Užduotis. Remdamiesi pateiktu eilėraščiu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimą: „Ar tėvynės atmintis svarbi žmogaus tapatybei?“

Lietuva – kaip šūvis į krūtinę,
Lietuva – kaip skrydis lig dangaus,
Kaip diena pirma ir paskutinė,
Už kurios lyg skęstantis laikaus.

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam
Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva – grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė širdys protėvių raudonos –
Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai – gelmėj – užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom...
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.

Šaltinis: Jonas Strielkūnas, „Žemė buvo šviesi“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016; NŠA 2025 m. B kurso pakartotinė sesija, p. 4.

Leidimas. Po eilėraščiu pateikta 1967 m. data, o cituojamas rinkinys „Žemė buvo šviesi“ išleistas 2016 m. Išretintas paskutinis žodis ir originalios eilučių bei strofų ribos išlaikyti. Lažas – priverstinis darbas ponui. Eilėraštis neįvardija konkretaus sukilimo.

Ar tėvynės atmintis svarbi žmogaus tapatybei?

Žmogaus tapatybę sudaro ir tai, ko jis pats nėra patyręs. Vietų vardus, pasakojimus ir kalbą gauname iš kitų, todėl tėvynės praeitis gali tapti savęs supratimo dalimi. Tačiau vien išmoktos datos dar nesukuria artimo ryšio. Strielkūno eilėraštyje „Lietuva“ atmintis pasirodo kaip stiprus jausmas, protėvių kančios vaizdai ir bendras „mes“. Manau, tėvynės atmintis žmogui svarbi tada, kai padeda suprasti paveldėtus ryšius ir skatina juos palaikyti gyvai, savo veikla, užuot vien kartojus iškilmingus žodžius.

Istorijos išgyvenimas praplečia asmeninio gyvenimo ribas. Strielkūno kalbantysis mini šimtmečių lažą ir sukilėlių laužus, nors pats tų įvykių nepasakoja kaip savo biografijos. Šie vaizdai paaiškina, kad priklausymas tėvynei apima anksčiau gyvenusių žmonių pastangas ir skausmą. Palyginimas su Lietuvos užaugintu rugių lauku išreiškia iš jų paveldėtą bendrumą. Asmenišką istorijos patyrimą atskleidžia ir Maironio „Trakų pilis“. Prie griūvančių sienų kalbantysis prisimena valdovus bei Vytauto galybę, kreipiasi į pilį ir klausia, ar brangūs laikai sugrįš. Praeitis jam svarbi todėl, kad jos netektis sužeidžia dabartinį santykį su savu kraštu. Ji nėra vien tolima žinių sritis. Vis dėlto eilėraščio pabaigoje išlieka tamsa ir skausmas: atmintis nesuteikia lengvo paguodos pažado. Šis niuansas leidžia tapatybės negrįsti vien pakilia savijauta. Žmogus gali jaustis susijęs su tėvyne ir tada, kai jam skaudu dėl prarastų dalykų. Strielkūno šūvio bei skrydžio palyginimai taip pat aprėpia prieštaringus jausmus. Atmintis padeda išlaikyti platesnį savęs supratimą, kuriame telpa ir praeities didybė, ir jos kaina. Toks ryšys yra gilesnis už trumpą pasididžiavimą, nes reikalauja pripažinti sudėtingą paveldą.

