Absurdas (rašinio pastraipa)

Skaityti apie Kamiu →

Absurdas - tai beprasmybė, prieštaringas ar visai prasmės neturintis teiginys, reiškinys, nesąmonė, niekai. Tai sveikam protui prieštaraujantis teiginys, pažymintis beprasmybės būseną, kurią sukuria žmogaus dvasinės būesnos ir pasaulio prieštara. XX a. egzsitencializmo laikotarpiu, absurdo tematika buvo svarbi. Daugybė autorių kūrė absurdiškus kūrinius. Vienas iš tokių buvo garsaus to meto prancūzų rašytojas, egzistencializmo atstovas, visuomenės veikėjas Alberas Kamiu. Romane „Svetimas“ jis pavaizdavo absurdo žmogaus gyvenimą. Individas yra pasmerkiamas už visuomenės nutatytų normų nesilaikymą. Pagrindinis herojus Merso yra abejingas, nerūpestingas, dažnai kartoja, kad jam „visai vis tiek“. Jis neverkė per mamos laidotuves, o kitą dieną linksminosi su moterimi. Už šį poegį yra smerkiamas ir teisimas. Absurdo žmogų gali nutesti ne dėl padaryto nusikaltimo, bet dėl kitokio elgesio. Pavyzdžiui, Merso teisiamas ne dėl nužudymo, bet dėl savo veiksmų per mamos laidotuves, tai prilyginama moralinei žmogžudystei, todėl teismas skiria griežčiausią mirties bausmę. Tačiau, net ir abejingas žmogus, kalėjime laukdamas mirties bausmės, giliai širdyje turi viltį gyventi, nors ir apsimeta, kad jam tai nesvarbu, sako, kad vis tiek visi anksčiau ar vėliau numirsime. Absurdo tema nagrinėjama ir kitame Kamiu kūrinyje, filosofinėje esė „Sizifio mitas“. Čia vaizduojamas beprasmiškas darbas, rutina. Žmogus kartoja tuos pačius darbus kasdien, kas mėnesį ir pan. tol, kol iškyla klausimas kam viso to reikia ir dėl ko tai daro. Galiausiai jis suvokia, kad tai neturi jokios prasmės. Tokia herojaus vidinė būsena puikiai atspindi absurdo sampratą. Taigi matome, kad Kamiu kūryboje vyrauja absurdo temos, kai žmogus teisiamas ne už tikruosius nusikaltimus, o gyvenimas ir darbas neturi prasmės.