Užduotis. Remdamiesi pateiktu tekstu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar žmogus gali padėti neturėdamas daug galios?“

Po aprašytųjų peštynių lageryje santykiuose su mumis kažkas pasikeitė. Kažkas nauja dvelktelėjo. Pajutome kažkokią nematomą, neaiškią gerą ranką. Kažkas nematomas ėmė mus globoti. Mum kartais atrodydavo, kad yra susidaręs kažkoks komitetas, kuris mumis rūpinasi. Kai kurie lenkai, jau žymiai vėliau, atvirai pasisakydavo, kad mūsų tarpe yra žmonių, su kuriais gal teks ateityje susidurti visiškai kitokiose aplinkybėse, ir esą visiškai neleistina, kad kokie kvailiai mus lageryje nuniokotų. Kvailybių, esą, jau pakankamai pridarėme praeityje, - dabar metas, esą, būtų ir prablaivėti. Ne laikas, esą, skaičiuoti, kas kam kada kiek bloga buvo padaręs, bet, esą, būtiniausias reikalas, kad vieni kitiem padėtumėm.

Tą pačią dieną po peštynėlių, pavakary, po darbo, stoviniuojame patvoriais susigūžę ir guodžiamės savo nepaguodžiama dalia. Taip baisiai gerti norisi nusivariusiam per visą dieną, bet nėra ko. Apie valgį - ir galvoti nebedrįstame. Vandens iš šulinio negalima gerti, - jis tenai visokiomis bacilomis apkrėstas. Yra krautuvėlėje šiokio tokio mineralinio vandens, bet už jį reikia mokėti. O mes gi - visiški elgetos. Niekas nė cento neturi. Nieko, ničnieko! Ant kūno - purvini skarmalai - ir tie ne savo...

Staiga prie mūsų prieina toksai plačių pečių vyrukas raudonais skruostais, kokių 30 - 35 metų.

Kaminskis jis esąs, - pasisako, - lenkas iš Pamario. Nenusiminkite, sako, lietuviai, - iškentėsite tą velniavą. Blogiausi laikai jau praėjo. Reikia tiktai mokėti gyventi ir lageryje. Niekis, išmoksite. Rūkyti norite? Žinoma, kurgi nenorėsit, kad nieko neturite!

Tuojau padalino vieniem tabokos po žiupsnį, kitiem - po cigaretę vieną kitą... Visus nusivedė į krautuvėlę, kiekvienam po vandens bonką nupirko!

Laisvėje gyvenant, žinoma, negalima nė įsivaizduoti, kokia tai didelė buvo mum dovana! Visų keikiamiem, ujamiem, mušamiem - toks mielas, toks nuoširdus, toks gaivinantis užuojautos žodis - ir tokios gausios vaišės! O pats tasai Kaminskis buvo vargšas vargšiausias! Jis jau trečius metus lageryje plūkė. Jis jau buvo nustojęs šeimos, namų, - viską jam SS vyrai suėdė.

Kaminskis rūpinosi mumis kiek galėdamas visą laiką. Ilgainiui mes ir jam jau galėjome padėti, - gyvenome broliškai.

Vacelį Kozlovskį mūsų atžvilgiu tvarkyti pasiėmė Julius Švarcbartas.

Švarcbartas - Zakopanės kalnų sūnus su atvira svajotojiška siela, giliai jaučiančia širdimi, kaip paprastai būna kalnų gyventojai. Buvęs lenkų karininkas, patekęs į vokiečių nelaisvę, paskui atsidūręs koncentracijos lageryje. Perėjęs žiaurius vargus, dvasioje vis dėlto pasiliko zakopanietis svajotojas. Aukštas, lieknas, raumeningas, juodbruvas, trijų dešimčių trejų metų vyras. Labai šnekus ir sąmojingas. Apsigimęs menininkas.

