Antika

Senovės graikų ir romėnų pasaulis (VI a. pr. Kr. - III a. po Kr.).

Žmogus priklauso nuo dievų valios ir lemties.

Antikinėjė literatūroje svarbiausias yra žmogus, o lygybė, teisingumas bei žmogiškmas yra vertybės, kurių siekiama.

Pasaulis aiškinimas mitais.

Atstovai: Homeras (Odisėja), Sokratas, Sofoklis (Antigonė), Ezopas, Vergilijus, Horacijus.

Atsiskaityme iš Antikos ir Biblijos galite tikėtis tokių temų:

1. Antika, pasaulėžiūra, svarbiausi mitai. Sąvokos ir posakiai (nurodyti 5)
2. Homero „Odisėja" (žanras, apibendrinimas).
3. Homero „Odisėja" (Odisėjo ir Penelopės paveikslai; pagrįsti kūriniu).
4. Sofoklio „Antigonė" (žanras, veikėjai, Antigonės apsisprendimo motyvai, tragedijos pabaigos prasmė, idėjos)
5. Sofoklio „Antigonė" (Antigonės, Ismenės, Kreonto pavaikslai; pagrįsti kūriniu).
6. Biblija.
7. Populiariausi Biblijos simboliai ir įvaizdžiai (nurodyti 5).
8. Atlaidumo tema Biblijoje.

1. Antika – terminas atėjęs iš Italijos ir reiškia ,,senas", ,,senovinis". Senovės Graikijos ir Romos literatūra. Pasaulėžiūra: 1. Pasaulis yra harmoningas ir tobulas, sudaro tvarkingą ir darnią visumą. 2. Žmogaus likimą lemia dievai 3. Visuomenės interesai svarbesni už žmogaus. 4. Kalokagatijos idealas: vidinis ir išorinis žmogaus grožis, pabrėžiama piliečio nauda visuomenei. Žmoguje vertintas kūno grožis, santūrumas, teisingumas, narsumas, meilė tėvynei, atsidavimas visuomenei. Svarbūs mitai: 1. Mitas apie Edipą(likimo pakeisti neįmanoma) 2.Trojos mitas 3. Mitas apie Narcizą(perdėta meilė sau) 4. Mitas apie Prometėją (nuolatinis vidinis maištingumas) 5. Mitas apie Sizifą (sunkus, nesibaigiantis, beprasmis darbas). Posakiai: 1. Prometėjo ugnis – nuolatinis vidinis veržimasis, siekimas savo tikslų. 2. Sizifo darbas – sunkus, nesibaigiantis ir beprasmis darbas. 3. Olimpinė ramybė – visiška ramybė, susikaupimas. 4. Pandoros skrynia – visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės bėdų ir nelaimių. 5. Alfa ir Omega – abėcėlės pirma ir paskutinė raidė. Gali reikšti pradžią ir pabaigą.

2. Žanras – epas. Apibendrinimas: Odisėjas 10 metų siekė grįžt į tėvynę pas savo šeimą. Jis yra gudrus ir tas sumanumas išgelbsti jį iš daugelio nelaimių: Odisėjas pasprunka nuo Kiklopo, praplaukia pro dvi pabaisas. Kadangi jis gerai pažįsta žmones, jis sugeba palenkti juos į savo pusę. Gražiai pakalbėjęs apie karaliaus dukterį Nausikają, gauna pagalbą. Vėliau Odisėjas patenka pas deivę Kalpisę. Ji siūlo nemirtingumą ir savo grožį, neišleidžia jo iš salos 7-erius metus. Bet Odisėjo nesuvilioja tokie pasiūlymai ir jis vis tiek ištrūksta namo, kai dievai nulemia jo likimą. Odisėjas trokšta verčiau dūmą tėvynės pamatęs numirti, negu svetur pasilikti.

