Užduotis. Pateikite Jono Biliūno apsakymo „Brisiaus galas“ interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – ištikimybė ir žmogaus atsakomybė. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aptarkite pasakotojo perspektyvą, prisiminimų vietą ir pabaigos reikšmę.

Šaly dienadaržio durų ant didžiulės spalių krūvos guli senas Brisius – žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet, kiek galėdamas, rūpinas dar būti naudingas. Nors nebeprigirdi, e sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tečiaus vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai kelias senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.

– A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato, – girdi jisai pažįstamą balsą.

Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir paspaudęs uodegą vėl susiriečia guoly...

Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos jaunas būdamas kadai vijo, ir jam pradeda regėties, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų ir, tartum ko išsigandęs, netikėtai... suloja: am! am!

Ir netikėtai, vagies vietoj, girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus:

– A tai, žilis! visai iškvaišo.

Nebežinodamas, kur dėties iš gėdos, kelias jisai iš viduaslio ir paspaudęs uodegą lenda pasuolin.

– Kur velkies, eik oran! – šaukia ant jo.

Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris.

Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišyties. Teisybė, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir čenai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti, e ne – tai išalkęs eina pašalėmis tokio maisto ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėt nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj...

E juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsigint nuo žmonių negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiukuos įsikinkę važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudžiai suduodavo, – žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas int save šaukė ir duona penėjo, medžiotų su savim vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nebėgtų, galvijus dabotų. E kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos čerkasėlį ir turi, e vienam pasislėpti liepia; paskum paleidžia Brisių ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio, aukščiausioj eglės viršūnėj, būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs int piemenis, iškišęs liežuvį žiūrėdavo tai int juos, tai int krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tečiaus ir piemenys jį užmiršo...

Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, e jisai iš vandens neša. Ir taip tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi, iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja...

Bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia:

– Sa, Brisiau, sa!

Tai turbūt iš jo, seno, juokias? Kam?

– Sa, Brisiau, sa! – vadina šeimininkas.

Brisius šiepia snukį, tartum norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia...

– Sa, Brisiau, sa!..

Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip, kaip pirma – jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas.

Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas vis šaukia:

– Sa, Brisiau, sa!..

Pamiškėj sustoja. Brisius inkščia bailiai ir žiūri int žmogų, tartum klausdamas, kam čenai jį atavedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo keletą žingsnių ir pradeda int jį taikinti...

Negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juokties? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, sumojuoti uodega, bet iš bailės tupiasi ant paskutinių kojų, ir per jo snukį rieda gailios karčios ašaros.

Staiga ugnis ir baisus trenksmas, – ir jisai griūva, sopulio pervertas. Pramerkęs akis tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę...

Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai, mirdamas, tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti...

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Brisiaus galas“, „XX a. lietuvių literatūros chrestomatija“, 2014, spausdinti p. 35–37 (PDF p. 18–19).

Žodžiai ir pasakojimas. Dienadaržis – ūkinis pastatas; spaliai – linų stiebelių liekanos; apžabalęs – prastai matantis; pajautos – jutimai; e – o, ir; int – į; ustovas – vyresnysis piemuo; čerkasėlis – audeklas; pusvarstis – senas atstumo matas; šaudyklė – šautuvas. Senosios leidimo formos išlaikytos. Pasakotojas perteikia šuns prisiminimus ir mintis: tai literatūrinis gyvūno sužmoginimas, o ne tiesioginis jo minčių užrašas.

Neišgirstas ištikimybės balsas

Jono Biliūno „Brisiaus gale“ seno šuns likimas atskleidžiamas priartėjus prie jo jutimų, prisiminimų ir nebesuprantamų žmonių veiksmų. Pasakotojas leidžia pajusti silpstančio veikėjo pastangas išlikti naudingu namų sargu. Žmonių žodžiai ir galutinis šeimininko veiksmas šį ryšį atmeta, tačiau šuns prisirišimas išlieka. Dėl tokio perspektyvų skirtumo apsakymas tampa žmogaus atsakomybės išbandymu. Skaitytojas mato, kiek daug reiškia santykis tam, kuris pats turi mažiausiai galios jį apsaugoti, ir turi įvertinti atsaką į šią ištikimybę.

Apsakymo pradžioje Brisiaus būseną nusako silpstantys jutimai. Jis mato „kaip per dūmus“, nebeprigirdi ir klaidingai palaiko pažįstamą žmogų svetimu. Vis dėlto mėgina nugalėti snaudulį ir saugoti namus. Taigi nesėkmingas lojimas kyla iš tebesaugomo ryšio su žmonėmis. Pasakotojas suteikia jam gėdos bei atsiprašymo būsenas, o aplinkinių reakcijos skamba kaip priekaištai. Vėliau eidamas paskui šeimininką Brisius atrodo „kaip koksai kaltininkas“, nors jo kaltė neparodoma. Šis palyginimas atskleidžia silpnesniajam primestą savijautą: jis traukiasi, kad netrukdytų, ir nuolat taikosi prie kitų nepasitenkinimo. Savickio „Vagyje“ sumušto žmogaus kūnas taip pat tampa svarbia kito veikėjo žvilgsnio atrama. Vaikas iš pradžių prisideda prie pašaipos, bet vėliau pajunta gailestį ir paleidžia surištąjį. Tai leidžia matyti, kad galios santykis gali pasikeisti, kai silpnesniojo kančia iš tiesų pastebima. Biliūno apsakyme toks pasikeitimas neįvyksta: Brisiaus vidų atveria pasakotojas, o veikėjų elgesys jam nesuteikia saugumo. Nors apsakymas pasakojamas trečiuoju asmeniu, šlamėjimas ir pažįstamo žmogaus balsas skaitytoją pasiekia per silpstančius seno šuns jutimus. Toks ribotas suvokimas iškelia ne išorinę jo klaidą, o pastangą susigaudyti. Aplinkinių pašaipa dėl to tampa skaudesnė: už nesėkmės matoma būtybė, kuri tebesistengia. Skaitytojo artumas šuniui todėl aštrina pasakojimo etinę įtampą. Jis žino daugiau apie prisirišimą negu leidžia suprasti žmonių trumpi atstūmimo žodžiai.

Pabaigoje ypač skaudžiai skamba kartojamas šauksmas „Sa, Brisiau, sa!“. Prieš jį šuo sapnuoja medžioklę ir iš vandens nešamas antis, todėl šeimininko pasirodymas su šautuvu pažadina ankstesnės bendrystės atmintį. Ta pati kvietimo forma dabar veda į pražūtį. Pasakojimas leidžia sekti Brisiaus netikėjimą: net pamatęs į save taikomą ginklą jis mėgina suprasti veiksmą kaip baisų pokštą. Šeimininko minčių pasakotojas neatveria; pabėgimas nutraukia paskutinę artumo galimybę ir palieka jo vidinę būseną neaiškią. Paskutinė mintis apie norą palaižyti kojas išlaiko šuns prisirišimą net negrįžtamos skriaudos akivaizdoje. Krėvės „Skerdžiaus“ liepos nukirtimo epizode išorinis veiksmas irgi suardo vienam veikėjui svarbią gyvenimo atramą. Lapino žvilgsnis į tuščią vietą parodo, kokios netekties nepaaiškina vien medžio praktinė vertė. Abiejuose tekstuose santykio reikšmę atskleidžia pažeistojo būsena. Tačiau Biliūno pabaigoje ryšys nutraukiamas galutinai: lieka tik nebegalimas atlikti ištikimybės gestas. Dėl to žmogaus veiksmo svoris išryškėja be ilgo tiesioginio pamokymo.

Taigi apsakymas kuria atjautą per priartėjimą prie Brisiaus patirties ir jo santykio su žmonėmis. Silpni jutimai nepanaikina ištikimybės, o pasikartojantis kvietimas leidžia pajusti pasitikėjimo trapumą. Galutinis šūvis ir neįgyvendintas prisilietimas atskleidžia skriaudą, kurios nebegalima ištaisyti. Skaitytojui paliekama įvertinti, kaip stipresnysis pasinaudoja jam patikėtu ryšiu. Biliūno pasakojimo jautrumas kyla iš šio konkretaus veikėjo likimo, o atsakomybės klausimas peržengia vien senstančio namų sargo istoriją.

Praeitis, kurios dabartis nebepripažįsta

Jono Biliūno apsakyme „Brisiaus galas“ dabarties skurdą pertraukia prisiminimas apie kadaise patirtą žmonių dėmesį. Jaunystės ir senatvės sugretinimas leidžia pajusti, kaip išlieka pats prisirišimas, nors buvęs reikalingumas silpsta. Veikėjo atmintis saugo bendrą gyvenimą, o aplinkinių atsakas vis labiau jį stumia į pakraštį. Apsakymo sandara todėl kelia klausimą, kuo grįstas ryšys: gebėjimu atlikti darbą ar dėmesiu kitam net tuomet, kai tas gebėjimas nyksta. Ši įtampa išryškėja per pasakojimo laiko kaitą ir atvirą pabaigos klausimą.

Apsakymo pradžioje Brisius guli ant spalių krūvos ir jaučia, kad maišosi kitiems po kojomis. Jis pats ieško nuošalesnės vietos, nes bijo būti baramas už klaidingą lojimą. Šį nykų buvimą pertraukia priminimas „E juk buvo jaunas ir jisai“. Pasakojimas išsiplečia į vaikų žaidimus, medžioklę ir piemenų slėpynes. Kadaise Brisiaus uoslė surasdavo pasislėpusį vaiką, o atlygis ir bendravimas leisdavo džiaugtis atlikta užduotimi. Prisiminimo šviesą kartu sudrumsčia vaikų suduodami smūgiai. Brisius juos aiškina vaikų silpnumu ir neišmanymu, tad jo atlaidumas matomas dar iki galutinės skriaudos. Taip ryškėja santykio nelygybė: šuo linkęs pateisinti kitus, nors pats už nusilpusių jutimų klaidas sulaukia priekaištų. Ilgesnė praeities pastraipa suteikia veikėjui gyvenimo istoriją, kurios neparodytų vien jo dabartinio silpnumo aprašymas. Donelaičio „Metų“ Lauro kalboje augalų ir paukščių kaita taip pat veda prie bendro gyvenimo laikinumo. Ponas ir būras pasirodo vienodai pažeidžiami gimimo bei mirties akivaizdoje, nors socialiniai skirtumai neišnyksta. Šis kontekstas padeda skaityti Brisiaus senatvę kaip gyvenimo virsmą, kuris nepaverčia ankstesnio buvimo niekiniu. Nusilpęs veikėjas nėra staiga atsiradęs svetimas daiktas. Jo prisiminimai išsaugo nuoseklų ryšį tarp to, kuo jis buvo, ir to, kuo tapo. Skaitytojas kviečiamas matyti šį tęstinumą ten, kur kiti pastebi daugiausia nepatogumą.

Grįžimą iš prisiminimo užbaigia sakinys „Tečiaus ir piemenys jį užmiršo“. Jis sutraukia dėmesio praradimą į trumpą, skaudų faktą. Vis dėlto dabartis nevaizduojama kaip visiška pagalbos stoka: Brisiui kartais atnešama kruopų. Todėl svarbi ne vien maisto akimirka, bet patikimo ryšio nebuvimas. Biliūno „Ubago“ pasakotojas atpažįsta anksčiau pasiturinčiai gyvenusį Sabaliūną, o prisiminimai apie jo bites bei dalijamą medų padeda suprasti dabartinio pažeminimo mastą. Senelis taip pat išlaiko norą rūpintis kitu, pasiteirauja pasakotojo sveikatos. Abu tekstai neleidžia silpnesniojo paversti vien jo skurdo ar nebegalėjimo ženklu. „Brisiaus gale“ net paskutinė akimirka rodo tebegyvą ryšį: šuo norėtų palaižyti šeimininko kojas. Tačiau žmogus bėga, o klausimas, kodėl jis taip daro, lieka be atsakymo. Žodžiai „Gal ir suprato Brisius“ riboja aiškų paaiškinimą ir neleidžia ramiai užbaigti istorijos. Praeityje buvęs bendrumas neapsaugo veikėjo, todėl pats prisiminimas tampa tyliu liudijimu, ko dabarties santykyje pritrūko.

Vadinasi, atminties intarpas apsakyme sugrąžina senam Brisiui visą jo gyvenimo apimtį. Jaunystė ir silpnėjimas sudaro vieną istoriją, nors aplinkinių elgesys tą tęstinumą ardo. Ilgesnį praeities vaizdą pakeičiantis trumpas užmiršimo sakinys, kartais teikiama pagalba ir galutinė skriauda leidžia vertinti santykio nenuoseklumą. Pabaigoje išlieka ištikimybė, kurios žmogus nebepajėgia ar nebenori priimti. Apsakymas todėl primena atsakomybę matyti kitą su jo praeitimi ir dabartiniu pažeidžiamumu, o ne vien pagal šiandien atliktą darbą.

Galimos kryptys: priartėjimas prie gyvūno patirties; dabarties ir prisiminimo santykis; pasitikėjimas ir jo išdavimas; pasakotojo atjauta; neatsakytas pabaigos klausimas.

Tikslumas. Brisius miršta, bet paskutinio ketinto gesto neatlieka. Šeimininko pabėgimas leidžia svarstyti jo būseną, tačiau atgaila tiesiogiai nepasakoma. Gyvūno mintys perteikiamos kaip literatūrinis sužmoginimas. Prisiminime esantys vaikų smūgiai neleidžia jaunystės vadinti visiškai neskaudžia. Šaltinio senoji kalba neperkeliama į savarankiško rašinio gramatiką.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti A kurso apimtį atitinkantys mokomieji pavyzdžiai; B klausimai yra pagalba, ne visiems privalomas planas.