Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar nauja pradžia reikalauja atsisakyti praeities?“ Remkis pateiktu Kalinauskaitės tekstu ir tikslingais kultūriniais kontekstais. Mokomajame keturių pastraipų rašinyje parašyk bent 450 žodžių, išplėtok dvi atskiras mintis.

- Pradėkime nuo vidaus, - sakau Adolfui atrakindama duris.

Kiekvienąkart čia įeidamas truputį bijai: ką rasi. Bet dabar mus pasitinka tik sustojęs laikas - susicukravęs, virtęs sakais. Tokia tyla būna 4000 metrų gylyje nuskendusio laivo triumuose. Po tėvo mirties, prisimenu, išsiveždama mamą, paskubomis dar grūdau (lietuvišku papročiu) geruosius indus, patalynę ir karakulinį paltą į polietileninius šiukšlių maišus ir tempiau ant aukšto - vyliausi pergudrauti tą, kas naktį, išdaužęs langą, lįs į niekieno namus lengvo grobio. Arba „iš sportinio intereso“ - peiliais badyti pagalvių ir iki spyruoklių plikumo žaginti sofų. Laivas skęsta, pagalvojau, ir mes dar keliamės į aukštutinį denį.

Dabar matau, kaip čia nebuvo ko vogti. Ir Adolfui, nužvelgusiam mane nuo galvos iki kojų, jau aiški mano socialinė terpė. Aišku, iš kokių daiktų esu kilusi. Tie daiktai - be prabos. Gyvenime buvo momentų, kai gėdijausi, kad išsiritau ne iš auksinio kiaušinio, o iš ausinės tėvo kepurės. Iš per didelio palto, siūto išaugai penkeriems metams į priekį. Vatinuko - tas tėvo antrininkas ir dabar yra kažkur ant aukšto, prisisunkęs samaninės rudens tamsos, virkščių dūmo ir pepinų kvapo.

Adolfas eina per kambarius, krumpliais barbendamas sienas, ypač ilgai - kapitalinę, ir yra linkęs pafilosofuoti:

Matot, vos išsikrausto žmonės, jų vietą tuoj užima kažkas kitas - gamta tuštumos netoleruoja.

Tikrai, ant stalo ir palangių, net ant mamos altorėlio su Švenčiausiąja Pana - pelių šūdukai. Nutyliu, kad po koridoriaus kilimėliu vibžda ir kita gyvybės forma. Mikroskopinėmis antenomis pagavusi pavojaus signalą, ji jau skuba su kiaušinėliais - savaisiais karakuliais - į atokiausius grindų plyšelius. Nežinau, kas mane timpteli už liežuvio, ir aš sakau:

- Nenoriu jūsų kraupinti, bet, be pelių ir skruzdžių, gyvena pas mus ir dar kai kas.

Tuoj pasigailiu. Visus metus tą kai ką - šakelių traškesį už nugaros, vidurnaktį minamą „Singerio“ pakojį, ledinius pirštus už apykaklės - slėpiau nuo kaimynų. Niekam neprasitariau, kad mūsų namuose naktimis girgždėdamos pačios prasiveria sandėliuko durys ir kviečia užeiti... Žinau, kad šimtamečiuose Anglijos namuose realusis ir paralelinis pasauliai gražiausiai užsikloja vienas ant kito, kad su paslaptingomis „energijos formomis“ anglai dar nuo karalių galvų kapojimo laikų susigyvenę ir beveik draugiškai dalijasi gyvenamuoju plotu. (Ką ten dar stebina Henrikas VIII, vis pasirodantis „istoriniu kostiumu“ Hamptono rūmuose Londone, ar mergaitė Viktorijos laikų suknele, senas barzdotas jūreivis Davenporte?) Bet aš kažkodėl nesusigyvenau - kapituliavau. Gal čia nervai kalti? O gal - tradicijos? Gal Marijos žemė šmėkloms, net ir vilkinčioms istorinį, pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės, kostiumą, ne itin svetinga? Krūpteliu, kaip paprastai savo profesinę paslaptį ryžtasi atskleisti Adolfas:

- Vaiduokliai - tai daugiau fizinių asmenų, perkančių namus, kuriuose vaidenasi, rūpestis. O tokiems ūkio subjektams kaip mes, „Modern Houses“, jie - jokia problema. Vaiduoklių - įvairaus amžiaus, ekspansyvumo ir tankio - mūsų darbe pasitaiko gana dažnai, ir mes juos išregistruojam automatiškai. Net be jų sutikimo.

