Užduotis. Remdamiesi pateikta Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar žmogaus vertė priklauso nuo kitų pripažinimo?“. Skirkite asmens vertę nuo aplinkinių dėmesio ir jo poveikio žmogaus gyvenimui.

Tačiau niekas to nepamato, niekas jam už tai ačiū nepasako, niekuo neatlygina, jokio gardėsio jam nepakiša. Bene nuopelno - „dėdės“, seno, bevaikio jaunikio, kurs džiaugias svetima šeima, savo neturėdamas; taigi sau daros malonu, ne kitam. Ar negana „dėdei“, kad ūkininkas brolis sėja jam keliais gorčiais linų pasėlio, iš ko jis gauna keletą auksinų saviems reikalams, tabokui, jei rūko, ar kam kitam. Mykoliukas nerūkė, tai tuos auksinus supenėdavo brolvaikiams riestainiais. Ar negana, kad ūkininkė brolienė kas šeštadienis padeda jam, jei turi prasiskalbus, baltus plovinius ir kas diena ant stalo jo vieton deda šaukštą: vadinasi, turi teisės valgyti? Nei savo lovos, nei šiaip jau jam skiriamos ypatingos vietos gulėti, nei ko pašonėn pasimesti, nei kuo užsikloti jis neturi. Kur liko vietos, vaikams sugulus, ten jam gulti; ką apsidairęs pasergėjo kitų nuliekamą, tai pasikloti, jei troboje teko gulėti. O dažniausiai nakvojo daržinėje šiene ar šiauduose, o kad ne, tai arklidėje - ten šilčiau ir nuo vagies sargyba. Neginčijami Mykoliuko tebuvo „dveji“ - kailiniai su miline, kuriais dvejais vilkėjo, kai buvo šalta, kuriuos dvejus svėrės sau per petį, kai ėjo bent kuriuo metu gulti.

Kasdienis prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį trūsą. Mykoliukui užteko. Ak jis tik - Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir reikalai jo maži. Jis ir pats sau buvo kažin koks mažas, tikras - Mykoliukas. Tai ir nesistebėjo, kad visi juo, mažuoju, pasivaduoja.

Taip Mykolas Šiukšta pamažu pamažu virto „dėde“, tuo senovės šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo būtinuoju ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeiti elgetautų.

Dėdė - tai ta pati tyli žemė: vaiso nesididžiuodama, nesigirdama.

Štai jis pagrįžo iš bažnyčios, pavalgė, pažygiavo, pagulėjo, pagaliau pasiėmė savo paties darbo skripkelę. Jis pats susisuko avinžarnių stygoms, pats pasidirbo skrynutę, prisipešiojo arklio ašutų smuikui, nusipirko kanifolijo. Iš viso to negudraus padargo dabar jis moka gauti melodiją, tokią pat negudrią, bet jam pakankamą.

„Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“.

Eina Mykoliukas per savo atšlaimą į pakluonę, takeliu į kalną, leidžias nuo kalno į paraistę grieždamas tą pačią melodiją. Balsas silpnėja, tolyn einant nyksta, lyg Mykoliukas jį pamažu aišytų iš sodžiaus vidurių sau į galulaukę. Sodžius, lyg nepasiduodamas, kad tai iš jo vidaus aišytų, pats, balsų traukiamas, pasirodo voromis po du, po tris. Jauni, paaugusieji ir net seni slenka Mykoliuko taku ten pat į paraistę. Dabar jie patys skripkelės balsus aišo į save iš Mykoliuko, artindamiesi į jį ir vis aiškiau girdėdami: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“.