3. Odisėjas apibūdinamas epitetais: ,,šviesus", ,,garbingas", ,,daugmintis". Jis yra drąsus, kantrus, ištikimas, garbingas, patriotas. Kūrinyje išryškinama jo ištikimybė žmonai Penelopei, gimtajam kraštui, Save apibūdina kaip drąsų, kantrų, užsispyrusį. Kalipsė žada Odisėjui nemirtingumą, tapti jos vyru, vilioja savo grožiu. Odisėjas pasirenką žmoną, tėvynę ir atsisako deivės ir nemirtingumo ir jos grožio. Odisėjo žmona Penelopė yra be galo ištikima. 20 metų ji laukia Odisėjo, graudžiai verkia sapnuodama pranašingus ir nepranašingus sapnus galvodama, kaip apgauti besiperšančius jaunikius.

4. Žanras – tragedija. Veikėjai: Antigonė, Ismenė, Eteoklis, Polineikas, Kreontas, Haimonas. Apsisprendimo motyvai: ji gina šeimos, giminės tradicijas ir amžinuosius dievų įsakymus. Įstatymai yra rašyti ir nerašyti. Valdžios įstatymų laikymasis buvo kiekvieno piliečio pareiga, tačiau svarbesni jiems buvo nerašytieji įstatymai, nes jie duoti dievų. Tragedijos pabaiga: Antigonė miršta. Tragiškojo personažo mirtis tragedijoje reiškia ne jo pralaimėjimą, bet jo idėjų pergalę, atsiskleidžia vertybės, dėl kurių verta aukotis. Blogiui įveikti ir gėriui atkovoti reikia aukščiausios aukos – gyvybės. Idėjos: gražus ir geras tas žmogus, kuris laikosi amžinų dievų papročių ir įstatymų, kuris nepraranda kultūrinės atminties. Vertinamas narsumas saugoti protėvių moralines nuostatas.

5. Antigonės paveikslas: Antigonė kelia nerašytas dievų taisykles aukščiau rašytųjų žmonių taisyklių ir jas visad gina net savo gyvybe. Ji nebijo žmogaus rūstybės. Kai ją veda numirti, ji graudžiai verkia ne dėl to, kaip elgėsi, o tik dėl savo neilgai trukusio gyvenimo. Antigonė yra drąsi, ryžtinga, mylinti, teisinga nes aukojosi kad galėtų tinkamai ir ramiai palaidoti savo mirusį brolį. Ismenės paveikslas: Ismenė yra baili, bet taip pat myli savo brolius, ji nori padėti Antigonei, bet išsigąsta. Ji panaši į Antigonę, tik trūksta drąsos. Kreonto paveikslas: Kreontas yra Antigonės priešininkas. Jis maksimalistas, ryžtingai siekia savo tikslų. Jis nėra savimi besirūpinantis egoistas. Jis įsitikinęs, jog jo išleisti įstatymai tarnauja visuomenės gerovei, kurią jis laiko aukščiausiu savo veiklos tikslu. Tragedijos pabaigoje karalius bando taisyti savo klaidas: skubiai palaidoti Polineiką ir išvaduoti iš olos Antigonę. Netekęs sūnaus ir žmonos, sugniuždytas nelaimių Kreontas suvokia, kad jis nei protingas, nei galingas.

6. Biblija ne tik tikėjimo ir tiesų šaltinis. Joje atsispindi:

• Pagrindinės moralinės nuostatos.
• Žmoniškosios ir kultūrinės vertybės
• Krikščioniškoji visatos samprata
• Šventasis raštas per šimtmečius suformavo Vakarų Europos žmogaus pasaulėjautą.
• Bibliją sudaro Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas: Senasis Testamentas – tai knygos, parašytos nuo XIIa. Iki IIa. Pr. Kr. Sudaro 46 knygos. Kitos knygos – pasakojimai apie žydų tautos istoriją. Senajame testamente yra Penkiaknygė, istorinės, išminties ir pranašų knygos. Naujasis testamentas – knygos parašytos Ia. Antroje pusėje. NT sudaro 27 knygos: 4 Evangelijos pagal Matą, Joną, Morkų, Luką. Apaštalų darbai ir laiškai. Apsireiškimas Jonui (apokalipsė)

