Užduotis. Remdamiesi Vytauto Mačernio ciklo „Rudens sonetai“ dvyliktuoju eilėraščiu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Kas skatina žmogų peržengti kasdienybės ribas?“ Aptarkite pažinimo, grožio ir prasmingo tikslo reikšmę.

Savo sielą, alkaną kaip žvėrį,
Maitinu geriausiais žemės vaisiais:
Mokslu ir menu; tegu ji gėris
Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.

Leidžiu jai ištvirkt ir atgailoti,
Užsivilkus aštrią ašutinę,
Bet aš negaliu niekuo pasotint
Tos panteros, alkanos, laukinės.

Kūno narve ji nervingai vaikšto,
Amžinybės sau kaip grobio geisdama.
Ilgis saulės nužertųjų aikščių,

Kur gulėtų nemirtinga ir laisva,
Meilės šoky suktis su dievais kartu,
Trypiant žiedus anemonų geltonų.

Šaltinis: Vytautas Mačernis, „Rudens sonetai“, 12, „XX a. lietuvių literatūros chrestomatija“, 2014, p. 269 (PDF p. 135); chrestomatijos bibliografijoje nurodyta „Po ūkanotu nežinios dangum“, Vilnius: Vaga, 1990.

Žodžiai ir skaitymas. Ašutinė – šiurkštus drabužis, čia siejamas su atgaila; anemonai – žydintys augalai. Sielos alkis, pantera ir kūno narvas yra poetiniai vaizdai. Eilėraščio kalbantysis nėra automatiškai tapatinamas su autoriumi. Pateiktas visas 14 eilučių sonetas, datuotas Šarnelėje 1943 m. spalio 27 d.

Kas skatina žmogų peržengti kasdienybės ribas?

Kasdienybės ribas žmogus pajunta tuomet, kai įprasta veikla nebepatenkina jo klausimų ar nebeatrodo apimanti viską, ką jis galėtų patirti. Peržengti šias ribas gali skatinti pažinimo troškimas ir noras dalyvauti platesniame, kitiems reikšmingame darbe. Mačernio soneto alkana siela leidžia suvokti tokio judėjimo jėgą. Ją maitina jau vertingos patirtys, tačiau ieškojimas tęsiasi. Todėl svarbu suprasti, ko žmogui stinga ir kur jis nukreipia savo nerimą.

Nepasitenkinimas pasiektu žinojimu gali tapti stipriu naujos patirties motyvu. Gėtės „Fausto“ pradžioje mokslus išėjęs veikėjas abejoja, ar iš tiesų suprato pasaulį ir gali naudingai mokyti kitus. Jis turi mokslininko vardą, bet jo netenkina vien žodžiais apibrėžiamas pažinimas. Noras pajusti gyvą gamtą skatina ieškoti toliau ir pasitelkti magiją. Tačiau susitikimas su Žemės dvasia išryškina ir jo galimybių ribą: iš pradžių save jai artimu laikęs Faustas pajunta baimę, o dvasia jo lygybės nepatvirtina. Šis epizodas parodo, kodėl ieškojimas gali kartu ir pakylėti, ir sukrėsti. Mačernio ciklo „Rudens sonetai“ dvyliktojo eilėraščio kalbantysis taip pat patiria stoką jau turėdamas dvasinio peno. Mokslas ir menas jo sielai yra geriausi žemės vaisiai, tačiau pantera lieka alkana. Amžinybės kaip grobio metafora suteikia ieškojimui ypač didelį užmojį. Žmogų iš įprasto pasaulio stumia pati jo patirties gelmė: daugiau pažinus išryškėja naujas klausimas. Toks alkis paaiškina pastangą plėsti ribas, tačiau nepažada, kad kiekvienas troškimas gali būti galutinai patenkintas. Abiejuose kūriniuose susidūrimas su riba išlieka svarbiu paties ieškojimo išbandymu.

