Užduotis. Interpretuok pateiktą romano I skyrių. Vienas galimas aspektas – kraštovaizdžio, garsų ir bendruomenės atminties ryšys. Gali rinktis kitą tekstu pagrįstą aspektą. Mokomajame keturių pastraipų rašinyje parašyk bent 450 žodžių; abu dėstymus grįsk konkrečia Milošo teksto analize.

Pradžioje dera aprašyti Ežerų kraštą, kur gyveno Tomas. Šitas Europos sritis ilgai dengė ledynai, tad jų gamtovaizdis dvelkia šiaurės rūsčiu. Žemė čia daugiausia akmenuota, smėlinga, tinkanti auginti tiktai bulves, rugius, avižas ir linus. Dėl šios priežasties žmonės čia neiškirto miškų, kurie kiek švelnina atšiaurų klimatą ir apsaugo nuo Baltijos vėtrų. Miškuose dažniausiai pamatysi pušį bei eglę, yra taip pat beržų, ąžuolų ir skroblų, o visai neauga bukai – jų riba eina gerokai toliau į pietus. Per girias gali ilgai keliauti nė kiek neišvargindamas akių, nes medžių bendruomenės, kaip ir miestų gyventojai, turi nepakartojamų ypatybių – buriasi į guotus, juostas, salynus, tai šen, tai ten paženklintus kokiu nors keliūkščiu su smėlyje įspaustomis vėžėmis, miško trobele ar sena deguto virykla, kurios irstančias krosnis gožia žolės ir krūmokšniai. Ir visuomet nuo kokios nors kalvelės staiga išvysi žydrą ežero dubenį, kur suboluos vos pastebima krago dėmelė, o viršum nendrių nutįs praskrendančių ančių virtinė. Pelkynuose šičia peri daugybė vandens paukščių; pavasariop blyškiame šio krašto danguje vis aidi atsikartojantis perkūno oželių traškesys, tar tar tar: raitydami vis tas pačias akrobatines figūras, reiškiančias meilės žaidimus, jie išskleidžia savo plunksnų vairus, kuriuose vėjas ir sukelia tokį garsą. Šitas tylus traškesys ir tetervinų burbuliavimas (tarsi kažkur tolumoje virtų horizontas), ir tūkstančių varlių kurkimas pievose (nuo varlių skaičiaus pareina kiekis gandrų, susikrovusių lizdus ant trobesių ir daržinių stogų) – tai įprasčiausi šio metų laiko balsai. Tada ūmai nutirpus sniegui pražysta purienos ir žalčialankiai, smulkūs rausvai balti žiedeliai ant dar belapių krūmokšnių. Šitam kraštui būdingi du metų laikai, tarsi jam ir būtų sutverti: pavasaris ir ruduo – ilgas, dažniausiai giedras, kupinas mirkstančių linų kvapo, mintuvų tauškėjimo, iš toli atplaukiančių aidų. Žąsis tuomet pagauna nerimas, jos nevikriai kėsčioja sparnais, norėdamos kilti paskui laukines, kurios šaukia iš padangių. Pasitaiko kam nors į namus parsinešti gandrą sulaužytu sparnu: jis išsigelbėjo nuo mirties, kuriai bičiulį, nesugebantį pakilti į kelionę link Nilo, savo snapais pasmerkia gandrų bendrijos teisėjai; pasklinda gandas, kad tai vienur, tai kitur vilkas nusinešęs paršėką; iš miškų girdėti medžioklinių šunų koncertas: lėkdami loja – sopranas, bosas ir baritonas, vejasi žvėrį, ir iš melodijos pažinsi, ką seka pėdomis – zuikį ar stirną.

Gyvūnai čia sumišę, dar ne visai šiaurietiški. Pasitaiko baltųjų tetervinų, bet yra ir kurapkų. Voverės kailiukas žiemą pilkšvas, bet ne grynai pilkas. Yra dvi rūšys kiškių: vieni, paprasti, lygiai tokie pat žiemą ir vasarą, o antri, baltieji, keičia kailį, ir jų neatskirsi nuo sniego. Šis rūšių bendrabūvis teikia medžiagos mokslininkų apmąstymams; klausimas tampa sudėtingesnis dar ir todėl, kad, anot medžiotojų, paprastųjų kiškių yra du porūšiai – lauko ir miško, o pastarieji retsykiais dar poruojasi su baltaisiais.