Atminties vertė išryškėja ir per tai, kaip žmogus ją perduoda kitiems. Daukšos „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ kalbos puoselėjimas siejamas su bendruomenės išlikimu. Pats autorius verčia pamokslus, kad juos galėtų suprasti lenkų kalbą menkai mokantys ar jos visai nemokantys žmonės. Taip rūpestis sava kalba virsta konkrečia paslauga, o ne vien jos pagyrimu. Daukša vertina ir kitų kalbų mokėjimą, todėl išsaugoti savitumą jam nereiškia atsisakyti platesnio pasaulio. Šis požiūris svarbus ir šiandien: kalbą išlaikome ja kalbėdami, skaitydami ir kurdami, o perduodamą pasakojimą turime suprasti. Strielkūno eilėraštyje protėvių patirtį neša raudos, o pabaigoje kalbantysis kreipiasi į žmones, prašydamas ant būsimo kapo užrašyti Lietuvos vardą. Asmeninis jo pasirinkimas remiasi pasitikėjimu kitais atminties saugotojais. Kiti žmonės gali savo ryšį išreikšti kitaip, tačiau šis vaizdas aiškiai parodo, kad atmintis tęsiama bendraujant. Daukšos prakalba padeda tą bendravimą suprasti kaip veiklą, kuriai reikia pastangų ir dėmesio adresatui. Tada žmogaus tapatybė nėra užrakinta tolimame laike. Ji nuolat kuriama dabartiniais pasirinkimais, kurie leidžia paveldą suprasti ir perduoti toliau.

Taigi tėvynės atmintis svarbi žmogaus tapatybei kaip platesnės istorijos ir gyvo bendravimo atrama. Maironio kalbantysis parodo, kaip stipriai praeitis gali veikti asmeninį santykį su kraštu; Daukša atskleidžia kasdienio kalbos darbo reikšmę. Strielkūno eilėraštyje šiuos ryšius sujungia bendras „mes“ ir asmeninis atminimo pageidavimas. Praeitis tampa sava, kai žmogus ją išgyvena ir randa, kaip palaikyti jos tęstinumą. Tokia atmintis padeda suvokti, ką paveldėjome ir už ką patys jaučiamės atsakingi.

Ar tėvynės atmintis svarbi žmogaus tapatybei?

Kasdienėje aplinkoje žmogų dažnai apibūdina jo pareigos, adresas ar atliktas darbas. Tačiau tapatybė aprėpia ir prisiminimus, kurių iš šių duomenų nematyti. Tėvynės atmintis gali išsaugoti ryšį su ankstesnėmis kartomis ir suteikti dabartiniam gyvenimui daugiau gylio. Strielkūno eilėraštyje „Lietuva“ kalbantysis save supranta kaip platesnės bendruomenės dalį, kurios patirtį išreiškia skausmo, ugnies ir augimo vaizdai. Manau, tokia atmintis svarbi ir asmeniškumui palaikyti, ir atsakomybei už tai, ką paliksime kitiems. Jos reikšmė priklauso nuo sąmoningo santykio su paveldėta patirtimi.

Ryšys su praeitimi gali padėti žmogui neišnykti tarp jam priskiriamų vaidmenų. Škėmos romano „Balta drobulė“ ištraukoje Garšva, rengdamasis pradėti darbo pamainą, save vadina ir vardu, ir darbuotojo numeriu. Vėliau baltos pirštinės uždengia senelės žiedą iš sukilimo laikų. Kiti jo nebemato, tačiau veikėjas prisimena, ką pirštinės paslėpė. Ši detalė rodo skirtumą tarp viešos funkcijos ir žmogaus vidinio ryšio su savo istorija. Šeimos daiktą jis išlaiko atmintyje ir tada, kai jo išoriškai nebematyti. Strielkūno eilėraštyje tą patirtį įvardija ne vienas daiktas, o pasikartojantis Lietuvos vardas. Sukilėlio dalgio ir protėvių dvasios vaizdai leidžia kalbančiajam pasijusti ne atsitiktiniu dabarties žmogumi, bet paveldėto gyvenimo tęsėju. Abu kūriniai atskleidžia, kad savęs supratimas gali siekti giliau negu tai, ką apie žmogų žino aplinkiniai. Vis dėlto jų laikysenos skiriasi. Garšvos mintyse išryškėja skausmingas asmeninės istorijos ir darbo vaidmens neatitikimas, o Strielkūno kalbantysis trokšta savo atminimą viešai susieti su šalies vardu. Tėvynės atmintis gali ir saugoti vidinį savitumą, ir suteikti ženklą, kuriuo pats žmogus norėtų būti atpažintas.

