Užduotis. Remdamiesi pateikta Juozo Apučio novelės „Vakarėjant gražios dobilienos“ ištrauka ir savo kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar rūpestis kitu padeda ginti žmogaus orumą?“ Aptarkite ir pagalbos galimybes, ir jos ribas.

Įstaigoje jo nepažino, ir vaikas dėl to nusiminė. Dėdės Šikidansas nebuvo matęs tiek arklių, kiek tasai, už stalo, žmonių. Dar sunkiai vaikas pateko ir į kabinetą, nes jau lauke toks raudonsprandis vyrukas sustabdė ir pasakė, kad darbas prie pabaigos, tegu užeina rytoj.

– Rytoj nenoriu, dabar!.. – piktai atsakė vaikas ir praėjo pro šalį, nebeklausydamas, kokius griausmus ant jo verčia tas vyriūkštis.

– Ko reikėjo? – tingiai paklausė žmogus, artindamasis nuo lango ir liepdamas uždaryti juoda oda apmuštas duris.

– Daktarai parašė. Anas – iš to šundaktario – vakar netiko.

Pasisvyruodamas žmogus neskubėdamas skaitė popierių, žengė vėl artyn lango, išsitraukė akinius, atrodė, jis negalėjo patikėti. Atsisukęs net pasižiūrėjo į vaiką.

– Ar pasiuto? Kaip galėjo parašyti?

– Kas pasiuto? Reikėjo, užtat parašė...

Žmogus dabar žiūrėjo į tą išstypusį vaiką, paskui vėl į popierių. Tas vaikas, tas žmogeliukas, buvo apsirengęs labai prastai, susiglamžęs, jo marškinių rankovė sulopyta.

– Tai ką – dabar gavai tą raštą?

– Prieš pusvalandį...

– Tai šunsnukiai! Jiems tik rašyti, tik ant kitų galvų krauti! – dūko žmogus ir puolė prie ragelio, ieškodamas vyriausiojo gydytojo, bet vyriausiasis, matyt, tam ir yra vyriausiasis, kad anksčiausiai išeitų, – žmogus jo neberado. Tada paklausė:

– O kur tavo tėvas?

– Ar ne vis tiek?

– Kur tėvas, klausiu?

– Guli ambulatorijos sode, bet jam sunku vaikščioti, ir jis čia negalės ateiti. Jis laukia manęs ambulatorijos sode. Jei labai reikia, galėčiau jus nuvesti ir parodyti.

Žmogus jau tikrai pyko. Tas vaikas su savo šiurkščiais atsakymais ėmė jį siutinti.

– Šunsnukiai, galvijai! – plūdosi, vis labiau įsivarydamas, bet vis dėlto sėdosi prie stalo, raukė kaktą, galvojo, pasikasė paausius, pamirkė plunksnakotį į apdulkėjusią violetinio rašalo rašalinę, kažką parašė, perbraukė, vėl pasimirkė plunksną ir vėl rašė. Pagaliau atrakino seifą, išėmė kapšį, iš jo ištraukė antspaudą, papūtė – labai atidžiai, rūpestingai – ir ilgai spaudė, atsargiai kraipydamas, kad aiškiai išeitų.

– Viskas! – tarė paduodamas raštą ir dabar jau šypsodamasis. – Pagaliau viskas, – pridūrė jis, užtrenkdamas ir užrakindamas seifą, o vaikas atsisveikino ir išėjo į paštą paduoti telegramą.

Senojoj vietoj, toj, kur paliko, tėvo neberado. Pamatė jį po kita obelim, ir nuo ankstesnės vietos iki tos buvo nusidriekusi ilga driūžė per žolę. Tėvas, matyt, miegojo, užsimetęs seną kepurę ant akių, ir sūnus valandėlę žiūrėjo į išvoliotą žolę, į spurdančius išguldytus dobilus. Nieko nesakęs jis nuėjo ir pakinkė arklį, apgręžė ratus, privažiavo arčiau, ir tada tėvą jau rado atsibudusį ir besitaisantį, jis nujautė, kad jau buvo laikas važiuoti.

