Užduotis. Remdamiesi pateikta Sofoklio tragedijos „Antigona“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Kada atkaklumas tampa kliūtimi?“. Aptarkite, kas skiria pagrįstą ištikimybę savo pasirinkimui nuo atsisakymo išgirsti naują argumentą.

Kreontas. Teip, mano vaike, tu neturi užmiršti; juog tėvo noras privalo būti tau brangiausias už viską. Todėl tai tėvai ir nori turėti savo šeimynoj paklusnius vaikus, kad jie priešiams prastu mokėtų, o draugus guodotų, pasižiūrėdami į tėvą. O kas turi blogus vaikus, tai ar galima apie tą žmogų pasakyti kita ką, kaip tą, juog jis pagimdė sau votį ir duoda priešiams progą stipriai pasijuokti iš jo? Todėl, mano vaike, patariu tau niekados neaukauti savo proto dėlei meilės moteriškės, žinant, juog moteriškių glėbavimos atsiliepia šalčiu, juog vienose sienose su tavimi gyvena prasta pati. Atstumk nuo savęs tą moteriškę, kaip priešių, — tegul sau pasijieško sužieduotinio... anoję pasaulyje! Jei aš ją visoje pilėje vieną viešai kaltinu už nepaklausymą, aš bent nežadu būti melagiu prieš visą pilę ir liepsiu ją nužudyti. Tegul ji kreipiasi tuokart prie Zeuso-Šeimano. Jei aš imsiu auklėti nepaklusnume savo giminaičius, tai nuo kitų nė to tiek nebelauk paklusnumo! Kas gali vesti namų ūkė, tas sumanys būti bešališku ir viešpatystės dalykuose. Iš antros pusės, neatras pas mane pagyrimo žmogus, kurs dėlei puikybės peržengia kito norą arba svajoja apie suvaržymą viešpačių. Tautos išrinktasis privalo būti paklusniu teisybei ir smulkiuose dalykuose. Guldau savo galvą, kad tokių pažiūrų žmogus mokės ir valdyti ir būti valdomu; gyvoj-gi mūšio laike jis pasirodys geru, įtikimu draugu. Nėra nieko prastesnio, kaip anarchija. Ji žudo viešpatystes, ji griauja šeimyną, ji priverčia bėgti susijungusią kariūmenę. Užtat paklusnumas paprastai išgelbsti paklusniuosius. Tokiu būdu privalo sergėti įstatai, o nepasiduoti moteriškei; geriaus jau yra prasčiausiame atsitikime prasišalinti vyrui, kad tik nesakytų, juog mes pasidavėme moteriškei.

Choras. Jei mes, seniai, neklystame, tai tu, kaip mums rodos, sakai teisingai.

Emonas. Dievai, tėve, apdovanojo žmogų protu, augščiausia už visas gerybe. Aš nepasakysiu, juog viskas, ką tu sakai, yra neteisinga, ir aš negalėjau pasiryžti sakyti ir duok dieve, kad man neišpultų to sakyti, vienok-gi protinga mintis gali gimti ir pas kitą. Aš, žinoma, galiu žinoti viską pirm tavęs, ką sako, ką daro. Tu gali rūsčiai pažiūrėti į prastą žmogų, jei tau nemalonu, ką jis sako. O man štai atsitinka girdėti netyčia, juog pilėnai patylomis gailisi vargšės mergaitės; ji, pagal jų nuomonę, visai nėra užsitarnavusi teip begėdiškos mirties už savo iš visų atžvilgių puikų darbą. Jei ji nepaliko nelaidoto savo tikrojo brolio, kritusio ristynėje, neatidavė jo suplėšyti alkaniems šunims ir paukščiams, — ar-gi ji neverta augščiausio pagyrimo? Štai kokia kalba tylomis platinasi po pilę. Man, tėve, visų-brangiausia yra tavo laimė. Kuo gali labiausiai pasigirti vaikai, jei ne geru laimingo tėvo vardu, arba tėvas — geru vaikų vardu? Nemanyk-gi vien tik apie vieną, būk teisinga yra tik tai, ką sakai tu, o ne kiti. Kas vien tik save skaito protingu, iškalbingu ir švelnaus būdo, nepripažindamas to kitiems, tas, reikia tik į jį prisižiūrėti, paprastai giriasi.

Žmogui, jei tik jis yra protingas, nėkiek nedaro gėdos pasimokyti pas kitus.

Būk perkalbamu, atsisakyk nuo savo užmanymo: jei ir aš galiu išreikšti savo nuomonę, kaip žmogus, teisybė, dar jaunas, tai pasakysiu, juog geriausiai yra būti protingu nuo prigimimo, arba — tai reta esti — gerai yra ir pasimokyti pas tuos, ką protingai kalba.

