Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar kūrybai pakanka meistriškumo?“ Remkis pateiktu Borgeso apsakymu ir tikslinga kultūrine patirtimi. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį, išplėtodamas du skirtingus argumentus.

Nuūžus Klontarfo mūšiui – jame norvegų puikybė buvo sutramdyta – Didysis Karalius kreipėsi į poetą, tardamas:

– Net ryškiausi žygiai, neįkūnyti žodžiais, pamažu išblėsta. Aš noriu, kad apdainuotum mano pergalę ir giesme mane pašlovintum. Aš būsiu tavo Enėjas, tu – mano Vergilijus. Ar manaisi galįs atlikti tokią užduotį, po kurios tapsim nemarūs?

– Taip, Karaliau, – atsakė poetas. – Esu olamas. Dvylika žiemų aš mokiausi eiliavimo meno. Mintinai moku tris šimtus šešiasdešimt temų, sudarančių tikros poezijos pamatą. Mano arfos stygose glūdi Alsterio ir Mansterio sagų ciklai. Man leidžiama vartoti pačius seniausius žodžius ir pinkliausias metaforas. Įvaldžiau slaptuosius rašmenis, apsaugančius mūsų meną nuo smalsių tamsuomenės akių. Galiu apdainuoti meilę, arklių vagystes, jūros keliones, karus. Žinau visų Airijos karališkųjų namų mitologinius protėvius. Perpratau žolių savybes, astrologiją, matematiką ir kanonų teisę. Nugalėjau savo varžovus viešose varžybose. Įgudau tarti piktažodžius, sukeliančius odos ligas, tarp jų – raupsus. Moku valdyti kardą ir tai įrodžiau tavo mūšyje. Tik viena dar nesu patyręs: dėkingumo už dovaną, kurią man duosi.

Karalius, greit pavargdavęs nuo ilgų ir svetimų kalbų, su palengvėjimu tarė:

– Ji laukia tavęs. Man ką tik pasakė, kad Anglijoje jau suokia lakštingala. Kai nustos lyti ir snigti, kai iš pietinių kraštų vėl grįš lakštingala, tu man perskaitysi savo šlovinamąją giesmę dvaro ir poetų kolegijos akivaizdoje. Duodu tau metus laiko. Galėsi nudailinti kiekvieną raidę ir kiekvieną žodį. O atpildas, kaip žinai, bus vertas mano karališkųjų įpročių ir tavo dvasingų darbo naktų.

– Karaliau, regėti tavo veidą – man geriausia dovana, – atsakė poetas, kuris kartu buvo ir dvariškis.

Žemai nusilenkęs, poetas išėjo jau miglotai nujausdamas eiles.

Praėjo metai, kupini epidemijų ir maištų; poetas perskaitė savo šlovinamąją giesmę. Jis deklamavo lėtai ir ryžtingai, nežvilgčiodamas į rankraštį. Karalius pritardamas linksėjo galva. Visi mėgdžiojo jo gestą, netgi tie, kurie susigrūdę prie durų, nesuprato nė žodžio. Pagaliau Karalius tarė:

– Aš priimu tavo kūrinį. Tai dar viena pergalė. Kiekvienam žodžiui tu suteikei tikrąją prasmę, o kiekvienam daiktavardžiui – epitetą, kurį jam davė pirmieji poetai. Visoje giesmėje nerasi nė vieno įvaizdžio, kurio nebūtų pavartoję senieji poetai. Mūšis – puikus karių kilimas, kraujas – kalavijo vanduo. Jūra turi savo dievą, o debesys pranašauja ateitį. Išmoningai susitvarkei su rimais, aliteracijomis, asonansais, ilgaisiais ir trumpaisiais skiemenimis, mokslingos retorikos rezginiu, meistriška metrų kaita. Jei visa Airijos poezija staiga žūtų – omen absit – ją būtų galima be nuostolių atkurti iš tavo klasikinės giesmės. Trisdešimčiai raštininkų liepsiu perrašyti poemą dusyk.