Svarbu ir tai, kad paveldėta atmintis išlieka tik kam nors ją palaikant. Bradūno eilėraštyje „Krauju krikštyti“ jauni žmonės vaizduojami pilkapyje, o kreipinys saugoti trapią liepsną suteikia gyvajam užduotį. Pabaigos legendos grūdas ir dainos sėkla siūlo kultūrinio tęstinumo galimybę. Prarasti gyvenimai fiziškai negrąžinami, tačiau jų atminimas gali augti pasakojime ir dainoje. Šis vaizdas leidžia tapatybę suprasti kaip ryšį, kuris apima ir kitų žmonių pastangas. Strielkūno rugių laukas taip pat reiškia bendrą augimą. Gruodžio vėją ištvėrusių rugių kreipinys susieja tą augimą su patirtu sunkumu, todėl bendruomenės gyvybė nepasirodo savaime suprantama. Paskutinis kalbančiojo prašymas perduodamas žmonėms: būtent jie turės įrašyti norimą žodį. Taip asmeninis prisirišimas priklauso ir nuo kitų dėmesio. Bradūno saugoma liepsna padeda suprasti, kokia trapi gali būti tokia atsakomybė. Ji reikalauja atsiminti konkrečius gyvenimus, išlaikyti jų balsus ir sąmoningai pasirinkti, ką perduoti. Tėvynės atmintis tuomet žmogaus neištirpdo bevardėje visumoje. Ji leidžia suvokti save kaip gavusį svarbią patirtį ir galintį prisidėti prie jos tęstinumo.

Vadinasi, tėvynės atmintis svarbi tiek žmogaus vidiniam savitumui, tiek ryšiui su kitais. Škėmos žiedas padeda suprasti asmeninę istoriją, kurios neatstoja viešas vaidmuo, o Bradūno liepsna primena atminimo saugojimo atsakomybę. Strielkūno kalbantysis šiuos dalykus sutelkia į Lietuvos vardą: juo apibūdina savo priklausymą ir nori juo būti prisimintas. Atmintis tampa tapatybės atrama tada, kai ją patiriame asmeniškai ir palaikome sąmoningai. Ji padeda susieti tai, ką gavome, su tuo, ką perduodame.

Klausimo apimtis. Tapatybę čia galima svarstyti kaip žmogaus supratimą, su kuo jis susijęs, ką paveldėjo ir ką pasirengęs perduoti. Eilėraštis leidžia šį supratimą grįsti konkrečiais vaizdais, o ne tik bendru pasididžiavimo teiginiu.

Variantai. Pirmas pagrindžia istorijos išgyvenimą ir kalbos tęstinumą. Antras – asmeninės istorijos saugojimą viešų vaidmenų aplinkoje ir atsakomybę už perduodamą atmintį. Abu atsakymai remiasi sąmoningu santykiu; kalbančiojo pasirinkimas nepaverčiamas reikalavimu kiekvienam žmogui išreikšti tapatybę vienodai.

Kontekstai. „Trakų pilis“ leidžia išlaikyti atminties skausmą, Daukšos prakalba – paversti kalbos vertinimą konkrečia veikla. Škėmos paslėptas, bet prisimenamas senelės žiedas padeda aptarti vidinę tapatybę, Bradūno liepsna ir sėkla – atminimo trapumą bei tęstinumą. Vien kūrinio pavadinimas nėra argumentas: reikia paaiškinti, kokią mintį pagrindžia tikslus epizodas ar vaizdas.

Tikslumas. Eilėraštis neįvardija konkrečios kovos ar priešo. Pabaiga nenusako jau įvykusių laidotuvių, o sugrįžimas nėra fizinis mirusiųjų prisikėlimas. „Mes“ yra meninis bendruomenės balsas. Šios ribos padeda aiškinti pasirinktą žmogaus santykį su atmintimi.

Kilmė. Šis svarstymo klausimas ir keturi B pagalbos klausimai sukurti mokymuisi. Oficialus 2025 m. B kurso sąsiuvinis eilėraštį pateikė interpretacijai.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.