Užduotis. Remdamiesi pateikta Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ scena ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar gerumą galima išmokti?“ Paaiškinkite, kokią reikšmę turi atliktas veiksmas, bendravimas ar žmogaus patirties supratimas.

3

Įbėga Kristupas, stabteli prie durų

MAŽVYDAS
A, Kristupas! Įeik. O kaip skenduolis?

KRISTUPAS
Pagirdžiau karštu viralu, apklosčiau –
Ir jis užmigo. Toks tenai ir miegas:
Pelytė sukrebžda – iš guolio šoka...

MAŽVYDAS
Tai nepalikit vieno.

KRISTUPAS
Benigna
Prie jo dabar prisėdo – tvarko, lopo
Sudriskusias jo drapanas. Gerai
Kad aš buvau kaip tik lauke, prie tvarto,
Kai jo pagalbos imta šauktis – būčiau
Ir neišgirdęs. Jeigu kiek – ir viskas:
Kai priplaukiau, jis jau į dugną ėjo...

MAŽVYDAS
Tu tikras vyras, Kristupai!

KRISTUPAS (su malonumu prisimindamas žygdarbį)
Užtaigi!
Be sąmonės jau buvo, kai nutvėriau.
Bet kad jau įsikirto man į ranką –
Vos atplėšėm ant kranto: ligi kraujo!

MAŽVYDAS
O ar neperšalai? Špitolėje reikėjo
Į šiltą maršką susisukt...

KRISTUPAS
Šaltoka.
Pakrantėmis ledukas užsitraukęs.
Bet aš stiprus esu, tu gi žinai!

MAŽVYDAS
Kad man kas tavo spėką!

KRISTUPAS
Kokio galo
Jo taip anksti į upę lįsta? Taigi
Dar neprašvitę buvo...

MAŽVYDAS
Kad žinotum,
Kur ir kada nelaimė lauks...

KRISTUPAS
Atrodo,
Jisai iš ten...

MAŽVYDAS
Iš kur?

KRISTUPAS
Iš Lietuvos.
Tai Benigna ir sako: neužtenka,
Kad vagys, ubagai ir dykaduoniai
Iš Prūsijos visos pas mus subėgo...
Dabar, girdi, iš Lietuvos ims plaukti.

MAŽVYDAS
A, Benigna... Pavargus moteriškė,
Bet jos gerumas didelis.

KRISTUPAS
Ji sako,
Kad šitie valkatos praris mane,
Kad mano ateitį špitolė valgo...

MAŽVYDAS
Tai ko gi šįryt pats į upę šokai,
Kam puolei gelbėti dar vieną burną?

KRISTUPAS
Nepagalvojau...

MAŽVYDAS
Kristupai, ir aš
Nepagalvoju, kai iš vargo upės
Bent vieną kitą mėginu ištraukti.
Jei kuo ir šviečiam – tai gerais darbais.
Tikėjimas – ir tas be gero darbo –
Kaip valtis be irklų.

KRISTUPAS
Bet, mano tėve,
Tikėjimas, kaip moko šventos knygos,
Jau pats savaime laimė, džiaugsmas, gėris.

MAŽVYDAS
Ė, mano mielas, tai tik žodžiai. Žodžiai!
Kad juos geriau suprastum – sėsk prie knygos.
Deja, ne prie šventos. Rašyk, sūnau!
(Diktuoja prisimindamas)
Per mėnesį spalinį padaryta:
Simaitį Petrą ir Vaitkaičią Markšę
Iš Vartuliškių sutuokiau. Dvi markės.
Pakrikštijau Sudeikio sūnų Miką.
Palaidojau Naujoką iš Ragainės.
Pakrikštijau Juknaičio Gendrės vaiką.
Nesakė tėvo. Neėmiau nė grašio.
(Nutyla, kurį laiką galvoja kažką, ūmai klausia)
Ką apie dievą tu žinai?

KRISTUPAS (sutrikęs)
Ar aš?
Žinau, kad jis yra...

MAŽVYDAS
Tai jau šis tas!

KRISTUPAS
Kad jis yra pradžia ir pabaiga...
Kad viską regi... kad yra teisingas...
Kad myli žmones...

MAŽVYDAS
Ar tikrai?

KRISTUPAS
Tikrai!

MAŽVYDAS
Gerai. Rašyk: atlyginimo gauta
Septynios markės. Pirkta ir išleista:
Aliejaus dešimt stopų – bus dvi markės.
Dvi dešimtys dvi uolektys marškonio –
Pusantros markės. Už rugių malimą:
Penki šėpeliai – dvidešimt du grašiai.
Du tuzinai vaškinių žvakių – markė.
Aštuonios kvortos druskos – taipgi markė.
Pusantros rykštės cviliko – Benignai.
Trys uolektys satino – kelnėms. Man.
Dvi markės ir pusantros kapos grašių;
Už kailių išdirbimą: dešimt kailių –
Dvi kapos grašių. Per Visus šventus
Parduotas jautis...
(Nutyla, galvoja kažką, ūmai klausia)
Kristupai, sūnau,
Ką tu žinai, mielasai, apie žmogų?

KRISTUPAS (sutrikęs)
Ar apie žmogų?

MAŽVYDAS
Taigi.

KRISTUPAS
Apie žmogų?
Žinau, kad jis... žinau, kad jis mirtingas!
Kad kūnas jo mirtingas. O dvasia...
Dvasia jo nemirtinga...

MAŽVYDAS
Iš tikrųjų?

KRISTUPAS
Kaip dievą myliu!

MAŽVYDAS
Tai gerai. Ką dar?

KRISTUPAS
Kad nuodėmingas jis yra...

MAŽVYDAS
Ką dar?

KRISTUPAS
Kad silpnas, nuodėmingas... kad mirtingas.

MAŽVYDAS
Ir viskas?

KRISTUPAS
Viskas.

MAŽVYDAS
Taigi apie žmogų
Žinai mažiau nei apie dievą.

KRISTUPAS
Dievas
Yra šviesybė, meilė, džiaugsmas, laimė...

MAŽVYDAS
Sakau, kad apie žmogų tu žinai
Mažiau nei apie dievą...

KRISTUPAS (užsidegdamas)
Dievas – viskas!
Jisai yra visur – danguj ir žemėj.
Jis stovi mano dešnėje, kad aš
Nesusvyruočiau...

MAŽVYDAS
O tačiau svyruoji!

KRISTUPAS
Jis mato mano darbus ir mintis,
Jis – mano skydas ir likimas mano...

MAŽVYDAS
Nustok!

KRISTUPAS
...jis mano kardas ir tvirtovė...

MAŽVYDAS (šaukia)
Nustok, sakau! Aš klausiau apie žmogų.
Žmogau tu mano, apie žmogų klausiau!
Svarbiausio nežinai: kad nelaimingas.
Į galvą įsikalk: kad ne-lai-min-gas.
Todėl ir vertas meilės. Supranti?
Bijok laimingų, jeigu jų yra,
Nes jiems nereikia nei dangaus, nei meilės.
(Tyla)
Štai laukiu Vilento iš Karaliaučiaus.
Pasiviešės pas mus kelias dienas –
Galbūt suspėsim peržiūrėt giesmyną,
Galbūt jaunystę prisiminsim. Taigi
Tau metas ruoštis, Kristupai! Žygiuok
Drauge su Vilentu į Karaliaučių,
Kol dar tavęs špitolė neprarijo.

Kristupas puola bučiuoti Mažvydui ranką

KRISTUPAS
Kaip tikras tėvas duodi man...

MAŽVYDAS
Nereikia!
Aš duodu tau, kad duotum: do ut des.
Kad žmogui duotum... nelaimingam žmogui.
Žinai ir pats – ne linksmintis siunčiu.
Pakeist mane turėsi laikui bėgant...
(Atsidusdamas)
Jau nežinau, kas man padės tvarkyti
Knygas ir popierius... Reiks Milkų šauktis.
Bet raštas jo bjaurus... Gana! Rašyk!
Papjovėm meitėlį šventam Martynui.
Iš Nemuno ištraukėme skenduolį.
O kas jis toks? Iš kur? Nubėk, paklausk –
Juk ne miegoti atplaukė...

KRISTUPAS (išbėgdamas)
Aš greitai...
Aš jį kad pakratysiu – atsipeikės!

MAŽVYDAS (šaukia iš paskos)
Atvesk jį čia! Galbūt iš Lietuvos
Ką nors papasakos...
(Atsidusdamas)
Iš Lietuvos...
(Vėl užsigula ant lango)
Dabar ten vyrai mina kanapes.

KRISTUPAS (įbėgdamas)
Jo vardas Kasparas! Jau atsibudo...
Ir greit ateis. Jis siunčia tau šį žiedą.

MAŽVYDAS
Šį žiedą? Man? Tai gal iš Lietuvos
Koks senas draugas perduoti paprašė...
(Apžiūrinėdamas žiedą)
Pažįstu Vilniaus auksakalio darbą!
Ten, Kristupai, yra tokia gatvelė –
Nuo Rotušės į kairę – tai tenai
Prekiaujama visokiais brangumynais.
Kaip „Eneidoj“ sakoma: „Tas aukso
Prakeiktas troškulys!“ Trečia giesmė.
(Duodamas žiedą Kristupui)
Pasižiūrėk tu, Kristupai, – man regis,
Ten, iš vidaus, kažkas išgraviruota.

KRISTUPAS (apžiūrinėdamas)
Tikrai.
(Skaito)
„Dabar ir visados. Martynas.“
Ir metai: „Tūkstantis penki šimtai
Keturiasdešimt ketvirti.“

MAŽVYDAS (suklusdamas)
Kaip? Kaip?
„Dabar ir visados“? Duok šen tą žiedą!
„Dabar ir visados.“ Negali būti...
O viešpatie! Dabar ir visados.
Greičiau pašauk tą Kasparą! Ko stovi?

Kristupas išbėga

MAŽVYDAS (krisdamas priešais kryžių ant sienos, sudejuoja)
Marija!.. Ak! Dabar ir visados...
Kiek metų aš krūtinėj šitą šauksmą
Laikiau suspaudęs! Pareiga prislėgęs
Kaip akmeniu buvau jį... Dieve mano,
Dabar ir visados. Dabar, Marija!

Sukniumba kniūpsčias, lyg norėdamas sulaikyti
iš krūtinės besiveržiantį šauksmą

Šaltinis: Justinas Marcinkevičius, „Mažvydas“, pirmos dalies 3 scena, kn. „Trilogija ir epilogas: poetinės dramos ir draminė apysaka“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p.152–162 (pateiktos kopijos PDF148–158); ISBN 9986-39-374-4.

Aplinka. Mažvydo kambarys Ragainės klebonijoje. Kristupas – Mažvydo žmonos Benignos jauniausias brolis. Išgelbėtas žmogus scenoje įvardijamas Kasparu; jis pats dar nepasirodo.

Žodžiai. Špitolė – prie bažnyčios veikusi vargšų prieglauda; viralas – skystas virtas valgis; marška – drobinis apklotas; spėka – jėga. Markė, grašis – pinigų pavadinimai; sąskaitoje minimi senieji audinių, ilgio ir talpos matų pavadinimai. Do ut des (lot.) – „duodu, kad duotum“.

Ar gerumą galima išmokti?

Gerumą kartais laikome savaime turima žmogaus savybe. Tačiau net jautrus poelgis dar nepaaiškina, kaip elgtis kitoje, mažiau akivaizdžioje situacijoje. Tam reikia suprasti, kas žmogui padėjo, ir mokytis tokį dėmesį tęsti. Marcinkevičiaus „Mažvydo“ scena leidžia svarstyti, kaip spontaniškas gelbėjimas tampa pamokos pagrindu. Gerumo galima mokytis apmąstant patirtą veiksmą ir bendraujant su žmonėmis, kurių elgesį galime stebėti iš arti.

Patirtas pagalbos veiksmas moko pastebėti konkrečią žmogaus reikmę. Mažvydo paklaustas, kodėl gelbėjo žmogų, nors Benigna skundžiasi špitolės našta, Kristupas atsako: „Nepagalvojau“. Jaunuolis jau buvo ištraukęs skęstantįjį, pagirdęs ir apklojęs, todėl jo negalima laikyti dar nieko apie atjautą nesuprantančiu mokiniu. Mažvydas padeda šį veiksmą susieti su platesne pareiga vargstantiems. Panašiai vienas konkretus poelgis keičia žmonių tarpusavio santykį Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizode. Kalinys nuo Gdansko padovanoja lietuviams vieną kiaušinį; vyriausias jų padalija jį į mažus gabalėlius ir palaimina draugus. Skurde išsaugotas dalijimasis primena, kad su kaliniu galima elgtis kaip su žmogumi. Pasakotojo susijaudinimas perteikia tos patirties vertę. Greta parodyti prižiūrėtojų šventiniai patikrinimai išryškina skirtumą tarp tariamos tvarkos ir rūpesčio kaliniu. Kiaušinį dovanojantis žmogus savo elgesiu sukuria bendrumo akimirką. Ją patiriantys draugai gauna ir dalijimosi pavyzdį, kurio prasmė tiesiogiai juntama. Kartu ištrauka parodo, jog smurtas tęsiasi: šventinis gestas nesustabdo vėlesnio mušimo ir nepadaro aplinkos saugios. Taigi gerumo pamoka kyla iš riboto, bet patirto santykio. Mažvydo scenoje valties be irklų palyginimas panašiai padeda įvertinti, ką reiškia įsitikinimas, neperėjęs į pagalbą. Žodinis paaiškinimas įgyja pagrindą, kai mokinys gali atsigręžti į tai, ką pats padarė kitam žmogui.

Gerumo mokymuisi taip pat reikalingas tęstinis bendravimas, kuriame galima tikrinti savo nuostatas. Senekos šeštajame laiške Lucilijui tobulėjimas prasideda nuo pastebėtų paties trūkumų. Seneka neskelbia pašalinęs visų savo ydų: jų pastebėjimą jis laiko naujo darbo pradžia. Seneka žada atsiųsti pažymėtų knygų, bet ypač kviečia atvykti: kartu gyvenant galima stebėti, ar mokytojas laikosi skelbiamų taisyklių. Mokymas čia abipusis, nes iš bendravimo naudos tikimasi ir sau. Knygose paliekami ženklai palengvintų paiešką, o gyvas susitikimas leistų matyti, kaip patarimai veikia konkrečiame gyvenime. Todėl laiške siūlomos skirtingos, viena kitą papildančios mokymosi priemonės. Tai padeda tiksliau suprasti Mažvydo sumanymą leisti Kristupą mokytis. Jis trokšta, kad gautos žinios vėliau būtų perduotos nelaimingam žmogui, ir atvirai kalba apie būsimą padėjėją. Ši ateitis dar neįvykusi, tačiau išsilavinimas siejamas su tolesne atsakomybe. Mokinio augimas turėtų pasireikšti kasdieniais pasirinkimais. Svarbu ir tai, kad scenos pabaigoje patį Mažvydą užklumpa sunkiai suvaldoma atmintis. Toks mokytojas negali būti laikomas visus savo prieštaravimus jau išsprendusiu pavyzdžiu. Kaip ir Senekos laiške, patikimas mokymasis leidžia žmogui pasirodyti besikeičiančiam ir pažeidžiamam. Kito pavyzdys naudingas tada, kai skatina stebėti, klausti ir pačiam atsakyti už pasirinktą veiksmą.

Vadinasi, gerumo mokymasis galimas per atliktą ar patirtą pagalbą ir per nuoseklų bendravimą. Paaiškinimas suteikia veiksmui kryptį, o kasdienė patirtis leidžia patikrinti žodžių svorį. Šis mokymasis palieka vietos trūkumams ir naujiems sprendimams. Jo rezultatas matuojamas tuo, ar žmogus vėl pastebi kitą ir randa būdą jam padėti.

Ar gerumą galima išmokti?

Norėdami būti geri dažnai ieškome tinkamos elgesio taisyklės. Vis dėlto taisyklė gali likti svetima, jeigu žmogaus nelaimę vertiname iš saugaus atstumo ir nejaučiame, kuo ji susijusi su mumis. Mokytis gerumo reiškia peržiūrėti tokį atstumą. Tai gali padėti padaryti bendro pažeidžiamumo suvokimas ir įsiklausymas į svetimą istoriją. Šie keliai nepateisina kiekvieno poelgio, tačiau leidžia atsargiau spręsti apie patį žmogų.

Gerumo galima mokytis suvokiant, kad silpnumas nėra tik kitų žmonių dalia. Mažvydas prašo Kristupo pasakyti, ką šis žino apie žmogų, bet mokinio kartojami mirtingumo ir nuodėmingumo apibūdinimai jo netenkina. Jis pabrėžia nelaimingumą ir iš jo kildina meilės poreikį. Šis reikalavimas kviečia galvoti apie kenčiantį asmenį, kuriam bendro apibrėžimo neužtenka. Bendrą žmogaus trapumą ryškina ir Donelaičio „Metų“ Lauro kalba „Vasaros darbuose“. Stebėdamas augalų kaitą bei paukščių kartas, senasis kalbėtojas prisimena trumpą žmogaus amžių. Ponas ir būras vienodai pradeda gyvenimą verkdami lopšyje, o mirtis gali ištikti ir jauną. Šis sugretinimas nepanaikina luominių skirtumų, tačiau parodo jų nepakankamumą žmogaus daliai nusakyti. Iš jo galima išvesti etinę nuostatą: dabartinė jėga nesuteikia pagrindo menkinti silpnesniojo. Lauras į šį trapumą įtraukia ir save, vartodamas bendrą „mes“. Kalbantysis taip atsisako saugios stebėtojo išimties. Panašiai Mažvydo globa prasideda anksčiau, negu išgelbėtasis pristatomas vardu: pagalbai pakanka nelaimės fakto. Mažvydo scenoje tokią mintį sustiprina jo paties sukrėtimas, kai žiedas pažadina slopintą jausmą. Kalbėjęs apie nelaimingą žmogų jis pats pasirodo kenčiantis. Taigi mokytis atjautos padeda gebėjimas svetimame varge atpažinti pažeidžiamumą, kuris gali paliesti ir mus, užuot laikant pagalbos stokojantį žmogų visai svetimos rūšies būtybe.

Kitas gerumo mokymosi kelias atsiveria klausantis istorijos, kuri sutrikdo pirmą nuosprendį. Biliūno „Lazdoje“ tėvas vaikams papasakoja, kaip Dumbrauckas jį žiauriai sumušė už jaučiams paimtą dobilų kuokštelę. Vaikai sukrėsti, o vyresnysis brolis siūlo lazdą sudeginti. Tėvas kartu primena, kad pats skriaudėjas buvo sumuštas kazokų, ir nenori jo nekęsti. Šis papildymas praplečia žmogaus istoriją, bet nepadaro patirtos prievartos geru darbu. Motinos atsakas ir paskutinis neliečiamos lazdos vaizdas išsaugo skriaudos sunkį. Skaitytojui tenka atskirti pastangą suprasti nuo pritarimo smurtui. Vaikų klausimai ir skirtingi šeimos narių atsakymai palieka vietos savarankiškai išvadai. Tėvo požiūris čia susiduria su motinos apginta patirtos žalos atmintimi; vieno baigiamojo, visus sutaikančio atsakymo nėra. Toks skirtumas svarbus ir svarstant Mažvydo pamoką: meilės vertas nelaimingas žmogus dėl to netampa visada teisiu ar viską žinančiu žmogumi. Benignos skundai scenoje dera su jos rodomu rūpesčiu išgelbėtajam; Mažvydas atkreipia dėmesį į jos nuovargį bei gerumą. Vienas sakinys apie papildomą burną neapima viso jos elgesio. Todėl gerumo mokymasis reikalauja ištverti sudėtingesnį paveikslą ir neskubėti žmogaus sutapatinti su pirmu išgirstu vertinimu. Klausymasis leidžia pamatyti, kam skauda, ką jis daro ir kur paties klausančiojo išvada lieka per siaura.

Gerumo galima mokytis, jeigu sutinkame patikslinti savo žvilgsnį į žmogų. Bendras trapumas mažina tariamą atstumą, o pasakojimas leidžia išgirsti anksčiau nežinotą patirtį. Atjauta taip auga kartu su atsakingu vertinimu: išlaikome dėmesį asmeniui ir gebame įvardyti jo padarytą skriaudą. Išmokta taisyklė tampa prasminga tada, kai padeda šiuos dalykus susieti.

Klausimas leidžia skirti pradinį jautrumą, sąmoningą savo poelgio supratimą ir ilgesnį mokymąsi santykyje. Scena pateikia pagrindą keliems atsakymams, nes Kristupas jau padeda, bet dar sunkiai paaiškina žmogaus poreikius.

Tikrink pagrindimą. Prie kiekvieno kultūrinio pavyzdžio parašyk, kokio konkretaus žvilgsnio ar veiksmo galima iš jo mokytis. Žmogaus supratimą atskirk nuo visų jo poelgių pateisinimo.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Keturios kalbos sritys – stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – vertinamos po 7, iš viso iki 28 taškų. Bendras maksimumas – 70. A kurso minimumas yra 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelėje pateikti didžiausi galimi taškai, pavyzdžiai neįvertinti.

Keturių pastraipų pavyzdys ir pasirinkta kontekstų tvarka yra bibliotekos mokymosi modelis: pirmoje dėstymo pastraipoje – A kurso privalomas autorius, antroje – kitas autorius. Tai neprideda naujų oficialių kvotų. Suskleidžiami klausimai skirti pasirenkamai B kurso pagalbai.

Redaguodamas skirk atliktą veiksmą, veikėjo siūlomą ateitį ir savo išvedamą etinę mintį. Patikrink, ar abstraktus žodis „gerumas“ kiekvienoje pastraipoje turi konkretų paaiškinimą.