Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar vaizduotė padeda kalbėti apie tai, ko nežinome?“ Remkis pateikta Navako romano ištrauka ir tikslinga kultūrine patirtimi. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį; apibrėžk, ką vaizdinys padeda suprasti ir kokių atsakymų jis pats nesuteikia.

Šiąnakt aš numiriau.

Nieko čia antgamtiško, gamta visus nužudo, nemirtingi tik akmenys, bet vis tiek kažkaip neįprasta. Gyveni sau, gyveni, staiga tik plest – ir po velėna. Nemėgstu tokių staigių permainų, be to, esu skaitęs, kad numirti – ne visada į naudą net ir literatūriniu požiūriu.

Apsidairau ir nepamatau nei rojaus, nei šv. Petro su visrakčiu, esu atsidūręs nedideliame tamsiame kambary, kur sienų nesimato, tiesiog įžiūrimas grindų plotas plastiškai pereina į neperregimą tamsą. Kambaryje stalas ir dvi kėdės, ant stalo dega lempa, o už jo sėdi Maria Casarès. Ir ne ta, kuri Carné „Rojaus vaikuose“, o ta, kuri Cocteau „Orfėjuje“, tik kažkokia nušiurusi ir susibaigusi. Štai tau ir rojus, galvoju, o kur pažinimo medis? Kur visi kiti numirėliai? Nejau visi nuėjo į pragarą ir aš čia būsiu vienintelis rojaus portugalas?

Nepatinka ir tai, kad Casarès, kaip žinome, labai jau tiesiogiai asocijuojasi su mirtimi. Mirtis ir šiaip didelis likimo chamizmas, o čia dar prieš akis riebaluotais pirštais nučiupinėtos kinematografo enciklopedijos trys šimtai šešiasdešimt antras puslapis. Gal aš norėjau, kad už stalo, o dar geriau – ant stalo sėdėtų Bardotkė trumpu sijonu, tai jau būtų beveik rojus, o šita kūtvėla pernelyg panaši į valgyklos kasininkę, kad keltų katarsį po katarsio.

Kalbėsiu trumpai, sako Casarès, ir tai šiek tiek guodžia. Iškart tampa aišku: kalbės trumpai.

O kas čia per įstaiga? – klausiu. – O kur visi kiti? Aš suprantu, kad čia mano eterinis kūnas, šiek tiek kvepiantis Turino drobule, o kur žemiškasis?

Norite pažiūrėti? – klausia Casarès. – Tai žiūrėkite.

Ir duria pirštu į neįžiūrimą sieną. Atsiveria nedidelė skylaitė, į ją ir sukišu savo smalsią akį. Padūmavusioje tolumoje įžiūriu, kaip giminės ir kaimynai kiša mane po velėna. Ligi šiol nemaniau tokių personų apskritai turintis, tačiau tokia proga jie visi išlenda iš neidentifikuotų pakrūmių. Po to vaizdas blyksteli ir štai matau visus jau sėdinčius prie šermenų stalo ir kažką ryjančius. Aplinkui laksto kaimynų šuo Skorsezė ir visus uosto, lyg jie būtų blauzdas išsitrynę barsuko taukais. Viskas man aišku. O čia (t. y. ten) visi staiga kad užgiedos! Ir ne kokį „Viešpaties angelą“, o Hugo Wolfo Feuerreiter, dėl to mano nuostaba pasiekia beveik 451° Farenheito.

Na, viskas aišku? – klausia dama.

Ne viskas. Kur mano draugas Šmulė, miręs užpernai? Kur Johnas Lennonas?

Čia tik mūsų priimamasis, sako Casarès, visi kiti visai kitur. O tamsta miręs dar ne iki galo.

Kaip ne iki galo? – nesuprantu. – Gi mačiau, kaip mane palaidojo.

Tai tik iliuzija, trūkteli pečiais dama, kaip ir viskas tamstos gyventame pasaulyje. Tamsta ir gyvenote iliuzijomis, fantazijomis ir sapnais, bent jau pastaruoju metu. Mes viską žinome, čia viskas surašyta.

