Užduotis. Pateikite apysakos ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų interpretacijos aspektų – artumo patirtis ir atminties galia. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą interpretacijos aspektą.

Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą...

Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą... Motin mano! ar ne tavo rankos - baltos, meilios, kvapios ir švelnutės - taip mane meilingai glamonėja?

Ar ne tavo tai rankelės brangios?

Ašaroms apsirasojo žiedas...

O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.

***

Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas. Ne aukštas, bet ilgas ir platus, su dideliu prieangiu, ant baltų stiebų rymančiu, pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas, ištikimas visų mūsų džiaugsmų ir liūdesių savo prieglobstin priėmėjas. Prieš jį didelis miegūstas tvenkinys paslaptingomis gelmėmis, vakarais mėnesio ir žvaigždžių auksinamas, ir įsigiedojęs, įsikvepėjęs, įsisvajojęs sodnas.

Meilingai glaudžia sodnas prie plačios krūtinės tvenkinį ir rūmą - ištikimu savo draugu - ir šnibžda jiedviem kažkokias nepabaigiamas pasakas, kažkokias bylas slėpiningas, ilgias, amžinas godas. O tuodu klauso - tylūs ir susimąstę.

Yra sodne mažas pussalėlis, į tvenkinį įsikišęs, spirėjų žydinčių krūmų uždengtas, visas gėlėmis apibertas. Ant jo kranto auga gluosnis, kurio stuobrys, matyti, kitąsyk nukirstas, išleido tris naujus stuobrelius ir sudarė tarsi fotelį, kuriame labai patogiai galima sėdėti atsilošus. Kana kados radova tą kampelį su mamate. Mamatė išpjovė ant vieno stuobrelio mano raidę ir tarė:

- Dabar čia bus tavo fotelis, Irusia, o kai čia sėdėsi, atmink mamatę, ir vien geros ir gražios mintys teateinie į tavo galvelę.

Šį pavasarį dažnai sėdžiu gluosnio fotelyje, nes ruošiu dovanėlę mamatės vardinėms. Žiemą pramokau išsiuvinėti ir užsigeidžiau pirmąjį savo darbo vaisių jai paaukoti. Už savo pinigus nupirkau reikiamos medžiagos, ir štai, pasislėpus fotelyje, kad mamatė nepamatytų, siuvu staltiesėlę spintelei pas jos lovą. Pasirinkau šią dovaną, ne kitokią, giliai viską apgalvojusi. Vakare, mąsčiau, kai mamatė paskaičius norės užgesinti žvakę, jos paskutinis žvilgesys puls ant mano staltiesėlės, ir ji užmigs, apie mane mąstydama... O rytą pirmutinis daiktas, jos žiūrimas, yra laikrodis ant spintelės... Ir čia vėl turės mane atsiminti.

Viršum mano galvos gieda ir čiulba paukšteliai; toli, antrame tvenkinio krante, kalena gandras; ties mano kojomis mėlynuoja dangaus ašarėlių giria, stebėdamos savo atvaizdu tvenkinio veidrodyje. Kažkoks saldus, tarsi medaus kvapas kutena man nosį, bet nepaisau nieko ir vis tik siuvu kuo uoliausiai. Taip man saldu, linksma mąstant, kaip nudžiugs mamatė, šį mano darbelį pamačius. Ir didžiuodamosi žiūriu į savo veikalą - iš tikrųjų menką ir ydingą, bet mano akyse labai gražų. O paskui atsimenu mamatės norą, kad, man čia sėdint, tik geros mintys teateitų į galvą, ir mąstau, kad juk negali būti minčių, geresnių už tą, kaip patiekti džiaugsmo savo mamatei.

- Irusia!

Krūptelėjau, išgirdusi mamatės balsą. Greit sudėjus darbą, paslėpiau jį už krūmų ir nubėgau.

Įėjus į taką, einantį nuo alėjos, pamačiau antrame jo gale mamatę. Ėjo man priešais, vesdama už rankos mano mažesnįjį broliuką. Neturėjo užsidėjusi skrybėlės, tik su baltu skėteliu dengės galvą nuo saulės. Jai taip einant, visai saulės spindulių apibertai, šviesus, melsvai pilkas rūbas, apsiaučiąs jos gražų, laibą stuomenį, buvo panašus į saulės nušviestą debesėlį. Skėtelio paūksmėje juodavo ant galvos storų kasų vainikas, o iš blankaus veido liūdnai ir meiliai žiūrėjo juodos didžiulės akys iš po antakių lyg kregždės sparnai. Mažas Jonelis šalia jos su savo balta eilute, neseniai pakeitusia jupelę, ir didele skrybėle atrodė kaip išlindęs iš krūmų pasakos nykštukas.

