Juozas Tumas - Vaižgantas

Apysaka „Dėdės ir dėdienės“

LRT dokumentinis filmas

LRT straipsnis

1. Vaižgantas (,,etiketė", veikla (išsamiai), kūriniai, kūrybos tikslas).

,,Etiketė":

XIX a. pab. – XX a. pr. rašytojas neoromantikas, siekęs suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių. Vaižgantas dar gyvas tapo, anot Vinco Mykolaičio – Putino, ,,šviesiąja lietuvių tautinio atgimimo legenda".

Biografija:

Vaižgantas gimė netoli Svėdasų, Anykščių rajone. Baigęs pradžios mokyklą jis labai prašė tėvų, kad leistų mokytis į Daugpilį. Baigė Kauno kunigų seminariją. Klierikavo Latvijoje, 13 metų kunigavo Žemaitijos kaimuose. Įsteigė, leido ir platino laikraštį ,,Tėvynės sargas". Prisidėjo prie ,,Vilniaus žinių" ir ,,Vilties" leidimo. Įsteigė laikraštį ,,Nepriklausoma Lietuva". Spaudos draudimo metais Vaižgantas uoliai darbavosi tėvynės labui: rūpinosi lietuviškų laikraščių leidyba, platino draudžiamą spaudą, kūrė lietuviškas mokyklas. Jis gynė lietuvybę carinės Rusijos metais, todėl buvo ir caro valdžios persekiojamas ir vyskupijos vyresnybės nuolat keliamas iš vienos vietos į kitą. Vaižgantas dirbo Kauno universitete, Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Vaižgantas mirė Kaune.

Kūryba:

• Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės"
• Tautinio atgimimo epopėja ,,Pragiedruliai"
• Apysaka ,,Nebylys"
• Apsakymas ,,Išgama"

Kūrybos tikslas:

Literatūrologė Vanda Zaborskaitė teigia: ,,Rašytojui rūpi parodyti liaudies žmogaus prigimties turtingumą ir joje glūdinčias neišsenkamas kūrybines galias, liaudies etinių principų aukštumą, būdo švelnumą ir širdies gerumą, kuris, anot Vaižganto, sudaro būdingiausią ,,lietuvių etninio charakterio bruožą." Taigi, Vaižgantas kūryboje siekė atskleisti tautos dvasią, tautos charakterį.

2. ,,Dėdės ir dėdienės" (žanras, tematika, idėja, erdvė, laikas).

Žanras – apysaka.

Tematika: meilė, žmogaus likimas, nacionaliniai charakterio bruožai. Tai pasakojimas apie trijų žmonių likimą, nulemtą socialinės tikrovės bei charakterio ypatybių.

Idėja: žmogų gražų daro meniška prigimtis, glaudus ryšys su gamta, su šeima, gebėjimas aukotis dėl artimųjų.

Erdvė – Rytų Aukštaitijos kaimas (kultūros erdvė) ir laukinė gamta (natūros erdvė).

Laikas – istorinis laikas (XIX a., baudžiava ir jos panaikinimas), biografinis laikas (žmogaus gyvenimas nuo jaunystės iki senatvės).

