Užduotis. Remdamiesi pateikta Žemaitės komedijos „Trys mylimos“ II veiksmo VI scena ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Kada rūpestis kitu tampa spaudimu?“. Aptarkite reikalavimų tikslą, pagalbos sąlygas ir galimybę prieštarauti.

SCENA VI.

Liudvikas (vienas): Šia tau šunie devintinės... Pinigus Kozeriui sukimšusi, plika brukasi man ant senatvės... O! O! Bene aš kvailis listi kaip i maišą?...

Domicėlė (iėjusi tyliai): Ar dar nemiegti?

Liudvikas (puldamas prie jos): Kur čia miegosi rupinuos ir rupinuos apie tave, tu mano mažalėlė! Išėlo motyna, išėlo Petronė ant manęs, o sykiu ant tavęs...

Domicėlė: Teisybė, toks išėlims Petronės, užmušti ir užmušti tuve... laimė dar kad tas tas Kozeris pasipainiojo... bet ir praverstu tau suduoti... tikt man gailu... mane myli ir Petronę sykiu vilioji, išsireiškė jau tavo melagystės...

Liudvikas (nusitvėręs sau už čiupros): Dėl tavęs Domicėlyte! Dėl tavęs! žyle, pelėda verčiaus, jai melavau, dėl tavęs (liudnai) dar mat išmetinėji, širdi grauži mano ir be to sugėlusi rupesniais apie tave.... ar aš nematau kaip jos tavim nusivarsto?... nėkina... žodžiais šaudo... aš girdėdams netveruos apmaudais... turiu tave gelbėti, kol tebėra laikas... be manęs kaip matau pražusi...

Domicėlė: Sėskivos pasikalbėti... (sėdasi greta).

Liudvikas: Ar sutiko Petronė su Kozeriu?

Domicėlė: Turbut sutiks... Muma duoda du šimtu.

Liudvikas: Ar matai kokia Petronė gudri? Susiims visus pinigus... išsiveš visą kraiti, o kur tu dingsi plika?... Motyna gal brakšt, nutekėti... O tau kas klius?... Aš matau tavo nelaimę .. širdis man gelia, gailu man tavęs...

Domicėlė (verkšlendama): Ką padarysi!.. Neturiu kam užsistoti arba kam pagelbėti...

Liudvikas: Jei tu manęs klausysi, aš tave, pagelbėsiu.. šiaip ar taip aš tave imsiu, ko čia belaukti, imu tuojau... ištrauksiu tave iš čia...

Domicėlė (liudnai): Neleis mama, neleis! ką mačys...

Liudvikas: Kiek aš jau dėl tavęs nukentėjau, bet ir toliau kentėsiu... o tave turiu gauti... nebent tu manęs nemyli, jei dabar neklausysi.

Domicėlė: Kaip nemyliu?... Argi kuomet neklausiau tavęs? Bepigu neklausiti kas gerą nori padaryti.

Liudvikas: Gerai, dabar matau jog, esi išmintinga... taigi klausykis, kaip mudu padarysiva? Nuėjusi tuojau i klėti, suraišiok i ryšius geriausius drabužius, plonesnes drobes, patalynes ir išmėtyk už klėties; aš pasikinkysiu arklius ir išvešiu tave ir tavo kraiti, prie savo matušės... tuojau duodame užsakus, keliame veselę tokią –kad trėnksmas mušis i dangu... tik reikia tau ir pinigus pasiimti...

Domicėlė (abejotinai): Kažino ar pavyks? Pinigai skrynioje o raktas mamos kišenėje... sunku dagauti... Nebent tu kaip patartumei?..

Liudvikas (patylėjęs): Pagalvok, gerai, kaip norint išgausi raktą, išmislyk koki reikalą i skrynią, išsiimk pinigus... nakti ir iškursiva.

Domicėlė (nustebusi): Teip greitai?!

Liudvikas: Žinoma, reikia skubėti... arba paduok man pinigus, pas mane kaip i vandeni... jei negalėsiva nakti išsirengti, galėsiva ... ir dieną... tuomet mylėsivos, mylėsivos begalo, begalo! (apsikabina Domicėlę).

Domicėlė (rupesningai): Bėda apvokti mamą, apvogti Petronę... be pinigu nė Kozeris neims... Nebent nevisus teimsiu...

