažu užleidžia vietą neryžtingam skaitymui ir galiausiai baimei prabilti. Pirmąją poemą jis deklamuoja iš atminties, taigi laisvai valdo ir tekstą, ir pasirodymą. Trečią kartą jam reikia valdovo padrąsinimo. Pasikeitusi laikysena leidžia matyti meninį atradimą kaip įvykį, kuris paveikia patį kūrėją, o ne tik parodo jo pranašumą prieš kitus poetus.

Poemoms trumpėjant, keičiasi ir santykis su klausytoju. Pirmąją giesmę numatoma dauginti, antrajai skiriamas vienintelis saugomas egzempliorius, trečiąją išgirsta tik Karalius. Ši siaurėjanti auditorija parodo, kaip kūrinys tolsta nuo viešos šlovinimo ceremonijos. Jono Aisčio „Prologe“ kreipimasis į skaitytoją taip pat verčia persvarstyti meno ir žmogaus santykį. Eilėraščio balsas perspėja knygoje neieškoti tiesioginio asmens atvaizdo ir primena scenoje įprastą gestą. Šitaip kalbama apie meninę raišką, kurios negalima sutapatinti su pažodine biografija. Borgeso kaukė panašiai leidžia galvoti apie kuriamą pavidalą, nors jos reikšmė nepaaiškinama vienu pasakotojo apibrėžimu. Paskutinis susitikimas šią problemą paaštrina: eilutė nusakoma kaip malda arba šventvagystė, taigi net ją girdintiems pritrūksta vienareikšmio įvardijimo. Veikėjai kalba apie užgintą Grožį, o pasakotojas tik praneša jų baigtis. Skaitytojas turi atskirti jų patirties aiškinimą nuo patvirtintų veiksmų. Karalius tampa elgeta, tačiau poemos žodžių neatveria; valdovo užsakymu pradėtas kūrinys galutinai išsprūsta iš viešo naudojimo. Nuošalią sceną pabrėžia aiškus veiksmas: dvariškiai pasišalina. Pasakojimo skaitytojas taip pat paliekamas už lemtingos eilutės ribos, nors jos padarinius vėliau sužino. Taip pati teksto sandara atkartoja skirtumą tarp viešai matomo vaidmens ir nepakeičiamos asmeninės patirties.

Apsakymo menininkas iš pradžių tobulai atlieka jam skirtą vaidmenį, bet vėliau sukuria tai, ko nebegalima vertinti vien ceremonijos taisyklėmis. Veidrodis, kaukė ir slapta eilutė sieja atvaizdą, meninį pavidalą bei ribotą galimybę pasidalyti patirtimi. Viešų aplodismentų gausa čia neparodo galutinės kūrinio vertės. Pasakojimo įtampa kyla iš to, kad augant meninei galiai darosi vis sunkiau ją paversti kitiems prieinama šlove.

Pirmas variantas seka patirties bei perteikimo ribą; antras – viešą vaidmenį, auditoriją ir meninį pavidalą.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.