Prie šio straipsnio pridedame gido Bronio Kleinausko pasakojimą apie Vytautą Mačernį. Labai rekomenduojame apsilankyti Vytauto Mačernio gimtinėje ir muziejuje, jeigu turite galimybę. Paremkite muziejus ir žmones, kurie dedikuoja savo laiką šių asmenybių prisiminui.
Biografija
Gyvenimo pradžia
- Gyvenimo metai: XIX a. I p. — 1921 – 1944 m.; gyveno 23 m.
- Gimė Žemaitijos vidury, netoli Žemaičių Kalvarijos, Šarnelės kaime
- Gimė gausioje šeimoje (motina pagimdė 13 vaikų, liko 7).
- Ryškiausias vaikystės prisiminimas — babūnė, vėliau „Vizijose“ vadinta senole, kuri Vytautą labai mylėjo, prižiūrėjo, užaugino
- Tėvas — aistringas medžiotojas, linksmo ir draugiško būdo, bet anksti mirė (subadė jautis), kai Vytautui buvo 17 metų. Motina turėjo užauginti visus vaikus ir apsitvarkyti ūkyje.
- Iš savo šeimos ir draugų išsiskyrė uždarumu. Galima sakyti, kad kaip baltoji varna.
- Krikščioniškos pasaulėjautos.
- Anot motinos: „Mes paprasti kaimiečiai, mužikai, — stebėjosi motina, — iš kur jis toks išėjo?“
- Per dienų dienas skaitydavo knygas.
- Save vadindavo svajotoju, fantastu.
- „Vizija — tai mano turtas, svajonė — tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu.“
- Mokėsi Sedos progimnazijoje, dabartinėje Telšių „Žemaitės“ gimnazijoje. Išsiskyrė rimtumu, visada buvo susikaupęs.
- Pasilinksminimai netraukė.
- „Kažkaip tuščias darausi su visais gyvendamas.“
- Ragino bendraamžius pažinti save, suprasti, koks svarbus laikas, pasiuntęs straipsnį į „Ateities“ žurnalą (vis dar būdamas mokykloje).
- Kolegos įvardijo šitaip; „Iš karto subrendo. Peršoko jaunystės laiką.“
Studijų metai
- Studijavo anglų kalbą VDU (Kaune)
- Anot mokslo draugo ir poeto Nyka-Niliūno: „Jį traukė anglų konservatyvizmas <…>. Mačernis nemėgo nieko, kas neturėjo tradicijos: nei daiktų, nei žmonių.“
- Nemokėjo rusų kalbos, bet mokėjo anglų kalbą, skaitė originalias knygas anglų kalba (ir su žodynu).
- Humanitarinis fakultetas tuo metupersikėlė į Vilnių, studentai pasinėrė į Vilniaus romantika. Vilniuje Mačernis apsisprendė studijuoti filosofiją, čia labiausiai atsiskleidė poeto talentai.
- Universiteto dėstytojai norėjo Vytautą nusiųsti į Vakarų universitetus, kad ten toliau studijuotų filosofiją.
- Jo dėstytojas Vilniaus universitete (Vincas Mykolaitis - Putinas) Mačernį gerbė, manė, jog buvo talentingas poetas.
- Apskritai gauna daug kvietimu pasitraukti į kitą kraštą, bet jam gimtasis kraštas labai svarbus, jaučia gilų ryšį.
„Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose.“
Mėgo tradicijos, be abejo, todėl ir mylėjo Šarnelės namus, kur parašė 200 iš 209 eilėraščių. Ten buvo beveik visos jo vizijos.
Jam nepatiko miesto triukšmas, miestas buvo kaip purvinas, nėra harmonijos, nejauku.
Pasak Mačernio, rašytojas turi būti aukštesnio laipsnio moralės asmenybė, tačiau nebijoti purvinų žmonijos aikščių ir stengtis jas švariomis paversti.
Poezija turi būti kelianti, žmogaus žingsnis palengvinanti. Poetas turi būti amžinai degantis, amžinai liepsnojantis. Anot jo, kūryba gimsta išgyvenant kančias.