– Viską sutvarkiau, vos paspėjau į paštą. Įpuoliau beuždarant duris... Taip gerai šiandien išėjo, – tarė tėvui.

– Labai gerai, vaike. Tu ir prisivarginai... Kad pasisekė, tai pasisekė... – Šypsodamasis žalsvai samaninėmis akimis jis žiūrėjo į brydę tarp obelų ir paaiškino: – Po truputį slinkau ir slinkau, kai saulė pradėdavo spiginti į akis.

– Aha, – atsakė sūnus, ir jie greitai išvažiavo, artėjo vakaras. Važiuojant per akmenimis grįstą miestelį, ratai smarkiai šokinėjo, arklys buvo išsiilgęs žingsnio, sūnaus rankos ir jis pats pavargęs, todėl viskas išėjo ne taip, kaip atvažiuojant, bet tėvas pasakė, kad jam ar nuo vaistų, ar šiaip, bet jau daug geriau, nereikia labai saugotis, tegu tranko. Pasukę į kitą gatvę, jie pavijo žmogų, ant svarbaus popieriaus uždėjusį antspaudą, jis vaiką atpažino, tėvas norėjo kelti kepurę, pasisveikinti, pasakyti ačiū, bet sūnus sulaikė jo pageltusią ranką.

Kai išvažiavo už miesto ir akmenų ant plento buvo nedaug, tėvas pats ėmė tampyti vadžias ir raginti arklį.

– No, – sakė jis. – Nusistovėjai per dieną, o aš nusigulėjau. Noo!..

Tiktai kai įvažiavo į savo kaimo laukus, kai ėmė labai pamažėle brėkšti, tėvas paprašė sūnų, kad važiuotų lėčiau, ir sūnus sutramdė įvarytą arklį, vėl ėmė saugotis akmenų ir tampyti vadžias. Tėvas sėdėjo tiesus, pakėlęs galvą, jo pavandeniavusios samaninės akys matė lygų, suvažinėtą kaimo keliuką. Šalia kelio buvo dobiliena, ir joje ant didelių ratų stovėjo arklinis grėblys, pavargęs ir negyvas, žiogas šoktelėjo ir sustingo ore, tenai, toliau, iš trobos į kiemą išėjo žilas kaimynas, susitvarkė dabar žmogus gyvenimą, anksčiau buvo pasimaišę, vis pildavo kieme, prie upeliūkščio, nedidelius antkapius, statydavo kryžius ir klūpodavo dienų dienas. Kaimynas iš lėto kėlė ranką ir taip pat iš lėto žiojosi kažką sakyti, bet neišsižiojo, taip ir liko stovėti – pažaliavęs ir svyruojantis; kitoj sodyboj vaikščiojo baltmarškinis senukas, klausydamasis, kaip ūžia bitelės aviliuose, žaliu ledu apsitraukusi dūlavo trečio kaimyno kūdra, išstybo pakelės medžiai, pasidarė plonyčiai kaip varvekliai, ant varinių vielų kabojo obuoliai obelyse.

Arklys lėtai lėtai kilnojo kojas, nuspirdamas pasitaikančius akmenis, ratai pasidarė tamsžaliai, ir sambrėškoj buvo sunku juos atskirti nuo žolės; margų karvių pulkai pamaži artėjo iš visų pusių, būriai avių iškišo liežuvius, bet nebliovė.

Vakarėjant jie važiavo artyn, prie namų, tėvas tebesėdėjo tiesus, žiūrėjo į priekį, sūnus jau pamatė keliuku atbėgant šuniuką. Žila motina stovėjo kieme tarp kalakutžolių, ant prijuostės susikeitusi rankas.

Šaltinis: Juozas Aputis, „Vakarėjant gražios dobilienos“, rinkinyje „Keleivio novelės“. Vartotojo pateiktas EPUB; įdėtame antraštiniame atvaizde nurodyta: Vaga, Vilnius, 1985.