Ir išsitraukia iš stalčiaus kuo storiausią dokumentų segtuvą. Kas čia dabar, rojuje jie net kompų neturi? Nenustebčiau, jei tie užrašai būtų lotyniškai, kaip kokioje vaistinėje ar paukščiukų parduotuvėje. O stebėti mane jiems, žinoma, paprasta – praduri pirštu tą sieną ir stebėk įvalias.

Jūs buvote mums labai neaiškus, vartydama dokumentus murma Casarès, todėl mes negalime dėl jūsų apsispręsti. Be to, nežinome, ar jūsų nepasiims konkurentai.

Kokie dar konkurentai? – noriu klausti, bet ji mane aplenkia: – Mes nusprendėme jus sugrąžinti į gyvenimą vienai dienai. Darykite ten, ką norite, jums nebegalioja laikas ir erdvė, būkite, kur norite, bendraukite, su kuo norite, o mes žiūrėsim, kas iš viso to išėjo. Svaikite. Dabar jūs vyno kopija. Beje, turėsit pagalbininką.

Noriu kažką atsakyti, bet staiga ji kad suspiegs! Po to tik suplasnojo visais savo sijonais ir pasijoniais ir nuskrido į tamsą.

Bandžiau dar šūktelti jai pavymui kažką lotyniškai, tačiau kaip tik tą akimirką atsibudau.

Šaltinis: Kęstutis Navakas, „Vyno kopija: romanas“. Vilnius: Tyto alba, 2017, pirmas skyrius, p. 7–9. ISBN 978-609-466-179-2. Autoriaus ir leidyklos copyright eilutėse – 2016.

Katarsis – stipraus estetinio išgyvenimo ar apsivalymo sąvoka. Maria Casarès vaidino filmuose „Rojaus vaikai“ ir „Orfėjas“; kine atpažinti vardai čia persikelia į pasakotojo reginį. Prieš skyrių esantis epigrafas ir jo vertimo kreditas į šią ištrauką neįtraukti.

Ar vaizduotė padeda kalbėti apie tai, ko nežinome?