7. 1. Ieva ir Adomas – pirmieji žmonės. 2. Uždraustasis vaisius – vaisius nuo pažinimo medžio, kurio valgė Ieva ir paskui Adomas ir dėl to paskui buvo išmesti iš rojaus. 3. Nojaus laivas – laivas, kurį Dievas liepė Nojui padaryti tam, kad išgelbėti kartu su savo šeima ir gyvūnų rūšimis per pasaulinį tvaną. Nojaus Arka (laivas) – saugumo, pergalės prieš chaosą, vilties ir naujo gyvenimo simbolis. 4. Dekalogas (10 Dievo įsakymų) – sąrašas taisyklių, kurias, pasak Biblijos, Dievas davė Mozei ant Sinajaus kalno, užrašytas ant dviejų akmeninių plokščių. 5. Erškėčių vainikas – skausmo ir patyčių simbolis krikščionybėje.

8. S.T. sakoma ,,akis už akį, dantis už dantį." ,,Mylėk artimą, nekęsk priešo" N.T. ,,Jei kas tave užgautų per skruostą, atsuk jam kitą." ,,Mylėkite savo priešus." Senojo Testamento Dievas griežtas, rūstus, negailestingas, o Naujojo Testamento Dievas atlaidus ir mylintis. Požiūrio į nusidėjusį žmogų kaita ypač ryški N.T. epizode apie sugautą nusidėjėlę. Vienas iš Dekalogo įsakymų skelbia: ,,Nesvetimauk". Svetimavimo nuodėmė pagal S.T. baudžiama mirtimi užmėtant akmenimis. Kristus skelbia naują požiūrį – žmogaus negalime bausti, nes niekas šioje žemėje nėra be nuodėmės. Kitame N.T. epizode sakoma, kad taip, kaip žmogus teis kitus, taip ir pats bus teisiamas. Kristus sako svetimautojai, kad ji eitų ir daugiau nenusidėtų.

Lietuvos mitologija

Lietuvių dievai ir deivės (10)

Praamžius – vyriausias dievas, visatos, gyvybės kūrėjas. Perkūnas – svarbiausias dievas po Praamžiaus, valdo orą, ugnį ir vandenį. Saulė – dangaus dievybė, visko, kas gyva globėja. Gabija – ugnies, šeimos židinio deivė Austėja – bičių deivė Laima – lemia žmogaus likimą, įsivaizduojama kaip gegutė. Giltinė – Laimos sesuo, lemia žmogaus mirtį Ragana – numato likimą Medeina – miškų deivė Aitvarai – neša turtus

Lietuvių mitinė pasaulėjautąa, svarbiausi archetipai

• Aiški riba tarp gėrio ir blogio, aiškios vertybės, moralės ir elgesio normos. Gyvenimas aiškinamas mitais, kurie lemia žmogaus ir pasaulio būtį. Žmogus žinodamas mitą, žino, kaip turi elgtis ir kokie bus rezultatai.
• Mitai yra susiję su ritualais, o ritualai palaiko pasaulio tvarką.
• Dvi laiko sampratos: Kaip juosta, kaip ratas(ciklinė).
• Archajinės pasaulėžiūros žmogui būdinga ciklinė laiko samprata.
• Mitų erdvė turi aiškų centrą, kuris pasauliui suteikia struktūrą. Tai – gyvybės medis.
• Mitų pasaulis griežtai padalintas į sava ir svetimą, gerą ir blogą.

Archetipai:

• Namai – būties centras. Tai ne tik šeimos būstas, bet ir šventovė, kurioje tvyro nustatyta tvarka, kur vyko ritualinės apeigos: gimimo, mirimo, santuokos. Namų centrą ženklina židinys.
• Langas – sakralią ir pavojingą erdvę skirianti riba, kurią peržengus tyko pavojai.
• Slenkstis – artima langui prasmė
• Ugnis – šeimos vidinės ramybės simbolis
• Vanduo – skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, gyvybės šaltinis.
• Žemė – didžioji motina, joje glūdi amžina gyvybės paslaptis.