Jis buvo jau lagerio dailidžių kapas. Pats jis buvo geras, stačiai puikus meisteris menininkas. Garsėjo savo drožinėjimo menu. Dirbo labai dailias dėžutes, ąžuolinius, meniškai drožinėtus ir skaptuotus baldus, ypač - stalus ir spintas. Visa tai buvo privatūs valdžios vyrų užsakymai ir įsakymai. Švarcbartas savo menu garsėjo toli už lagerio sienų. Užsakymai ateidavo iš Berlyno ir kitų Vokietijos centrų.

Prieš dvejus metus Švarcbartas, patekęs į lagerį, turėjo smarkų susikibimą su Vaceliu Kozlovskiu. Vacelis davė Juliui antausį, Julius davė grąžos. Tokiu Juliaus pasielgimu nustebęs, Vacius visu autoritetingumu puolė Julių mušti. Julius parmetė Vacių žemėn ir gerokai jam užpakalį nuakėjo. Nuo to laiko Švarcbartas pasidarė Kozlovskiui didžiausias autoritetas. Vacius Julių gerbė. Vacius Juliaus labai bijojo.

Mums patekus Kozlovskio žinion, Julius tuoj pasišaukė Vacių pas save. - Juliaus dirbtuvės buvo kitoje siauro kiemo pusėje, - iš jo langų buvo matyti, ką Vacius su savo vergais išdarinėja.

Pasišaukė Julius Vacių ir sako jam trumpai ir aiškiai:

- Vaciau, va, šitų lietuvių savo purvinom rankom kad man neliestum! Kad man nedrįstum! Supranti!

- Žinau, klausau, - mykia Vacius, žvairakiuodamas į kampą.

- Su darbais jų nekankink. Galėsi - sriubos jiem pridėk, - moko Julius Vacių, išleisdamas pro duris.

Ir tikrai, - nuo Vaciaus labai daug bloga mes nepatyrėm. Vacius, Juliaus bijodamas, vengė mus atvirai mušti.

Kartais, būdavo, jau Vaciaus žandai persisuka, akys žaibuoja, gerklė penkiom gyvatėm šnypščia, pagalys rankoje virpa, - Vacius visas įsiutęs žygiuoja į mus, stovinčius kieme palei tvorą. Bet tuo tarpu stalių dirbtuvės lange pasirodo Švarcbarto veidas.

- Atsimink, Vaciau, - ramiai prataria Julius.

- Žinau, žinau, rupūže, - sugriežia dantimis Vacius ir savo vėzdu ima tvatyti kitus kalinius, jokio smūgio iš niekur nesitikėjusius.

Kai baisiai norisi mušti, ar ne vis tiek, ką muši?

Vaciaus netikėtai užkluptieji gaudavo dvigubai didesnę porciją, negu mum buvo skirta, - toks jau buvo energijos klaidakeliu nukreipimo dėsnis.

Kas be ko, kartais ir mus Vacelis apiplumpindavo, - kai Julius negalėdavo matyti.

Lagerio viršininko padėjėjas kartą pusiau juokais sako Švarcbartui:

- Gi lietuviai atvažiavo, kodėl nesipešat?

- Mes jau praeityje per daug prisipešėm, užtat ir sėdime dabar čionai visi, - atrėžė kuo ramiausiai Julius Švarcbartas.

Švarcbarto atsakyme apibrėžtoji išmintis buvo savaime aiški lygiai lenkų, lygiai ir lietuvių inteligentijai. Ji toliau ir grindė mūsų tarpusavio santykius. Lenkų tarpe turėjome geriausių, nuoširdžiausių draugų, kuriais nelaimės atveju pilnai galėjome pasitikėti. Šitoks pasitikėjimas siejas su daugeliu kitų aukštesnės prigimties jausmų ir išgyvenimų. Ne vienam iš mūsų jie, lenkai draugai, yra labai daug, labai realiai padėję. Mane patį stačiai nuo alkanos mirties išgelbėjo.