Dar neseniai žmonės namuose pasidirbdindavo viską, ko reikėjo. Dėvėjo storą drobę, kurią moterys klosto ant žolės ir laisto vandeniu, kad išbaltų saulėje. Pasakų ir dainų metą, vėlų rudenį, būdavo, iš kuodelio pirštais peša sruogas, ritmingai stuksi ratelio paminos. Iš tų verpalų šeimininkės audė namų darbo staklėmis gelumbę, pavydžiai saugodamos rašto paslaptis: eglute, tinkleliu, vienos spalvos apmatai, kitos – ataudai. Šaukštus, kubilus bei ūkio reikmenis droždavo ir skaptuodavo patys, kaip, beje, ir klumpes. Vasarą dažniausiai nešiojo vyžas, pintas iš liepos karnų. Tiktai po Pirmojo pasaulinio karo ėmė kurtis pieno bendrovės, javų ir mėsos supirktuvės, tad pradėjo keistis ir kaimo gyventojų poreikiai.

Trobos čia statomos medinės, dengtos ne šiaudais, o gontais. Kibirai iš šulinių traukiami svirtimi – prie skelto stulpo pritaisyta kartimi, kurios vieną galą slegia svarmuo. Šeimininkių garbės dalykas – darželis prie įėjimo. Jame augina jurginus ir dedešvas, gėles, kurios linguoja aukštai pasienyje, o ne tokias, kurios puoštų tik žemę, pasislėpusios už tvoros.

Nuo šito visumos paveikslo dera pereiti prie Isos upės slėnio, upės, kuri dėl daugelio aplinkybių išsiskiria Ežerų krašte. Isa juoda, gili, vangiai tekanti, apaugusi tankiais karklynais; pro vandens lelijų lapus vietomis vos matosi jos paviršius; upė vinguriuoja per pievas, o abiejuose nuolaidžiuose jos šlaituose plyti laukai su derlingomis žemėmis. Slėnis yra palaiminga vieta dėl reto mūsų krašte juodžemio, vešlių sodų, o gal ir dėl nuošalumo, kuris niekuomet neslėgė čionykščių gyventojų. Kaimeliai šičia turtingesni nei kitur, sutūpę arba ties vieninteliu vieškeliu palei upę, arba aukščiau viršum jos, terasose, ir pavakare žvalgosi vienas į kitą langų šviesuliais per daubą, kuri kaip rezonuojanti dėžė atkartoja plaktuko dūžius, šunų lojimą ir žmonių balsus, – gal todėl slėnis taip garsėja savo senomis dainomis, kurias čia dainuoja atskirais balsais, niekada unisonu, visuomet stengdamiesi nurungti varžovus iš priešais esančio kaimo – gražiau, iš lėto užgesinti posmą. Tautosakos rinkėjai užrašė prie Isos daugelį motyvų, kurie siekia pagonybės laikus, kaip antai pasakojimą apie Mėnulį (pas mus jis vyras), atsikėlusį iš vedybinio guolio, kur jis miegojo su savo žmona – Saule.

Šaltinis: Česlavas Milošas, „Isos slėnis“. Iš lenkų kalbos vertė Algis Kalėda. Vilnius: Vaga, 1991. Lietuviško leidimo ISBN 5-415-00898-5 patvirtintas pateikto EPUB tituliniame ir autorinių teisių atvaizduose. EPUB teksto spausdinti puslapiai nenurodyti.

Kontekstas. Romano pradžioje pasakotojas nuo Ežerų krašto panoramos artėja prie Isos slėnio. Gamtos garsai, žmonių darbai ir dainos pristatomi kaip susijusi vietos visuma.

Žodžiai. Gontai – medinės stogo dengimo lentelės. Karnos – iš po medžio žievės imama pluoštinė medžiaga, iš kurios pindavo vyžas. Unisonu – vienu balsu, ta pačia melodine linija. Perkūno oželis – paukštis; jo skrydžio garsas čia įtrauktas į pavasario garsų aprašymą.

Vieta, kuri įgyja bendruomenės bruožų

Kraštovaizdis literatūroje gali tapti bendruomenės atminties forma. Česlavo Milošo romano „Isos slėnis“ pradžioje vieta iškyla ne kaip vienas gražus reginys, o kaip medžių, gyvūnų, darbų ir balsų visuma. Pasakotojas nuosekliai artina žvilgsnį prie upės slėnio, kol gamtinė erdvė ima skambėti žmonių dainomis. Šį ryšį kuria panoramos siaurinimas ir peizažo sužmoginimas. Vietos savitumą atskleidžia ne tik tai, kas joje auga, bet ir tai, kaip čia gyvenama.

Pirmasis aprašymo judesys veda iš plataus Ežerų krašto į konkretų slėnį. Iš pradžių pasakotojas aiškina žemės paviršių ir miškų išlikimą, vardija medžius, ežerus bei gyvūnus. Tačiau šis žvilgsnis greitai peržengia sausą apžvalgą: medžių bendruomenės palyginamos su miestų gyventojais. Tai leidžia girią matyti kaip skirtingų sambūrių, takų ir kaimynysčių erdvę. Prieš skaitytojui išvystant kaimus, gamta jau turi gyvenamos vietos bruožų. Panašiai žmogaus aplinkos vaizdais miško vertę atskleidžia Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžia. Kelmynas lyginamas su suirusiais rūmais ir išgriuvusiu miestu, o prisimenamas miškas vėliau apima įvairius jutimus. Ten prarasta giria pažadina dabarties ir praeities skirtumą. Milošo pradžioje vietos netektis dar nepasakojama: išskleidžiama pasaulio sandara, į kurią bus įvestas Tomas. Todėl panašus sužmoginimo būdas atlieka kitą darbą. Jis ne tik kelia pasigėrėjimą, bet ir parengia suvokti, kad žmogaus gyvenimas negali būti atskirtas nuo takų, miško pakraščių ir metų ritmo. Galutinis perėjimas prie Isos yra tarsi priartintas žemėlapis, kuriame bendras gamtovaizdis įgyja konkrečių ryšių. Aprašymo tvarką pasakotojas pažymi pats: pradžioje dera parodyti kraštą, paskui pereiti prie upės. Šis atviras pasirinkimas primena, kad matome ne atsitiktinį žvilgsnį pro langą. Detalės atrenkamos tam, kad skaitytojas suprastų gyvenimo visumą dar iki atskirų veikėjų istorijų. Vietos pažinimas tampa pasakojimo pradžios užduotimi, o ne neutraliu fonu.

Slėnio aprašyme šie ryšiai tampa beveik regimu bendravimu. Kaimeliai pavakare žvalgosi vienas į kitą langų šviesomis, o dauba atkartoja plaktuko dūžius, šunų lojimą ir žmonių balsus. Kaimelių sužmoginimas paverčia priešingus krantus kaimynais; vietos geografija atveria kelią garsui. Pasakotojo palyginimas su rezonuojančia dėže parodo, kodėl ši erdvė svarbi ir dainoms. Žmonės čia ne vien kartoja bendrą melodiją: skirtingais balsais varžosi, kuris gražiau užbaigs posmą. Taigi bendrumas kuriamas iš girdimų skirtumų, ne iš visiško suvienodėjimo. Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje „žiemos vakarais, kai močiutė“ šviesa taip pat padeda nusakyti santykį su artima vieta. Vaikas neša močiutei liktarną, o šviečiantys namų langai įtraukiami į vaizduotės sukurtą mėnulio žmogaus žvilgsnį. Milošo kaimeliuose šviesa žymi bendruomenės kaimynystę, Miliauskaitės vaizde artumas matomas kartu su įsivaizduojama vienatve. Abu tekstai kasdienį ženklą paverčia ryšio pavidalu. Milošo skyriaus pabaigoje senos dainos ir tautosakos motyvas šį ryšį pratęsia per kartas, nors atskirų žmonių likimai dar neatskleisti.

Taigi romano pradžioje pažįstama vieta sukuriama artinant žvilgsnį ir leidžiant peizažui prabilti bendruomenės balsais. Medžių sambūriai, langų šviesos ir aidinti dauba sieja gamtinę sandarą su žmogaus patirtimi. Dainos suteikia šiai erdvei atminties tęstinumą. Toks vaizdas nėra pažadas, kad visi čia gyvenantys bus laimingi. Tai jautriai parengta aplinka, kurios savitumą galės patirti ir pavienis žmogus.

Gamtos balsai ir žmonių atminties ritmas

Vietos savitumą galima išgirsti anksčiau, negu sužinomi jos gyventojų likimai. Milošo „Isos slėnio“ I skyriuje paukščių, varlių, darbo įrankių ir dainininkų balsai sudaro savitą garsų seką. Ji sujungia skirtingus metų laikus bei veiklas, o upės slėnį paverčia ne vien matoma, bet ir klausoma erdve. Pasakotojo vardijimai ir muzikiniai palyginimai leidžia pajusti, kaip gamtos ritmas persipina su bendruomenės kuriama kultūra.

