Užduotis. Remdamiesi pateikta Žemaitės komedijos „Trys mylimos“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar gražūs žodžiai padeda pažinti žmogų?“. Aptarkite kalbos, poelgių ir pasitikėjimo ryšį.

Aktas pirmas.

Ukiška troba, duris dvejos i lauką ir šalyje, stalas, kelios kėdės, lova ukiškai pataisyta, per lovą laikrodėlis, ant sienu šventuju paveikslai, pas langą veidrodis.

SCENA I.

(Liudvikas vienas dairosi troboje, priėjęs prie lovos nusikabina laikrodėli, pažiurėjęs prisideda prie ausies. pasiklauso. užsuka ir atgal pakabina, paskui prieš veidrodi uostus sukinėdams šneka).

Liudvikas: Kaip nemylėti toki?... Jaunosios kaip jaunosios, nėra dyvo, bet ir ta senė... Ar bereikia didesnio juoko... tris vilioti, tris mylėti, o tokioje paslaptyje... jau arti metu o dar nėko nėviena nenumano apie kitas... (vaikščiodams) kol galima naudosius... o kaip jau matysiu blog’... pasigrobęs savo Barbelę.....papukšt ant Kaukazo... brolis rašė... tuomet papus man i nosi... tuo tarpu pinigus ir pinigus smaukti kiek tik galima... (muždams sau i kaktą) reikia gudrystės... galvoti.

SCENA II.

(ieina Domicėlė bažnytiniais drabužiais apsidariusi, skepetuku ant galvos, ryšelis rankoje).

Domicėlė (i Liudviką): Ar tu dar čia? Aš maniau kad rėdais su mumis eiti i bažnyčią .. męs jau pasitaisėme... skubėk palauksime.

Liudvikas (artindamos meilai): Bepigu, kad tu viena eitumei nėkaip nelikčiaus ... dabar, vyresnioji sykiu velkasi, ką mačys, nė pasišnekėti negausime... dabos mus kaip žandaras...

Domicėlė: Gailu... Kad buč žinojusi, jog tu neeisi, buč ir aš likusi namie... teip man nesmagu be tavęs... ir pinigu turiu, žadėjai kažiką pirkti...

Liudvikas: Tu pati numanai kokia bus mano širdis kol tavęs sulauksiu, bet nėkaip negaliu išeiti... Raudys pagrėbė arklius reikia atvaduoti... dykai neduoda... jeigu turi pinigu paskolink man ligi vakaro.

Domicėlė: Gal tau reikia daugiau, o aš rubli teturiu... dar truputi smulkiu... ar užteks rublio?

Liudvikas: Ką padarysi, duokš nors tiek... tik nesakyk nėkam.. jeigu turi dar smulkiu, nupirk man tabakos... (imdamas rubli) Ak tu Dieve! Ilga diena šiądien bus be tavęs.

Domicėlė (tyliai ir greitai): Daržinėje dokle rasi obuliu, grušu, valgyk... tik neparodyk mamai, (balsiau) norėjau, kad eitumei su manim bent pasirokuoti: Kas bus iš mudvėju meilės?... Ar ilgai teip tęsivos?.

Liudvikas (nustebęs): Ar ilgai? Ne syki tau sakiau: Grabo lenta mus beperskirs... dar neitiki?... Galvą man tekertie, o tavęs nemesiu...

SCENA III.

(Petronėlė veria, duris, Liudvikas atšoka atbulas).

Petronėlė (teip-pat apsidariusi): Skubėkime! pavėluosime, kur jau saulė iškilo... (prieš veidrodi, taisydama ant galvos skėpetėli) Domicėl! Dar nepaskynei rutu... skubėk... (Domicėlė išbėga).

Petronėlė (i Ludviką): O tu netaisais sykiu eiti?... Žiurėk (rodo makiuką) mat kaip klausau tavo isakymo.