Šaltinis: Balys Sruoga, „Dievų miškas“, XVII skyrius „Lietuvių–lenkų reikalas“; vartotojo pateikta Antologija.lt skaitmeninė kopija, leidimo metai ir spaudos pagrindas nenurodyti, PDF p. 28–29.

Prieš šį fragmentą skyriuje pasakojama, kaip vieni lenkų kaliniai užpuolė lietuvį, o kiti lenkų kaliniai jį apgynė. Kaminskis ir Julius Švarcbartas – skirtingi žmonės. Kapas – kalinys, paskirtas vadovauti kitų kalinių darbo grupei. Tai paaiškinimai mokymuisi, pateikti už originalo citatos ribų.

Ar žmogus gali padėti neturėdamas daug galios?

Pagalbą dažnai siejame su galimybe sutvarkyti visą kito žmogaus gyvenimą. Jeigu neturime pinigų, įtakingų pažįstamų ar teisės priimti sprendimą, gali pasirodyti, kad nelieka ir ką pasiūlyti. Vis dėlto žmogui reikia ne vien didelio pokyčio. Kartais svarbiausia, kad kas nors pastebėtų jo dabartinę padėtį ir atsakytų į konkretų poreikį. Daug galios neturintis žmogus gali padėti, kai turimą priemonę pritaiko tam poreikiui, nepriskirdamas sau teisės už kitą nuspręsti viską.

Pagalbos pradžia yra gebėjimas suprasti, ko kitam iš tiesų trūksta. Vien gerų norų ar garbingos padėties tam neužtenka. Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ šeimos susitikime tėvai didžiuojasi seminaristu Liudu Vasariu ir pagarbiai vadina jį kunigėliu. Tačiau sūnus ilgisi ankstesnio paprasto artumo. Meilė neabejotina, tik jos reiškimas padidina atstumą, nes tėvai mato būsimo vaidmens garbę, o ne jo dabartinį jautrumą. Šį skirtumą padeda suprasti Balio Sruogos „Dievų miško“ Kaminskio poelgis. Prie tvoros susigūžę kaliniai neturi už ką nusipirkti vandens. Kaminskis neįgyja valdžios pakeisti lagerio tvarką, tačiau supranta, kas šiuo metu jiems nepakeliama, ir kiekvienam nuperka butelį. Pats apibūdintas kaip „vargšas vargšiausias“, jis nėra nuo nelaimės apsaugotas globėjas. Jo galimybė nedidelė, bet atitinka tikrą stoką. Šios skirtingos situacijos rodo, kad padėti nėra tas pats, kas laikyti save geriau žinančiu kito ateitį. Kartais mažiau galios turintis žmogus pasiekia daugiau artumo todėl, kad nesistengia santykio sutalpinti į savo paruoštą laimingo gyvenimo vaizdą. Jis pradeda nuo to, ką kitas dabar išgyvena. Tai nereikalauja žinoti visą jo istoriją ar iš anksto nustatyti galutinį problemos sprendimą. Pagalbos vertė gali išryškėti būtent dėl tinkamo masto: ji neišstumia žmogaus iš savo gyvenimo ir nepaverčia jo tik svetimo kilnaus sumanymo vykdytoju.

Be to, ribota pagalba nepraranda prasmės vien todėl, kad nepašalina visų nelaimės priežasčių. Jono Biliūno „Ubago“ pabaigoje pasakotojas išneša Sabaliūnui duonos ir sutrikęs kartoja negalįs padėti. Jis nepriskiria sau stebuklingos galios grąžinti seneliui ankstesnį gyvenimą, tačiau jo duodamas maistas yra tikras. Senelis pats pasiteirauja pasakotojo sveikatos, ir santykis nelieka vien dosniojo bei bejėgio susitikimu. Panašiai Sruogos ištraukoje pagalbą pratęsia vėlesnis abipusiškumas: kadaise gavę Kaminskio paramą žmonės ilgainiui gali padėti jam. Sakinys „gyvenome broliškai“ nusako ryšį, kurio nepaaiškina vien pinigų kiekis. Žinoma, toks ryšys nepaverčia prievartos teisinga ar skurdo pageidautinu. Jis tik parodo, kad nelaimės mastas neatima vertės iš šiandien padaryto dalyko. Atsisakyti nedidelės įmanomos pagalbos vien todėl, kad neįmanoma didelė, reikštų prie objektyvios stokos pridėti ir savo abejingumą. Sąžiningas pagalbininkas pripažįsta ribą, bet nepasinaudoja ja kaip patogiu pasiteisinimu nieko nedaryti. Biliūno pasakotojo gėda dėl menkų galimybių padeda suprasti tokį pavojų: jis kartoja negalįs padėti net tada, kai duona jau paduota. Senelio atsakymas grąžina prie tikro poelgio, kurio nereikia nubraukti vien todėl, kad jis nėra pakankamas visam likimui pakeisti.

Taigi žmogus gali padėti ir neturėdamas daug galios, jeigu geba matyti konkretų poreikį bei panaudoti tai, kas jam prieinama. Svarbu ne vien išteklių dydis, bet ir santykio kokybė. Ribotos pagalbos nereikia skelbti visų problemų sprendimu, tačiau jos nereikia ir nuvertinti. Duona, vanduo ar nuoširdus dėmesys gali palaikyti žmogų ir pradėti ryšį, kuriame vėliau vienas kitam padeda abu.

Ar žmogus gali padėti neturėdamas daug galios?

Kito nelaimė kartais atrodo tokia didelė, kad bet kokia asmeninė pastanga jos akivaizdoje menka. Ypač sunku veikti tam, kurio neklauso stipresni ar kuris pats priklauso nuo jų sprendimų. Tačiau galimybė padėti nepriklauso vien nuo valdžios. Žmogus gali užstoti, perspėti, pasidalyti tuo, ką turi. Jo pastanga svarbi, nors jos rezultatas negarantuotas. Todėl ribota galia turėtų skatinti tiksliau pasirinkti veiksmą ir vertinti jo padarinius, o ne iš anksto atsisakyti atsakomybės.

Nedidelė socialinė galia neužkerta kelio savarankiškam moraliniam poelgiui. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ vaikas mato tėvo mušamą surištą žmogų ir negali suderinti reginio su girdėtu tėvo gerumu. Jis nėra namų šeimininkas, tačiau atriša vagį. Vaikas iš pradžių ir pats erzino belaisvį, tad vėlesnė užuojauta nekyla iš neklystančio gerumo. Ji atsiranda pasikeitus žvilgsniui. Ši detalė leidžia žmogaus galimybę padėti sieti ir su gebėjimu atsisakyti ankstesnio savo elgesio, ne tik su pastovia padėtimi tarp kitų. Atjauta čia virsta darbu, kuriam vaiko padėties menkumas neatima vertės. Vėliau vagis vėl pagaunamas, todėl poelgio negalima matuoti vien ilgalaike išorine sėkme. Balio Sruogos „Dievų miško“ ištrauka leidžia šį klausimą patikrinti kitokioje galios sistemoje. Kaminskis pats kalinys ir netekęs svarbiausių gyvenimo atramų, bet sugeba dalytis ir nupirkti vandens lietuviams. Julius turi daugiau įtakos: jo kapo pareigos ir fizinės jėgos sukeltas autoritetas suteikia jam galimybę įsakyti Kozlovskiui neliesti užstojamų žmonių. Šių dviejų pagalbininkų galimybės skirtingos, tačiau abiem atvejais veikia ne neribotas aplinkybių valdymas, o pasinaudojimas konkrečiu pranašumu. Vaiko atrištos virvės, Kaminskio vanduo ir Juliaus priminimas išsiskiria mastu bei aplinka. Juos sieja sprendimas neleisti, kad sava priklausomybė nuo stipresniųjų taptų priežastimi visai nebepastebėti kenčiančiojo.