Mačernis: „Todėl mokėkime gyventi nors [ir] dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.“
Mačernio gyvenimas nebuvo lengvas:
- Skurdas
- Tėvo mirtis
- Vargina šeima
- Karas nutraukė studijas
- Miglota ateitis
Kūrybos bruožai
- Vadinamas žemininku, nes jo kartos rašytojai (Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys) pasitraukė į Vakarus (baigiantis Antrajam pasauliniam karui).
- Žemininkų kūryba buvo išleista JAV antologijoje „Žemė“. Žemininkai skiriasi nuo kitų rašytojų tuo, kad žinojo, koks buvo gyvenimas Lietuvoje prieš pasitraukdami į Vakarus. Suprato šeimos ir Tėvynes svarbą.
Mačernis dažnai rašė apie:
-
Namų, gimtinės svarbą
-
Tiesios ir gyvenimo prasmės ieškojimas
Namų tema eilėraščių cikle „Vizijos“
- 7 eilėraščių ciklas, įrėmintas „Įžanga“ ir „Pabaiga“
- Įtaką turėjo filosofijos studijos ir Milašiaus kūryba
- Lyrinis subjektas patiria įvairias būsenas: nuo pilnatvės, palaimos jausmo iki visiškos dvasinės tuštumos ir nuobodžio.
- Kiekvieno ciklo dalyje koks nors garsas ar regėjimas pažadina lyrinio subjekto prisiminimus*.
- Vizija yra palaima, aukštinamos.
- Dažnai regi senolę, kuri skatina eiti ir daryti, žadina troškimą ieškoti. Be to, ir globoja.
- Žeminamas miestas, aukštinamas žemdirbių darbas
- Miesto erdvės yra purvinos ir triukšmingos, mieste nėra harmonijos.
Lyrinio subjekto ryšys su namais „Vizijose":
Namai jam ne tik fizinė, bet ir dvasinė erdvė. Iš jų išeinama, bet ir vėl sugrįžtama. Namuose jį aplanko vizijos, lyrinis subjektas susitinka su protėviais, su senole. Ji yra jo likimo lėmėja, globėja, būtent senolė nusako vaikaičio ateitį – jis būsiąs kūrėjas. Labai svarbi gestų kalba – tai yra gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas. Senolė paliečia lyrinio subjekto kaktą, lūpas, taip nusakydama, jog šis kalbėsiąs išmintinga kalba. Senolės prisilietimai nuskaidrina, apvalo lyrinio subjekto sielą. Namai susiję su mylimais žmonėmis, jie patikima, šilta erdvė. Jai priešinama miesto, į kurį ateina jaunas žmogus, erdvė – tamsi, purvina. Čia gyvenama be džiaugsmo ir vilties, čia žmogus supilkėja, nebepažįsta savęs.
„Vizijos“. Ketvirtoji.
Mačernis egzistencialistas, filosofijos poetas.
I ir II dalyse šviesos ir tamsos priešprieša.
Šiame kūrinyje atskleidžiama filosofinė namų prasmė.
I
Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų, Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, - Kai ašen ir senolė – dviese - Palikę buvom saugot ir dabot namus.
Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto, Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia, Ir ašen, supamoj kėdėj sėdėdamas, Ilgai stebėjau saulės langą grindyse.
Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą. – Jaučiau, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais Lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis.
Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis, Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas. Aš suvirpėjau, puoliau prie senolės Ir verkdamas kritau į jos rankas.
Patyrus mano nuotykį, senolė prašė nebeverkt, Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane Nuo paukščio, kurs, atskrisdamas iš tolimos šalies, pakirto spindulių pluoštus, Sudarančius man šviesų saulės langą grindyse.
Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis: Yra pasauly jaunystė. saulė ir namai, O tolimų, nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai, Čia žemėj lankosi retai.
II
Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė. Neliko kambary gėlių, neliko nė maldaknygių senų, Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo Neliko nė ženklų.
Nors kartais manyje suspindi saulės langas Ir plečiasi lyg medis laisvėje aukštyn, platyn, - Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta tas erdvių klajūnas paukštis Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin.