          Apie nežinomus dalykus dažnai pradedame kalbėti pasitelkę jau pažįstamus vaizdus. Jie leidžia išreikšti baimę, norą suprasti ar klausimą apie teisingumą. Vaizduotė todėl gali būti prasminga pokalbio pradžia. Tačiau jos sukurtas pasakojimas ir reiškinio patikrinimas atlieka skirtingą darbą. Vaizdinys padeda iškelti žmogui svarbią problemą, o teiginio pagrįstumą tenka svarstyti atsižvelgiant į tai, apie kokį dalyką kalbame.
          Pirmiausia vaizduotė leidžia suteikti balsą moraliniam klausimui, kurio neįmanoma sutalpinti į paprastą daiktų aprašymą. Navako ištraukoje pomirtinis priimamasis sudarytas iš labai atpažįstamų detalių: stalo, lempos, kėdžių ir storos bylos. Taip galima klausti, ar net viską apie žmogų surašiusi įstaiga pajėgtų jį suprasti. Damos neapsisprendimas šį klausimą palieka atvirą. Kitą moralinę galimybę atveria Mickevičiaus „Vėlinių“ antrosios dalies žiauraus pono vėlės epizodas. Mirusiojo maisto ir gėrimo prašymą pertraukia paukščiais pasirodančių nuskriaustųjų balsai. Varnas prisimena badą ir bausmę už vaisius, pelėda – išvarymą į šaltį su kūdikiu. Fantastinė scena leidžia ankstesniam galios santykiui apsiversti: pasakoja tie, kurių kančia ponui nerūpėjo. Jo išgelbėti apeigų dalyviams nepavyksta, nes paukščiai atima siūlomą maistą. Svarbus ir balsų pasiskirstymas: pono kančios pasakojimą papildo tų, kuriuos jis skriaudė, prisiminimai. Skaitytojas gali svarstyti jo atsakomybę remdamasis keliomis scenoje susiduriančiomis patirtimis. Toks perspektyvų susitikimas suteikia klausimui turinį, kurio nesukurtų vien bendras bausmės paminėjimas. Tai konkretaus kūrinio moralinė vaizduotė, per kurią galima svarstyti atsakomybę ir užuojautą. Ji neįpareigoja laikyti pomirtinės bausmės empiriškai nustatytu faktu. Navako priimamasis savo ruožtu leidžia įsivaizduoti galutinio vertinimo sunkumą. Skirtingi literatūriniai vaizdai išsaugo vertę kaip būdas kalbėti apie žmogaus poelgių reikšmę ir jų supratimo ribas.
          Vis dėlto smalsumui svarbu išsaugoti galimybę tikrinti tai, ką galima stebėti. Biliūno „Žvaigždėje“ pokalbį apie astronomiją pertraukia Simano prisipažinimas, kad jis ir dieną matęs žvaigždę. Iš pradžių toks pasakojimas klausytojus nustebina, bet prisiminime stebėjimas nėra paliekamas vien spėjimu. Žiburėlį pamato kitas darbininkas, o prievaizdas, iš pradžių jo neįžiūrėjęs, sugrįžta su optiniu vamzdeliu. Jis ir pats patvirtina reginį, paskui leidžia pažiūrėti darbininkams. Pasakojimo įtampą kuria baimė būti nubaustiems, todėl bendras žvilgsnis svarbus ir žmonių santykiui. Tačiau teiginys apie žvaigždę grindžiamas konkrečiu matymu. Simano pabaigos patikslinimas, kad žvaigždė išgelbėjo tuo kartu, taip pat išsaugo išvados ribą. Viena palankiai pasibaigusi situacija dar neįrodo nuolatinio prievaizdo pasikeitimo, nors jos palengvėjimas pasakojančiam žmogui išlieka reikšmingas. Navako reginyje parodytos laidotuvės tokio patvirtinimo nesuteikia: pati dama jas pavadina iliuzija, o skyrius baigiamas atsibudimu. Gretinimas leidžia išsaugoti du skirtingus skaitymo klausimus. Galime aiškintis, kokią prasmę kuria vaizdas, ir kartu klausti, kuo paremtas teiginys apie reiškinį. Taip vaizduotė skatina pažinimą tada, kai žadina smalsumą ir leidžia pripažinti tolesnio tikrinimo poreikį.
          Taigi vaizduotė padeda pradėti kalbą apie nežinomybę, nes suteikia jai žmogui atpažįstamą formą. Ji ypač svarbi svarstant atsakomybę, baimę ir galutinio sprendimo galimybę. Kartu prasmingas pokalbis išlaiko skirtį tarp literatūrinės scenos kuriamos reikšmės ir patikrinamo stebėjimo. Ši skirtis neprivalo mažinti pasakojimo vertės. Ji padeda suprasti, kokio atsakymo iš jo galime tikėtis ir kur klausimą dar reikia tęsti.

Ar vaizduotė padeda kalbėti apie tai, ko nežinome?