Choras. Viešpatie, jei jis teisingai kalba, tau reikia paklausyti jo ir vienkart jam — tavęs: abudu judu esata teisingu savo žodžiuose.

Kreontas. Kaip, — kad aš, senis, mokyčiaus proto pas vaikesą?

Emonas. Tu gali pasimokyti nuo manęs tik teisingo. Nors aš esu ir jaunas, vis-gi labiaus reikia žiūrėti į darbus, kaip į metus.

Kreontas. Ar tai tas yra tavo geriausis darbas, kad tu guodoji niekšus?

Emonas. Ne, aš niekados nereikalaučiau guodonės dėlei prastų žmonių.

Kreontas. O ar-gi ji neserga ta liga?

Emonas. To nepasakys nė vienas Tėbietis.

Kreontas. Ar-gi pilėnų priedermė nurodyti, kas man reikia daryti?

Emonas. Ar-gi nenusimanai, kad teip sakydamas sakai, it... vaikas!

Kreontas. Pasakyk, meldžiamas, mano žemę kas turi valdyti: aš ar kiti?

Emonas. Viešpatystė yra ne vienam žmogui paskirta.

Kreontas. Ar-gi viešpatystė nesiskaito, pagal bendrą nuomonę, viešpaties savasčiumi?

Emonas (karčiai juokdamos). Kaip-gi gerai būtų viešpatauti tau vienam, tyre!...

Kreontas (chorui). Regimai, jis yra iš vieno su niekše.

Emonas. Teip, jei ta niekšė — tu, aš rūpinuos tavimi.

Kreontas. Ak, biaurybe! kaip tu drįsti ginčytis su tėvu?

Emonas. Aš matau, tu neteisingai elgies.

Kreontas. Kaip? Aš neteisingai elgios, steigdamas paturėti savo valdžią?

Emonas. Tu visiškai nesirūpini jos palaikyti, jei patsai griauni dievų įstatus.

Kreontas. Kame, moters verge!?

Emonas. Užtat tu negali manęs pavadinti begėdystės vergu...

Kreontas. Bent tu tik ir kalbi, ką už ją.

Emonas. Teip, bet ir už tave, ir už save, ir už Mirties dievus.

Kreontas. Nepataikauk prieš mane, bobos verge!

Šaltinis: Sofoklis, „Antigona“, vertė J. Š. [Jurgis Šaulys], Tilžė, 1903, p. 22–24; vientisas Kreonto ir Emono ginčas.

Situacija. Haimonas mėgina įtikinti tėvą Kreontą pakeisti sprendimą dėl Antigonės, jo sužadėtinės. Valdovas savo paliepimo laikosi ir kalba apie paklusnumą. Pokalbį stebi choras.

Žodžiai ir vardai. Emonas – šiame leidime vartojama Haimono vardo forma; Antigona – Antigonė; pati – žmona; guodoti – gerbti; guodonė – pagarba; priedermė – pareiga; viešpatystė – valstybė; savasčius – nuosavybė; tyras – dykuma, negyvenama vieta. „Būk perkalbamu“ – leisk argumentu pakeisti savo nuomonę. Išlaikyta prozinio 1903 m. vertimo kalba. Vėlesnio eiliuoto vertimo žodžiai ir vaizdai į šią ištrauką neperkeliami. Neįprasta forma „prastu“ taip pat perrašyta pagal šį leidinį.

Kada atkaklumas tampa kliūtimi?

Atkaklumas padeda išlaikyti kryptį tada, kai darbas sunkus ar aplinkiniai abejoja. Tačiau tas pats gebėjimas gali sustabdyti mokymąsi, jei savo sprendimą pradedame saugoti nuo bet kokio patikrinimo. Kliūtimi jis tampa tada, kai svarbiau išlikti teisiam savo akyse negu atpažinti naują faktą ar kitam padarytą žalą. Todėl nuoseklumą verta sieti su atsakomybe: galima išlaikyti svarbią vertybę ir kartu pakeisti jos vardu pasirinktą netinkamą veiksmą.