- Esu, mamate! - sušukau pribėgus ir liemenį jai apkabinus.

O ji, su rankele mano veidą glostydama, paklausė:

- Savo fotelyje sėdėjai, Irusia? O ką ten dirbai?

Per jos lūpas pralėkė lengvutė šypsena, o man dingtelėjo, ar tik ji kažko nenumanė. Nelaukdama mano atsakymo, tarė:

- Eisim pažiūrėti, ar nepražydo jau mūsų rožės.

Nuėjome pirma prie vadinamųjų mano rožių - dviejų senų, aukštų - sulig mamate - kerų, kažin kieno ir kažin kada pasodintų. Buvo juodu pilnu baltuojančių pumpurų, bet žiedo dar neradome nė vieno.

- Tavo seneliai vis daugiau aptingsta, - tarė mamatė. - Einame pas manuosius.

Perėję per tiltelį, atsidūrėme kitoje sodno pusėje. Ten, ant aukšto tvenkinio kranto, buvo maža dirvelė, pilna jaunų rožių kerelių, pačios mamatės neseniai padiegtų. Ant visų baltavo gražūs, dideli žiedai švelniais lyg šilkai ir baltais lyg sniegas lapeliais, pačiame viduryje vos paraudusiais. Ir rodės, kad po tuo raudonumu slepiasi rožių siela.

Mamatė ėjo nuo vieno kerelio prie kito, lytėjo rožes savo plonais piršteliais ir pasilenkus traukė jų nuostabų kvapą.

- Žinai, Irute, tas meilus kvapas - tai rožių kalba. Ir ta savo kalba pasakoja jos apie tokias grožybes, kokių niekados nėra mačiusios žmonių akys, apie tokius balsus, kokių niekados nėra girdėjusios žmonių ausys, ir apie tokią laimę, kokios niekados nėra patyrusios žmonių širdys.

O aš pamąsčiau, kad vis dėlto žmonės daug laimės patiria. Štai puikios, kvapios rožės, štai brangioji mamatė ir mylimasis brolelis, ten, anapus tvenkinio, graži staltiesėlė, ir netrukus bus mamatės vardinės, ir bus daug svečių, ir kremas, ir taip gražu visur, ir saulė taip puikiai šviečia ir šildo.

- Mamate, - tariau, - o mano širdis yra labai laiminga. Taip visur gražu, taip puikiai žydi tos rožės!

Šaltinis: Šatrijos Ragana, „Sename dvare“, vartotojo pateikta skaitmeninė kopija, PDF p. 1–2; spausdinto leidimo duomenys nenurodyti.

Pateikta vientisa kūrinio pradžios dalis: rožių sužadintas motinos prisiminimas ir po jo pasakojama Irusios vaikystės scena. Trys žvaigždutės žymi originalo pasakojimo perėjimą. Ištrauka baigiasi dukters žodžiais apie patiriamą laimę.

Artumo patirtis ir atminties galia

Prisiminimas apie artimą žmogų kartais sugrįžta per visai paprastą pojūtį: kvapą, prisilietimą ar pažįstamą daiktą. Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ pradžioje balta rožė sužadina motinos švelnumo patirtį, o po jos iškyla Irusios vaikystės pasaulis. Ištrauka leidžia matyti, kaip dabartinį prisiminimą palaiko kadaise patirti ir kitam skirti rūpesčio gestai. Atmintis čia priartina mylimą žmogų, tačiau kartu išsaugo jo ilgesį: stiprus jutiminis artumas nepanaikina laiko atstumo, kuris skiria prisimenantį balsą nuo vaikystės scenos.

Prologe prisiminimas kuriamas kūnu juntamais vaizdais. Prie baltos rožės glaudžiama karšta kakta, o žiedas leidžia įsivaizduoti motinos rankų švelnumą ir kvapą. Klausimas „Ar ne tavo tai rankelės brangios?“ reiškia troškimą atpažinti žmogų per jo paliktą pojūtį. Kreipinys sukuria artimą pokalbį, nors atsakymo negirdėti. Rožių „sidabrinės akys“ tarsi pačios žvelgia į prisimenantį žmogų. Taip aplinka tampa jutiminio pokalbio dalyve: ryšį palaiko žvilgsnis, prisilietimas ir kvapas, nors motinos balso prologe negirdėti. Rožę sudrėkinančios ašaros parodo, kad prisiminimas turi skausmo. Maironio „Trakų pilyje“ fizinis ženklas taip pat atveria laike nutolusią, brangią patirtį: pilies sienos sužadina istorinės didybės atmintį ir graudulį. Abiejuose tekstuose kreipiamasi į tai, kas matoma dabar, o išgyvenamas ryšys siekia kitą laiką. Tačiau tautos praeitis ir motinos artumas išlaiko skirtingą mastą. Raganos ištraukos rožė svarbi savo jutiminiu intymumu: ji primena švelnų kasdienį prisilietimą. Prologo pabaigoje kvapo bangos ima austi seną sapną, ir po lyrinio kreipimosi pasakojimas nukelia į vaikystę. Po jo artumas pasidaro regimas: mamatė šaukia dukterį, glosto veidą, eina su vaikais sodo takais. Prologo vaizdas įgyja patirties pagrindą. Motinos rankos, kurių ilgimasi, vaikystės scenoje iš tikrųjų veikia, todėl atminties švelnumas nėra vien abstraktus graudulys. Jis kyla iš konkretaus santykio, kurį prisimenantis balsas vėl priartina prie skaitytojo.

