Užduotis. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų svarstymą klausimu „Ar pagalba vertinga, kai skausmas išlieka?“ Remkis pateiktu eilėraščiu ir kultūrine patirtimi. Išplėtok du argumentus, paaiškindamas, pagal ką sprendi apie pagalbos vertę bei jos ribas.

Aš esu. Mano siauras šešėlis
naktimis, lyg tiltas per nušviestą gatvę
lenkias ir laukia –

Tu gali sustoti ant jo ir žiūrėt
pro rėmus ramiai mėlynų šakų,
kaip mėnuo, tartum aureolė
sukas viršum tavęs ir kitų,
stovinčių tyliai tamsoj,
prie vielom išpintų tvorų,
į narvais panašių.

Jei esu, mano siauras šešėlis,
tebūnie naktimis, lyg tiltas per gatvę
tau ir kitiems,
kurių kojos negali priprasti,
prie medinių grindų –

Aš esu. Mano siauras šešėlis,
dienomis nekantrus, lyg jaunas medis,
ir stiebias aukštyn –

Tu gali jo pavėsy sustot ir klausyt,
kaip skamba susitikimai greiti,
ir ilgai nuaidi kiekvienas sudie,
kurių neturi nei tu, nei kiti,
suskirdusias lūpas kaitroj
atsargiai delnais dengdami,
ir visuomet vieni.

Jei esu, mano siauras šešėlis
tebūnie dienomis, lyg augantis medis
tau ir kitiems,
kurių tylinčias lūpas skaudžiai
pažymėjo kaitra –

Šaltinis: Liūnė Sutema, „Tebūnie tarytum pasakoj“, knygoje „Sugrįžau: poezijos rinktinė“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009; ISBN 978-9986-39-582-9. Pateikto PDF p. 9–10; spausdinti puslapių numeriai nematomi..

Pateikiamas visas eilėraštis. Jo kalbančiojo šešėlis lyginamas su tiltu ir medžiu; kreipimasis į kitą žmogų bei pageidavimai leidžia svarstyti ryšį su kitu žmogumi.

Ar pagalba vertinga, kai skausmas išlieka?

Padedant kitam norisi matyti rezultatą. Kai skausmas išlieka, gali pasirodyti, kad pastangos buvo bevertės. Tačiau pagalba veikia ir žmogaus santykį su savo padėtimi: leidžia pajusti, kad jis matomas ir gali kalbėti. Tokia jos vertė atsiskleidžia bendrame veiksme bei išklausyme, jeigu šie nepateikiami kaip pažadas išspręsti visus sunkumus.

Bendrumas gali turėti vertę net aplinkybėmis, kurių padedantis žmogus nepajėgia pakeisti. Balio Sruogos „Dievų miško“ pirmųjų lagerinių Velykų epizode nežinomas kalinys iš Gdansko padovanoja lietuviams vieną kiaušinį. Jo nepakaktų atkurti išsekusių žmonių jėgoms, bet vyriausias iš jų, susijaudinęs ir verkdamas, padalija jį plonais gabalėliais. Dalijimas sugrąžina šventės veiksmą į aplinką, kurioje net galimybė pasėdėti po stogu priklauso nuo prižiūrėtojo valios. Pasakotojas dėkingai mini dovanotoją, o sotumo pojūtį galbūt aiškina ašaromis ir prisiminimais apie artimuosius. Taip pagalbos reikšmė apima išsaugomą ryšį su žmonėmis bei ankstesniu gyvenimu. Šventė nepaverčia lagerio saugiu: kitą dieną dėl sagų ir drabužio skylių vėl mušama. Vis dėlto šis tęsinys nepaneigia, kad dovana buvo priimta ir kartu švęsta. Panašią pagalbos matavimo problemą kelia Liūnės Sutemos „Tebūnie tarytum pasakoj“. Siauras šešėlis siūlomas kaip tiltas žmonėms prie narvus primenančių tvorų. Eilėraštis nežada tų tvorų panaikinti, tačiau kreipiasi į stovinčiuosius, suteikia jiems vietą bendrame reginyje. Skirtingai negu Sruogos parodytas dalijimas, čia pagalba dar pageidaujama. Abu tekstai leidžia skirti sunkumų panaikinimą nuo ryšio išsaugojimo. Pastarasis svarbus todėl, kad žmogaus gyvenimas apima ir priklausymo kitiems patirtį. Skausmo tęsinys nepadaro tikro bendrumo gesto nebuvusio.

Pagalba taip pat vertinga, kai leidžia žmogui išsakyti sudėtingą savo būseną. Vandos Juknaitės knygoje „Tariamas iš tamsos“ pateiktame pokalbyje Elzė nori, kad jos rimtai paklaustų. Ji mėgsta skaityti, tačiau liūdi dėl ankstyvo suaugimo: aplinkiniai daug reikalauja ir stebisi jos klaidomis. Vadinasi, sugebėjimas mąstyti neištrina poreikio būti suprastai kaip vaikui. Klausimai padeda šį nesutapimą išryškinti. Rašytoja pati pasako tikėjusis atsakymo apie meilę gyvenimui. Elzė į šį lūkestį atsiliepia aiškindama vaiko pastangą gerai atsakyti, tad klausimų seka atveria ir jos santykį su pačiu pokalbiu. Ankstesnis mergaitės prisipažinimas, jog bijo pasakyti kvailai, parodo, kodėl svarbu leisti minčiai rastis be skubinimo. Tokia išklausymo erdvė vertinga, nors tekste neparodoma, kad po jos bendraamžiai ar kiti suaugusieji pradėjo elgtis kitaip. Eilėraštyje „Tebūnie tarytum pasakoj“ klausymuisi irgi paliekama vieta: adresatas gali sustoti medžio pavėsyje. Suskirdusios lūpos ir vienatvė tebėra minimos, todėl šio kvietimo negalima laikyti patvirtintu palengvėjimu. Jis leidžia svarstyti santykį, kuriame sunkios patirties neprivaloma slėpti tam, kad būtum priimtas. Išklausymas nepakeičia kiekvieno žmogui reikalingo veiksmo, tačiau gali padėti tiksliau suprasti, ko jam trūksta. Jo vertę nusako pats dėmesys konkrečiam balsui, užuot sprendus apie savijautą vien iš išorinių gebėjimų.

Išliekantis skausmas savaime neparodo pagalbos bevertiškumo. Bendras veiksmas gali išsaugoti žmogaus priklausymo kitiems patirtį, o klausymasis – suteikti vietos jo savitam pasakojimui. Vertindami tokias pastangas turime atskirti tai, kas iš tiesų įvyko, nuo tolesnio pokyčio vilties. Tuomet pagalbos reikšmė išlieka konkreti ir jai nepriskiriama daugiau, negu ji suteikė.

Ar pagalba vertinga, kai skausmas išlieka?

Norėdami padėti dažnai remiamės savo supratimu, kas kitam turėtų būti gerai. Tačiau žmogaus skausmas gali išlikti ir dėl to, kad pagalbos forma neatitinka jo poreikio. Todėl svarbios dvi sąlygos: dėmesys konkrečiam žmogui ir poelgiais pagrįstas patikimumas. Šios sąlygos leidžia vertinti pastangas kartu pripažįstant jų ribas.

Pagalba įgyja vertę tada, kai rūpinantis išgirstama, kaip pats žmogus patiria savo padėtį. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ tėvai pirmą kartą aplanko klieriką Liudą Vasarį. Jie domisi jo sveikata, didžiuojasi ir kreipiasi pagarbiai, tačiau žodžiai „jūs, kunigėli“ sūnui kelia gėdą bei atitolina nuo ankstesnio šeimyniško santykio. Tėvų meilė tikra, o jos pasirinkta raiška jam skaudi. Vasaris norėtų paprasto kreipimosi vardu, bet to nepaprašo. Nenorėdamas ardyti tėvų vilčių, jis tramdo jautrumą. Vis dėlto pokalbis apie išstojantį Varioką parodo griežtą lūkestį: tėvas atsisakymą būti kunigu susieja su žmogaus nedorumu. Vasario mintis, kad Variokas gali būti geras žmogus, šio požiūrio nepakeičia. Scena padeda suprasti, kodėl vien geranoriškumo nepakanka skausmui atliepti. Jeigu padedantysis viską vertina per savo lūkesčius, sunku pastebėti, ko artimajam iš tikrųjų trūksta. Kitokią santykio formą siūlo Sutemos eilėraščio šešėlis: „Tu gali“ leidžia sustoti, žiūrėti, klausytis, nereikalaujant tapti kieno nors įsivaizduotu žmogumi. Tai dar tik galimybė, tačiau jos sandara atskleidžia svarbų rūpesčio bruožą – paliekamą laisvę. Tylus buvimas šalia gali būti prasmingas, kai leidžia kitam pasirinkti, kaip į jį atsiliepti. Pats neišsakytas sūnaus prašymas atskleidžia, kaip sunku keisti santykį, kai nenori įskaudinti mylimų žmonių. Vasario suspausta širdis savo ruožtu primena, kad pagarbus tonas ir išliekantis artumas ne visada sutampa.

Rūpesčio patikimumą parodo ir ryšys tarp sakomų žodžių bei atliekamų veiksmų. Giedros Radvilavičiūtės esė „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“ motina po naktinės darbo pamainos vyksta aplankyti pas senelius sergančios dukters. Ji skuba, planuoja kelionę, tačiau pamiršta vitaminus. Ši klaida neužgožia pasakotojos prisiminto džiaugsmo, kai rytą pamatomi motinos kailiniai ir dideli apelsinai. Apsilankymas turi apčiuopiamą reikšmę, nors jis neišsprendžia visų sunkumų. Esė išsaugo ir kitą pagalbos patirtį: Janė palaiko besiskiriančią motiną, kalba jos pusėje, tačiau vėliau motina pamato ją išeinančią iš tėvo buto. Ši baigtis komplikuoja ankstesnių žodžių patikimumą. Ji neįrodo, kad nuo pat pradžių Janė sąmoningai slėpė kitus tikslus, bet parodo, kodėl palaikymo negalima vertinti vien pagal jo skambesį. Reikia matyti, kaip žmogus elgiasi su jam patikėtu ryšiu. Sutemos kalbantysis irgi savo buvimui numato paskirtį: tebūnie šešėlis tiltas bei augantis medis „tau ir kitiems“. Ši ištara dar nėra atliktų darbų sąrašas, tačiau ji nukreipia dėmesį į kitam skiriamą vietą. Pagalba išlieka vertinga, kai jos ribos pripažįstamos, o turimos galimybės panaudojamos atsiliepti į žmogaus poreikį. Pamirštas daiktas ir neišnykęs skausmas savaime nepaneigia tikro rūpesčio, tačiau gražūs žodžiai dar nepatvirtina jo pastovumo.

Pagalbos vertę tenka spręsti iš jos santykio su konkrečiu žmogumi. Rūpestis turėtų palikti jam laisvę, atsižvelgti į patiriamą būseną ir būti nuoseklus žodžiais bei darbais. Skausmas gali išlikti net gavus prasmingą atramą. Kartu jo buvimas skatina klausti, ar pasiūlyta tai, ko žmogui reikėjo, ir ar pažadus palaiko elgesys.

Klausimas prašo pasirinkti ir pagrįsti pagalbos vertinimo kriterijus. Galima svarstyti išsaugomą bendrumą, galimybę būti išgirstam, pagalbos atitikimą žmogaus poreikiui ir jos patikimumą. Kiekvieną kryptį išplėtoja konkretus kūrinio veiksmas arba jo raiška.

Pirmas variantas remiasi Sruogos parodytu kiaušinio dalijimu ir Juknaitės pokalbio galimybe išsakyti prieštaringą patirtį. Vyriausias dalijantis kalinys neįvardytas kunigu; pokalbyje su Elze ir pati rašytoja turi lūkestį dėl atsakymo. Antras variantas gretina Putino tėvų rūpestį su Vasario patiriamu atstumu bei Radvilavičiūtės motinos kelionę ir vėlesnį Janės elgesį. Pamiršti vitaminai vėliau neparodomi pristatyti, o ankstesni slapti Janės motyvai neįrodomi. Šie skirtumai padeda tikslinti sąlygas, kuriomis pagalba laikoma vertinga.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Pateikti maksimumai, pavyzdžiams taškai neskirti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmoje dėstymo pastraipoje pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antroje – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.

Prie kiekvieno argumento užrašyk, kas tikrai atlikta, kas tik pasiūlyta ir kokią vertę iš to pagrįstai nustatai. Patikrink, ar teiginys apie pagalbą nepavirsta pažadu panaikinti kiekvieną sunkumą.