O Mykoliukas jau besėdįs paantvalnyje patogiausioj jam sėdynėj, ant ežios, kelius ne pastatęs, tik juos paklojęs minkštoje pievoje. Sėdi skersomis lyg našlaitis, neturįs prie ko prisiglausti, nei motutės, nei mergelės, tai prisišliejęs bent dirvos motinėlės. Veidu į vakarus, kur saulutė pamažu žemyn leidžias, įsižiūrėjęs į erdvę, ne tą erdvę, kuri prieš jo akis, tik į tą, kuri jame pačiame. Mykoliukas varo ir varo vis tą pačią melodiją: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju; kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“. Nepertraukdamas, nepagreitindamas, tuo pačiu taktu, visai nesumesdamas, kam jis griežia, kas jo muzika gėrisi, kas naudojasi, kas klauso, kas šoka, kam jo muzika labai tai. Lygiai taip pat, kaip tuo pradėjimu nesiliaudamas čirškia jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigaužęs. Abudu į gamtos akordą, ne kam kitam. Dėl to ir nenuobodžiai, kad ir vienodai.

Išėjo Mykoliukas su savo liūdesiu, visame kaime sužadinęs ilgesį, norą eiti toliau toliau, į gamtą griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, į gamtą dabitą, kur gražu, kur prakilnu, iš kur - „tol matyt“, destis, kas atitinka lietuvio liūdesį ir ilgesį. Muzika pagauna sielas, užburia jas ir nebepaleidžia jų iš savo srities ne tiek savo dailiškumu, kiek tuo sielai tinkamumu.

Tai vieni toliau, kiti arčiau susisėdo, šnekučiuoja klausydami. Net tie, kurie paskendo raistan neva uogautų ar krembliautų, neina gilyn, iš kur Mykoliuko nebesigirdi, kur viena tyla, tik sukiojasi vis tų pat balsų srityje, lyg ant tam tikro ilgumo balsų virvės pririšti.

Toli toli nuo griežėjo ima suktis dvejetai. Daugiausia vienos mergaitės. Lažininkų sūnūs šokti nemoka, jie, rodos, tiek išvargę, ir kojos nebe tam; po tam dar viena už kitos užklius ar pats šokis panašesnis bus į šlubavimą. Šoka ypatingai. Susitveria vienom rankom už pečių, už pažasčių, ne už liemenų, ne už rankų plaštakų, palinksta viena į kitą galvom, plačiai atkiša storus pasturgalius ir sukas, ne kratytinio, tik suktinio. Muzika girdis: „Kai noriu, rimtai dirbu“, o šokikės čiūkš, čiūkš, čiūkš, darydamos labai plačią apačioje ir siaurą viršuje gubą, lyg dvi vantos, surištos ražais ir už jų sukamos. Juo panašesnės į vantas, kad šventadieniui, to laiko mada, mergaitės, o ypač moters, segės bent keleriais apsagalais tyčia, kad būtų storiau pasturgalyje ir dėl to laibiau rodytųsi juosmenyje. Nelabai tai buvo reikalinga ir vykę: kaimietės lietuvės kresnos ir storagalės buvo ir be priedų, o tvirto vyriško juosmens nė raišiodamas nesulaibinsi.

Pasisuks vienas dvejetas, pasisuks antras; pasisuks kartu bent trys dvejetai; nebesisuka nė vienas, - Mykoliukui vis tasia, čirškia ir čirškia: „Kai noriu, rimtai dirbu“, pats sau, iš viso žmonių būrio išsiskyrėliui. Mykoliukas skenda savo daromuosiuose tonuose.

Na, ir teskendie sau! Kam tai rūpi? Niekas ir nejautė. Taip ir reikia, kad muzikantas sau griežtų, kaip dėdė sau džiaugtųs, kad ir svetimais vaikais. Niekas neįvertino Mykoliuko muzikos, kaip neįvertino jo darbo, nė meilės, - kaip gi ir kam gi įvertinsi saulės labą darbą, kad tai ir savaime aišku? Šviečia saulė - gera žmonėms, apsiniaukė - prasčiau žmonėms. Kai gera - džiaugies, kai negera - skursti, - ką gi daugiau bedarysi? Saulės dirbtinai nepasigaminsi, reikia laukti, kad vėl savaime švystelėtų. Tos pat rūšies buvo ir sodžiaus artistas, dėl kurio buvo bent kiek patogiau gyventi verguvės laiku. Nebūtų jo buvę Aužbikuose, žmonės negi būtų mirę. Ag kitiems kaimams nebuvo tokių Mykoliukų, nei Geišiams, nei Tilindžiams. Juo bjauresnė buvo pilna priverčiamųjų pareigų baudžiauninko buitis, juo gražiau puošė artistas vidaus gyvenimą.

