Užduotis. Remdamasis pateikta Apučio novele ir kultūrine patirtimi, pasvarstyk klausimą „Ar baimė gali pateisinti pritarimą neteisybei?“ Skirk žmogaus baimės supratimą ir jo pasirinktų žodžių ar veiksmų vertinimą.

(Trumpa paskaita apie kūrybos procesą)

Tai atsitiks gegužės vidury, vidudienį. Nenusakoma kaitra. Kieme vištos giliai įsiraususios į smėlį, kyšo vien tik skiauterės.

Jei žiūrėsime priešais, už kiemo matysime didelį ąžuolą, labai seną, išpuvusiu pilvu; prie sveikesnio jo šono prikalta irgi ąžuolinė lenta, o toje lentoje išdeginti žodžiai, sakantys, kad ąžuolas yra gamtos paminklas – bemaž sąjunginės reikšmės pensininkas. Kai užklysta kokie džinsuoti praeities mylėtojai, skėsčioja rankomis: „Tai medelis, tai jis gali daug papasakoti apie mūsų žilą praeitį...“ O jeigu dar kieme būna senis Vinculis ir meiliai su jais pašneka, tai tie visai susileidžia, pamiršta mieste paliktus daiktus ir idėjas, varto akis: „Dėl to mane ir traukia senasis kaimas... Kokia titaniška dvasia... Ačiū, tėvuk, ačiū...“

Įsimurkdykit tą tėvuką į savo išverktą mašinėlę, parsivežkit į jaukius namučius, išsibalzamuokit gyvą – ir turėsit daiktelį – nebrangų ir tokį pilną dvasios...

Taigi – gegužės vidurys, vidudienis. Senas ąžuolas. Po ąžuolu yra nedidelė būda, kurioje lekuoja persenusi Marazyno kalė. Už mūsų nugarų, kairėje, žaliuoja kalvelė. Ant jos tuojau pat ateina pušų sakintojo žmona, prisideda ranką prie akių ir žiūri į ąžuolo pusę. Kai pasitaiko koks išgėrimas (o pasitaiko!) ir kai dalyvauja jaunas pienininkas, išmetusi kelis stiklelius, ji uždeda ranką pienininkui ant peties ir sako:

– Tas mano užaugintas vaikelis...

Kas tiesa, tai tiesa: kai čia atsikraustė dirbti, pienininkas buvo bemaž dar vaikas, gyveno pas sakintoją „ant būto“, sakintojo žmona jį ir išaugino į vyrus. Kaime ne vienam nuo liežuvio nusprūsta, kad ne tik išaugino, bet ir išmokė.

Atsitikime dalyvauja ir šios paskaitos autorius. Užsidėjęs kepurę, jis sėdi prie trobos ant akmens. Nuo plikos kaktos per kepurę sunkiasi prakaitas.

Tiesiai priešais jį yra senio Vinculio troba. Autorius žino, kad Vinculis sėdi pirkioj, prie kurios lango žydi obelis. Jei nebus staigių šalnų, Vinculis sulauks gražių obuolaičių.

Jau turi prasidėti. Pasukęs galvą į kairę, autorius pamato keliuku žygiuojantį pienininką. Jis užsidėjęs skrybėlę, kurioj įsmeigta varnos plunksna. Rankoje jis nešasi šautuvą. Jam labai tinka melsvos džinsinės kelnės. Atėjęs iki pusės kiemo, rankos mostu sustabdo iš paskos sėlinančius vaikus, o pats nosies tiesumu eina prie ąžuolo.

Marazynas stovi už dailios tvorelės. Tenai yra rubuilis mažas šunaitis, kuris netrukus turės užimti būdą.

– Padaryk, kad kalė išlįstų iš būdos, – sako pienininkas.

– Ciū, ciū, eikš čia, – šnekiną kalę Marazynas.

Kalė išlenda. Ji labai juokinga, nes baltut baltutėliais ūsais.

Ko gero, apžlibusiomis akimis pienininko ji nemato.

Kad ir per kaitrą, šūvio garsas stiprus, ant kalvelės stovinti sakintojo žmona meste numeta prie akių pridėtą ranką. Vištos, pakeldamos lengvą smėlį į orą, sprunka daržinėn. Parako kvapas ir dūmai pasklinda prie ąžuolo ir po visą kiemą.

– Ačiū, Jurgi, – sako Marazynas.

– Prašom. Nėr už ką, nėr už ką.