3. Mykoliuko paveikslas.

Mykoliukas – kuklus, paklusnus, nuolankus – daugybę jam užkrautų darbų atlikdavo nesiskųsdamas, o už darbą jam užteko tik menko atlygio. Jo pastangos nebuvo įvertinamos - ,,niekas to nepamato, niekas jam už tai ačiū nepasako", be to, visi jį laikė ,,mažu", o ir pačiam jis toks atrodė. Jis buvo švelnus ir jautrus – su brolienės vaikais elgdavosi moteriškai. Mykoliukas nuolat grojo tą pačia melodiją savo pasidarytu smuiku, buvo meniškos sielos. Jis turėjo artimą ryšį su gamta – grojo gamtoje tarsi žiogas. Buvo uždaro būdo, vienišas liūdnas, retai su kuo kalbėdavosi. Tačiau Mykoliuko gyvenime viską pakeitė meilė Severjai. Nejučia meilė jį vertė šypsotis, groti su triumfu ir ūpu, tačiau meilę jis tik išgyveno, jautė, bet jos nesuprato. Mykoliukas staiga supranta, kad jo gyvenimas panašus į pragarą – jis jau yra 30-ties, tačiau neturi ūkio, vaikų, yra nevedęs. Vis dėlto, jis palieka viską taip, kaip yra, nesiryžta kovoti dėl meilės, nes vertina šeimą ir negali apleisti brolio vaikų, yra prisirišęs prie gimtinės, be to, dėl savo socialinės padėties nieko neturi. Vėliau Mykoliukas tampa Mykolu – Dzidoriumi Artoju. Nors iš pažiūros jis - ,,keiksmininkas, toks pikčiurna, surumbėjęs senas jaunikis", kuris neprieštaraudamas dirba visus darbus, vidus – visiškai kitoks. Nors nebegrojo smuiku, jis buvo švelnus, ramus, išmintingas bei giliai tikintis, tad savo jautrią širdį išliedavo bažnyčioje. Save įprasmino darbe, tikėjime, meilės prisiminimuose, nepalūžo ir įgijo ištvermės viską iškęsti.

4. Severjos išvaizda, būdo bruožai. Koks jos likimas?

Severjos paveikslas

Kas nulemia Severjos likimą?

• Istorinės aplinkybės.
• Socialinės aplinkybės.
• Artimųjų mirtys.
• Kito žmogaus valia – Geišė, tėvai.
• Prigimtis.

5. Kaip kūrinyje plėtojama meilės tema?

Severja ir Mykoliukas įsimyli vienas kitą, tačiau Severją vilioja ir Geišė, kuris yra vyriškas, ryžtingas, iš aukštesnio socialinio sluoksnio (tijūnas). Viso to trūksta Mykoliukui. Severja išteka už Geišės, patiria fizinę aistringą meilę, nors Mykoliukui jautė dvasinę meilę. Tačiau jos abi svarbios vienodai, nes nuo abiejų galima įsimylėti. Nors Severja dvasinės meilės Rapolui nejautė, bet ištekėjusi buvo laiminga, mylėjo vyrą kūniška meile. Mykoliukas savo meilę Severjai išsaugo visą gyvenimą, jis idealizavo mylimąją (romantikams buvo svarbesnis dvasinis ryšys negu kūniškas).

6. Nacionaliniai charakterio bruožai (įvardyti, argumentuoti)

Nacionaliniai charakterio bruožai:

1. Darbštumas

2. Širdies gerumas, švelnumas

3. Kūrybingumas, meniškumas

4. Meilė gamtai

5. Nuolankumas, pasidavimas aplinkybėms, stipresniųjų paisymas

6. Vaišingumas, svetingumas

7. Religingumas, pamaldumas

8. Stiprus šeimos jausmas

9. Geišės paveikslas

8. Vaižganto pasakojimo savitumas

1. Vaižganto pasakotojas nėra veikėjas kaip Biliūno kūryboje. Jis dažniausiai pasakoja trečiu asmeniu, bet nesistengia perteikti objektyvaus tikrovės vaizdo. Rašytojo pasakotojas subjektyvus. Jis gerai nutuokia, kas dedasi veikėjų viduje, dažnai už juos kalba, žvelgia į juos iš šalies, vertina jų poelgius, kartais gėrisi, kartais šaiposi, vertina ironiškai.

2. Vaižgantas neoromantikas. Jo kūrybos centre – vidiniai žmogaus išgyvenimai. Neoromantikus domino tautos likimo klausimai, tapatybės paieškos. Lietuvių neoromantikai (Šatrijos Ragana, Vaižgantas, Krėvė) kūryboje derino realizmo ir modernizmo bruožus.