Liudvikas (šokasi): Kaip tai nevisus?!... Aš tau noriu gerą padaryti, tu neišmanai... neverk po laiko nėks tavęs nebegailėsis... Kozeris suglemš visus pinigus, tau nelaikys, nė toks kvailis; ant galo... kaip sau nori.

Domicėlė (verkdama): Nepyk Liudvelyti, nepyk! Ką tik liepsi tą darysiu... tik man parupo ta nepažistama kelionė... Kad bent syki bučiau mačiusi tavo matušę, arba ten nors buvusi...

Liudvikas (imdamas už rankos): Nesirupink mano mažalėle! bus viskas geriausia... parvažiuosi kaip tik i savo namus... Pas mus viskas kaip tik pas jus... toks kiemelis, tokia pat troba, toks pat prieangys, duris, klembariai, slenkščiai Kaip tik jusu... Kur tik eisi, kaip tik namie... nebijok nors nakti tropysi i trobą; matušėlė mano nusidžiaugs sulaukusi martelės .. (patylėjęs) tik mano mažalėlė pasirupink kaip norint raktą... Drabužius patalynės susikraustyk... Aš tuo tarpu eisiu i vidu kaip nėką neišmanąs... o kaip visi suguls, mudu papukšt!

Domicėlė (liudnai): Bepigu Petronei... Kozeris čiapat, jo gyvenimas žinomas... o mane kažikur išviliosi... dar-gi liepi apvokti.

Liudvikas (šokasi): Kantrybės man su tavim truksta... (susizgrybęs meiliai) par tiek laiko žinai kaip aš tave myliu... o mylėdamas ar-gi galiu tau koki nesmagumą padaryti? Pamatysi kaip ir tu pasidžiaugsi.... jeigu drabužiu daug negalėsi, pinigus, tik pinigus visus..- gana neverk.. nes aš supyksiu... netęskis, einam...

Domicėlė: No no Liudvel, tik nepyk...einu tad jau...gal ir bus gerai... (išeina).

Šaltinis: Žemaitė, „Tris mylimos. Komedija trijuose aktuose“. Išleista su pagelba So. Bostono Darbininkiškos Kuopos. South Boston, Mass.: Spauda K. W. Gedemino, 258 Broadway, 1907. LNB ePaveldas egzempliorius C1B0002995172, 56 skaitmeniniai puslapiai; pjesė baigiasi p. 53..

Veikėjai ir situacija. Domicėlė jau žino, kad Liudvikas viliojo ir jos seserį Petronėlę. Prieš šią sceną kalbėta apie Petronėlės santuoką su Kozeriu ir motinos žadamą kraitį. VI scenoje Liudvikas tik siūlo išvykimo planą: kelionė ar vestuvės joje dar neįvyksta. Išlaikyta 1907 m. leidimo rašyba; Motyna yra Kyverienė, Domicėlės motina. Pažeistas p.32 žodžio „myliu“ spaudas perskaitytas pagal sakinio kontekstą.

Kada rūpestis kitu tampa spaudimu?

Rūpinantis kitu kartais reikia perspėti, prašyti pakeisti sumanymą ar užkirsti kelią skriaudai. Todėl vien griežtas sakinys dar neįrodo, kad žmogus siekia valdyti. Svarbu, kam skiriamas reikalavimas ir kieno padėtį jis gerina. Manau, rūpesčio kalba tampa spaudimu, kai pagalba susiejama su privalomu paklusimu, o abejonė laikoma paties pagalbos gavėjo kalte. Tuomet jo saugumas naudojamas jo laisvei siaurinti.