Atkaklumas riboja pažinimą, kai žmogus save palaiko vieninteliu tinkamu sprendėju. Sofoklio „Antigonos“ ištraukoje Haimonas ragina tėvą mokytis iš kito, tačiau Kreontas jo mintį atmeta pirmiausia dėl jauno kalbėtojo amžiaus. Taip vietoj argumento tikrinama žmogaus vieta įprastoje hierarchijoje. Prašymas „Būk perkalbamu“ siūlo galimybę išlaikyti protą atvirą, bet valdovui nuomonės pakeitimas pasirodo kaip nusileidimas. Panašią paties sau priskiriamo pažinimo ribą leidžia svarstyti Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ pradžia. Veikėjas daug studijavo, tačiau sukauptos žinios nebepateisina jo vilčių. Nusivylimas kyla iš didelio pažinimo troškimo, todėl jo negalima aiškinti tingumu. Vis dėlto Žemės dvasia atmeta Fausto pretenziją jai prilygti ir primena atotrūkį tarp troškimo bei tikrosios žmogaus galios. Šis meninis epizodas leidžia apibrėžti pavojų: atkakliai siekti daugiau naudinga, bet laikyti savo supratimą viską aprėpiančiu reiškia užverti kelią jam plėstis. Kreonto atveju užsidarymas tiesiogiai veikia ir kitus. Jis neleidžia sūnaus žiniai apie žmonių nuomonę pakeisti sprendimo svarstymo. Todėl kliūtimi tampa pats atsisakymas sužinoti, ką rodo nepatogus balsas. Išmintingesnė laikysena reikalautų atskirti savo orumą nuo kiekvieno anksčiau ištarto teiginio išsaugojimo.

Atkaklumas ypač trukdo tada, kai jis neleidžia pripažinti konkrečios skriaudos. Kreontas savo sprendimą gina kaip valdžios palaikymą, o Haimonas parodo priešingą galimybę: neteisingai veikdamas tėvas gali pats ją griauti. Tokia pastaba skatina tikrinti pasekmę, užuot tik kartojus gerą ketinimą. Kitokią klaidos priėmimo laikyseną atveria Jono Biliūno „Kliudžiau“. Berniukas iššauna į silpną katytę, vėliau randa ją negyvą ir sulaužo lanką. Iš pradžių žaidimu grįstas pasitikėjimas savo galia susiduria su negrįžtama pasekme. Jis nepaslepia šios patirties po teiginiu, kad taiklus šūvis turėtų teikti pasididžiavimą. Skausmingas prisiminimas išlieka moraliniu jo vertinimo pagrindu. Tai nereiškia, kad nužudymas atitaisytas ar kad tekste jau parodyti visi vėlesni geri darbai. Tačiau pasakotojas leidžia matyti esminį pasikeitimą: anksčiau siektas rezultatas įvertinamas naujai. Tokia patirtis padeda paaiškinti, ko nepakanka vien geram norui būti nuosekliam. Reikia gebėti pamatyti žalą ir leisti jai pakeisti savo veiksmų matą. Kitu atveju atkaklumas saugo tik ankstesnį savęs paveikslą, o nukentėjusiojo patirtis lieka už sprendimo ribų. Atsakomybė prasideda tada, kai šis paveikslas nebesvarbesnis už tikrąją pasekmę. Toks pokytis reikalauja išbūti su nemalonia tiesa, o ne skubiai sugrąžinti sau patogų paaiškinimą. Klaidos pripažinimas dėl to gali būti sunkesnis už atkaklų jos gynimą.

Taigi atkaklumas tampa kliūtimi, kai nebeleidžia mokytis ir pripažinti savo veiksmo kainos. Kreonto ginčas atskleidžia atsisakymą tikrinti turimą nuomonę, Fausto patirtis primena žmogaus pažinimo ribas, o Biliūno pasakotojas leidžia matyti klaidos išgyvenimą. Nuoseklumas vertingas tada, kai padeda saugoti pagrįstą kryptį. Jis praranda šią vertę, kai virsta būtinybe bet kokia kaina apginti ankstesnį savo atsakymą.

Kada atkaklumas tampa kliūtimi?

Atkaklumas dažnai giriamas kaip stipraus charakterio požymis, tačiau jo reikšmę nulemia ginamas dalykas. Ištikimybė teisingai pareigai gali padėti atsispirti spaudimui, o užsispyręs savo pranašumo gynimas tik padidina atstumą nuo kitų. Kliūtimi atkaklumas tampa tada, kai žmogus nebepriima kito patirties kaip vertos svarstymo. Tuomet nei kenčiančiojo prašymas, nei jo pastangos nepajėgia pakeisti iš anksto paruošto vertinimo. Atrodantis tvirtumas ima saugoti patį santykio neteisingumą.

