Užduotis. Pateikite poemos ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų interpretacijos aspektų – gyvybės atsinaujinimas ir žmogaus darbai. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą interpretacijos aspektą.

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.
Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.
Vislab, kas rudens biaurybėj numirė verkdams,
Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo
Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,
Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint.

Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės.
Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms,
Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė.
Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų
Mus jau vargint vėl pulkais visur susirinko
Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo.
Bet ir mitins jau šeimyną savo pabudint
Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n'užsimiršo.
Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo
Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo;
O vorai kampuos sėdėdami verpalus audė
Irgi medžiot tinklus tyloms kopinėdami mezgė.
Bet ir meškos, ir vilkai šokinėdami džiaugės
Ir suplėšyt ką tyloms į pagirį traukės.

Ale kokie dyvai - nei viens iš didelio pulko
Verkdams ar dūsaudams mus lankyt nesugrįžo;
Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko:
Nes darbai žiemos visur jau buvo sugaišę
Irgi pavasaris ant visų laukų pasirodė.
Tuo po tam pašaliai visi kribždėti pagavo
Irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikėlė.
Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams
Ir linksmai lakstydams ik debesių kopinėjo;
O kits ant šakų kopinėdams garbino dievą.
Bet ir valgių dėl skūpų nei viens nesiskundė.
Rūbai šio ir to didei jau buvo nudilę;
O tūls lopytą parlėkdams parnešė kuodą
Ir pasisotint ant laukų vos mažumą rado.
O štai ir taipo parvargęs nieks nedejavo,
Bet visi visur sumišai šokinėdami džiaugės.

Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas
Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.
Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė
Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados
Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą.
Kraiką jie visur didei sudriskusį rado;
Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus,
Rado ant visų kampų permier pagadintus.
Sienas ir čytus ir daug naujintelių sparų
Vėjai su sparnais nuo kraiko buvo nuplėšę.
Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę;
Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;
Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams,
Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.
Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį;
O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė.
Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję,
Valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai
Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę,
Dievui iš širdies visos vienai dėkavojo.
Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint
Ir pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo dievą.

Krūmus ir girias visokios ošino dainos;
O laukus visur bei pievas skambino garsai.
Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė
Ir sutvertojį linksmai rykaudami gyrė.
Kregždės su lengvais sparnais aukštai pasikėlė
Irgi bešūtydamos nei kulkos šaudė per orus,
O paskui valgius prastus be priprovų valgė
Ir pasivalgiusios pliuškėjo pasaką savo.
Gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams
Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų;
Bet tai ne verksmai, kad jis taip skambina šaukdams,
Ne! jis nor pamokint, kaip dievo didė galybė
Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga.
Žvirbliai su vaikais žodžius girdėdami tokius:
„Rods, - tarė, - mūs giminė taip jau vis šlovina dievą.“

Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus,
Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.
Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut
Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,
Sau viena tamsoj budėdama garbina dievą,
O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam,
Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis.
Ak šlovings dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!
Kad mes rudenyj ar žiemos čėse pasislėpę
Ir susirietę pas meilingą kakalį krankiam,
Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai,
Bet taip jau, kaip mes, tamsoj pasislėpusi lindai
Ir mažu savo glūpas muses sapnuodama gaudai.
O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam
Ir savo darbus ant laukų jau dirbt pasitaisom,
Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį,
Su visokiais balsais ir dainavimų garsais
Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus.

Šaltinis: Kristijonas Donelaitis, „Metai“, dalis „Pavasario linksmybės“; vartotojo pateikta Antologija.lt skaitmeninė kopija, spaudos pagrindas ir leidimo metai nenurodyti; PDF p. 1–2.

Šaltinis. Vientisa „Pavasario linksmybių“ pradžios ištrauka, ne visa poemos dalis. Išlaikytos senojo teksto žodžių formos ir eilutės. Viena kabučių pora suvienodinta į „…“. Skaitmeninės kopijos spaudos pagrindas ir leidimo metai nenurodyti.

Pavasaris, kuris kviečia veikti

Kristijono Donelaičio „Metų“ pradžioje pavasaris ateina kaip visą gyvąjį pasaulį išjudinanti jėga. Saulė, gyvūnai ir paukščiai vaizduojami žmogui artimais judesiais, darbais bei balsais. Toks sugyvinimas leidžia atpažinti bendrą gyvenimo ritmą: sugrįžusi šiluma suteikia džiaugsmo, kartu primena poreikį tvarkyti būstą, ieškoti maisto ir ruoštis darbams. Gyvybės atsinaujinimas čia įgyja prasmę per veikimą, o giesmė padeda to veikimo naštą pakelti.

Pirmiausia atbudimas kuriamas judrių, veikėjus keičiančių vaizdų seka. Saulelė „budino svietą“, šilti orai glosto laukus, žoleles šaukia iš numirusių. Pavasariui suteikiama galia grąžinti žiemą pasislėpusią gyvybę. Mažybinis saulės vardas suderina švelnumą su didele jos veikimo jėga. Ji pajudina visą svietą, o žiemos sukurta tvarka ima irti. Šiluma nusakoma glostymu, todėl metų laiko kaita tampa beveik juntamu prisilietimu, pasiekiančiu ir žemę, ir mažus jos augalus. Kalnų ir klonių nusimetamos skrandos artina kraštovaizdį prie žmogaus kūno, kuris gali pakeisti drabužį. Pakartotas „Vislab“ apima skirtingose vietose peržiemojusias būtybes, o pulkų vaizdas pavienį išlindimą paverčia bendru judėjimu. Tačiau pabudęs pasaulis nėra vien malonus stebėtojui. Uodai ir blusos ruošiasi gelti, vorai mezga medžioklės tinklus, plėšrūnai ieško grobio. Pavasaris pažadina ir tą gyvybę, kuri žmogui pridaro rūpesčių. Žmogus atsiduria tarp kitų gyvų būtybių ir pajunta jų judėjimo padarinius. Kitokį žmogaus bei peizažo ryšį atveria Maironio „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Ežero bangos, kvapai ir vakaro varpai lyrinį subjektą nuramina, paskui paskatina mintimis keliauti į tėvynę. Ten gamtos reginys įgyja asmeninę prisiminimų kryptį. Donelaičio ištraukoje dėmesys sklinda plačiau: atbudimas sujungia daugybę būtybių ir parengia bendro gyvenimo sceną. Saulės judesys čia pradeda ritmą, kurį kiekvienas gyvūnas pratęsia savaip.

Ypač aiškiai atsinaujinimas su darbais susiejamas gandrų epizode. Gandrų pora randa apgadintą būstą: sienos, durys ir slenksčiai išvardijami lyg tikros sodybos dalys. Namas buvo statytas anksčiau, todėl pavasaris pareikalauja jį taisyti. Gandras neša žagarus, jo draugė lopo plyšius. Veiksmų nuoseklumas padaro džiaugsmą praktišką: pasisveikinimą seka bendras triūsas, maisto paieška ir padėka Dievui. Pasakotojo kreipinys į žmogų iš šios istorijos išveda pasitenkinimo bei dėkingumo pamoką. Vėliau lakštingalos daina praplečia pagalbos darbui sampratą. Jos balsas tamsą paverčia budėjimo erdve, o rytą gali pažadinti žmogų ir palengvinti jo savijautą. Baigiamasis „lengvini darbus“ nusako emocinę atramą: lauko darbus vis tiek atliks patys žmonės. Paukštės slėpimasis jos pagalbos nesumenkina. Balsas pasiekia žmogų ir tuomet, kai pats giesmininkas nematomas. Taip žvilgsnį į taisomus namus papildo klausymasis: gamtos artumas gali būti patiriamas keliais skirtingais būdais ir kiekvienu jų palaikyti kasdienybę. Gamtos garsų poveikį galima sugretinti su Jono Aisčio „Peizažu“, kuriame šuns balsas, šlamančios liepos ir daina sujungia vietos laimę bei liūdesį. Aistis leidžia šiems jausmams išlikti kartu. Donelaičio paukščių balsus sutelkia aiški dėkingumo Dievui kryptis ir artėjantis bendras triūsas. Abiejuose tekstuose girdimas pasaulis veikia žmogaus vidų, tačiau čia jo giesmė ypač glaudžiai įtraukiama į kasdienio veikimo ritmą.

Taigi „Pavasario linksmybių“ pradžioje atsinaujinimas reiškiasi judesiu, poreikiais ir darbu. Sužmoginta gamta leidžia žmogui atpažinti savo gyvenimo užduotis, o gandrų bendradarbiavimas suteikia joms konkretų pavidalą. Lakštingalos balsas šį veiklų pasaulį papildo džiaugsmu. Pavasario dovana tampa galimybe vėl gyventi ir veikti, jaučiant dėkingumą bei girdint šalia esančią gyvybę.

Bendras atbudimo ritmas

Kristijono Donelaičio „Pavasario linksmybėse“ gamtos pasikeitimas matomas per daugelį kartu sujudusių gyventojų. Gyvybės atsinaujinimą kuria jų gausa, balsų skirtumai ir atpažįstamos žmonių buities užuominos. Pavasaris pasirodo kaip bendras laikas, kuriame kiekvienas turi savą vietą bei poreikį. Žmogaus darbai į šį laiką įtraukiami per gyvūnų šeimynas, namų taisymą ir džiaugsmą palaikančią giesmę. Šitaip veikimas tampa priklausymo gyvam pasauliui ženklu.

Bendrumo įspūdį ištraukoje stiprina išvardijimai. Žiurkės, šeškai, varnos, pelės ir vabzdžiai pasirodo vienas po kito, tarsi iš skirtingų slėptuvių rinktųsi į bendrą erdvę. Anafora „Vislab“ iš pradžių aprėpia vietas ir žiemojimo būdus, vėliau šį telkimą pratęsia pulkai. Gausą galima girdėti: vienas balsas storas, kitas laibas, skirtingas dainavimas susilieja į ošimą. Šiame chore nėra vieno visus pakeičiančio balso. Kiekvienas dalyvauja turimu skambesiu, o pasakotojas jų skirtumus pastebi su džiaugsmu. Net nudilusių rūbų ir vargano maisto užuominos nenutraukia bendro judėjimo: pasakojime nuovargis bei stoka išlieka matomi, nors džiaugsmą palaiko sugrįžęs pavasaris. Sužmoginimas neatima iš būtybių savitumo. Vorai audžia tinklus, vabzdžiai gelia, o meškos su vilkais ieško ką suplėšyti. Net žmogaus luomas nesaugo nuo bendros kūniškos patirties: geluonis pasiekia ir poną, ir būrą. Šie konkretūs ryšiai saugo gamtos vaizdą nuo vien dekoratyvaus gražumo. Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje taip pat išskleidžiama miško gyvybės įvairovė: reginiai, kvapai, garsai, atskirai vardijami augalai. Tačiau ten sodrus prisiminimas atsiveria jau po sunaikintos vietos vaizdo. Donelaičio tekste ritmą nustato sugrįžimas ir išlindimas, Baranausko fragmente gyvybės gausa išryškina praradimo mastą. Šis skirtumas leidžia tiksliau pamatyti „Metų“ pradžios kryptį: dabartinis sujudimas kviečia į veiklų laiką, kurio darbus teks atlikti visiems jo dalyviams.

Žmonių bendruomenę artimiausiai primena gandrų pora. Pasakotojas juos vadina gaspadoriais, jų lizdui suteikia trobos sandarą, o taisymą išdėsto abiejų atliekamais veiksmais. Atnaujinimas reikalauja atidumo tam, kas apgadinta: vėjo suardytą būstą abu sutvarko pasidalydami darbais. Po triūso gaunamas maistas ir išsakoma padėka Dievui. Šis nuoseklumas leidžia suprasti, kodėl pasakotojas čia pat kreipiasi į žmogų. Jam siūloma atpažinti turimą dovaną, nors poreikiai ir nuovargis tebėra tikri. Lakštingalos pasirodymas tą pamoką sušvelnina: gamtos ritmas žmogų palaiko balsu, budėjimu ir širdies linksminimu. Ji pasirodo po kitų giesmininkų, todėl išplėstame garsų pasaulyje išlaiko atskirą laiką. Naktinis budėjimas ir rytinis žadinimas apima tamsą bei šviesą. Tokia kaita parodo, kad gyvybės ryšys tęsiasi ir už vienos triūso akimirkos ribų. Ypač reikšmingas perėjimas nuo žiemos slėpimosi prie pavasario darbų. Bendra patirtis išsakoma „mes“, todėl žmogaus veikimas įrašomas į pasikartojantį metų laiką. Darbo ir džiaugsmo santykį kitaip svarsto Vytautas Mačernis tryliktajame rudens sonete. Įtemptas dienas jame gali vainikuoti šventė, nors gyvenimo klausimai lieka atviri. Donelaičio pasakotojui tvarkos atramą suteikia Dievas, Mačernio kalbėtojui svarbi ir ieškojimo būsena. Abu tekstai suteikia pastangai laiko perspektyvą: viena sunki diena neaprėpia viso gyvenimo, o atgaiva leidžia joje išbūti.

Atsinaujinanti gyvybė Donelaičio ištraukoje sudaro margą, judrų ir garsų pasaulį. Žmogaus darbai atliepia tą patį poreikį pasirūpinti gyvenimu, kurį sužmogintai rodo gyvūnai. Bendrumas nereiškia vienodumo: kiekvienas veikia savaip. Gandrų pastanga bei lakštingalos daina leidžia suvokti pavasarį kaip ryšį tarp būtino triūso ir jį palaikančio džiaugsmo.

Pavasario eiga. Šiluma išjudina gyvybę, margas pasaulis užsipildo veiksmų bei garsų. Gandrų buitis leidžia pereiti prie žmogaus darbo, o lakštingalos balsas parodo jį palaikantį džiaugsmą.

Variantų kryptys. Pirmas aiškina, kaip judesys pereina į pastangą ir kaip garsas žmogų palaiko. Antras nagrinėja bendrą ritmą, gyvybės skirtumus bei darbo ir atgaivos laiką. Abi kiekvieno varianto dėstymo pastraipos analizuoja pateiktą fragmentą.

Kontekstai. Maironio vakaro reginys atveria asmeninį ilgesį, Aisčio peizažas sutalpina laimę bei liūdesį. Baranausko pradžioje gyvybės gausą apgaubia praradimas; Mačernio sonete darbo laiką lydi šventės ir ieškojimo galimybė. Sąsajos padeda tikslinti skirtingas Donelaičio pasakotojo pasaulio atramas.

Kilmė. Aspektas, du variantai ir keturi B klausimai sukurti mokymuisi. Pateikta viena vientisa „Pavasario linksmybių“ pradžios ištrauka, ne visas kūrinys.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi čia yra bibliotekos mokymo principai, ne papildomi NŠA kriterijai. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Keturi papildomi nukreipiamieji klausimai naujai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.