Kontekstas. Sunkiai sergantis tėvas ir sūnus atvyko į rajono ambulatoriją. Pažyma reikalinga telegramai sūnaus broliui išsiųsti; ankstesnio felčerio rašto įstaigoje nepriėmė. Ištrauka prasideda vaikui su nauja pažyma grįžtant į įstaigą. Šikidansas, paminėtas pradžioje, buvo ankstesnis dėdės darbdavys.

Žodžiai. Kapšys – maišelis; brydė – žolėje išmintas arba išguldytas takelis. Telegrama – trumpa telegrafu siunčiama žinutė.

Ar rūpestis kitu padeda ginti žmogaus orumą?

Rūpestis kitu dažnai prasideda nuo noro palengvinti jo sunkumą: atnešti vandens, palydėti, sutvarkyti reikalą. Tačiau žmogui reikia ir galimybės nepasijusti menkesniam dėl to, kad jam padedama. Todėl rūpinimasis gali ginti orumą, kai besirūpinantis pastebi ne tik trūkumą, bet ir neteisingą elgesį su pagalbos prašančiuoju. Vis dėlto geras ketinimas nesuteikia teisės už kitą nuspręsti visko. Pagalbos santykį tenka kurti tarp ryžto pasipriešinti pažeminimui ir pagarbos paties žmogaus valiai.

Kito kančia gali paskatinti pasinaudoti turima galia jo apsaugai. Balio Sruogos „Dievų miško“ epizode Julius Švarcbartas liepia Vaceliui nemušti lietuvių kalinių. Jo žodis veikia ne vien dėl geranoriškumo: ankstesnis susirėmimas ir kapo padėtis suteikia jam realų autoritetą. Tačiau apsauga ribota. Vacelis smurtą nukreipia į kitus, o nematant Juliui kartais muša ir saugomuosius. Ši aplinkybė neleidžia vieno gynėjo veiksmui suteikti visuotinio išgelbėjimo prasmės. Tame pačiame skyriuje Kaminskis kaliniams nuperka vandens. Šis konkretus pagalbos veiksmas atliepia tiesioginį troškulį ir patvirtina, kad globa gali reikštis skirtingais būdais: įspėjimu smurtautojui arba tuo, ko stinga kūnui. Vis dėlto rūpestis atskirais žmonėmis tampa pasipriešinimu jų niekinimui. Panašiai Juozo Apučio novelės „Vakarėjant gražios dobilienos“ sūnus įstaigoje nesutinka laukti iki rytojaus ir atkakliai siekia sergančiam tėvui reikalingo dokumento. Jo situacija nepalyginama su lagerio prievarta savo mastu, bet abiejuose tekstuose rūpestis reikalauja veiksmo žmogui nepalankioje galios aplinkoje. Vaikas paaiškina, kad tėvas negali ateiti, net pasiūlo nuvesti pas jį. Taip už abstraktaus popieriaus iškyla konkretus ligonis. Pareigūnas galiausiai sutvarko raštą, tačiau tai neįrodo, kad pasikeitė jo požiūris. Orumo gynimas šioje vietoje reiškia ne galutinę pergalę prieš abejingumą, o pastangą neleisti artimojo poreikio paprasčiausiai atidėti.