Pirmoji tokio užsidarymo sąlyga yra įsitikinimas, kad turima padėtis savaime suteikia galutinį atsakymą. Sofoklio scenoje Kreontas valstybės valdymą sutraukia į klausimą „aš ar kiti“. Haimono mintis, kad valstybė neskirta vienam, jam pasirodo iššūkis asmeninei galiai. Šitaip silpnėja galimybė išgirsti, ką baudžiamoji ir bendruomenė iš tiesų patiria. Kito skausmui uždarą padėties suvokimą atskleidžia Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ antros dalies pono vėlės epizodas. Ritualo dalyviai susiduria su žmogumi, kuris gyvas būdamas turėjo galią ir žiauriai elgėsi su vargstančiaisiais. Badautojas buvo baudžiamas už vaisius, o motina su kūdikiu išvaryta į šaltį. Po mirties pats ponas prašo maisto ir gėrimo, tačiau jo nuskriaustųjų balsai neleidžia šio poreikio lengvai patenkinti. Meninis anapusybės vaizdas parodo anksčiau ignoruoto skausmo grįžimą. Šio epizodo nereikia paversti visiems privalomu tikėjimo teiginiu; jo reikšmė atsiveria per buvusios galios ir dabartinės priklausomybės pasikeitimą. Kultūrinis pavyzdys padeda pagrįsti, kodėl atkaklus viršenybės gynimas pavojingas. Jis leidžia savo norą laikyti pakankama priežastimi, o kitam tenkančią kančią pašalinti iš svarstymo. Toks tvirtumas tampa moralinio pažinimo kliūtimi.

Atkaklumas gali įkalinti ir išankstinėje nuomonėje apie konkretų žmogų. Žemaitės „Marčios“ pradžioje Vingienė neigiamai vertina Katrę dėl jos pomėgio tvarkai, audimui ir siuvimui. Šiuos gebėjimus ji susieja su tariamu netinkamumu sunkiam darbui. Vėlesnis pirmojo ryto tvarkymasis naujuose namuose šio vertinimo nepakeičia: pastanga priimama kaip nepageidaujama savarankiška iniciatyva. Svarbu nepriskirti visiems veikėjams vienos ir tos pačios nuomonės. Net ankstesniame pokalbyje Vingis primena, kad Driežų namuose nėra kitos samdinės, bet šis patikslinimas nesustabdo Vingienės užgaulių apibendrinimų. Tai leidžia matyti konkretų mąstymo užsidarymą. Naujas faktas nėra svarstomas, nes reikėtų keisti jau patogų žmogaus paveikslą. Kreontas panašiai Haimono rūpestį pervadina priklausomybe moteriai. Sūnaus paaiškinimas nebegali turėti tos reikšmės, kurią jam suteikia pats kalbėtojas. Abu kūriniai parodo, kaip užsispyręs vertinimas uždaro kelią santykiui keistis. Norint jo išvengti, neužtektų vien išgirsti dar kelis žodžius. Reikėtų leisti naujai aplinkybei turėti svorį ir pripažinti, kad ankstesnis įsitikinimas apie žmogų galėjo būti netikslus. Tuomet nuoseklumas galėtų reikšti ištikimybę teisingam vertinimui, o ne būtiną pirmosios nuomonės išsaugojimą. Gebėjimas patikslinti nuomonę tuomet rodytų pastovumą gilesniu požiūriu: žmogus saugotų įsipareigojimą spręsti sąžiningai, nors konkretus jo atsakymas apie kitą žmogų ir pasikeistų.

Taigi atkaklumas tampa kliūtimi, kai ginama padėtis ar išankstinis kito žmogaus paveikslas. Mickevičiaus pono likimas išryškina ignoruotos kančios reikšmę, o Žemaitės veikėjų santykis parodo, kaip atmetamas vertinimui nepatogus faktas. Sofoklio dialoge tas pats uždarumas sustabdo sūnaus mėginimą paaiškinti. Vertingas tvirtumas reikalauja tikrinti, ką saugome: pagrįstą principą ar tik nenorą pripažinti kitam priklausančio balso ir vertės.

Pirmas variantas sieja atkaklumo ribą su pažinimu ir klaidos pripažinimu. Antras aiškina padėties bei išankstinės nuomonės saugojimą. Abu atsakymai tikslina, kada atkaklumas trukdo, o ne skelbia jį savaime blogu.

Kontekstai. Faustas ilgai mokėsi; jo krizė nėra tingumas ar pažinimo beprasmybės įrodymas. „Kliudžiau“ rodo neištaisomą skriaudą ir išliekantį vertinimo pokytį, ne išgalvotą katytės išgelbėjimą. „Vėlinių“ pono vėlė susiduria su savo aukų balsais; lengvas atleidimas epizode neįvyksta. „Marčioje“ išankstinį Vingienės apibendrinimą patikslina Vingio pastaba, todėl visos šeimos nuomonės negalima suvienodinti.

Svarstymo riba. Pagrįstas atkaklumas gali saugoti pareigą. Atsakymui reikia nurodyti, kada jis nustoja tikrinti faktus, pasekmes ar kito žmogaus patirtį. Haimono amžius savaime negarantuoja jo teisumo; svarbus konkretaus argumento turinys.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Kalbai skiriama iki 28: stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai – po 7. Iš viso – iki 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Konteksto paminėjimas be jo reikšmės paaiškinimo nepakeičia argumento.