Ir, kai nėra kur veido nevilty priglaust, Aš skausmo išplėstom akim matau, Kaip traukias nuo manęs vidudienis, kaip slenka jis į vakaro šalis, Ir silpsta jo kadais linksmai skambėję žingsniai, Ir šnabžda kaitroje pavytę žolės: Jis niekad šičia nebegrįš.
Ir aš matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško pakraščių šešėliuos, Matau, kaip slenka jis per lygumas plačias, Kaip motinos mirties šaltom kaulėtom rankom Apglėbia mano darbo ir kančios dienas.
[Kaunas, 1940]
Mažai skaitymo, verta paskaityti.
Pirmoje dalyje
…prisimenama šviesa vaikystė (praleista su senole), kuri yra šilumos ir gyvybės simbolis. Šalia jos eilėraščio žmogus jaučiasi saugus. Kai jis išgąsdinamas paukščių sparno šešėlio, senolė nušluosto ašaras, paguodžia. Su senole susieta viska, kas sakralu (šventa) ir harmoninga:
- vasara
- saulė
- maldaknygės
- jaunystė
Antroje dalyje
…grįžtama į dabartį.
Lyrinis „aš“ jaučiasi vienišas svetimoje, nejaukioje miesto erdvėje: „nėra kur veido nevilty priglaust.“ Gimtoji namų erdvė nebėra dvasinė atrama, nes juose nebėra anų dienų jaukumo, senolės. Dramatiškai jaučiama žmogaus vidinė tuštuma, kuri siejama su mirtimi, kančia.
„Rudens sonetai“
Sonetas — 14 eilučių eilėraštis, surimuotas ir skambus, turintis užuomazgą.
3
„Trečiajame“ sonete plėtojama meilės tema. Tai meilė iš pirmo žvilgsnio: „Bet nei vieno žodžio nepratarę / Išgyvenom visą vasarą kartu.“ Jauni žmonės, kurie akivaizdžiai myli vienas kitą, yra drovūs, ta meilė yra trapi. Nei vienas, nei kitas nepasako labas ar myliu. Reikėjo ištarti tik 1 žodį, o dabar gailisi, kad nieko nepasakė. Neišsipildė meilės lūkeščiai.
7
Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktimIšspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu**: niekas man nepasakys**,Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?Šarnelė, 1943.X.17
„Septintame“ sonete: sukrėsta kalba, pirmas taškas yra 3 posmelio vidury. Vyksmo laikas — vidurnaktis (tamsos laikas).
Lyrinis aš nesojaši nerimą, baimę, nežinojimą, subjektas jaučiasi, kad vienas visiškai atsakingas už savo likimą. Jaučia, kad vis daugiau pasiduoda emocijoms. Mąsto apie gyvenimą, mirtį.
Mačernis, matyt, intuityviai jautė, kad trumpai svečiuosis šiame pasaulyje. Eilėraštis baigiamas dvejais retoriniais klausimais:
- Kodėl kas nors yra?
- Kodėl aš pats esu didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
Žmogus niekada neturės vieno atsakymo į tokius klausimus, nėra vienodų žmonių. Galima sakyti, kad Dievas kiekvienam sukuria skirtingą gyvenimą planą.
12
Alkana siela troškia pažinti pasaulį, meną, mokslą, ambiciją, pažinimo vertybę.
Panteros metafora. Visada reikia mokytis, negalima sustoti. Panteros amžinai alkanos. Pantera — siela, įkalinta kūne, nenurimsta, geidžia naujų potyrių.
Lyrinis subjektas trokšta savęs pažinimo ir amžinybės, kad galėtų įsigilintų į visa tai, kas domina.
Netgi skaitydami šį eilėraštį Jūs, mielas skaitytojau, gilinatės į meną ir mokslą, o tai yra geriausias žemės vaisius.
Be abejo, šių tikslų negali pasiekti, nes nerealūs.
13
Nežinome, kam skirtas gyvenimas, visgi neišgryninta gyvenimo prasmė. Bet žino tai, kad pasaulis yra puikus, nors reikia patirti daug išbandymų, bet tada galima švęsti.
Tai yra varginga tarnystė (siejama su Šatrijos Raganos apysaka).
Prieštaringa žmogaus prigimtis: ieškodamas atsakymų, neretai suklysta. Būna blogų dienų, bet išaušta rytas ir būna gerų momentų.
Gyvenimo džiaugsmas yra tame, kad viskas nepastovu. Vieną dieną esi laimingas, kitą dieną esi nelaimingas.
25
Sonete ryškus kelionės motyvas. Tai gyvenimo kelias. Vėlgi pasireiškia prieštaringa gyvenimo prasmė.
Kaip gyventi? Gilintis į gyvenimo prasmę, ar ne? Ar mąstyti ir sielvartauti apie tai, kaip švaistome laiką, ar tiesiog mėgautis gyvenimo vaisiais? (Redaktoriaus pastaba: panašu į anglišką posakį: go with the flow, sekti srovę.)
Viena vertus, žmogus pavargsta nuo tikslų siekimo ir sunku gilintis į gyvenimo prasmę, bet, kita vertus, nuobodu gyventi paviršutiniškai. Viena vertus, kita vertus…
„Žiemos sonetai“
24
Lyrinis subjektas nori, kad jį gyvenimas išbandytų. Būk, bet didelis, nors vienkartinis. Patyrimai padaro tave stipresnį. (Panašu į “what doesn’t kill you makes you stronger.”) Tos didžiosios kančios leidžia vėl iš naujo pamilti gyvenimą. Jeigu gyvenime nebūtų iššūkių, tada būtų lengvas. Gyvenimas būtų toks banalus, kad nebūtų įkvėpimo kūrybai, esą kančia įkvepia kurti. Tiesiog tave sprogdina iš vidaus tie jausmai, tas skausmas ir trauma. Palengvėja, kai parašai apie tai, kas rutuliojasi smegenyse. Meniškos prigimties žmonėms sunku būti, jie jautrūs.
25
Akivaizdus nerimas. Kūrinys prasideda ir baigiasi su teiginiu: man neramu. Nerimą bandoma išreikšti žodžiais. Bet sunku, jeigu nėra tų žodžių. Mačernis dažnai gyveno įtampoje. Nethi poezija nepadeda, todėl taip neramu (nes tai jo pagrindinė veikla vis dėlto). Daug emocijų.
29
Savęs ieškojimo tema. Sonete lyrinis subjektas prašo Dievo leisti jam klysti, ieškoti ir atrasti naujus kelius. Eilėraščio kalbantysis teigia, kad tik suklydęs jis vėl galės eiti teisingu keliu. Sonete ryškus ir savęs pažinimo motyvas. Suprantama, kad pati žmogaus esybė slypi ieškojimuose, juk žmogaus prigimtis – klysti. Todėl ir lyrinis subjektas tenori būti paprastas žmogus, nes atradęs tiesą jis vadovausis amžinosiomis vertybėmis, tik šį kartą bus tai asmeninis pasirinkimas, laisvo žmogaus valia, o ne primestos taisyklės. Taip pat sonete primenamas biblinis pasakojimas apie sūnų paklydėlį – juk ir jis suklydo, tačiau supratęs savo klaidą, atrado svarbiausias vertybes ir idėjas. Buvęs paklydėlis gali džiaugtis taip, kaip nė vienas iš kelio nepasukęs teisuolis negalės. Taip sonete išreiškiamas ir žmogaus laisvės troškimas: noras nepriklausomai kurti savąją laimę, net einant skaudžių paklydimų keliu.
Aš pažinau karalių tavyje
-> Apie ką šis eilėraštis?
Eilėraštis aukština Kristų, religiją.
Iš pirmo žvilgsnio (impresija) tokia, kad eilėraščio žmogus yra skirtingas: žodžiai išdidūs ir mieli, kalbėjo apie gražią sielą. Laikomasi memento mori. Reikia gyventi taip, kad nebijotum mirties.
Karalius yra Jėzus Kristus. Jėzus atsiskyrė iš minios. Gyvenimas turi būti prasmingas, kad liktų amžinas.