Šaltinis: Vartotojo pateikta skaitmeninė kopija, sk. „Labai senai: Mykoliukas ir Severiutė“, PDF p. 2–3; spausdinto leidimo duomenys nenustatyti.

Prieš šią ištrauką pasakojama, kad Mykoliukas dirba dvare, o grįžęs padeda brolio ūkyje ir prižiūri jo vaikus. Veiksmas vyksta iki baudžiavos panaikinimo. Dėdė čia reiškia ir menkai savarankišką šeimos darbininko padėtį. Skripkelė – smuikelis; ašvienis – darbinis arklys, tekste metaforiškai vadinamas darbui pajungtas žmogus; paraistė – vieta prie raisto. Senosios žodžių formos ir pasakotojo kalba išlaikytos.

Ar žmogaus vertė priklauso nuo kitų pripažinimo?

Pripažinimas gali atverti žmogui galimybių, suteikti drąsos ir padėti kitiems juo pasitikėti. Tačiau iš to dar neplaukia, kad nepastebėtas asmuo yra mažiau vertingas. Manau, aplinkiniai gali jo vertę atpažinti arba pražiūrėti, o jų sprendimas keičia gyvenimo sąlygas. Todėl svarbu skirti pačią žmogaus veiklą nuo galios, kurią jai suteikia bendruomenės dėmesys. Šis skirtumas ypač aiškus ten, kur žmonių galimybės nevienodos.

Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ ištraukoje Mykoliukas būtinas ūkiui, bet jo poreikiai laikomi menkais. Jis dirba, rūpinasi vaikais, turimus auksinus išleidžia jiems riestainiams, tačiau neturi savo lovos ar pastovios vietos gulėti. Pasakotojo klausimai, ar negana valgio ir drabužių, išryškina logiką, kuria pateisinamas toks gyvenimas. Žmogus vertinamas kaip priemonė kitų ūkiui palaikyti. Vis dėlto jo gebėjimas pasirūpinti ir sukurti muziką nuo šio žvilgsnio nesumažėja. Balio Sruogos memuaruose „Dievų miškas“ matomas kitoks talento ir padėties santykis. Julius Švarcbartas puikiai drožinėja, jo baldų užsakoma net iš kitų Vokietijos vietų, o lageryje jis eina dailidžių kapo pareigas. Jo autoritetas leidžia užstoti lietuvių kalinių grupę, nors smurto nepašalina: Vacius puola kitus ar muša Švarcbartui nematant. Kapo pareigos dera su asmeniniu autoritetu: Vacius jo bijo po fizinio susirėmimo. Valdžios užsakymų ir įsakymų gretinimas kartu atskleidžia meistrystės įvertinimo dvilypumą. Gebėjimas sukurti gražų daiktą pastebimas, bet užsakovas gali reikalauti, kad jis būtų panaudotas jo naudai. Toks santykis dar nesutampa su pagarba visam žmogaus gyvenimui. Mykoliuko šeimoje naudingumas taip pat žinomas, tačiau jis laikomas pakankamu pagrindu prašyti vis naujo darbo. Šių situacijų skirtumas reikšmingas: Mykoliuko dovana lieka be galios keisti jo padėtį, o Švarcbarto gebėjimai pastebimi prievartos sistemoje. Pripažinimas čia daro poveikį galimybėms, bet pats savaime nesukuria nei kūrybos, nei rūpesčio kitu.

