Užduotis. Remdamiesi pateiktu tekstu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Kodėl troškimas gali aptemdyti žmogaus sprendimą?“

Pinčukas taip buvo apsipratęs su malūno ūžimu, kad kartais, malūnui sustojus, jam neramu pasidarydavo, tiesiog kažko stigdavo, ir jis imdavo nerimauti. Ir kai Baltaragis, sužavėtas Marcelės juoko, vis dažniau užmiršdavo malūną, ir nutildavo jo nuolatinis ūžimas, Pinčukui buvo labai nuobodu ir baisiai neramu.

– Kodėl jis nemala? – vis labiau susirūpindavo Pinčukas, nes be malūno ūžimo negalėjo nei snausti, nei apie pačią svajoti.

Tada nebesikęsdamas pagaliau atsikėlė iš savo apsamanojusio guolio, priderančiai už krūmo apsitaisė, kaip žmonėse tinka pasirodyti, ir nuėjo vieną pavakarę Baltaragio aplankyti. Tą rado ant malūno slenksčio sėdintį ir žiūrintį į antrą ežero pusę.

– Labas vakaras, kaimyne, – pasisveikino Pinčukas ir atsistojo priešais.

Baltaragis buvo taip užsisvajojęs ar savo sielvarte nugrimzdęs, kad visai nepamatė, kaip kažkas pas jį atėjo. Tiktai išgirdęs balsą, pakėlė akis, manydamas, kad vėl kuris nors kaimynas atėjęs bartis, kad grūdų per ilgai nesumaląs, ogi žiūri – stovi prieš jį toks striukas bukas ponaičiukas, kaip vokietukas, su kepeliušuku ant galvos ir dar su užkišta gaidžio plunksnele.

„Iš kur toks atsirado? – nustebo Baltaragis ir pats sau pagalvojo. – Ar tiktai ne malūno pirkti atėjo?“

Tai dar kartą peržvelgė nuo kojų iki galvos nematytą svečią. „Kaip tik pirklys!“ – pagalvojo, o paskui, kad nereikėtų tuščiai burnos aušinti, tuojau pasakė:

– Ne, aš malūno neparduodu.

– Man visai nereikia tavo malūno, – abejingai truktelėjo pečiais Pinčukas, – tiktai jo ūžimo. Kodėl tu nemali?

– Man visai nerūpi malimas, – burbtelėjo Baltaragis, norėdamas greičiau atsikratyti įkyraus pribuvėlio, ir vėl nusigręžė į ežero pusę.

– Tai kas gi tau rūpi? – atsirėmė ant lazdelės Pinčukas, pasirengdamas ilgai kalbai.

Baltaragis nieko neatsakė, tiktai pakilo nuo slenksčio girnapusės, ant kurios sėdėjo. Anoje ežero pusėje nuskambėjo ar tik jam pasigirdo piršlių skambalai.

Pinčukas taip pat pakilo ir žiūri į tą pusę.

– Suprantu, – sako. – Ar ne vesti tiktai norėtum?

– O iš kur tu žinai? – nustebo Baltaragis ir atsigręžė į svečią.

– Ko čia nežinosi? – truktelėjo pečiais Pinčukas. – Aš ir pats galvoju, kad būtų laikas vesti. Bet aš galiu dar palaukti, kad tik malūnas ūžtų.

Baltaragis pažiūrėjo į ponaičiuką, ko čia jam reikia, ir pamatė, kad tas ne toks, kaip visi žmonės, bet tiktai su viena skylute nosyje.

– Tai kas gi toks esi? – nustebęs paklausė Baltaragis, spėdamas ir bijodamas įspėti.

– Argi nepažįsti? – nustebo ir Pinčukas. – Kaimynas. Čia pat pakalnės pelkėse gyvenu, Pinčukas.

Nusiėmė ponaičiukas kepeliušuką ir nusilenkė. Baltaragis pamatė du ragiukus, iššokusius kaktoje, ir jokių abejonių neliko.

– Tai tikrai toks esi? – vis dar netikėdamas, paklausė Baltaragis.

– Kaip matai, – nusišiepė Pinčukas. – Ir galiu kaip kaimynas padėti.

– Kuo gi tu man galėtum padėti? – dar labiau nustebo Baltaragis.

– Kad ir vesti tą, kurią nori, – atsakė visai rimtai Pinčukas.

– Tai padėk! – nejučiomis išsprūdo Baltaragiui.

– Bet ką tu man už tai duosi? – mandriai pakreipė galvą Pinčukas.

– Ko tiktai nori. Imk nors malūną, o priedo senmergę Uršulę, – daug negalvodamas atsakė Baltaragis.