Vaikystės scenoje atsiminimo galia kuriama ir sąmoningu noru likti kito mintyse. Mamatė išpjauna gluosnyje dukters raidę ir prašo: „atmink mamatę“. Vietai suteikiama asmeninė reikšmė, susieta su motinos linkėjimu gerų minčių. Irusia atsako savu sumanymu: siuva vardinėms staltiesėlę prie lovos stovinčiai spintelei. Vakarinė žvakė ir rytinis laikrodis jos vaizduotėje padės mamai vis iš naujo prisiminti dukterį. Sakinys „Ir čia vėl turės mane atsiminti“ atskleidžia vaiko norą būti mylimam net tada, kai fiziškai jo nematyti. Dovana dar tik ruošiama, o būsimas jos poveikis lieka viltinga mintimi. Pasakojime atskleidžiami darbelio trūkumai, tačiau vaiko akyse jis lieka gražus, nes siejamas su būsimo mamatės džiaugsmo viltimi. Estetinis netobulumas čia nesumenkina emocinės dovanos vertės. Tokį ryšį su dėmesio pastanga padeda apmąstyti Kazio Bradūno „Krauju krikštyti“. Eilėraštyje į liepsnos saugotoją kreipiamasi raginant jos neužgesinti, o daina bei legenda žymi atminimo tęstinumą. Bendruomenės žuvusiųjų atmintis ir asmeninė vaiko dovana nėra tapačios patirtys, tačiau abi atskleidžia gyvojo dalyvavimo reikšmę. Raganos ištraukoje atmintis gimsta iš dviejų žmonių rūpesčio vienas kitu. Motinos gluosnio ženklas ir dukters siuvinys paverčia aplinkos smulkmenas santykio dalimi, o pasakojimas tą ryšį išsaugo net pasikeitus laikui.

Taigi artumo atmintis ištraukoje turi jutiminį ir žmogišką pagrindą. Rožė priartina prisilietimą, o vaikystės scena atveria patirtį, kuri leidžia jį atpažinti. Mamatės ženklas ir Irusios darbelis parodo abipusį norą likti kito gyvenime. Prisiminimas nepanaikina ilgesio, tačiau suteikia jam konkrečią kalbą. Taip išsaugomas ryšys su artimu žmogumi ir su kadaise patirta galimybe vienas kitu rūpintis.

Artumo patirtis ir atminties galia

Prisimenant artimą žmogų, kartu iškyla visa jį supusi vieta: namų šviesa, takas, kvapas, balsai. Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ištraukoje motinos atminimas atsiveria per gyvą, jaukų vaikystės pasaulį. Tačiau šiame pasaulyje motina ir duktė ne viską jaučia vienodai. Irusios džiaugsmas kyla iš artimos kasdienybės ir laukiamos šeimos šventės, o mamatės mintys siekia dar nepatirtos laimės. Pasakojimas išsaugo jų artumą kartu su vidiniu skirtumu, kurio vaikas dar nepajėgia iki galo paaiškinti.

Vaikystės erdvė pasakojime atrodo pasirengusi priimti kiekvieną žmogaus jausmą. Dvaro rūmas vadinamas ištikimu džiaugsmų ir liūdesių priėmėju, o sodas glaudžia tvenkinį ir namą prie savo krūtinės. Personifikacija aplinkai suteikia motiniškos globos bruožų. Trumpas sakinys „O tuodu klauso - tylūs ir susimąstę“ dar labiau sustiprina įspūdį, kad žmogus čia gyvena tarp jautrių palydovų. Panašiai gyvą erdvę atmintis kuria Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje. Iš nuniokotos vietos žvilgsnis persikelia į prisimenamą miško pilnatvę, patiriamą akimis, klausa ir uosle. Abiejuose tekstuose išvardijamos smulkmenos sugrąžina pasaulį, kurio vertę lemia asmeninis išgyvenimas. Tačiau Raganos vaikystės scenoje ta pilnatvė pirmiausia patiriama kaip dabartis. Paukščiai čiulba virš siuvančios Irusios galvos, kvapas kutena nosį, tvenkinyje atsispindi gėlės. Toje pojūčių gausoje net ydingas siuvinys vaikui atrodo gražus. Jonelio palyginimas su pasakos nykštuku rodo, kaip vaiko žvilgsnis šeimos pasivaikščiojimą nuspalvina stebukliškumu. Tai kasdienybė, kurioje artimiausi žmonės atrodo saviti ir nuostabūs, todėl prisiminimui užtenka išsaugoti jų eiseną, aprangą, veidą. Prologo ašaros šį šviesų gyvenimą aprėmina vėlesnio ilgesio tonu, tačiau nepadaro jo netikro. Atmintis saugo būtent tą vaiko gebėjimą džiaugtis artimais žmonėmis ir aplinka, dar nereikalaujant iš jų kažko kito. Todėl namų bei sodo vaizdas tampa ir motinos artumo atvaizdu: jie priima, glaudžia, lydi, kaip ji pati.