Liudvikas (atsiduksėjęs meilindamos): Pliš mano širdis šiąndien be tavęs... Nelaimė... Raudys pagrėbė arklius... neturiu kuo atvaduoti... mamos bijau...

Petronėlė: Nesmagu man be tavęs eiti... Ar tai žinia, buč ir aš namie buvusi... eikim sykiu...

Liudvikas: Kas išto? Mažoji sykiu velkasi... dabos mus kaip sargas... verčiau paskolink man pinigu arkliams atvaduoti. Neišsiplepėk Domicei, kad mama nedasižinotu...

Petronėlė: Turiu tris rublius... te tau du, (duoda) ar užteks? (tyliau) Kamaroje ant girnu rasi varškėtu piragiuku... tik nepasirodyk mamai...

Liudvikas (prisimeilindamas): Šiandien be tavęs diena bus man amžiai... Kaip aš tave myliu!

Petronėlė: Vis ta pati ir ta pati giesmė „myliu ir myliu...“ juk ir aš tave myliu nė už Kozerio neinu par tave... bet kuomet bus galas vien tik žodžiams. Turime pasišnekėti... turime pasirupinti, ilgumu turi ir mama dasižinoti ..

Liudvikas (net pašokęs): Ar pašėlo?! Dėl Dievo meilės, turėk kantrybę... nesakyk nėko. Mama mus perskirs... O aš be tavęs negalėčiau ilgai gyventi... Ne syki girdėjai mano prisiegas... Nebent sykiu su tavim i grabą gulčiau... o kol tu gyva niekaip neskirsuos... (nori apsikabint, Domicėlė duris veria, Ludvikas atšoka).

Domicėlė: Einam... šit rutos... (metė rutas ant stalo).

Petronėlė (imdama rutas i Liudviką): Męs ilgai netruksime (i Domicėlę) eiva... (išėjo).

Liudvikas (vienas): Keliaukite sau besveikos!... Tris rublius beveizint turiu... ir piragiuku, bepigu dar ši kartą su gera galva; (prieš veidrodi) meilės pinigu ir pavalgyti. (Liudvikas sėdasi).

SCENA IV.

Motyna (iėjusi žiurėdama pro langą): Atsikratei nuo mergu... išėjo vienos? Norėjo ir tave išsivesti? (priėjusi, apkabina Liudviko galvą) Kur aš buč dingusi viena per dieną?

Liudvikas (bučiuodamas jos ranką): Neklausiau Kaip saulės užtekančios laukiau, kuomet galėčiau vienas su tamstu pabuti... matai kaip aš čia tamsta myliu...

Motina: Bene tu teisybę kalbi? Tu jaunas, gražus, bene gali mane seną mylėti? (juokias žiurėdama i akis, sėdasi greta).

Ludvikas: Nėkai man jaunos, niekai man gražios, nusispiaut prieš tamstą... atsitolinus turbut prisieitu mirti...

Motina (juokdamos): Kaip yra sakoma: kam duktė, o kam motina patinka... vienudu palikom be baimės pasišnekėsiva...

Ludvikas: Rėtai teprisieina tokia lai-laiminga valandėlė... buryje ir pasižiurėti nedrąsu... rodos ir supras...

Motyna: Mano mergos dar nėko nenumano, nedaboja mudvieju.. vienu-sykiu dasižinos gaunančios patėvi... Tyčia liepiau šiandien tau buti namie, nes noriu pasirokuoti. Kaip čia mudu apsivesiva? Reik jau nors syki tą paslaptinę meilę užbaigti...

Ludvikas (nusigandęs, net akis pabalinęs:) Užbaigti?!... Sakai apsiženyti?! (atsitekėjęs). Tuomet laimingas... mylėti ir mylėti visą amžiu... tikt mane vis baimė ima... ką tos tamstos dukteris sakys (liudna) Varstys mane akimis, šaudys žodžiais... labiau vyresnioji... pasigailėk dar manęs pasitęskiva bene nutekės nors viena (bučiuoja motynai abi ranki).