Žemaitės komedijos „Trys mylimos“ VI scenoje Liudvikas tvirtina matąs Domicėlės nelaimę ir norįs ją išgelbėti. Tačiau iš merginos reikalaujama priimti jo planą: paimti daiktus bei pinigus ir skubiai išvykti. Ji turi konkrečių priežasčių dvejoti, nes nematė jo namų ir suvokia, kad apvoktų artimuosius. Liudviko pyktis parodo, jog jos klausimai trukdo jam siekti savo tikslo. Vis dėlto reikalavimo tikslą reikia vertinti kiekvienu atveju atskirai. Balio Sruogos „Dievų miško“ XVII skyriuje Švarcbartas taip pat kalba griežtai ir naudojasi fiziniu autoritetu, tačiau jo draudimas skirtas kalinius mušančiam Vaciui. Jis reikalauja neliesti lietuvių, nekankinti darbais ir, jei įmanoma, pridėti sriubos. Reikalavimas riboja skriaudėją. Jo veiksmingumas lieka dalinis: Vacius smurtą perkelia kitiems, kartais puola ir lietuvius, kai Julius nemato. Ši ribota apsauga atskleidžia reikšmingą skirtumą: griežta kalba gali būti nukreipta prieš skriaudą, o švelni – padėti įpareigoti pažeidžiamą žmogų. Liudvikas būtent Domicėlei užkrauna visą savo tariamos globos kainą. Ji turi rizikuoti šeimos pasitikėjimu ir atsisakyti abejonių, o pats jis įgytų pinigus bei daiktus. Tokį neatitikimą išgirstame ir jo pradžios monologe, kuriame pirmiausia rūpinamasi prarandama pinigų galimybe.

Spaudimą sustiprina teiginys, kad nepaklusdamas žmogus įrodo savo nedėkingumą arba meilės stoką. Liudvikas sako Domicėlei, kad jos nepaklusimas reikštų nemylėjimą. Taip klausimas apie abejotiną išvykimą perkeliamas į jos jausmų vertinimą. Kazio Binkio „Atžalyne“ Petras patiria panašų mėginimą susieti globą su paklusimu. Keraitienė kviečia grįžti pas globėjus, pabrėžia rūpestį karjera ir klausia, ar jo atsisakymas esąs dėkingumas. Remarka apie dirbtinį švelnumą padeda suprasti, kad tariamas palankumas slepia reikalavimą grįžti į nustatytą vietą. Petras dėkoja, tačiau pasilieka pas Žiogą ir pasako ketinantis atsilyginti kitaip. Tai reikšminga, nes jo atsakymas išsaugo ir dėkingumą, ir teisę rinktis. Atsisakymas vieno pasiūlymo savaime nenutraukia atsakomybės kitiems. Domicėlės atsakyme vyrauja baimė supykdyti Liudviką: ji prašo nepykti ir sutinka vykdyti jo norą. Tačiau anksčiau išsakytos jos abejonės neišnyksta. Toks palyginimas leidžia suprasti, kad pagalbos gavėjas turi turėti galimybę svarstyti jos sąlygas. Jei rūpestis teikiamas tik tol, kol kitas klauso, jis tampa atlygiu už paklusimą. Pažadas tuomet ima veikti kaip priemonė, kuria kalbantysis saugo savo įtaką ir uždaro pokalbį apie patį sprendimą. Keraitienės ir Liudviko pasipiktinimas atskleidžia, kiek jų palankumas priklauso nuo laukiamo atsakymo. Petro laikysena parodo galimybę išlaikyti mandagumą nesutinkant su pateikta sąlyga.

Taigi rūpesčio ir spaudimo skirtumas atsiskleidžia vertinant reikalavimo kryptį, jo kainą ir galimybę prieštarauti. Apsaugoti nuo skriaudos kartais reikia griežtumo, tačiau pagalbos siejimas su besąlygišku paklusimu siaurina pagalbos gavėjo laisvę. Liudviko ir Keraitienės kalba parodo, kaip švelnumas gali paremti tokią sąlygą. Pagarbesnis santykis palieka vietos ir dėkingumui, ir savarankiškam sprendimui.

Kada rūpestis kitu tampa spaudimu?

Artimas žmogus kartais mato grėsmę, kurios patys dar nepastebime. Jo įspėjimas gali padėti priimti geresnį sprendimą, ypač kai trūksta patirties. Tačiau tariamas žinojimas, kas mums geriausia, gali užgožti mūsų pačių balsą. Manau, rūpestis tampa spaudimu tada, kai kito klausimai atmetami iš anksto, o kalbantysis savo įsitikinimą laiko pakankamu pagrindu spręsti už jį. Tokiu atveju ypač svarbu išsaugoti galimybę abejoti.

Žemaitės komedijos „Trys mylimos“ VI scenoje Domicėlė pati pastebi, kad Liudvikas viliojo ir Petronėlę. Jos abejonė remiasi jau turima patirtimi, o ne paprastu įtarumu. Vis dėlto jis savo melą pateisina tariamu rūpesčiu ja ir pareiškia geriau išmanąs jos būsimą nelaimę. Kai mergina nenori paimti visų pinigų, sulaukia pykčio ir gąsdinimo, kad vėliau niekas jos nebegailės. Tokia kalba užveria kelią svarstyti, ar siūloma išeitis apskritai teisinga. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ teisė spręsti apie kitą irgi atrodo priklausanti suaugusiam šeimininkui. Jo tariamai vaišingas kreipinys į sugautą žmogų dera su grasinimu ir smūgiais. Vaikas pradeda abejoti aplinkinių kartojamu gero tėvo vertinimu. Tiesa, jo paties pagalba vagiui taip pat nėra be baimės: atrišdamas klausia, ar šis nepuls tėvo, ir grasina darbo nebaigti. Tačiau jis vis tiek atlaisvina surištąjį, o jų atsisveikinimas atveria užuojautos patirtį. Ši sudėtinga scena neleidžia vienu žodžiu išspręsti visų žmonių vertinimo. Ji rodo, kodėl prasminga klausti ir apie artimojo elgesį, ir apie savo motyvus. Domicėlės užduodami klausimai taip pat turi pagrindą, nors Liudvikas mėgina paversti juos jos meilei keliamu išbandymu. Jo tariamas rūpestis įgyja spaudimo galią, kai merginos išsakytas prieštaravimas nebelaikomas vertas atsakymo.

Abejonė gali saugoti atvirą santykį su tikrove, todėl jos nebūtina laikyti ryšio ar pasitikėjimo priešu. Vytauto Mačernio tryliktajame „Rudens sonetų“ eilėraštyje tris kartus pripažįstamas nežinojimas. Klausimai apie gyvenimo tikslą, darbą ir tiesos pažinimą nepanaikina noro gyventi, kurti bei ieškoti. Po abejonės naktų pasirodantys tiesos spinduliai siejami su ieškančiu žmogumi. Tai poetinė viltis, o ne pažadas gauti visus galutinius atsakymus. Tokia laikysena leidžia geriau suprasti, ko stinga Liudviko ir Domicėlės pokalbyje. Mergina nematė būsimos vietos ir klausia, kaip gaus raktą, kaip išvyks ir kas nutiks artimiesiems. Jis atsako vis didesniu užtikrintumu, kad viskas bus gerai, nors atskirai išsakytas jo interesas susijęs su pinigais. Svarbiausia tampa greitai pritarti. Jei pašnekovo klausimas kiekvieną kartą sukelia pyktį arba priekaištą dėl meilės, ryšyje sunku patikrinti siūlomą planą. Mačernio soneto atvirumas nežinojimui siūlo kitokią vertinimo galimybę: neapibrėžtumas gali skatinti dėmesingiau ieškoti ir svarstyti galimus atsakymus. Pokalbyje lieka vietos patarimui, kurio priežastys gali būti kartu aptartos. Rūpestis išlieka prasmingas, kai padedantis žmogus pripažįsta savo žinojimo ribas ir išklauso kito priežastis, net jeigu pats mato situaciją kitaip.

Rūpesčio kalba tampa spaudimu, kai bendrą svarstymą pakeičia vieno žmogaus teisė neklysti. Domicėlės abejonės ir Savickio vaiko susivokimas parodo, kaip klausimas gali atverti nuo įprasto vertinimo besiskiriančią tiesą. Mačernio ieškančiojo laikysena suteikia tokiai abejonei teigiamą prasmę. Gebėjimas padėti kitam reikalauja dėmesio jo balsui. Išgirstas prieštaravimas leidžia tiksliau suprasti jo padėtį ir kartu apsvarstyti siūlomą pagalbą.

Klausimą galima plėtoti skiriant griežtą skriaudos ribojimą nuo tariamos pagalbos, kuri reikalauja paklusimo. Liudvikas siūlo Domicėlei išsigelbėjimą, bet pats nustato ir pavojų, ir išeitį. Jos klausimai apie raktą, artimųjų pinigus bei nepažįstamą kelionę parodo, kokį svarstymą nutraukia reikalavimas mylėti ir klausyti. Argumentas turi įvertinti šias sąlygas, o ne apkaltinti merginą dėl patiriamo spaudimo.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Čia pateiktų variantų apimtis atitinka A kurso minimumą; nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.