Vis dėlto pagalbos vertę reikia tikrinti ir pagal tai, kas po jos nutinka kitiems. Juliaus „Atsimink, Vaciau“ apsaugo matomą lietuvių grupę, tačiau Kozlovskis tuojau užpuola kitus kalinius. Pasakotojo ironiškas tariamo energijos nukreipimo dėsnio paaiškinimas parodo, kad sėkmingas užtarimas dar nepašalino smurto. Tai nėra priežastis smerkti bet kokią pagalbą, bet yra pagrindas matyti jos ribą. Pats Julius priklauso kalinių pasauliui, nors turi kitus sulaikančios įtakos. Todėl būtų netikslu visus žmones skirstyti tik į visagalius ir visiškai bejėgius. Tarp šių kraštutinumų lieka įvairios galimybės, kurių naudojimas gali ir sumažinti skausmą, ir palikti jo kitur. Kartais mažiau galios turintis žmogus gali stipresniajam įvardyti likusią neteisybę. Sofoklio „Antigonėje“ Haimonas perduoda Kreontui slopinamą miestiečių nuomonę ir ragina pripažinti, kad protinga mintis gali kilti kitam. Jis pats nevaldo miesto, tačiau mėgina padėti tėvui išgirsti tai, ko šio rūstumas neleidžia pasakyti tiesiai. Toks prieštaravimas nėra valdžios užgrobimas: jis saugo galimybę pataisyti sprendimą. Vis dėlto Kreontas sūnaus žodžius atmeta, todėl vien gero ketinimo nepakanka sėkmei užtikrinti. Šios situacijos primena, kad neturint visos galios galima ir veikti, ir kalbėti apie likusią neteisybę. Sąžininga pagalba nesibaigia pasitenkinimu, kad išgelbėti savi, jeigu svetimų skausmas tebėra aiškiai matomas.

Vadinasi, padėti galima ir esant silpnesniam, tačiau tai nereiškia galėti viską. Moralinę poelgio reikšmę rodo pasirengimas panaudoti turimą galimybę, o jo atsakingumą – dėmesys padariniams. Nepavykusi ar dalinė pagalba nėra automatiškai bevertė. Tačiau ji neturėtų tapti pretekstu užmiršti kitus, kuriems apsaugos neužteko. Ribotos galios suvokimas prasmingas tada, kai saugo ir veiklumą, ir gebėjimą iš naujo vertinti savo poveikį.

Klausimo atrama. Nedaug galios turėti nereiškia neturėti jokios galimybės. Kaminskio ištekliai riboti, Julius turi gerokai daugiau įtakos. Galima tirti, ką žmogus su turimu pranašumu padaro ir kas lieka už jo poveikio ribų.

Dvi kryptys. Pirmas variantas sieja pagalbos mastą su poreikio supratimu bei abipusiškumu. Antras gina ribotos pastangos vertę ir tikrina jos padarinius kitiems. Būtina atskirti negalėjimą pašalinti viso blogio nuo pasirinkimo visai neveikti.

Kultūrinis pagrindimas. Vasario artumo ilgesys padeda patikrinti gerų norų raišką; Biliūno duona turi vertę neišspręsdama visos nelaimės. Savickio vaikas veikia nebūdamas šeimininkas, o Haimonas mėgina pasiekti tėvą jam prieinama kalba. Nė vienas epizodas neįrodo, kad kiekviena pagalba būtinai pasiseks.

Kilmė. Klausimas ir B pagalbiniai klausimai sukurti mokymuisi, naudojant atskirą 752 žodžių knygos liudijimą. Jie nėra oficialaus egzamino išplėstos užduoties formuluotės.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi čia yra bibliotekos mokymo principai, ne papildomi NŠA kriterijai. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Keturi papildomi nukreipiamieji klausimai naujai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.