Motyna: Pagavai man iš burnos žodi ir aš vis laukiu bene paims Kozeris bet kas žino... Petronė pučiasi, o Kozeris, kaip man rodos, prie Domicės linksta, bet aš neleisiu skirstyti.. vyresniąją turi imti... Domicėlė lėtesnė, paspės..

Ludvikas: Nėko nepadarysi, Kozeris neims nė katros be pinigu... mažiausiai reikalaus koki pusantro šimto...

Motyna (karštai): O tai, aš duosiu du šimtu... dar man liks trečias antrajai, paskui daugiau susidėsiva... (juokdamos). Juk tu Liudvel nežinojai, kad aš turiu pinigu?

Liudvikas: Kam man tos žinios... turtai man nė po kam prieš tamstą...

Šaltinis: Žemaitė, „Tris mylimos. Komedija trijuose aktuose“. Išleista su pagelba So. Bostono Darbininkiškos Kuopos. South Boston, Mass.: Spauda K. W. Gedemino, 258 Broadway, 1907. LNB ePaveldas egzempliorius C1B0002995172, 56 skaitmeniniai puslapiai; pjesė baigiasi p. 53..

Veikėjai ir situacija. Kyverienė yra našlė, Petronėlės ir Domicėlės motina, o Liudvikas – samdomas berniukas. Skaitytojas nuo pradžios girdi jo slaptą sumanymą; kiti veikėjai šio monologo negirdi. Ištrauka baigiasi IV scenos pradžioje, pasibaigus Liudviko replikai. Išlaikyta 1907 m. leidimo rašyba; Liudvikas ir Ludvikas, Motyna ir Motina yra to paties veikėjo vardo ar įvardijimo variantai.

Ar gražūs žodžiai padeda pažinti žmogų?

Gražūs žodžiai gali padrąsinti, išreikšti artumą ir padėti žmogui pasijusti priimtam. Jų reikia santykiams, tačiau vien iš malonaus kalbėjimo sunku spręsti apie kalbančiojo ketinimus. Manau, pažinti žmogų padeda ryšys tarp jo žodžių, aplinkybių ir poelgių. Kartais pats šio ryšio trūkumas tampa vertinga žinia: išgirdę daug pažadų, pradedame klausti, ką jie reiškia kito gyvenime ir kuo yra pagrįsti.

Žemaitės komedijos „Trys mylimos“ pradžioje Liudvikas kiekvienai moteriai žada išskirtinę meilę, tačiau žiūrovas iš monologo jau žino jo siekį gauti pinigų. Vėlesni žodžiai vertinami turint šią papildomą informaciją. Abiem dukterims jis kartoja pasakojimą apie Raudžio paimtus arklius, prašo paskolinti ir ragina tylėti. Gauti pinigai ir siūlomi gardėsiai parodo apčiuopiamą jo kalbos naudą. Jei girdėtume tik vieną pokalbį, galėtume supainioti artumo raišką su tikru įsipareigojimu. Visa scenų seka parodo pasikartojantį veikimo būdą. Panašų vertinimo sunkumą atskleidžia Jurgio Savickio „Vagis“. Vaikas girdi, kad tėvas geras, tačiau pamato jo smūgius surištam žmogui. Net malonus kreipinys į vagį ir pasiūlymas pavalgyti virsta pašaipa. Įprastas gerumo įvaizdis ima neatitikti konkretaus veiksmo, ir vaikas pasiryžta atlaisvinti surištą vagį. Jis pats dar bijo dėl tėvo, tad jo moralinis sprendimas nėra iškart viską supratusio suaugusiojo laikysena. Abu kūriniai rodo, kaip vertinimą keičia stebimas elgesys. Graži frazė gali atskleisti, kokį santykį žmogus nori parodyti, bet jos patikimumui reikia platesnės patirties. Liudviko priesaikas sumenkina jo paties atviras skaičiavimas, o Savickio šeimininko tariamą vaišingumą paneigia skriauda. Pažinimas prasideda pastebėjus tokį neatitikimą ir suteikus jam reikšmę.

Tačiau santūri, net savo ribotumą pripažįstanti kalba kartais pasako daugiau už didelį pažadą. Jono Biliūno „Ubage“ pasakotojas sutrinka pamatęs elgetaujantį Petrą Sabaliūną, kadaise dosniai dalijusį medų. Atsiminęs šį gerumą jis duoda duonos ir atsiprašo negalįs padėti daugiau. Jo žodžiai rodo nejaukumą, tačiau poelgis liudija pastangą atsiliepti į sutiktą žmogų. Duonos riekė palengvina dabartinį vargą, nors senelio gyvenimo padėtis lieka nepakitusi. Pasakotojo ribota pagalba dėl to nepraranda reikšmės. Be to, ir Sabaliūnas pasiteirauja jo sveikatos, tad pokalbyje išlieka abipusis dėmesys. Toks santykis leidžia tiksliau įvertinti Žemaitės Liudviko kalbą. Motinai jis tvirtina, kad jos turtai prieš ją pačią nieko nereiškia, nors prieš tai džiaugėsi pinigų gavimo galimybe. Maloni frazė slepia tikslą, kurį žiūrovas jau girdėjo. Biliūno pasakotojas, priešingai, savo galimybių neišpučia ir jas papildo konkrečiu veiksmu. Šie pavyzdžiai leidžia atsargiau vertinti pirmą įspūdį. Pasakotojas pradžioje net klausinėja senelį ne itin jautriai, paskui pats suvokia tokio elgesio keblumą. Taigi žmogų pažįstame ir iš pastangos pataisyti savo santykį, nors visos nelaimės jis negali pašalinti. Vertinant svarbiau matyti, kaip kalbantysis elgiasi susidūręs su kito poreikiu, ar pripažįsta savo ribas ir ar jo pažadas vėliau turi tęsinį. Rūpestingumas gali pasirodyti kukliai, o iškilminga meilės priesaika likti naudingu vaidmeniu.

Taigi gražūs žodžiai padeda pažinti žmogų tiek, kiek leidžia suprasti jo santykį su kitais ir gali būti sugretinti su veiksmais. Jie vertingi, tačiau patys savęs nepatvirtina. Literatūriniai pavyzdžiai moko pastebėti pažado ir poelgio ryšį, išgirsti nuoširdų ribų pripažinimą ir neskubėti spręsti vien iš malonaus įspūdžio. Tada kalba tampa viena iš pažinimo atramų.

Ar gražūs žodžiai padeda pažinti žmogų?

Žmogus gražiais žodžiais dažnai išsako tai, ką kitam sunku išgirsti kasdienėje tyloje: kad šis jam rūpi, kad nėra paliktas vienas. Todėl abejoti kiekvienu paguodos sakiniu reikštų prarasti svarbią bendravimo dalį. Vis dėlto pažadas gali ir panaudoti klausytojo viltį. Manau, žodžiai padeda pažinti žmogų, kai vertiname jų vietą santykyje: ką jis žada, kiek leidžia klausti ir kokią atsakomybę pats prisiima.

Žemaitės komedijoje „Trys mylimos“ Liudviko klausosi žmonės, kurie laukia tikro artumo. Domicėlė nori kartu eiti į bažnyčią, Petronėlė klausia, kada meilė nustos būti vien žodžiais, o motina abejoja, ar jaunas vyras gali ją mylėti. Šie klausimai atskleidžia konkrečius jų poreikius. Liudvikas kiekvienai pasiūlo jai palankų atsakymą, o paskui išnaudoja pasitikėjimą. Tačiau paguodos galios negalima sutapatinti su apgaule. Balio Sruogos „Dievų miške“ Kaminskio padrąsinimas lietuvių kaliniams taip pat atsiliepia į jų itin skaudžią padėtį. Jis kalba, kad jie ištvers, dalija tabaką ir nuperka vandens. Pasakotojui reikšmingas būtent užuojautos žodžio ir materialaus veiksmo ryšys. Pats padedantysis yra netekęs namų ir šeimos, todėl jo rūpestis nepaverčiamas lengvu visagalio globėjo pažadu. Vėliau santykis darosi abipusis: lietuviai ir jam gali padėti. Šios aplinkybės visiškai skiriasi nuo komedijos namų, tačiau sugretinimas padeda atskirti du kalbos veikimo būdus. Kaminskis susieja paguodą su tuo, ką gali duoti, o Liudvikas slepia, ką ketina gauti. Žodžių šiluma abiem atvejais svarbi, bet tik vienu jų ji atitinka parodytą pagalbą. Todėl vertindami malonų sakinį turime atsižvelgti ir į jo teikėjo veiksmus bei interesus.

Pažinti kalbantįjį taip pat padeda galimybė patikrinti pažado turinį. Kazio Binkio „Atžalyno“ IV veiksme Tijūnas pasiūlo Petrui ateiti mokytis konkrečiomis dienomis ir valandą. Pasiūlymas dar neparodo įvykusios pamokos, tačiau suteikia būsimai pagalbai aiškią formą. Pokalbis vyksta prieš netikėtai randant piniginę, todėl jo negalima laikyti vien atlygiu jau įrodytam nekaltumui. Šalia esantis Jasius jau padeda Petrui sužinoti užduotis ir pripažįsta jo gebėjimus. Susidaro aplinka, kurioje žodžiai atsiliepia į tikrą mokymosi kliūtį. Žemaitės scenoje moterys irgi mėgina pasiekti aiškumą: prašo pasikalbėti apie ateitį, primena santuokos klausimą. Tačiau Liudvikas artėjantį įsipareigojimą atideda, pasitelkdamas motinos arba sesers grėsmę. Paslapties saugojimas apsunkina galimybę palyginti išgirstus pažadus. Žiūrovas juos sugretina, o kiekviena moteris savo pokalbį vertina atskirai. Taigi pažinimui svarbus ir pats bendravimo būdas. Konkreti pagalbos galimybė, atvirai aptariamos sąlygos ir jau matomas kito palaikymas suteikia daugiau pagrindo pasitikėti. Vien nauja priesaika apie amžiną meilę neatsako į klausimą, kodėl niekas nesikeičia. Tokia priesaika net gali padėti išvengti atsakymo, jei klausytojas bijo netekti pažadėto artumo. Tai nepanaikina jo klausimų pagrįstumo: noras suprasti pažadą yra svarbi abipusio santykio dalis. Motinos klausimas, ar Liudvikas kalba teisybę, išsaugo tokios patikros poreikį net tada, kai ji pati trokšta palankaus atsakymo. Klausdama ji mėgina atskirti savo norą nuo jo ketinimo.

Gražūs žodžiai gali daug pasakyti apie žmogų, tačiau juos reikia girdėti kartu su visa bendravimo patirtimi. Paguoda įgyja svorio, kai kalbantysis atsiliepia į konkretų poreikį ir prisiima įmanomą atsakomybę. Slėpimas, nuolat atidedamas aiškumas ir savanaudiškas rezultatas verčia pažadą vertinti atsargiau. Todėl pažinti padeda pagarbus dėmesys kalbai ir galimybė patikrinti, kaip ji virsta santykiu.

Ištrauka leidžia svarstyti, ką išgirstas pažadas pasako apie kalbėtoją, klausytoją ir jų santykį. Liudviko monologas bei dviejų pokalbių panašumas atveria jo slepiamą tikslą. Moterų klausimai išlaiko tikro aiškumo poreikį. Platesnis argumentas gali nagrinėti poelgio svarbą, paguodos vertę ar galimybę aptarti pažado sąlygas; vien nepasitikėjimo visais žmonėmis išvada susiaurintų problemą.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Čia pateiktų variantų apimtis atitinka A kurso minimumą; nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.