Kasdienybės ribas gali praplėsti ir suvokimas, kad žmogaus pastanga priklauso didesniam bendram tikslui. Stanevičiaus odėje „Šlovė žemaičių“ Vilnius matomas kaip mokslų ir susitelkusių žmonių vieta. Juos jungia noras gera tėviškei daryti ir taisyti tai, ką laikas sugadino. Gimtosios kalbos bei protėvių atminties atgijimas leidžia savo veiklą suvokti ilgesnėje istorijoje. Odėje bendruomenė susitelkia taisyti tai, kas buvo apleista. Todėl bendras pasididžiavimas turi konkretų objektą ir remiasi dabarties veikla. Jaunam žmogui toks dalyvavimas gali atverti ryšį su paveldu, apie kurį vien asmeninės naudos klausimas neleistų daug sužinoti. Tokį motyvą sudaro bendrumas: mokymasis ir rūpestis kultūra įgyja reikšmę, kuri peržengia asmeninę dienotvarkę. Mačernio sonete sielos alkis išreiškiamas individualiu kalbėjimu, tačiau jį taip pat maitina mokslas ir menas, sukurti platesniame žmonių pasaulyje. Šios patirtys suteikia vaizdų net tam, kas dar nepasiekta. Soneto pabaigoje laisvė regima per saulę, gėles ir šokį. Taigi vaizduotės užmojis išauga iš jau patiriamo grožio. Stanevičiaus odė šią plėtrą nukreipia į bendruomenės kultūrinį atsinaujinimą, o Mačernio eilėraštis išlaiko sielos nepasotinamumą. Jų skirtumas padeda suprasti dvi ieškojimo kryptis: vienas žmogus mėgina pasiekti tai, kas viršija jo gyvenimo ribą, kitas gali savo pastangą pratęsti per bendrą darbą. Abiem atvejais kasdienybė išsiplečia, kai joje atpažįstama anksčiau nepastebėta prasmė.

Taigi žmogų peržengti kasdienybės ribas skatina pažinimo stoka ir platesnės savo veiklos prasmės ieškojimas. Nerimas išjudina iš pasitenkinimo tuo, kas jau žinoma, o bendras tikslas leidžia pastangas susieti su kitų gyvenimu. Aptarti kūriniai išlaiko ir ribų suvokimą: noras pažinti nėra visagalybės pažadas. Tačiau būtent šis noras skatina tikrinti patirtį, ieškoti naujų jos formų ir suteikti įprastai dienai didesnį mastą.

Kas skatina žmogų peržengti kasdienybės ribas?

Įprasta aplinka kartais atrodo uždara todėl, kad ją matome paskubomis arba vertiname pagal iš anksto pasirinktą naudą. Žmogų iš šio siaurumo gali išvesti atidus grožio išgyvenimas ir noras savo laiką skirti vertingam darbui. Mačernio sonete mokslas bei menas maitina sielą, kurios troškimas nuolat auga. Toks nepasitenkinimas leidžia klausti, kokia patirtis ir kokie siekiai padeda praplėsti kasdienį pasaulį, išlaikant dėmesį žmogaus galimybėms.

Grožio patirtis skatina peržengti įprastą žvilgsnį, nes padeda aplinkoje pamatyti tai, kas iki tol liko nepastebėta. Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje dabarties kirtavietę atsveria prisiminimas apie jutimais turtingą mišką. Regimi grybai, medžiai ir samanos, girdimi garsai, jaučiamas kvapas. Dažnai kartojamas „čia“ veda žvilgsnį nuo vienos detalės prie kitos. Samanų patalų vaizdas leidžia aplinką pajusti kaip priglaudžiančią, o grybų ir jų augimo vietų įvardijimas išsaugo miško įvairovę. Vardijimas parodo, kad tariamai pažįstamas miškas išsiskleidžia į gausybę savitų formų. Joms skiriamas laikas keičia ir patį stebėtoją: aplinka tampa verta prisiminimo bei saugojimo. Toks dėmesys atveria vietą kaip pilną santykių ir prisiminimų, todėl ji gali sukelti net rojaus įspūdį. Miško vertė išauga iš konkretaus patyrimo. Mačernio dvyliktajame rudens sonete siela taip pat maitinama spalvomis ir tonais, kurie siejami su menu. Grožis tampa reikalingu dvasiniu penu. Tačiau po šios patirties atsiveria ir dar didesnis ilgesys: siela vaikšto kūno narve, trokšdama amžinybės. Abu kūriniai leidžia suprasti, kaip jautresnis pasaulio patyrimas pakeičia poreikių mastą. Baranausko kalbantysis prisimena prarastą pilnatvę, Mačernio soneto pantera ilgisi laisvės. Jų ieškojimą skatina pajustas atstumas tarp dabarties ir to, ką sąmonė geba išsaugoti arba sukurti vaizduotėje. Atidus žvilgsnis todėl gali suteikti jėgų ieškoti ir už artimiausios patirties ribos.

Iš kasdienio uždarumo taip pat išveda noras savo laiką skirti darbui, kurio reikšmė išlieka. Kudirkos „Labora!“ raginimas sėti grūdus susieja šiandienos pastangą su būsimu vaisiumi. Jaunystės jėga turi krypti į dorą ir aukštą idealą, o gyvenimo knygos vaizdas skatina nuosekliai kurti savo buvimo ženklą. Toks siekis suteikia dienai ryšį su ateitimi. Eilėraštyje pripažįstamas ir nuovargis: iš naujo atgimti gali padėti jaunų draugų darbas. Vadinasi, veiklos prasmė tęsiasi per kitus žmones. Mačernio soneto pantera trokšta dar platesnės laisvės: ji geidžia pačios amžinybės. Tačiau jos judėjimas leidžia pajusti, kodėl žmogui gali būti sunku tenkintis vien įprastu dienų kartojimusi. Ši energija gali maitinti įvairias pastangas; Kudirkos kūrinys iškelia jų krypties klausimą. Žmogus raginamas rinktis tokį idealą, kurio vertės nepakeistų patogus aukso trupinys. Abu tekstai rodo, kad veržlumui svarbus toliau esantis tikslas. Mačernio sielos nemirtingumas lieka trokštamoje vizijoje, o Kudirkos kalbantysis numato žmogaus darbą pratęsiančią bendrystę. Tikslo ilgesys abiem atvejais neleidžia dabarties laikyti užbaigtu, visa apimančiu pasauliu.

Vadinasi, kasdienybės ribas peržengti skatina grožio patirtis ir prasmingo darbo siekis. Atidesnis žvilgsnis praplečia tai, ką žmogus pajunta, o pasirinktas idealas padeda susieti dabartinę pastangą su ateitimi. Šių motyvų jėga kyla iš pajustos stokos ir galimybės į ją atsakyti. Aptarti tekstai rodo skirtingas tokio atsako formas: ilgesiu kuriamą vaizdą, saugomą patirtį ir tęsiamą veiklą. Jos leidžia kasdienį gyvenimą patirti plačiau.

Galimos kryptys: nepasitenkinimas pasiektu pažinimu; grožio ir meno patirtis; vaizduotė; prasmingas bendras darbas; gyvenimo ribų suvokimas.

Gretinimo ribos. Soneto mokslas ir menas nevadinami beverčiais. Alkis yra poetinis dvasinio poreikio vaizdas, ne diagnozė. Faustas aptariamas pagal tragedijos pradžią, be vėlesnio siužeto išgalvojimų. Stanevičiaus odėje kalbama apie kultūrinį atgijimą, Baranausko miškas atgyja prisiminime, o Kudirkos darbas turi dorą tikslą ir numato nuovargį. Šie pavyzdžiai leidžia tikslinti pasirinktą argumentą, išsaugant kiekvieno kūrinio savitumą.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis; B klausimai – pasirenkama pagalba. Šių pavyzdžių apimtis atitinka A kurso minimumą.