Kartu rūpinantis svarbu neištrinti to, kurį giname, pasirinkimo. Apučio tėvas nori padėkoti dokumentą sutvarkiusiam žmogui, bet sūnus sulaiko jo ranką. Galima suprasti vaiko pasipiktinimą: jis pats patyrė pareigūno šiurkštumą ir nenori matyti tėvo nusižeminimo. Tačiau tėvo ketinimo neįmanoma sumažinti iki aklo paklusnumo. Jis gali vertinti gautą pagalbą kitaip negu sūnus. Šią skirtingų atsakų galimybę išryškina Jono Biliūno „Lazda“. Sužinojęs, kad išsaugota lazda kadaise buvo mušamas tėvas, vyresnysis sūnus nori ją sudeginti. Tėvas atsisako: daiktą siekia palikti šeimos atminčiai, ragina nepykti ant buvusio skriaudėjo. Motina vis dėlto primena, kad jie savo vaikų taip nemoko. Tekstas leidžia kartu matyti ir patirtą skriaudą, ir nukentėjusiojo teisę rinktis santykį su ja. Toks skirtumas svarbus ir Apučio sūnaus veiksmui vertinti. Ginti tėvą prasminga, tačiau rūpestis neturėtų virsti reikalavimu jausti tik taip, kaip jaučia gynėjas. Vėliau vaikas atsiliepia į tėvo prašymą važiuoti lėčiau. Skirtingos reakcijos nei panaikina artumą, nei leidžia visą vieno veikėjo požiūrį priskirti kitam. Šįkart apsauga ir kito valia sutampa: sūnus savo pastangas priderina prie aiškiai išsakyto tėvo noro, nebespręsdamas už jį.

Taigi rūpestis gali ginti orumą, kai nepraeina pro pažeminimą ir pasitelkia turimas galimybes konkrečiam žmogui padėti. Tačiau pagalba lieka ribota, o jos gavėjas išsaugo savą požiūrį. Aptarti kūriniai skatina atsargiai vertinti ir pergalingą gynėjo vaizdinį, ir reikalavimą besąlygiškai dėkoti. Veiklus artumas išlaiko vertę tada, kai kartu palieka kitam teisę kalbėti, pasirinkti ir skirtingai prisiminti patirtį.

Ar rūpestis kitu padeda ginti žmogaus orumą?

Žmogaus orumą lengva susieti su savarankiškumu: kol pats gali judėti, dirbti ir spręsti, nereikia prašyti pagalbos. Tačiau toks matas paliktų silpstantį žmogų priklausomą nuo kitų malonės. Rūpestis gali apginti jo vertę, jei pagalbos poreikį priimame kaip bendros žmogiškos būklės dalį ir randame konkretų būdą atsiliepti. Tam neužtenka gražiai kalbėti apie atjautą. Reikia išgirsti, kas žmogui šiuo metu svarbu, o keičiantis aplinkybėms tikslinti savo sprendimus apie jį.

Kito žmogaus dėl silpnumo lengviau nenuvertinti pripažinus, kad nuo tokios būsenos nesame apsaugoti ir patys. Kristijono Donelaičio „Metų“ Lauro kalboje žmonių gyvenimas gretinamas su žydinčiais ir krintančiais augalais. Remdamasis Dovydu, veikėjas primena žmogaus trapumą; ponas ir būras pradeda gyvenimą vienodai bejėgiai, o mirtis nepaiso jaunystės grožio. Luomų skirtumai neišnyksta, tačiau jie nepanaikina bendro laikinumo. Toks žvilgsnis padeda kito negalią suvokti ne kaip jo vertės sumažėjimą. Juozo Apučio novelės „Vakarėjant gražios dobilienos“ pabaigoje sergančio tėvo kūnas taip pat ribotas: laukdamas sūnaus jis šliaužia nuo saulės, žolėje palikdamas ilgą taką. Vis dėlto pasakojimas nesutelkia jo paveikslo vien į bejėgystę. Tėvas pastebi sūnaus vargą, kalba su juo ir pats prašo sulėtinti kelionę namų laukuose. Kai vaikas suvaldo arklį, jis atsiliepia į tėvo pasirinkimą. Pagalba čia palaiko žmogaus galimybę būti santykio dalyviu. Ji nepašalina ligos, bet leidžia patirti, kad jo žvilgsnis ir noras tebesvarbūs. Todėl orumą gina ne pažadas susigrąžinti ankstesnę jėgą, o kasdienis prisitaikymas prie dabar išgyvenamos būsenos. Svarbi ir paties tėvo atjauta: jis pripažįsta, kad sūnus prisivargino. Pagalbos gavėjas šitaip nėra uždaromas vien į dėkingo, tyliai priimančio ligonio vaidmenį; jis pats pastebi kitą. Tėvui nereikia įrodyti savo naudingumo, kad sūnus sustabdytų skubėjimą.

Atidus rūpestis taip pat padeda neįkalinti žmogaus viename išankstiniame sprendime. Kazio Binkio „Atžalyno“ ketvirto veiksmo dirbtuvės scenoje Tijūnas pasiūlo Petrui nustatytu laiku ateiti papildomai mokytis. Šis pasiūlymas pasigirsta dar prieš surandant dingusią piniginę, kai mokytojas pamato savarankiško mokymosi sunkumą. Siuvėjui netikėtai aptikus piniginę už palto pamušalo, atsiveria ir ankstesnio įtarimo klaida. Mokytojo nustebimas nepakeičia jau pasiūlytos pagalbos vertės: mokinio poreikis buvo tikras ir prieš atsirandant naujam įrodymui. Ši scena rodo, kaip orumą palaiko ir praktinis pasiūlymas, ir pasirengimas iš naujo pamatyti kitą. Apučio ištraukoje įstaigos žmogus, priešingai, vaiką pirmiausia sutinka šiurkščiai, nors gydytojų pažyma liudija rimtą reikalą. Raštą jis galų gale sutvarko, bet ilgas rūpinimasis antspaudu dar nereiškia tokio pat dėmesio žmogui. Vien procedūros pabaiga neišsprendžia bendravimo problemos. Tuo tarpu sūnus tėvo būklę stebi nuolat: privažiuoja arčiau, įvertina kelio akmenis, vėliau vėl sulėtina arklį. Todėl rūpestį čia parodo ne vien gautas raštas, bet ir vėliau išgirstas prašymas sulėtinti kelionę.

Vadinasi, rūpestis orumą gina tada, kai pagalbos reikalingas žmogus tebėra matomas kaip sprendžiantis ir jaučiantis asmuo. Bendro trapumo suvokimas leidžia jo nenuvertinti, o konkretus dėmesys saugo nuo paviršutiniškų išvadų. Nei atlikta procedūra, nei geranoriškas pasiūlymas neatstoja tolesnio klausymosi. Gebėjimas prisiderinti prie kito poreikio suteikia pagalbai žmogišką prasmę net tuomet, kai neįmanoma pažadėti, kad visi sunkumai išnyks.

Klausimas kviečia patikrinti, kada rūpinimasis palaiko asmens vertę ir kada jis gali prasilenkti su paties žmogaus valia. Abiejų variantų atsakymas sąlyginis: reikalingas konkretus veiksmas, tačiau pagalbos gavėjo požiūris išlieka savarankiškas.

Pirmas variantas su Sruogos epizodu nagrinėja veiklios apsaugos ribas: Julius turi įtakos, bet smurtas neišnyksta; Kaminskio vanduo yra kita konkrečios pagalbos forma. Biliūno šeimos pokalbis parodo, kad skriaudos vertinimas ir atlaidumas nėra tas pats. Antras variantas Donelaičio Lauro kalbą naudoja bendram trapumui aptarti, Binkio sceną – tikro poreikio pastebėjimui prieš išaiškėjant piniginės istorijai. Skirtingų istorinių aplinkybių negalima sutapatinti; gretinamas tik aiškiai pagrįstas santykio aspektas.

Redagavimo veiksmas. Kiekvienoje dėstymo pastraipoje pabrauk sakinį, kuriame paaiškini pavyzdžio ryšį su orumu. Patikrink veiksmo ir rezultato ribą: Juliaus globa nėra visuotinė apsauga, Tijūno pasiūlymas nėra jau įvykusi pamoka, o Apučio tėvo pagerėjimas nėra patvirtintas išgijimas. Išvadą suformuluok taip, kad joje liktų ir rūpesčio nauda, ir kito žmogaus savarankiškumas.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi modelis. Privalomas A kurso autorius pirmoje dėstymo pastraipoje ir pasirinktas kitas rašytojas antroje yra šios bibliotekos mokymo principas. B kursui skirti klausimai yra pasirenkama atrama. Pavyzdžiams įvertinimai neskirti.