Kiek patylėjęs jis tęsė:

– Viskas gerai, bet niekas nepasikeitė. Kraujas nepradėjo greičiau tekėti gyslomis, rankos nepasigedo lanko, žmonės neišblyško. Niekas nesušuko karo šūkio, neatstatė krūtinės vikingams atremti. Praėjus metams, mes plosime kitai tavo šlovinamajai giesmei, poete. Imk šitą sidabrinį veidrodį kaip mūsų pritarimo ženklą.

– Dėkoju ir suprantu, – atsakė poetas.

Dangaus šviesuliai apskriejo savo šviesų ratą. Kai poetas pasirodė su savo rankraščiu, tik šįsyk trumpesniu, saksų miškuose vėl suokė lakštingala. Jis nedeklamavo iš atminties, o skaitė neryžtingai, praleisdamas kai kurias eiles, tarytum jas nevisiškai suprastų ar nenorėtų išniekinti. Poemos turinys buvo sudėtingas: tai buvo ne mūšio aprašymas, tai buvo pats mūšis. Puslapių karinėje sumaištyje šmėkščiojo Dievas, Trejybė viename asmenyje, mūšio apsėsti Airijos pagonys ir kariai, kurie šimtmečiais vėliau kausis Vyresniosios Edos pradžioje. Giesmės forma taip pat buvo neįprasta. Daiktavardžio vienaskaita valdė veiksmažodžių daugiskaitą. Prielinksniai skyrėsi nuo įprastinių. Šiurkštumą keitė švelnumas. Metaforos buvo atsitiktinės ar bent taip atrodė.

Karalius persimetė keliais žodžiais su jį supančiais literatūros žinovais ir prabilo taip:

– Apie tavo pirmąją giesmę buvo galima teigti, kad ji – laimingas sąvadas visų giesmių, kada nors užgimusių Airijoje. Ši pralenkia visas ankstesnes ir jas sunaikina. Ji stulbina, stebina ir akina. Neišmanėliai nėra jos verti, o žinovai – tuo labiau. Dramblio kaulo dėžutė saugos vienintelį jos egzempliorių. Bet iš plunksnos, parašiusios tokią didingą poemą, mes galbūt sulauksime dar didingesnio kūrinio.

Nusišypsojęs jis pridūrė:

– Mes esame legendos herojai, o legendose, kiek menu, svarbiausias skaičius – trys.

Poetas drįso sumurmėti:

– Trys stebuklingos dovanos, triados ir, žinoma, Trejybė.

Karalius tęsė:

– Paimk šitą auksinę kaukę kaip mūsų palankumo liudijimą.

– Dėkoju, aš supratau, – pasakė poetas.

Praslinko metai. Rūmų sargyba pastebėjo, kad poetas nieko neatsinešė. Su nuostaba stebėjo jį Karalius: poetas atrodė visai kitoks. Kažkas kitas – ne laikas – išvagojo jo veidą ir pakeitė bruožus. Žvilgsnis tarsi neregio žvelgė kažkur labai toli. Poetas paprašė Karaliaus pasikalbėti akis į akį. Dvariškiai pasišalino.

– Neparašei giesmės? – paklausė Karalius.

– Parašiau, – liūdnai atsakė poetas. – Geriau jau mūsų Viešpats Kristus man būtų užginęs ją parašyti.

– Gali perskaityti?

– Nedrįstu.

– Mano drąsos užteks mums abiems, – paragino jį Karalius.

Poetas perskaitė poemą. Ją sudarė viena eilutė.

Poetas ištarė ją garsiai, be įkvėpimo, bet ir jam, ir Karaliui eilutė nuskambėjo tarsi kokia slapta malda ar šventvagystė. Karalius nustebo ir suglumo ne mažiau nei poetas. Abu išbalę susižvalgė.

– Kai buvau dar jaunas, – pasakė Karalius, – aš išplaukiau į vakarus. Vienoje saloje mačiau, kaip sidabriniai kurtai mirtinai nuvarė auksinius šernus. Kitoje malšinome alkį stebuklingų auksinių obuolių aromatu. Trečioje aš mačiau ugninius mūrus. Pačioje tolimiausioje iš dangaus išsirietusi lanku krito upė, jos vandenimis plaukiojo žuvys ir laivai. Tai buvo stebuklai, bet jie neprilygsta tavo poemai, kurioje kažkaip glūdi visa, kas yra. Kokiais burtais ji tau apsireiškė?

– Kartą auštant, – atsakė poetas, – nubudau tardamas žodžius, kurių iš pradžių nesupratau. Tie žodžiai ir buvo poema. Jaučiu, kad nusidėjau, ir šiai nuodėmei turbūt nėra atleidimo.

– Tai, prie ko mes prisilytėjome, – sušnibždėjo Karalius, – vadinama Grožiu ir užginta žmonėms. Nūnai mūsų laukia atpildas. Jau dovanojau tau veidrodį ir auksinę kaukę; štai trečioji – paskutinė – dovana.

Ir jis įdėjo durklą poeto dešinėn.

Apie poetą mums žinoma tiek, kad jis iškart nusižudė išėjęs iš rūmų; apie Karalių – kad atsižadėjo savo karalystės ir tapo elgeta, klajojančiu Airijos keliais, ir daugiau niekad nepakartojo poemos.

Šaltinis: Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga: smulkioji proza“. Iš ispanų kalbos vertė ir komentarus parengė Linas Rybelis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 298–301. ISBN 9986-39-432-5.

Olamas – aukšto rango senosios Airijos poetas.

Omen absit – lotyniškas palinkėjimas, kad taip neatsitiktų. Šie žodžiai originale kursyvu; vertėjo išnašų skaitmenys iš literatūrinio kūno pašalinti.

Enėjo ir Vergilijaus vardai padeda Karaliui nusakyti poeto ir jo šlovinamo valdovo santykį. Apsakymo legendinė erdvė nėra tiksli istorinio mūšio kronika.

Ar kūrybai pakanka meistriškumo?

Kūrybiniai gebėjimai lavinami ilgai: mokomasi kalbos, formos, žanro ir ankstesnių kūrėjų atradimų. Tačiau išmanymas pats savaime dar nepaaiškina, kodėl vienas kūrinys žmogų sujaudina, o kitas palieka abejingą. Borgeso apsakyme „Veidrodis ir kaukė“ nepriekaištingai tradiciją išmanantis poetas sulaukia pagyrimo ir kartu naujo reikalavimo. Ši situacija skatina meistriškumą vertinti kaip būtiną atramą, kurios kūrybai ne visada pakanka. Svarbu ir tai, ką kūrėjas pats atranda bei kaip jo darbas pasiekia kitą žmogų.

Pirmiausia meistrystei reikia prasmingo santykio su tuo, ką norima pasakyti. Vien įmantrios priemonės gali uždengti patirtį, kuriai jos turėtų suteikti pavidalą. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ Auksė pripažįsta Vasario eilėraščių meniškumą, tačiau abejoja jų natūralumu. Klausdama, kam reikalingos priemonės, ji kreipia dėmesį į jų paskirtį, o ne tik į išradingumą. Pasakotojas rodo, kad Vasaris keičiasi ir dėl asmeninio artumo: jo santykis su gamta bei žodžiu tampa kitoks. Tai nėra visos simbolistinės poezijos pasmerkimas, veikiau konkretaus kūrėjo vidinis posūkis. Borgeso poetas taip pat gauna progą peržengti jau išmoktą repertuarą. Jo pirmoji giesmė nepriekaištingai atkartoja paveldėtus vaizdus, bet Karalius pasigenda poveikio žmonėms. Antrojo kūrinio neįprasta gramatika ir nenuspėjamos metaforos jau rodo naujos raiškos ieškojimą. Abu pavyzdžiai leidžia teigti, kad priemonių vertę išryškina jų santykis su patirtimi. Kūrėjas turi rasti priežastį pasirinkti būtent tokį vaizdą ar ritmą. Vien galėjimas parodyti, kiek daug moki, šio pasirinkimo dar nepagrindžia. Šiuo požiūriu svarbus ir Auksės klausimas apie skaitytoją: kam reikės spėlioti miglotas prasmes? Jos atsakymas nėra vienintelė galima estetinė programa, tačiau klausimas priverčia Vasarį svarstyti savo pasirinkimų pagrindą. Borgeso poeto išbandymas panašiai prasideda tada, kai jau turimas mokėjimas susiduria su kito žmogaus lūkesčiu.

Kita svarbi kūrybos sąlyga yra gebėjimas pasidalyti atradimu. Senekos VI laiške Lucilijui mokėjimas ir išmintis siejami su draugyste: autorius nenorėtų turėti žinojimo, kurį privalėtų laikyti vien sau. Laiške taip pat teigiama gyvo bendravimo ir pavyzdžio vertė. Nors kalbama apie dorinį tobulėjimą, ši mintis padeda svarstyti meninį santykį: gavėjas nėra vien atlygio skyrėjas. Jis gali padėti kūrėjui suprasti savo atradimą. Borgeso legendoje pirmosios giesmės klausytojai pritaria net nesuprasdami, todėl jų elgesys dar neįrodo tikro ryšio. Vėliau Karalius tampa išskirtiniu poeto pašnekovu, tačiau paskutinė patirtis juos abu sukrečia ir lieka uždara. Senekos laiškas siūlo dalijimosi siekį, o apsakymas atskleidžia jo ribą. Šis skirtumas svarbus: kūrinio stiprumas ir gebėjimas jį perduoti ne visada didėja vienodai. Meistriškas žmogus dar turi klausytis, kam ir kokiomis aplinkybėmis kalba. Kartu klausytojui tenka pastanga suprasti, o ne vien pakartoti įtakingesnio vertintojo palankų gestą. Abiem pusėms skirtas darbas neleidžia kūrybos sėkmės sutapatinti su vienu gerai atliktu techniniu veiksmu.

Taigi kūrybai meistrystė suteikia raiškos galimybių, tačiau jos vertė atsiskleidžia per asmeninį atradimą ir santykį su kitu žmogumi. Išmoktos priemonės turi padėti išreikšti patirtį, o pritarimas turėtų kilti iš dėmesingo susitikimo su kūriniu. Borgeso legendos pabaiga primena, kad toks susitikimas gali būti sudėtingas ir nevisiškai perduodamas. Iš jos negalima daryti taisyklės, jog stiprus menas būtinai pražūtingas; galima kelti klausimą, kaip savo atradimui ieškoti atsakingos raiškos.

Ar kūrybai pakanka meistriškumo?

Meistrystė padeda kūrėjui valdyti medžiagą: tiksliai pasirinkti žodį, išlaikyti ritmą ar nuosekliai plėtoti siužetą. Vis dėlto kūrinio vertė priklauso ir nuo to, kokį žvilgsnį šios priemonės atveria. Galima tobulai pakartoti žinomą sprendimą, bet nepastebėti to, kas turėtų paskatinti naują klausimą. Svarstydamas, ar kūrybai pakanka meistriškumo, manyčiau, kad ją papildo vaizduotė ir savarankiškas vertinimas. Pirmoji leidžia kitaip pamatyti pasaulį, antrasis padeda išvengti patogaus, tačiau tuščio pritarimo.

Kūryba įgyja jėgos, kai gerai valdoma forma padeda išjudinti nusistovėjusį sprendimą apie žmogų. Jurgio Savickio „Vagyje“ tai daroma keičiant pasakojimo artumą vaiko patirčiai ir pasitelkiant ironiją. Suaugusiojo vadinimasis įstatymus išmanančiu ūkininku gretinamas su smurtu, todėl skaitytojui neužtenka priimti šeimininko savęs vertinimo. Vaikas taip pat parodomas sudėtingai: iš pradžių pats erzina surištą vagį, o vėliau, išvydęs mušimą, nusprendžia jį išlaisvinti. Ši kaita įtikinama todėl, kad pasakotojas leidžia patirti prieštaravimą, užuot veikėjus iškart padalijęs į vienodus dorovinius pavyzdžius. Meninis išmanymas čia tarnauja naujam supratimui. Borgeso „Veidrodyje ir kaukėje“ pirmosios giesmės publika elgiasi priešingai: mėgdžioja Karaliaus linkčiojimą net nesuprasdama žodžių. Toks pritarimas nereikalauja savarankiškos patirties. Todėl meistrystės nepakanka ir kūriniui vertinti. Reikia skaitytojo arba klausytojo, kuris galėtų pastebėti, kaip kūrinys keičia jo žvilgsnį, ir pagrįstų savo sprendimą konkrečiomis detalėmis, o ne vien autoriteto nuomone. Tokį Savickio kūrinio veikimą sustiprina pabaiga: paleistas vagis vėl sugaunamas, tačiau vaiko gailestis dėl to nepanaikinamas. Meninė forma išlaiko ir atskirą žmogaus pasikeitimą, ir sudėtingą tikrovę, kurioje jis įvyko. Skaitytojui tenka suprasti šį skirtumą, užuot tikėjusis patogios baigties, patvirtinančios kiekvieną gerą poelgį.

Vaizduotė taip pat leidžia iš turimos medžiagos sukurti netikėtą ryšį. Henriko Radausko „Mūzoje“ siuvėja išeina iš paveikslo, gėlė pragysta, o kanarėlė ima žydėti. Eilėraštyje tiksliai išdėstyta veiksmų seka sujungia skirtingų menų bei jutimų pasaulius. Šie virsmai nėra kasdienybės faktų ataskaita: jie leidžia patirti kūrybos galią perkurti įprastus santykius. Pabaigoje akmuo diktuoja vyrui, todėl įkvėpimas nepateikiamas kaip vien sąmoningai valdomas autoriaus planas. Borgeso apsakymo antroji poema taip pat išjudina įprastą kalbą: jos gramatinės formos stebina, o metaforos atrodo atsitiktinės. Įgūdžiai nepanaikinami, bet pritaikomi dar nepatirtai tvarkai. Vis dėlto naujumas savaime nėra galutinis vertės įrodymas. Legendoje paskutinės eilutės nežinome, tad galime aptarti tik pasakotojo perteiktą poveikį ir veikėjų vertinimus. Meninė vaizduotė išplečia supratimo galimybes, tačiau jos rezultatas vis tiek prašo atidaus skaitymo. Toks požiūris leidžia vertinti tiek išradingumą, tiek tai, ką konkretus kūrinys iš tikrųjų atveria. Radausko eilėraštyje virsmai perteikiami nuosekliais veiksmažodžiais, todėl neįprastumas turi aiškią raiškos atramą. Tai leidžia įgūdį ir vaizduotę laikyti viena kitą veikiančiomis kūrybos sąlygomis. Atsisakyti mechaniško kartojimo dar nereiškia atsisakyti kruopščiai pasirinktos formos.

Vadinasi, kūrybai reikia įgūdžio, kuris įgalintų sumanymą, ir vaizduotės, kuri suteiktų jam savitą kryptį. Kūrinį priimančio žmogaus savarankiškumas taip pat svarbus: vien aplodismentai neatskleidžia, kas buvo suprasta. Savickio pasakojimo perspektyva ir Radausko meniniai virsmai rodo skirtingus būdus išplėsti matymą. Borgeso legenda šalia jų iškelia ribą, prie kurios vertintojas turi pripažinti nežinąs visko apie kūrinio poveikį. Meistriškumas lieka atrama, o ne baigtu atsakymu į kiekvieną kūrybos klausimą.

Pirmas variantas jungia autentišką raišką ir dalijimąsi; antras – meninę vaizduotę bei savarankišką skaitymą.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.