– Man to nereikia, – papurtė galvą Pinčukas. O paskui kiek pagalvojo ir pridėjo: – Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet tą turėsi, kai vesi, tai padėčiau.

– Mielai, – sutiko Baltaragis, nieko bloga negalvodamas.

– Tai gerai, – atsakė Pinčukas ir ištraukė kažkokį popierių iš rankovės. – Pasirašysim sutartį.

– Kam čia ta sutartis? – suabejojo Baltaragis. – Sutarsim kaip kaimynai.

– Kaimynai tai kaimynai, – pertarė Pinčukas, – o kad neužmirštume, ką sutarėme, pasirašysime.

– Kam to reikia? – vis dar abejoja Baltaragis. – Kaimyno žodis brangesnis už auksą.

– Žodis žodžiu, – nesutiko Pinčukas, – o kas parašyta – kirviu neiškirsi! – išsitraukė plunksną iš kepeliušuko, pasidėjo popierių ant kelio ir parašė sutartį, paskui atkišo plunksną Baltaragiui. – Bakstelk į mažąjį pirščiuką ir pasirašyk.

Baltaragis dar paabejojo, ar imti plunksną, bet tuo metu anoje ežero pusėje suskambėjo piršlių skambalai. Baltaragis krūptelėjęs paėmė Pinčuko atkištą plunksną, bakstelėjo į pirštą ir pasirašė.

– Tai po dvylikos metų ateisiu pasiimti, kas man priklauso pagal sutartį, – tarė patenkintas Pinčukas, užsikišdamas plunksną už kepeliušo, o popierių į užantį. – Taigi laiko negaišk, kinkyk arklį, pasiimk piršlį ir važiuok pas tą, kurios nori. Po trijų savaičių bus vestuvės.

Tai pasakęs, Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs Baltaragis liko vienas kiemo viduryje.

– Ar tiktai nesapnuoju? – pats savęs paklausė ir pasitrynė akis.

Anoje ežero pusėje nuskambėjo piršlių skambalai. Bet atgal. Matyt, nieko nelaimėję.

Šaltinis: Kazys Boruta. Baltaragio malūnas. Vilnius: Alma littera, 2002; 2012 m. skaitmeninis leidimas pagal pateikto PDF antraštę; antraštėje nurodytas ISBN 978-5-430-06012-1.

Prieš šią ištrauką Baltaragis pamilo Marcelę, tačiau nedrįsta jai pirštis. Pinčukas – Paudruvės pelkių velniukas, įpratęs klausytis malūno ūžimo. Pateikta vientisa VIII skyriaus dalis nuo žodžių „Pinčukas taip buvo apsipratęs“ iki skyriaus pabaigos; ankstesnė skyriaus pradžia nepateikiama.

Kodėl troškimas gali aptemdyti žmogaus sprendimą?

Troškimas skatina žmogų keisti tai, kuo jis nepatenkintas. Be jo sunku įsivaizduoti ir pažinimą, ir artumo paieškas. Tačiau stiprus noras dar neparodo, ar pasirinktas kelias iš tiesų nuves ten, kur tikimasi. Kartais pats laukimas tampa toks sunkus, kad pirmas pažadas atrodo pakankama išeitis. Tuomet sprendimą lemia palengvėjimo viltis, o būsimos pasekmės lieka nuošalyje. Literatūra leidžia suprasti, kad pavojingas tampa ne vien troškimo stiprumas, bet ir nenoras pripažinti savo žinojimo ribas bei skirti laiko pasirinkimui.

Troškimas gali aptemdyti sprendimą, kai žmogus savo nepasitenkinimą ima laikyti įrodymu, jog būtina kuo greičiau peržengti esamas ribas. Johano Volfgango Gėtės tragedijos „Faustas“ pradžioje mokslininkas išvardija studijuotas disciplinas, tačiau jaučiasi nepažinęs to, kas laiko pasaulį iš vidaus. Jo poreikis giliau suprasti tikrovę turi pagrindą: vien moksliniai vardai ir ilgos studijos nesuteikia trokštamos pilnatvės. Vis dėlto atsigręžęs į magiją Faustas ima įsivaizduoti prilygstąs Žemės dvasiai, o ši jo lygybės nepatvirtina. Troškimo mastas nėra pasiektos galios matas. Panašų neatitikimą, kitomis aplinkybėmis, atskleidžia Kazys Boruta. Baltaragis trokšta vesti Marcelę, todėl Pinčuko pasiūlyta pagalba jam įgyja nepaprastą vertę. Anksčiau malūno parduoti nenorėjęs veikėjas jau siūlo jį kaip atlygį. Jo sprendimą ypač veikia piršlių skambalai: dar likęs abejojimas jo nebesulaiko būtent jiems suskambus. Galimos laimės praradimas šią akimirką atrodo realesnis negu neaiškios sutarties pavojus. Abu kūriniai leidžia atskirti vertingą siekį nuo skubaus savo ribų paneigimo. Kai dabarties stoka užgožia visus kitus svarstymus, žmogus gali klaidingai patikėti, kad nauja galimybė jau savaime yra ir tinkama išeitis.

Aiškesniam sprendimui reikia gebėti išbūti su dar neišsipildžiusiu troškimu. Vytauto Mačernio dvyliktajame rudens sonete siela vaizduojama kaip alkana pantera. Mokslas, menas, priešingos patirtys jos galutinai nepasotina, o kūno narvo vaizdas pabrėžia ribotumo įtampą. Kalbantysis atpažįsta šį alkį, jo stiprumo nesupainiodamas su jau pasiektu išsilaisvinimu. Nemirtingumas ir laisvė išlieka geidžiama būsena. Sonetas nepateikia paprasto nusiraminimo, tačiau leidžia savo nerimą įvardyti. Tai svarbi priešprieša Baltaragio poelgiui. Malūnininkas girdi, kad turės atiduoti tai, ko dabar neturi, bet nepaklausia, ką ši sąlyga reiškia. Jam lengva atsisveikinti su dar neįsivaizduojamu dalyku, nes visa vaizduotė jau užimta vestuvių galimybe. Mačernio sielos alkis ir Borutos veikėjo vienatvė nėra ta pati patirtis, bet jų gretinimas parodo skirtingą santykį su nepasiekiama pilnatve. Galima suvokti, kad troškimas viršija dabartines galimybes, ir dėl to nepatikėti pirmu pažadu. Norui suteikta kalbinė forma padeda jį apmąstyti; neaiškiai išreikštas būsimas įsipareigojimas, priešingai, gali paslėpti sprendimo kainą. Todėl žmogui svarbus ne vien atsakymas, ko jis nori, bet ir klausimas, ko dar nesupranta. Dabarties skausmas turi aiškų vardą, o ateities įsipareigojimas dar neturi konkretaus pavidalo. Dėl šios nelygybės žmogus gali nuvertinti būtent tai, ko dar nėra patyręs.

Vadinasi, troškimas aptemdo sprendimą tada, kai siekiamas pokytis tampa svarbesnis už jo sąlygų supratimą. Gėtės Faustas leidžia pamatyti, kad siekio didumas neįrodo turimos galios, o Mačernio sonetas išlaiko atstumą tarp alkio ir jo išsipildymo. Baltaragis šį atstumą skubiai užpildo Pinčuko pažadu. Jo poelgis primena, kad laimės ieškojimui reikia ne tik ryžto. Reikia ir pastangos atpažinti ribas, išsiaiškinti nepasakytus dalykus bei nepaversti dabarties skausmo vieninteliu sprendimo pagrindu.

Kodėl troškimas gali aptemdyti žmogaus sprendimą?

Žmogus dažnai sprendžia remdamasis ne vien tuo, kas yra, bet ir tuo, ką norėtų pamatyti. Laukiama sėkmė, pripažinimas ar artumas suteikia aplinkybėms savą spalvą. Tai gali padėti drąsiau veikti, tačiau gali ir sutrukdyti pastebėti prieštaraujantį ženklą. Todėl troškimo poveikį verta nagrinėti per dėmesį: ką žmogus pamato, o ką palieka neapsvarstęs? Literatūros veikėjai parodo, kad norą galima paversti ir aklu pasitikėjimu savo vaizduote, ir paskata iš naujo patikrinti pirmąjį tikrovės supratimą.

Iš anksto susikurtas vaizdas apsunkina sprendimą, jeigu žmogus tikrovėje ieško tik jo patvirtinimo. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ berniukas, klausydamas pasakojimų, įsivaizduoja gražų ir malonų plėšiką. Tačiau sugautas vagis pasirodo surištas, sužeistas, netekęs žado. Pirmasis įsivaizdavimas nepadeda suprasti priešais stovinčio žmogaus. Vaikas iš pradžių net mėgina jį erzinti šiaudu, o vėliau, pamatęs žiaurų mušimą, suabejoja ir tėvo gerumu. Sprendimas išlaisvinti vagį kyla jau iš atidaus susidūrimo su kančia, o ne iš senojo žavaus plėšiko paveikslo. Novelė rodo, kad tikrovė gali pakoreguoti norimą matymą. Borutos Baltaragis tokio sustojimo nepatiria. Pinčuko pažadas padėti vesti sutampa su didžiausiu jo noru, todėl neaiški atlygio sąlyga lieka neišskleista. Veikėjas atpažįsta velniuką, bet šis atpažinimas neskatina giliau klausti, kai pasiūloma taip laukiama galimybė. Sugretinus kūrinius matyti, kad grėsmę kelia ne pati vaizduotė. Svarbu, ar žmogus leidžia tikrovei ją pataisyti. Savickio vaiko supratimas keičiasi, o Baltaragio dėmesys vis grįžta į vieną laukiamą rezultatą. Troškimas aptemdo sprendimą būtent tada, kai prieštaraujantys ženklai nepakeičia svarstymo krypties. Vėlesnis vagies sugavimas nepanaikina berniuko patirto moralinio pokyčio: pasikeitęs žvilgsnis nėra visų aplinkybių kontrolė. Jis tik leidžia atsakingiau pasirinkti savo veiksmą, nors galutinis rezultatas priklauso ir nuo kitų žmonių.