Žmogaus veiklos vertę taip pat galima atpažinti pavėluotai. Jono Biliūno pasakoje „Laimės žiburys“ į kalną kopiantys drąsuoliai nesulaukia vieningo palaikymo. Vieni jų artimieji verkia ar atkalbinėja, kiti gyventojai juokiasi ir vadina juos bepročiais. Vis dėlto kopėjai siekia visų laimės, o ankstesnių žuvusiųjų kūnai sudaro kelią paskesniems. Galiausiai žiburį pasiekusieji irgi virsta akmenimis, tačiau iš nelaisvės išsivaduoja kiti šalies žmonės. Tik supratę permainos priežastį jie ima garbinti žuvusiuosius ir kasmet prisiminti jų darbą. Vertinga veikla vyko dar prieš šį pripažinimą. Vėlesnė šventė jos kainos nepanaikina, bet išmoko bendruomenę matyti savo laimės kilmę. Kasmetis sugrįžimas, gėlės ir išsaugoti vardai paverčia atmintį kartojamu veiksmu. Tai bendruomenės santykio kaita: anksčiau ji tolo nuo kalno, o dabar sąmoningai grįžta prie žmonių aukos ženklų. Šis pasakiškas pasakojimas padeda paaiškinti ir Mykoliuko muzikos santykį su klausytojais. Kaimas patiria jos poveikį, nors griežėjas lieka neįvertintas. Abiem atvejais nauda aplinkiniams egzistuoja pirmiau negu jų padėka, tačiau tik Biliūno pasakos pabaigoje matome aiškų kolektyvinį susivokimą. Taigi kitų nuomonės vėlavimas rodo jų supratimo ribas, o ne ankstesnį žmogaus bevertiškumą.

Žmogaus vertė nėra tapati jam rodomam pripažinimui. Jis gali kurti ir rūpintis kitais likdamas nuošalyje, tačiau bendruomenės dėmesys stipriai veikia jo galimybes ir bendro gyvenimo kokybę. Mykoliuko nepastebimumas, Švarcbarto ribotas autoritetas ir pavėluotas kopėjų pagerbimas atskleidžia skirtingas šio ryšio puses. Pripažindami žmogų nesukuriame jo vertės, bet prisiimame atsakomybę jos nepražiūrėti.

Ar žmogaus vertė priklauso nuo kitų pripažinimo?

Žmogaus vertę dažnai siejame su tuo, ar jis laikomas naudingu, patikimu, savu. Toks vertinimas padeda susiorientuoti tarp žmonių, tačiau gali ir uždengti jų patirtį. Manau, teisė būti matomam ir nežeminamam neišnyksta praradus palankų aplinkinių požiūrį. Tai ypač svarbu ten, kur žmogui priklijuojamas jį visą paaiškinantis vardas. Vienas žvilgsnis tuomet gali arba pakartoti bendrą nuosprendį, arba pastebėti už jo likusį asmenį.

Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ Mykoliukas aplinkiniams toks įprastas pagalbininkas, kad jo darbai tarsi nebeverti atskiro dėmesio. Pasakotojas jį vadina būtinu ūkio inventoriumi ir parodo, kaip mažybinis vardas pateisina tariamai mažus poreikius. Tačiau konkretūs veiksmai liudija daugiau: jis myli vaikus, pats pasidaro instrumentą, o muzika suburia įvairaus amžiaus kaimiečius. Vienas socialinis pavadinimas šios patirties neaprėpia. Kitokiomis aplinkybėmis žmogų už jo vardo pamato Jurgio Savickio novelės „Vagis“ vaikas. Suaugusieji su sugautu arklio vagimi elgiasi žiauriai, o vaikas iš pradžių irgi jį erzina. Tačiau matydamas tėvo smūgius jis pradeda abejoti, ar geru laikomas tėtė iš tikrųjų elgiasi gerai. Vėliau atlaisvina surištą žmogų, nors pats dar bijo dėl tėvo ir grasina darbą nutraukti. Tai sudėtingas, tebesiformuojantis kito atpažinimas. Pasakotojo vaizduojamas vaiko atbudimas susijęs su konkrečia kančia: jis pirmiausia pamato, ką suaugusiųjų veiksmai padaro surištam kūnui. Net vėlesnis vagies sugavimas nepanaikina to, ką vaikas patyrė padėdamas. Šitaip bendras pasmerkimas nustoja būti vieninteliu jo sprendimo pagrindu. Vagies kaltė istorijoje nepaneigiama, tačiau ji nepadaro jo kančios nesvarbios. Mykoliuko ir suimtojo padėtis labai skirtinga, bet abu kūriniai atveria vieno pavadinimo nepakankamumą: įprastas dėdė nėra vien darbo priemonė, o vagis nėra vien objektas bausti. Žmogiškas dėmesys prasideda, kai pavadinimas nebeuždengia konkretaus žmogaus.

Pripažinti kitą galima ir atsisakant jį vertinti tik pagal dabartinį naudingumą. Jono Biliūno „Ubage“ Petras Sabaliūnas pasirodo kaip sutrikęs elgeta, nors pasakotojas jį prisimena turtingą ir dosnų. Vaikystėje iš jo gauti medaus koriai sugrąžina konkretaus žmogaus istoriją. Sūnaus išvarytas senelis dabar prašo pagalbos, tačiau ši padėtis neištrina ankstesnio rūpesčio kitais. Pasakotojas duoda duonos, rausta ir atsiprašo, kad negali padėti daugiau. Jis pats jaučia nepatogumą, todėl susitikimas atskleidžia pastangą suprasti ir savo atsakomybę. Prisiminęs ankstesnį dosnumą, pasakotojas savo duodamą duoną pamato kaip menką atsaką į kadaise gautą dovaną. Pagalbos teikėjo padėtis dėl to nesuteikia jam pranašumo prieš senelį. Dėkingumas susieja dabartinį susitikimą su vaikyste ir apsaugo žmogų nuo sutapatinimo su vienu jo gyvenimo tarpsniu. Senelis savo ruožtu paklausia apie pasakotojo sveikatą ir jį padrąsina. Taip rūpestis juda abiem kryptimis: pagalbos prašytojas išlieka ir rūpintis gebantis asmuo. Jo vargas neišsprendžiamas, bet susitikime jis nebėra vien elgetos krepšys. Ši perspektyva padeda grįžti prie Mykoliuko, kurio darbą ir muziką taip pat galima matyti kaip asmens dovaną. Nei Sabaliūno pasikeitęs turtas, nei dėdei skiriama menka vieta savaime nenusprendžia, kiek pagarbos jie verti. Pagarba išreiškiama atpažįstant gyvenimo tęstinumą ir konkrečiai atsiliepiant į žmogaus padėtį.

Taigi kitų pripažinimas yra reikšmingas mūsų santykiui su žmogumi, tačiau nesuteikia teisės nustatyti visos jo vertės. Socialinis vardas, kaltės žyma ar pasikeitusi materialinė padėtis neaprėpia asmens gyvenimo. Nagrinėti kūriniai skatina už šių ženklų matyti darbą, kančią, dosnumą ir gebėjimą rūpintis. Toks žvilgsnis tampa atsaku į jau esantį žmogų, kurio vien aplinkinių nuomonė nesukuria.

Mykoliuko pavyzdys leidžia skirti jau esamą gebėjimą, jo poveikį kitiems ir bendruomenės atsaką. Dirbančio žmogaus vertės nepanaikina menkas atlygis, o muzikos poveikis atsiranda dar prieš sąmoningą įvertinimą. Galima svarstyti, kaip pripažinimas atveria galimybes, kodėl socialinis vardas užgožia asmenį ir ką keičia dėkingumo veiksmas.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Čia pateiktų variantų apimtis atitinka A kurso minimumą; nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.