Pienininkas šautuvą pasikabina per petį ir eina atgal, liežuvius iškišę vaikai prasiskiria, duoda kelią.

Autorius delnu nuo kaktos nubraukia prakaitą. Jausdamas esant kokią to šūvio prasmę, jis įsmeigia akis į Vinculio langą.

Kaipgi! Nors langą ir uždengia sužydusi obelis, jis dabar gerai mato prie stiklo prisiplojusį, rankas išskėtusį, į nueinantį pienininką žiūrintį Vinculį. Jis taip stovi lyg prikaltas, matyti netgi laiko išblukintos jo akys, o visas jis atrodo lyg koks žvėrelio kailis, ištemptas anapus stiklo. Žvėrelio akys baugiai lydi tolstantį pienininką. Staiga Vinculis pamato autorių, supranta, kad jis žiūri į jo langą, sujuda. Netrukus jis jau žengia pro duris laukan, trupučiuką dreba kelnių blauzdos. Tipena artyn ir priėjęs sako:

– Girdėjai, kaip pylė į Marazyno kalaitę?!. Net kiemas dūmais pakvipo!..

Jo balsas dirbtinai pastiprintas, pilnas suvaidinto pasitikėjimo: taip, taip, nieko tokio čia nebuvo, ir Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį!

Ši kukli istorija beveik jau ir visa. Tačiau kieno motociklas blizga dešinėje, ant kalnelio? Ak, mes užmiršome pušų sakintoją! Ir jis dalyvavo šioje istorijoje, – nuo pat tos dienos, kai priėmė pienininką „ant būto“, – girdėjo ką tik šūvį, matė, kaip jo žmona meste numetė ranką nuo akių, kaip, vaikų lydimas, nuėjo pienininkas... O dabar brūžina motociklo pakoją, o tas lyg tyčia nenori jo klausyti...

Ir vis dėlto: kodėl į pienininką čia žiūrėjome lyg į kokią neliečiamą jėgą, kuri, staigiai įsiveržusi, sukrutino mūsų jausmus, ir mes visi ėmėm plūduriuoti ant šitos veikimo bangos? Kodėl nebandėme skverbtis į šitą žmogų ir neišvertėme jo prieš akis lyg kailinius? Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus, lyg pats Dievas juos tokius mums būtų siuntęs?

Šaltinis: Juozas Aputis, „Keleivio novelės“. Vilnius: Vaga, 1985. Leidimo vieta, leidykla ir metai matomi tikrame EPUB įrištame tituliniame lape; novelės spaudos puslapis ir ISBN nenustatyti. Pateikto EPUB skyriaus antraštė „Šuvis po marazyno ąžuolu“ palikta netaisyta.

Pasakojimas. „Autorius“ čia yra ir pasakojimo veikėjas; jo buvimas scenoje savaime nepatvirtina tikro rašytojo biografijos. Pienininkas anksčiau gyveno sakintojo namuose, o sakintojo žmona sako jį užauginusi.

Antraštė. Pateikto EPUB forma „Šuvis po marazyno ąžuolu“ netaisoma pagal kitą leidinį. Institucinėje mokymo priemonėje ir LNB bibliografijoje vartojamas pavadinimas „Šūvis po Marazyno ąžuolu“.

Ar baimė gali pateisinti pritarimą neteisybei?

Baimė gali sutrukdyti žmogui aiškiai pasakyti, ką jis galvoja apie svetimą veiksmą. Vertinant tokį žmogų svarbu suprasti aplinkybes ir tai, kiek jis gali rinktis. Vis dėlto baimės paaiškinimas savaime nepaverčia neteisybės teisinga. Prasminga skirti nevalingą išgąstį, nutylėtą nesutikimą ir sąmoningą mėginimą skambėti taip, lyg stipresniojo elgesiui pritartum. Šių būsenų skirtumai leidžia atsakomybę vertinti tiksliau.