Adolfas, dviem pirštais suėmęs mane už alkūnės, per salonėlį vedasi ant sofutės ir kaip stomatologas, kuris ką tik apžiūrėjo jūsų išgedusią burną ir dabar turi konstatuoti nemalonius dalykus, sako:

- Matot, čia viską teks šalinti. Langus, duris, sienas, stogą. Net, ko gero, pamato perimetrą. (O vaiduokliui bet kokia pervarta - smūgis žemiau juostos.) Iš šios vietos liks tik adresas: Priemolio g. 5. Gražus. Visa kita, deja... Nes geram B&B („Bed and Breakfast“ - nakvynė ir pusryčiai), kokius mes diegiame, reikia visko šiuolaikiško: monochromatinės interjero apdailos, skaidrių stiklo blokelių sienų, glazūruotų akmens masės plytelių, dušo kabinų su kondicionieriais - „Modern Houses“ iš šūdo virvės neveja. Užtat atvažiavusi po pusmečio jūs pirštukus apsilaižy-sit - nieko čia neatpažinsit. Kaip čia gyvenusi, galėsite dalyvauti akcijoje - pernakvoti su nuolaida. Patirsit kažką ypatinga. O svarbiausia - jūsų nesekios joks vaiduoklis. Firma garantuoja. Broko ar nesėkmės atveju mes grąžiname pinigus... Na, o su visu šituo, - taktiškai atsidusęs jis mosteli į sieną su „Paskutine vakariene“ ir Gračiovo „Kovai parskrido“, - mūsų žmonės puikiai susitvarko. Mes dažniausiai perkame su viskuo. Optom. Patikėkit, po tą šlamštą šiandien jau niekas nebesiknaisioja, peržegnoja ir - atia. Bet galbūt jūs dar ką nors iš čia imsite?

- Ką jūs, žinoma, ne, - nustembu, kaip paprastai - optom - išsižadu visko, kas buvo mano namai. - Nebent vieną kitą smulkmeną. Atminimui.

Apdujusi vaikštau dulkėtom mūsų kambarėlių arterijom ir kapiliarais iš kampo į kampą ir nebežinau, ką daryti. Kas čia tos smulkmenos. O kas - stambmenos. Kas - aš pati. Adolfas jau, girdžiu, brazda palėpėse - kiloja mūsų karakulius. Pamindžikuoju prie lango. Atsisėdu ant tėvų lovos. Rodos, viskas savo vietose: Jėzulis alyvų darželyje virš lovos, seno dūmo kvapas, lazdelė portjerų laikikliams stumdyti, net plaukai šukose, o namų - nebėra. Ir nebegali būti - namus jau anąkart, kiek lindo, sutalpinau j dėžutę nuo itališkų batų. Mažieji tėvo šachmatai ir kišeninis peiliukas, mamos rašytas trupininio pyrago receptas, arbatos puodelis, gazinė skarelė, kryžiuku siuvinėtas sieninis kilimėlis ir nuotraukos - tiek užvožiau savo „skrynelėje dvasioms pagauti“. Staiga panūstu pasiimti, kol nevėlu, ir dar šį tą. Ir dar. Bet viso buvusio gyvenimo maiše ant kupros taigi neišsineši. Pagaliau - kam? Praeitis liausis kvėpavusi į pakaušį tik tada, kai, niekieno netrikdoma, neužgriozdinta daiktais, ramiai apsigyvens herbariume, kurį dabar vartau: antai kopūs-tiniai baltukai ir verpikai prieš daugybę metų tarp puslapių išleidę savo trynelius, skylėti ievų lapai, varputis - kadaise juo susikruvindavai pirštus ir lūpas - išbalęs į rūkomojo popieriaus juosteles. Noriu rūkyti.

Šaltinis: Danutė Kalinauskaitė, „Išregistruoti vaiduoklį“, kn. „Niekada nežinai“. Tituliniame skaitmeninės kopijos puslapyje: Vilnius, Baltos lankos, 2008. 2013 m. LNB skaitmeninimo projekto kopija, PDF 29–31; originalaus spaudinio puslapiai ir ISBN šioje kopijoje nenustatyti.

Prieš ištrauką sužinome, kad pasakotojos tėvai mirę, o jų namus apžiūrėti ji atsiveža Adolfą iš „Modern Houses“. Optom – urmu, viską kartu. Praba – tauriųjų metalų grynumo žyma, čia perkeltinis vertės matas. Herbariumas – džiovintų augalų rinkinys. Šioje skaitmeninėje kopijoje palikta „apsilaižy-sit“, „kopūs-tiniai“ ir „j dėžutę“; žodžiai spėjimais netaisyti.

Ar nauja pradžia reikalauja atsisakyti praeities?

Nauja pradžia dažnai įsivaizduojama kaip visiškai tuščias lapas. Atsikratę ankstesnių daiktų ar pakeitę gyvenamąją vietą, tikimės pakeisti ir save. Tačiau žmogus pradeda ką nors nauja su jau turimais įpročiais, jausmais bei patirtimi. Todėl svarbiau ne ištrinti praeitį, o atskirti, ką reikia keisti ir ką galima nusinešti toliau. Kalinauskaitės „Išregistruoti vaiduoklį“ parodo, kaip sunkiai toks vidinis pasirinkimas sutampa su paprastu sandorio sprendimu.

Pokytis gali perkurti ankstesnę patirtį jos visiškai nepanaikindamas. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ Auksės mintys ir artumas veikia Vasario požiūrį į kūrybą. Jo poezija keičiasi: vietoj subjektyviai apgaubtų gamtos vaizdų jis ieško paprastesnio žodžio ir atidesnio stebėjimo. Tačiau nauja kryptis išauga iš jo paties kūrybinių pastangų, o ne iš tuščios vietos. Pasikeitimas nereiškia, kad žmogus netenka visos ankstesnės savasties. Kalinauskaitės pasakotoja irgi negali tiesiog sutikti su pažadu nebeatpažinti senų namų. Būsimas interjeras Adolfui atrodo atsinaujinimo įrodymas, o jai daiktuose tebegyvena tėvų darbai ir prisiminimai. Tėvo drabužio kvapas, mamos receptas, seni šachmatai sudaro jos atpažinimo pasaulį. Išmesti visa tai reikštų atsisakyti ne vien nereikalingo turto, bet ir jai pačiai svarbių ryšių ženklų. Todėl naują pradžią pagrįsčiau suprasti kaip santykio keitimą. Kai kurie daiktai gali likti, kiti išnykti, bet sprendimas, kodėl ką nors saugome, turi priklausyti ir pačiam žmogui. Vien sklandus pašnekovo pasiūlymas dar negali pakeisti šio apsisprendimo. Pasiūlymas pažinti nebe senus namus, o naują nakvynės vietą su nuolaida šios spragos neužpildo. Jis net leidžia pajusti, kad praeities erdvė taps preke, į kurią jos buvusi šeimininkė bus kviečiama grįžti jau kaip klientė.

Kartu naujos pradžios nederėtų matuoti reikalavimu tuojau liautis jautus tai, kas skaudina. Seneka XI laiške Lucilijui rašo apie paraudimą ir pabrėžia, kad net išlavintas žmogus ne visus prigimties bruožus gali panaikinti. Šis pavyzdys kalba apie kūno savybę, tačiau padeda tikslinti patį pokyčio lūkestį: pastangos prasmingos ir tada, kai nepadaro žmogaus visiškai kitu. Kalinauskaitės veikėjos prisirišimas nėra Senekos aptariama savybė, bet jos situacijoje taip pat svarbu nereikalauti iš savęs neįmanomo rezultato. Ji lyg lengvai išsižada namų daiktų, o netrukus nebesupranta, kas čia smulkmenos ir kas ji pati. Prieštaravimas parodo, kad ištartas sutikimas dar nėra baigtas vidinis atsisveikinimas. Viltis apgyvendinti praeitį herbariume nusako kitą būdą su ja būti, bet atrankos pabaigoje nerandame įrodymo, kad darbas jau atliktas. Naują pradžią galima pasitikti ir su neišnykusiu liūdesiu. Priimti šį ribotumą nereiškia liautis veikti. Pasakotoja gali svarstyti pardavimą, rinktis smulkmenas ir ieškoti atminties vietos, net jei vienu metu dar jaučia nerimą. Veiksmas ir sunkus jausmas neprivalo vienas kito panaikinti. Tokia laikysena leidžia keistis nespaudžiant savęs suvaidinti, kad ankstesnis gyvenimas nieko nebereiškia.

Taigi pradėti iš naujo nebūtinai reiškia viską atmesti. Praeitis gali tapti medžiaga kitokiam gyvenimui, jei žmogus atsirenka jos ženklus ir pripažįsta savo pokyčio ribas. Kalinauskaitės scenoje naujas pastato pavidalas pažadamas lengvai, o namų prasmės klausimas lieka sunkus. Jį sprendžiant svarbus ne vien išorinis pasikeitimas, bet ir teisė palaipsniui suprasti, ką iš tikrųjų palieki.

Ar nauja pradžia reikalauja atsisakyti praeities?

Ne visada patys pasirenkame aplinkybes, nuo kurių teks pradėti kitą gyvenimo tarpsnį. Vienur tenka palikti namus, kitur prarandamas ankstesnis artimųjų bendrumas. Tokiais atvejais praeities negalima tiesiog susigrąžinti, bet tai dar nereiškia, kad ją būtina išsižadėti. Nauja pradžia gali remtis kitokiu atminties išsaugojimu ir anksčiau patirto rūpesčio pratęsimu. Svarbu atskirti gyvą ryšį nuo reikalavimo išlaikyti nepakeistą kiekvieną jo išorinį ženklą.

Atmintis gali rasti naują pavidalą, kai senojo pasaulio nebegalima atkurti. Kalinauskaitės fragmente namų daiktai vis dar stovi vietose, tačiau pasakotoja sako, kad pačių namų jau nebėra. Ankstesnio bendrumo neužtikrina nei baldai, nei sienose likę paveikslai. Dėžutėje saugomi pasirinkti tėvų daiktai rodo bandymą atsirinkti tai, kas padėtų išsaugoti asmeninį ryšį, nors viso gyvenimo maiše neišsineši. Visai kitokio smurto aplinkybėmis atminties tęstinumo ieškoma Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų scenoje. Keli kaliniai pasidalija vienu gautu kiaušiniu ir trumpam patiria bendrą šventę. Pasakotojas tik numano, kad juos galėjo sotinti ir šeimos bei tėvynės prisiminimai. Šis spėjimas išsaugo kiekvieno tylinčio žmogaus patirties paslaptį. Tačiau pats bendras veiksmas tikrai įvyksta, nors lagerio prievarta niekur nedingsta. Kalinauskaitės tekste komercinis pasiūlymas, priešingai, žada nebeatpažįstamą vietą. Pasakotojos smulkmenos vertingos todėl, kad naujose aplinkybėse vis tiek leistų atpažinti buvusį ryšį. Šie labai skirtingi tekstai leidžia suprasti, kad ryšiui ne visada būtinos buvusios gyvenimo sąlygos. Mažas ženklas ar bendras veiksmas gali pratęsti jo reikšmę. Tai nepanaikina praradimo, bet saugo nuo minties, kad už senojo gyvenimo ribų jau nebelieka nieko vertinga.

Praeities tęsinys gali būti ir elgesys, kuriuo atsiliepiame kitam žmogui. Jono Biliūno „Ubago“ pasakotojas prisimena Sabaliūno dosnumą vaikams: jo dalytą medų, švelnų glostymą. Dabar senolis pats prašo pagalbos, o pasakotojas jam duoda duonos. Ši ribota parama neatkuria prarastų namų ir neišsprendžia visos neteisybės, tačiau patirtas rūpestis tampa paskata rūpintis. Atmintis dėl to veikia dabartyje, o ne lieka vien branginamu praeities vaizdu. Biliūno pasakotoją veikia ir suvokimas, kad anksčiau gaudavo tai, ko dabar nepajėgia lygiaverčiai grąžinti. Todėl atmintis nėra vien patogus pasididžiavimas gražia vaikyste: ji sukelia nepatogumą ir pareigą atsiliepti. Tokį atsakomybės momentą galima perkelti į kitą aplinką, net kai senas santykių pavidalas jau pažeistas. Kalinauskaitės pasakotojos išsaugotas mamos pyrago receptas taip pat leidžia galvoti apie ne vien nuo pastato priklausantį paveldą. Jis pasirinktas kaip asmeniškai svarbus ženklas; ar ji pagal jį keps, šiame fragmente nepasakyta. Vis dėlto pats pasirinkimas rodo, kad visas ryšys neprivalo būti sutalpintas į nepakitusį būstą. Skaitytojas gali įžvelgti galimybę perduoti šeimos patirtį kitomis formomis. Tokia nauja pradžia nėra nei pareiga užmiršti, nei pažadas, kad kiekvienas daiktas visada paguos. Ji reiškia bandymą suteikti ankstesnei patirčiai vietą dabartiniuose sprendimuose.

Vadinasi, atsisakius dalies senųjų gyvenimo formų, nebūtina atsisakyti visos praeities. Atrinkti ženklai ir rūpestingi veiksmai gali tęsti ryšį tada, kai ankstesni namai nebesugrįš. Tačiau atminčiai reikia žmogaus pasirinkimo, jos neįmanoma sutvarkyti vien pažadu renovuoti pastatą. Naują pradžią palaiko gebėjimas perkelti prasmingą patirtį į dabartį, nepainiojant to su jau pasiektu išsilaisvinimu iš netekties.

Antrame variante mamos recepto panaudojimas įvardijamas tik kaip skaitytojui atsiverianti galimybė. Kepimo ar kitokio tokio tęsinio fragmentas nepasakoja. Praeities išsaugojimas neskelbiamas vienoda pareiga kiekvienam.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti maksimumai, modeliams balai neskirti.

Keturios pastraipos ir pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius bei antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos. Nacionaliniai kriterijai tokios pastraipų kvotos nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui.