Užduotis. Remdamiesi pateiktu Juditos Vaičiūnaitės eilėraščiu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar kasdienybė gali žadinti nuostabą?“ Aptarkite, kas padeda pastebėti pažįstamos aplinkos įvairovę ir kas gali šį patyrimą riboti.

Dar tuščia. Dar sustingę praeitim tos mūro sijos.
Bet langas prasivers. Ir bokšto laikrodis išmuš…
Ir piešinys didės ir plėsis, sujudės atgijęs,
kaip kadras miesto filme nusidrieks prieš mus.

Jis duonos šiluma padvelks – sustos mašinos dengtos.
Jis žingsniais suvirpės –
    kasdien vis tais pačiais, kasdien kitais…
Tuojau ateis čia kiemsargiai, laiškanešiai, studentai,
Dažytojai, kreida ir saule išsitepę, tuoj ateis.

Į pilkas dulkes bus vaikų klegėjimas pabertas,
ir debesys balti prie čerpinių stogų pridžius…
Ant grindinio susės čia dailininkai su molbertais,
ir šeimininkės neš daržovių perkrautus krepšius.

Į šitą piešinį aš įeinu daugybę kartų
kasdien per dūlančias plytas –
   ir palydėta, ir viena…
Kasdien pro šitą seną siaurą arką
naujai nuskaidrinta erdve atsiveria diena.

Šaltinis: Judita Vaičiūnaitė, „Poezija. Eilėraščiai“, 2012 m. skaitmeninė atranka, PDF p. 19; ISBN 978-5-430-05994-1. Titule: „Skaitmeninta iš Juditos Vaičiūnaitės knygų“.

Prierašas po pavadinimu. (M. Bulakos sangvino piešinys)

Žodžiai. Sangvinas – raudonai rudos spalvos piešimo kreidelė; molbertas – stovas tapomam paveikslui laikyti; dūlantis – pamažu yrantis, byrantis. Išlaikyta pasirinkto 2012 m. skaitmeninio liudijimo rašyba ir skyryba.

Ar kasdienybė gali žadinti nuostabą?

Nuostabą dažnai siejame su pirmą kartą pamatyta šalimi ar retu įvykiu. Tačiau pažįstama aplinka taip pat turi dalykų, kurių dar nesame pastebėję. Juditos Vaičiūnaitės „Pilies skersgatvyje“ sena arka kiekvieną dieną atveria gyvą miesto erdvę. Manau, kasdienybė gali žadinti nuostabą, kai įžvelgiame pasikartojančio gyvenimo įvairovę ir skiriame laiko patys įsižiūrėti į tai, kas mus supa.

Pirmiausia nuostabą gali sukelti atpažintas sudėtingas paprastų veiksmų ritmas. Kristijono Donelaičio „Metų“ pavasario pradžioje bundančią gamtą sudaro daugybė skirtingų gyvūnų. Vabzdžiai, paukščiai, vorai ir plėšrūnai sugrįžta prie savo veiklų. Pasakotojas pastebi jų balsus, maisto paiešką ir būsto tvarkymą. Ypač išplėtota gandrų poros scena: radę apgadintą lizdo aplinką, abu imasi taisyti, paskui susiranda maisto. Jų darbams suteiktas šeimininkiškas pavidalas leidžia skaitytojui pažvelgti į pažįstamą pavasarį atidžiau. Kartu išlieka skirtumas tarp gamtos stebėjimo ir pasakotojo mokymo: jo kreipinys žmogui ragina pasitenkinti bei dėkoti Dievui. Šio religinio aiškinimo nereikia paversti vien šiuolaikine gamtos pamoka. Vaičiūnaitės miesto gyvybė taip pat atsiranda iš daugelio paprastų veiksmų. Numatomi kiemsargių, laiškanešių bei studentų atėjimai, dailininkų susėdimas ir nešami krepšiai. Tai veiklos, kurias galima laikyti savaime suprantamomis, kol nepajuntamas jų kuriamas bendras vaizdas. Duonos šiluma ir vaikų balsai suteikia jam jutiminį artumą. Donelaičio pavasaris bei Vaičiūnaitės diena remiasi pasikartojimu, bet kiekvienas tekstas parodo savitas jo detales. Nuostaba kyla tada, kai kasdienį ritmą pradedame suvokti kaip daugelio gyvybių ar žmonių bendrabūvį, vertą atskiro dėmesio.

Kita nuostabos sąlyga – paties žmogaus noras stebėti, o ne manyti jau viską žinant. Sigito Gedos „Vakare prie televizoriaus“ kalbėtojas iš pradžių džiaugiasi ekranu: jis gali matyti pasaulio vaikus, gėles, mėnulį ir sniegą. Palyginimas su pasaulio knyga perteikia atradimo džiaugsmą. Tačiau žodis „rodos“ greta teiginio apie visko matymą leidžia suabejoti tokios aprėpties pilnumu. Vėliau primenama, kad tikra gėlelė auga kitaip, ir išsakomas noras pasaulį stebėti pačiam. Pabaigos išlyga apie vakarą išsaugo žaismingumą, todėl eilėraščio nereikia skaityti kaip paprasto visų ekranų draudimo. Jis skatina pastebėti skirtingus pasaulio patyrimo būdus. Vaičiūnaitės kalbančioji šią mintį papildo savitu judesiu: į piešinį ji įeina kasdien. Tai poetinis pažįstamos vietos ir meno vaizdo susitikimas, o ne pažodinis persikėlimas į popierių. Kartojamas ėjimas parodo galimybę grįžti prie tos pačios vietos ir rasti naują santykį su ja. Ekrano ar piešinio sukeltas susidomėjimas gali tapti tokio dėmesio pradžia. Vis dėlto už jį atsakingas pats stebėtojas: vien vaizdų gausa dar nereiškia, kad pažįstama aplinka iš tikrųjų pažinta. Abu poetai palieka vietos vaizdo teikiamam džiaugsmui. Skiriasi jo tęsinys: Gedos kalbėtojas nori išeiti stebėti pasaulio, Vaičiūnaitės kalbančioji savo kasdienį kelią atpažįsta per meno kūrinio atvertą perspektyvą. Kasdienybės nuostabai reikia gyvo, klausiančio žvilgsnio.

Taigi kasdienybė gali stebinti savo įvairove ir suteikti progą kitaip patirti pažįstamą aplinką. Paprasti darbai bei gamtos ritmas atsiveria, kai pastebime konkrečias jų detales. Vaizdas taip pat gali paskatinti atrasti, jeigu po jo lieka smalsumas stebėti pačiam. Toks santykis negarantuoja nuolatinio susižavėjimo, tačiau leidžia nesutapatinti dažno matymo su išsamiu pažinimu.

Ar kasdienybė gali žadinti nuostabą?

Kasdien aplankoma vieta kartais tampa tik tarpu tarp dviejų užduočių. Skubėdamas žmogus gali nepastebėti nei jos garsų, nei savo jausmo joje. Todėl klausimas apie kasdienybės nuostabą susijęs ir su tuo, kiek erdvės skiriame patyrimui. Vaičiūnaitės eilėraštis „Pilies skersgatvis“ leidžia teigti, kad nuostaba galima per jutiminį artumą ir savą, nuo nuolatinio skubėjimo atlaisvintą žvilgsnį.

Nuostabą padeda patirti gebėjimas aplinką suvokti keliais pojūčiais. Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje prisimenamas ėjimas į mišką apima regėjimą, uoslę, klausą ir širdies būseną. Pasikartojantis kreipimas į tai, kur žmogus žiūri, ką uodžia ar girdi, išplečia pažįstamos vietos įspūdį. Samanos lyginamos su patalais, grybai ir medžiai atpažįstami pagal daugybę pavidalų. Šie konkretūs vardai rodo ilgą ryšį su aplinka: grožis atsiveria skiriant vieną augalą nuo kito. Tačiau toks prisiminimas iškyla po kelmuotų kalnų vaizdo. Pradiniai klausimai apie prapuolusį grožį neleidžia visos ištraukos paversti dabartinio klestėjimo aprašymu. Atidus prisiminimas stiprina ir praradimo suvokimą. Vaičiūnaitės eilėraštyje jutiminė gausa taip pat pakeičia sustingusį pradinį vaizdą. Duonos šiluma siejama su numatomu mašinų sustojimu, žingsniai suvirpina piešinį, o klegėjimas pripildo pilkas dulkes. Eilėraščio kalba leidžia įprastą gatvę patirti iš arti, nors pats nurodytas piešinys yra regimasis kūrinys. Abu tekstai parodo, kad nuostabai gali pakakti pažįstamos vietos, kai ji išsamiai juntama. Retorinis klausimas apie mišką, dangų ir rojų parodo itin stiprų prisiminimo poveikį. Skaitytojas kviečiamas suprasti patirtą pakylėjimą, o ne nustatyti geografinę dangaus vietą. Panašiai Vaičiūnaitės įėjimas į piešinį perteikia santykį, kuriam nepakanka pažodinio aiškinimo. Kartu jų laiko perspektyvos moko tikslumo: Baranausko miškan grįžtama atmintimi, o Vaičiūnaitės miesto gyvenimas numatomas ir susiejamas su pasikartojančiu ėjimu.

Vis dėlto pojūčiams atsiverti reikia laiko ir galimybės galvoti savais žodžiais. Marcelijaus Martinaičio eilėraštyje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ kalbėtojas nuolat dirba jos laukus ir taiso stogus, tačiau sako jos taip ilgai nematęs. Šis prieštaravimas leidžia skirti gyvenimą vietoje nuo laisvo jos patyrimo. Kartojami darbai vargina akis ir galvojimą; svajojama užsidirbti sekmadienį, kad būtų galima galvoti. Noras atsigulti žolėje ir padėti rankas ant žemės suteikia poilsiui konkretų kūno pavidalą. Tai trokštama galimybė, kurios eilėraštis nepaskelbia jau įvykusia. Kukučio patirtis leidžia kritiškai žiūrėti į reikalavimą visada stebėtis: nuovargis ir būtinybės gali tam trukdyti. Vaičiūnaitės pasikartojantis „kasdien“ atveria kitokią perspektyvą. Seną arką pereinanti kalbančioji gali patirti naują dienos atsivėrimą net būdama viena. Vis dėlto tekste nepasakyta, kad taip privalo jaustis kiekvienas miesto gyventojas. Šių kūrinių gretinimas padeda kasdienybės nuostabą laikyti prasminga galimybe, kuriai reikia asmeninės erdvės. Įsitraukimą palaiko dėmesys pojūčiams ir laikas suprasti, ką jie mums reiškia. Tai ypač svarbu pasaulyje, kuriame žmogaus vertė lengvai sutraukiama į atliktų darbų kiekį.

Vadinasi, kasdienybė gali žadinti nuostabą, kai turime progą ją patirti ir apmąstyti. Jutiminis artumas atveria pažįstamos vietos įvairovę, o laikas sau leidžia susidaryti savą žvilgsnį. Kartu nuostaba gali susipinti su praradimu ar likti tik trokštama. Pripažindami šias aplinkybes, tiksliau suprantame ir jos vertę, ir galimybes ją patirti.

Pirmas variantas atsako per pasikartojančio gyvenimo įvairovę ir stebėjimą. Antras – per jutiminį artumą ir laiką savam žvilgsniui.

Pateiktas eilėraštis svarstomas tiksliai: piešinio gyvybė numatoma, paskui susiejama su kalbančiosios ėjimu. Įžangos mintį plėtoja dvi skirtingos priežastys; išvada jas sujungia. Vardas ar bendras teiginys apie gamtą nepakeičia konkretaus kultūrinio argumento.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti maksimumai, pavyzdžiams įverčiai nesuteikti.

Keturių pastraipų sandara ir kontekstų tvarka yra šios bibliotekos mokymosi atramos: pirmoje dėstymo pastraipoje pasitelkiamas A kurso privalomas autorius, antroje – kitas autorius. Oficialūs kriterijai tokios kvotos nenustato. Suskleidžiami nukreipiamieji klausimai skirti pasirenkamai B kurso pagalbai.

Patikrink, ar argumente aiškios nuostabos sąlygos ir literatūrinio pavyzdžio laikas. Kukutis dar tik nori poilsio, o Baranausko miškas iškyla prisiminime.