Troškimas būti įvertintam arba išgelbėtam iš nepatogios padėties taip pat padaro žmogų jautrų kalbai, kuri naudinga jos sakytojui. Simono Stanevičiaus pasakėčioje „Lapė ir juodvarnis“ lapė trokšta mėsos, tačiau kalba apie paukščio grožį ir galimą pirmavimą. Juodvarnis ima rodyti balsą, paleidžia mėsą, o lapė ją pasičiumpa. Paukštis neatskiria savo noro pasirodyti nuo svetimo intereso, kuris tą norą sužadina. Pasakotojas šį skirtumą skaitytojui parodo dar prieš pagyrimus. Panašiai Borutos ištraukoje iš anksto žinome, kad Pinčukui reikia malūno ūžimo ir ramaus snaudimo. Pasirodęs jis kalba kaip kaimynas, galintis padėti Baltaragiui. Abu turi poreikių, tačiau jų supratimas apie susitarimą nevienodas. Malūnininkas klausia, kam reikalingas raštas, užuot išsiaiškinęs, ko iš jo bus pareikalauta. Ne kiekvienas palankus žodis yra klasta, bet vien malonus kalbėtojo tonas nepatvirtina, kad jo interesai sutampa su mūsų. Pasakėčia ir romano scena padeda kelti konkretų klausimą: ką iš mano atsako laimės kitas? Toks klausimas leidžia išsaugoti dėkingumą už galimybę, kartu atsakingai pasveriant būsimas pareigas. Baltaragis šios galimybės nepanaudoja, nes dėmesį galutinai patraukia piršlių skambalai.

Taigi troškimas gali aptemdyti žmogaus sprendimą, sutelkdamas dėmesį tik į norimą tikrovės pusę. Savickio novelė atskleidžia galimybę pakeisti pirmąjį įsivaizdavimą, kai pamatoma kito kančia. Stanevičiaus pasakėčia leidžia atskirti trokštamą pripažinimą nuo kalbėtojo tikslo, o Borutos susitarimas parodo neišsiaiškinto pažado pavojų. Aiškesnis sprendimas prasideda tada, kai žmogus priima ne tik viltį žadinančią žinią, bet ir tą aplinkybės dalį, kuri verčia sustoti bei klausti.

Problemos kryptis. Klausimas skatina aiškinti priežastį: kaip noras pakeičia žmogaus dėmesį, aplinkybių vertinimą ir pasirengimą klausti? Troškimas gali būti vertingas, bet jo stiprumas savaime nepatvirtina pasirinktų priemonių tinkamumo.

Pateikto šaltinio argumentas. Baltaragio atsakas pasikeičia nuo nenoro parduoti malūną iki pasirengimo atiduoti bet ką. Būsimas atlygis jam dar neturi aiškaus pavidalo, o trokštamos vestuvės atrodo artimos. Kaimyniškas tonas ir dėmesys raštui paslepia neišsiaiškintą sąlygą. Piršlių skambalai nutraukia paskutinę dvejonę.

Tekstų tikslumas. Gėtės palyginimui naudojama tik perskaityta „Nakties“ pradžia, ne vėlesnės sutarties turinys. Mačernio sonete išsilaisvinimas geidžiamas; mokslas ir menas vertinami kaip sielos maistas. Savickio vaikas iš pradžių vagį erzina, vėliau atriša, o vagis dar kartą sugaunamas. Stanevičiaus juodvarnis pameta mėsą. Borutos dialoge būsima duktė ar siela dar neįvardyta, o vestuvės tik žadamos.

Minties eiga. Kultūriniai pavyzdžiai pagrindžia, kodėl sprendimas gali tapti netikslus ir kas leidžia jį patikrinti. Išvada grįžta prie šių paaiškinimų, nepridėdama naujo veikėjo ar epizodo.

Užduoties kilmė. Klausimas ir keturi papildomi B kurso klausimai sukurti mokymuisi; tai nėra oficialios egzamino formuluotės.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.