          Nežinoma mums gali būti ne vien pasaulio sandara, bet ir kito žmogaus išgyvenimas. Vien faktų išvardijimas kartais neperteikia, kaip jaučiamasi neįprastoje ar sunkiai pakeliamoje situacijoje. Vaizduotės kalba padeda šią spragą sumažinti: suteikia patirčiai vaizdą, ritmą ar komišką posūkį. Jos vertė atsiskleidžia tuomet, kai skaitytojui atveria klausimą ir kartu išsaugo konkrečios patirties savitumą bei vaizdo ribą.
          Vaizduotė leidžia kalbėti apie tai, kam įprastos formuluotės pasirodo per menkos. Navako pasakotojas mirties reginį nusako buitinių nepatogumų kalba, o laidotuvių giesmės sukeltą nuostabą išreiškia Farenheito skalės skaičiumi. Ši hiperbolė suteikia jausmui ryškų pavidalą, nors nepaaiškina anapusybės kaip tikro pasaulio. Visai kito istorinio svorio patirtį Sruoga perteikia „Dievų miško“ pirmųjų Velykų epizode. Ironiški mažybiniai budelio vardai, utėlių naikinimo aprašymas ir iškilmingas lagerio kalbos atkartojimas leidžia pajusti žiaurią šventės bei prievartos sandūrą. Vienas padalytas kiaušinis vėliau įgauna didelę žmogišką reikšmę: kaliniai pasijunta švenčiantys kaip kiti gyvieji žmonės. Pasakotojas net galimą sotumą sieja su ašaromis ir slaptais prisiminimais, aiškiai išlaikydamas spėjimą. Vaizdinga kalba čia padeda skaitytojui artėti prie jam nepažįstamos patirties. Tačiau toliau pasakojamas smurtas neleidžia simbolinės atramos palaikyti nelaisvės pabaiga. Sruogos pasakotojo lūkestis būti pavaišintiems iš pradžių apgaunamas kūno švaros patikra. Skaitytojas išgyvena vilties ir pažeminimo pasikeitimą, todėl ironija tampa patirties judesio perteikimu. Ji kartu leidžia atpažinti, kaip įprasti šventės žodžiai prievartos aplinkoje įgyja kitokią reikšmę. Šis ribos išsaugojimas svarbus ir skaitant Navaką: humoras suteikia prieigą prie bauginančio klausimo, bet pats savaime nesuteikia galutinio žinojimo. Lagerio liudijimas ir fikcinis priimamasis dėl to išlieka skirtingos kilmės bei svorio pasakojimai.
          Kita vertus, turimi vaizdai gali ir pernelyg greitai pasiūlyti tariamai aiškų atsakymą. Navako pasakotojas vos pamatytą damą atpažįsta iš kino, lygina ją su kasininke, o savo lūkestį sieja su kita aktore. Šios asociacijos daugiau pasako apie jo žvilgsnį negu apie nežinomą vietą. Vaizdo patrauklumą ir jo nepilnumą žaismingai atskleidžia Gedos „Vakaras prie televizoriaus“. Ekranas leidžia kalbančiajam pamatyti tolimus vaikus, gėles ir mėnulį, todėl jo nauda tikra paties teksto pasaulyje. Vis dėlto tariamą visumos aprėpimą apriboja žodis „rodos“. Paskui prisimenama, kad tikra gėlelė auga kitaip. Pasaulio knygos palyginimas suteikia ekrano žiūrėjimui skaitymo prasmę. Tačiau net patrauklus pažinimo vaizdas paliekamas atviras patikslinimui: gyva gėlelė turi tokį augimą, kurio ekrano reginys neišsemia. Tai kvietimas pastebėti paties tarpininko ribą. Net apsisprendimas daugiau nežiūrėti lieka su humoristine vakaro išimtimi. Toks judėjimas svarbus ir kalbant apie nepažįstamą patirtį: vaizdas gali ją priartinti, tačiau reikėtų pastebėti, ko jame nėra. Navako dama tepasako, kad kiti mirusieji yra visai kitur, o jos vaizdinį vis tiek užpildo pasakotojo kino atmintis. Atpažinus šį neatitikimą, vaizduotė tampa sąmoningesnio klausimo priemone, o ne priežastimi laikyti pirmą asociaciją visapusišku paaiškinimu.
          Vadinasi, vaizduotė vertinga kaip galimybė dalytis sunkiai nusakoma patirtimi ir atpažinti savo žvilgsnio ribas. Humoras, simbolis ar netikėtas palyginimas padeda išgirsti tai, ko sausa žinia neperduotų. Tačiau atsakingas skaitymas išlaiko skirtingų situacijų mastą ir leidžia vaizdui likti daliniam. Tuomet apie nežinomus dalykus galima kalbėti gyvai, kartu nepaskubant paskelbti, kad jie jau visiškai suprasti. Klausimas išlieka reikalingas ir po paveikaus pasakojimo.

Pirmas variantas svarsto moralinio vaizdinio vertę ir konkretaus stebėjimo tikrinimą. Antras tiria patirties raišką ir tarpininko ribotumą. Tikrindamas argumentą, pasižymėk, ar palyginimas pagrindžia tezę apie vaizduotės galimybę, ar tik pasakoja patikusį epizodą.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.