Pirmame skyriuje vaizdas nuolat pereina į garsą. Skaitytojas regi pelkynus ir pavasario dangų, paskui išgirsta trumpą paukščių traškesį, tetervinus bei varles. Garsažodis priartina garsą prie klausančiojo, o palyginimas su tolumoje verdančiu horizontu išplečia jo skambėjimą per visą peizažą. Vėliau prie šių balsų prisideda rudeninis mintuvų tauškėjimas ir medžioklinių šunų koncertas. Šunų lojimą pasakotojas skiria į sopraną, bosą ir baritoną, tarsi pažįstamos aplinkos klausymasis būtų muzikos supratimas. Kristijono Donelaičio „Metų“ Lauro kalboje taip pat įsižiūrima ir įsiklausoma į metų kaitą: baigiasi paukščių giesmės, jaunikliai jau kartoja tėvų dainas. Tačiau Lauras šį reginį paverčia žmogaus amžiaus trumpumo analogija. Milošo aprašyme kitoks centras: skirtingi balsai išryškina konkretaus krašto gyvenimo pilnatvę, o ne vieną visiems skirtą pamokymą apie mirtį. Pasakotojas netgi pažymi atskirus žinojimo šaltinius, kai perduoda medžiotojų nuomonę. Todėl peizažas nesusitraukia į vieną tezę. Jame išlieka ir atidus stebėjimas, ir iš kitų perimti aiškinimai, kuriuos kartu laiko pasakojimo ritmas. Metų ritmą pabrėžia ir tai, kad ypač išskiriami pavasaris bei ruduo. Pasakymas, jog jie tarsi sutverti šiam kraštui, yra vertinantis priartinimas, ne kitų metų laikų paneigimas. Žydėjimas, sparnų judesiai, linų kvapas ir darbo aidas susiejami su skirtingomis sezono patirtimis. Todėl garsų gausa turi laiko matmenį: girdima ne viena diena, o pasikartojantis gyvenimas, kuriame aplinką atpažįsta jos žmonės.

Garsų seka leidžia nepastebimai pereiti nuo gyvūnų prie žmogaus darbų ir dainavimo. Ratelio paminos stuksi, šeimininkės audžia, o buities daiktai gaminami pačių žmonių rankomis. Šios veiklos nėra pridėtos kaip svetimas priedas prie gamtos: jos turi savo metų laiką, medžiagas ir pasikartojantį ritmą. Paskutinėje pastraipoje dauba jau atkartoja balsus, o geografijos paaiškinimas pereina į pasakojimą apie dainavimo varžybas. Neatsitiktinai dainos apibūdinamos kaip senos: girdimas garsas saugo ir tai, kas perduota anksčiau. Jono Aisčio „Peizaže“ kelias, kaimas ir svirties sukrykštimas irgi sudaro garsinį bei regimą gimtos vietos pavidalą. Tačiau ten liepos šlama ir laime, ir savu liūdesiu, o trumpas eilėraštis sutelkia mišrią emociją. Milošo prozos vardijimas išskleidžia platesnę bendro gyvenimo tvarką: skirtingi darbai, rūšys ir balsai telpa vienoje erdvėje. Ši gausa nereiškia visiško vienodumo. Žmonių dainos sąmoningai nesilieja į unisoną, nes kaimai stengiasi pranokti vienas kitą. Todėl bendruomenės garsas išsaugo atskirų balsų pastangą ir varžymąsi.

Vadinasi, klausymasis šiame skyriuje yra pasaulio pažinimo būdas. Paukščių garsai, darbo ritmai ir dainų aidai nuosekliai priartina skaitytoją prie žmonių gyvenamos vietos. Pasakotojo muzikiniai palyginimai atskleidžia šios aplinkos sudėtingumą, o ne tik ją pagražina. Bendruomenės atmintis čia girdima kaip pasikartojimas, kuris kiekvieną kartą leidžia išlikti ir savitam balsui.

Pirmas variantas seka erdvės priartinimą ir ryšio ženklus, antras – garsų bei veiklų seką. II skyriaus įvykiai neįtraukiami į I kaip pateiktos atrankos dalis. Tomas nėra šio aprašymo pirmojo asmens balsas ar automatiškai autorius.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti maksimumai, modeliams balai neskirti.

Keturios pastraipos ir pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius bei antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos. Nacionaliniai kriterijai tokios pastraipų kvotos nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui.