Požiūris į mirtį

Tačiau moralines vertybes praradę žmonės nežiūri j mirtį kaip į sakralinį reiškinį. Nehumaniškas elgesys mirties akivaizdoje aprašomas XX a. lietuvių prozininko Balio Sruogos atsiminimų romane „Dievų miškas". Kūrinio veiksmo vieta - Štuthofo lageris, į kurį 1943 m. buvo ištremtas ir pats Sruoga. Šios totalinės sistemos tikslas buvo palaužti žmones ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Dvejus metus išgyvenęs nacių lagerio siaubą, pasakotojas liudija nepagarbų prižiūrėtojų santykį su mirštančiaisiais ir mirusiais. Išsekę nuo bado, sunkių darbų, ligų Štuthofo kaliniai per keletą mėnesių tapdavo „klipatomis"- ligotais, beveik nebepaeinančiais žmonėmis: „Slenka jie susikibę kits į kitą, vienas antrą palaikydami". Pasak pasakotojo, šie žmonės dar neseniai turėjo namus, mylinčius artimuosius, svajonių. Tapę klipatomis, jie praranda ir žmogišką esybę: dairosi žiūrėdami pamišėlio akimis, suklumpa ant kelių, vėliau šliaužia tylėdami į patvorį. Jie net nedejuoja, tik, kaip rašoma kūrinyje, kažko baisiai pasiilgusios jų akys. Bet paniekinti, niekam nereikalingi žmonės nebijo mirti: „Jiems viskas pasauly jau vis tiek pat." Humaniškos pasaulėjautos pasakotojas baisisi tokia nepagarba, jis sako, kad kančiose mirštantiems, sužeistiems žmonėms kare suteikiama pagalba, kareiviai turi ginklą, kuriuo gali gintis, aukoja gyvybę dėl tėvynės laisvės, o lageryje niekas nepaguodžia, neatjaučia, nes mirtis - kasdienis dalykas. Taigi, dievais pasijautą budeliai arba fiziškai bei dvasiškai palaužti kaliniai nebežiūri į mirtį kaip sakralų, ypatingą būties įvykį.