Žmogus gali slėpti savo nesutikimą, bijodamas sugriauti jam svarbų ryšį. Juozo Apučio novelėje „Šuvis po marazyno ąžuolu“ Vinculio išgąstį liudija sustingęs kūnas ir baugios akys, tačiau išėjęs iš trobos jis kalba tarsi priklausytų stipriesiems. Pasakotojas nurodo dirbtinumą, todėl šio balso negalima laikyti įrodymu, kad baimės neliko. Atsargesnį požiūrį į neišsakytą nesutikimą siūlo Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ pirmas tėvų apsilankymas seminarijoje. Liudui skaudu girdėti pagarbų „jūs, kunigėli“, bet prašymo vėl vadinti jį paprastai jis neištaria. Jį sulaiko ir mintis, kad sugriauti tėvų viltis būtų žiauru. Šeimos meilė čia tampa spaudimu išlaikyti norimą vaidmenį, nors tėvai neparodyti sąmoningai atmetantys išgirstą sūnaus prašymą. Išgirdęs tėvo pasakojimą apie kitą seminariją palikusį jaunuolį, sūnus patiria, kaip greitai dėl asmeninio apsisprendimo pasmerkiamas visas žmogus. Liudas vis dėlto bando apginti mintį, jog kunigu netapęs žmogus gali būti geras. Jo susilaikymas ir dalinis pasipriešinimas egzistuoja kartu. Ši situacija neprilygsta Apučio ginkluotos jėgos reginiui, bet padeda suprasti, kodėl tylą vertinti reikia pagal santykį ir aplinkybes. Ne kiekvienas neišsakytas jausmas reiškia aktyvų pritarimą. Vinculio suvaidintas pasitikėjimas jau yra papildomas žingsnis: jis mėgina viešai nuslėpti tai, ką jo kūnas išdavė stebėtojui.

Atsakomybę taip pat reikia atskirti nuo reakcijų, kurių žmogus nepasirenka. Senekos XI laiške aptariamas Lucilijaus draugo raudonis ir pasakojama apie prakaituojančius ar drebančius žmones. Filosofas aiškina, kad tokių kūno požymių nepašalina net išmintis. Antikinio kūno aiškinimo nereikia laikyti dabartine medicinos taisykle, tačiau argumento moralinė kryptis svarbi: iš matomo susijaudinimo negalima tiesiogiai spręsti apie žmogaus vertę. Laiške prisimenamas ir paraustantis Sula, kurio įniršis pavojingas kitiems. Vadinasi, toks pat regimas kūno ženklas gali lydėti skirtingą elgesį, o pats ženklas nesuteikia jam vienodos moralinės reikšmės. Laiško pabaigoje siūloma mintyse pasirinkti dorą liudininką, kurio akivaizdoje norėtųsi elgtis tinkamai. Ši nuostata skatina tikrinti pasirinktą veiksmą net tada, kai niekas iš šalies nemato. Apučio Vinculio drebulį todėl galima suprasti jo nepasmerkiant už patį išgąstį. Tačiau suvaidintas pritarimas reikalauja kito klausimo: kokį santykį su skriaudžiančia jėga kuria jo žodžiai? Įdomu, kad ši kalba atsiranda seniui pastebėjus autoriaus žvilgsnį. Stebėtojas gali tapti tuo, prieš kurį slepiama baimė, nors Senekos pasirinktas liudininkas turėtų skatinti dorumą. Vadinasi, svarbus ir aplinkinių vertinimo matas: jeigu pripažįstamas tik stiprumo vaidmuo, pažeidžiamam žmogui sunkiau kalbėti sąžiningai. Baimės supratimas turėtų atverti galimybę atsisakyti tokio vaidmens, o ne įtvirtinti pareigą jį tęsti.

Baimė paaiškina dalį žmogaus elgesio ir leidžia vengti skuboto pasmerkimo. Ji gali padėti suprasti tylą, sutrikimą ar neištartą prašymą, bet negali suteikti neteisybei moralinio teisėtumo. Atsakomybė prasideda atskiriant tai, kas nevalingai patiriama, nuo pasirinkto pritarimo ir jo poveikio kitiems. Sąžiningam vertinimui reikia matyti ir žmogaus galimybių ribas, ir aplinką, kurioje jam tenka kalbėti.

Ar baimė gali pateisinti pritarimą neteisybei?

Iš baimės pritariantis žmogus dažnai tikisi išsaugoti savo vietą tarp kitų. Toks siekis suprantamas, tačiau svarbu, ar saugodamas save jis nepadeda svetimo poelgio pateikti kaip savaime tinkamo. Neteisybė gali įsitvirtinti tada, kai garsiai tariami žodžiai uždengia matomą skausmą arba kito valią. Baimė todėl reikalauja atidaus vertinimo, bet viešas pritarimas vis tiek turi pasekmių.

Išoriškai atliekamas vaidmuo dar neatskleidžia viso žmogaus vertinimo. Juozo Apučio novelėje „Šuvis po marazyno ąžuolu“ Vinculis mėgina kalbėti kaip stipriųjų šalininkas, nors pasakotojas prieš tai parodė jo baugias akis. Šis neatitikimas leidžia patikrinti viešo balso patikimumą. Antano Škėmos „Baltos drobulės“ viešbučio epizode taip pat susiduria išorinis vaidmuo ir vidinis balsas. Garšva veidrodžiuose mato save kaip žmogų ir kaip numeriu pažymėtą darbuotoją. Užsimovus pirštines pasislepia senelės žiedas, siejantis jį su asmenine istorija. Numerį pavadindamas nauju herbu, Garšva parodijuoja jam suteikiamą tapatybę. Ši ironija išlieka vidiniame pasakojime, kur darbuotojas pats suteikia savo patirčiai žodžius. Darbo sistema paskiria vietą, bet vidinė ironiška kalba leidžia tą vietą vertinti. Viešbučio tvarka neprilygsta ginkluoto pienininko jėgai, o darbuotojo pareigų atlikimas savaime nėra pritarimas neteisybei. Palyginimas svarbus kitkuo: jis parodo, kodėl matomas elgesys ir vidinė laikysena negali būti automatiškai sutapatinti. Apučio pasakotojas šią skirtį padaro prieinamą ir skaitytojui, nes fiksuoja Vinculio virsmą prieš jam prabylant. Vis dėlto senio vieša replika įsijungia į šūvio aptarimą kaip tariamas pasitikėjimas. Išsaugotas vidinis išgąstis nepanaikina to, kad garsus prisiderinimas stiprina regimą stipriųjų persvarą. Todėl vidinę žmogaus laikyseną ir kitiems girdimą pritarimą reikia nagrinėti atskirai.

Ypač atsargiai reikia vertinti atvejus, kai vieno žmogaus atliktam veiksmui priskiriama kito žmogaus valia. Vinco Krėvės „Skirgailos“ trečios dalies pirmoje scenoje Stardas prašo būti paliktas su savo senaisiais dievais, tačiau Skarbekas jį krikštija. Vėliau atėjęs kunigaikštis mato vandenį, girdi vienuolio aiškinimą ir kareivio patvirtinimą, kad krikštas atliktas. Šis patvirtinimas neįrodo laisvo Stardo apsisprendimo. Skirgaila vis dėlto priima tokį įvykio vertinimą, kuris sudrebina jo pasitikėjimą draugu. Jo būsenos negalima tiesiog pavadinti tokia pačia baime kaip Vinculio: scenos parodo skirtingas aplinkybes. Tačiau abi leidžia klausti, kas nutinka, kai stipresnis balsas ima lemti įvykio prasmę. Apučio kieme Marazyno padėka ir pienininko atsakas šūvį pristato kaip įprastą paslaugą, o Vinculio balsas prisiderina prie stipriųjų. Skaitytojas turi ir kitą informaciją – ankstesnį senio kūno išgąstį. Kaip kareivio liudijimas apie krikštą nepatvirtina Stardo valios, taip užtikrintai ištarti žodžiai nepanaikina prieš tai parodyto pažeidžiamumo. Būtent todėl novelė baigiama klausimais: jie ragina išnagrinėti įprastu laikomą veikimą ir savą dalyvavimą, užuot palikus stipresniajam vienam aiškinti jo prasmę. Baimę galima suprasti, tačiau jos lydimą pritarimą būtina tikrinti pagal tai, ką šis pritarimas nutyli ir kieno patirtį išstumia iš bendro pasakojimo.

Baimės akivaizdoje verta saugoti žmogaus vidinę vertinimo erdvę ir nespręsti apie ją vien iš išorinio vaidmens. Vis dėlto viešai išreikštas pritarimas dalyvauja kuriant bendrą įvykio prasmę. Jis tampa problemiškas, kai uždengia pažeidžiamumą ar svetimą pasirinkimą. Todėl baimė gali paaiškinti prisiderinimą, o jo teisingumą reikia vertinti iš naujo, atsižvelgiant ir į tuos, kurių balsas lieka negirdimas.

Pirmas variantas aiškina baimę atsižvelgdamas į žmogaus galimybes ir nevalingas reakcijas. Antras tikrina viešai sakomų žodžių poveikį bendram įvykio supratimui. Abu išlaiko skirtumą tarp elgesio paaiškinimo ir jo moralinio pateisinimo.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Nurodyti maksimumai, pavyzdžiams taškai neskirti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.

Prie kiekvieno vertinimo pažymėk, ar jį grindžia matomas veiksmas, pasakotojo komentaras, veikėjo mintis, ar tavo argumentuota išvada.