Vis dėlto mamatės žvilgsnis parodo, kad artumas nesuteikia vienodo pasaulio suvokimo. Motina dukters akimis graži, šviesaus rūbo apgaubta lyg saulės nušviestas debesėlis, tačiau jos akys žiūri liūdnai ir meiliai. Šie bruožai nesunaikina vienas kito. Glostydama vaiką ir kviesdama prie rožių, ji išlieka rūpestinga, o kalbėdama apie gėlių kvapą atveria dar nepatirtų grožybių bei laimės ilgesį. Irusia mintyse atsako jai vardydama tai, ką jau turi: mamatę, brolelį, rožes, būsimą vardinių šventę. Kartojamas „ir“ jungia džiaugsmą į vis augančią grandinę. Motinos ir dukters kalbos kyla iš to paties pasivaikščiojimo, todėl skirtumas išryškėja be konflikto ar atsiskyrimo. Motinos ir vaiko vidinis skirtumas kitaip išryškėja Broniaus Radzevičiaus „Motinos apsilankyme“. Ten maistas ir lininė staltiesė perteikia motinos rūpestį, o sūnaus nenuryjamas kąsnis palieka neišsakytą sunkumą. Abiem kūriniams svarbu, kad rūpestis būtų tikras net tada, kai vienas žmogus neaprėpia visos kito patirties. Raganos ištrauka baigiasi laimingos dukters žodžiais. Mamatės prieš tai įvardytas ilgesys nuo jų neišnyksta, tačiau vaiko džiaugsmas irgi nepaneigiamas. Pasakojimas leidžia skaitytojui matyti daugiau negu vieną jausmą ir artumą suprasti kaip ryšį tarp savarankiškų, skirtingai pasaulį išgyvenančių žmonių.

Vadinasi, atmintis šioje ištraukoje išsaugo ir artimą žmogų, ir gyvą vaikystės aplinką. Juslinės detalės bei personifikacijos leidžia patirti jaukumą, o motinos liūdesio ir dukters laimės gretinimas suteikia jam sudėtingumo. Artumas nereiškia, kad visi jausmai bus bendri ar lengvai paaiškinami. Jis išlieka motinos gestuose, vaiko pasitikėjime ir prisiminimo kalboje, kuri leidžia šias nevienodas patirtis matyti kartu.

Laiko ir balso kaita. Penkiuose prologo paragrafuose rožė sužadina motinos artumo atmintį. Originalus žvaigždučių perėjimas veda į pirmuoju asmeniu pasakojamą Irusios vaikystės sceną. Literatūrinis balsas automatiškai netapatinamas su biografine autore.

Skirtingos kryptys. Pirmas variantas aiškina jutiminio prisiminimo ir abipusės pastangos būti atsimintam ryšį. Antras nagrinėja jaukios vietos atkūrimą ir nevienodus motinos bei vaiko vidinius horizontus. Abiejų variantų abi dėstymo pastraipos analizuoja pateiktą ištrauką.

Kontekstai. Maironio pilis pažadina istorinę atmintį; jos mastas atskiriamas nuo asmeninio motinos ilgesio. Bradūno liepsna leidžia aptarti dėmesiu išlaikomą atminimą, neprilyginant vardinių dovanos bendruomenės aukai. Baranausko jutiminė miško atmintis aiškina erdvės gyvumą; Radzevičiaus motinos gestai rodo rūpestį šalia neišsakyto skausmo.

Interpretacijos aspektas ir keturi B kurso klausimai sukurti mokymuisi.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su A kurso privalomu autoriumi bei antros su pasirenkamu autoriumi yra bibliotekos mokymosi modelis, ne papildomi NŠA kriterijai. Abu variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Keturi pagalbiniai klausimai sukurti B kurso mokymuisi.