Renesansas, dar vadinamas atgimimo epocha, prasidėjo XIV a. Italijoje. Joje kilusios humanizmo idėjos pasklido po visą Europą. Šiuo laikotarpiu buvo atkreiptas dėmesys į žmogų, jo vertybes, santykį su pasauliu. Skirtingai nei viduramžiais, pasaulio centru tapo nebe Dievas, o žmogus. Patikėta jo gebėjimais teisingai valdyti šalį ir ginti tautines vertybes. Todėl Renesanso visuomenei tampa aktualūs visuomeniniai bei moraliniai idealai, apie kuriuos plačiai kalbama ir grožinėje literatūroje. Taigi, kokias vertybes puoselėja Renesanso žmogus?
Šiuo laikotarpiu buvo atkreiptas dėmesys į tautines vertybes: meilę savo šaliai ir gimtajai kalbai. Renesanso epochoje įsitvirtino idėja, jog kiekvienas žmogus turi vartoti savo gimtąją kalbą visose gyvenimo srityse. Todėl tiek Romos katalikai (Mikalojus Daukša), tiek protestantai (Martynas Mažvydas) ėmė savo tautiečius mokyti gimtosios kalbos. Mažosios Lietuvos protestantų kunigas Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ autorius, pirmasis pasinaudoja šia idėja ir 1547 m. Karaliaučiuje išspausdina „Katekizmą“, į kurį įdeda elementorių, skirtą mokytis, lietuvišką abėcėlę bei keletą skaitymo pratimų. „Katekizmo“ pratarmėje knygelės vardu autorius kreipiasi į lietuvius, pabrėždamas, jog tėvai neturėjo galimybės mokytis, todėl Dievas laimins tuos, kurie skaitys „Katekizmą“ gimtąja lietuvių kalba, o raštingiems atsivers durys į Europą, mokslą, literatūrą. Renesanso šviesuolis Martynas Mažvydas, mylėdamas savo šalį ir suvokdamas kalbos svarbą, troško, kad išliktų Lietuva, nes XVI a. jos didžioji teritorija buvo LDK, o mažoji dalis priklausė Prūsijos karalystei. To paties troško ir kitas Renesanso šviesuolis, katalikų kunigas, vertėjas Mikalojus Daukša. Jį galime vadinti gimtosios kalbos teisių gynėju, nes į „Postilės“ (1599 m.) vertimą įdėtą lenkiškai parašytą „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“ galime laikyti gimtosios kalbos manifestu. Prakalboje Daukša išsako požiūrį į tautines vertybes, gėdina sulenkėjusius LDK bajorus ir dvasininkus, nekalbančius lietuviškai ir skaityti lietuviškai nemokančius. Ragina kurti raštiją lietuvių kalba, nes nėra tokios niekingos tautos, kuri „neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos“. Tai buvo ypač svarbu valstybei, nes po Liublino unijos (1569 m.) Lietuvoje pradėjo įsigalėti lenkų kalba, reikėjo kovoti prieš kylančią grėsmę gimtajai kalbai. Taigi, šiandien suvokiame, kokį šventą darbą atliko Martynas Mažvydas ir Mikalojus Daukša, gindami tautines vertybes, nes išliko ir gimtoji lietuvių kalba, ir Lietuvos valstybė.
Ne mažiau svarbios Renesanso žmogui už tautines vertybes yra ir moralinės vertybės. Tai suprantame skaitydami grožinius kūrinius, kurių autoriai daug dėmesio skyrė žmogaus moralei: tiesai, garbei, meilei, atsakomybei. Vienas iš tokių autorių – žymiausias anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras. Tragedijoje „Hamletas“ autorius kelia ir šiandien aktualius klausimus apie žmonių tarpusavio santykius, visuomenės moralę. Pagrindinis dramos herojus Danijos princas Hamletas ieško išeities, kaip įveikti visuotinį blogį, pamintas moralines vertybes: meilę, ištikimybę, garbę. Motina Gertrūda paniekina meilę ir ištikimybę, nes negedi mirusio vyro, Hamleto tėvo, ir išteka už Klaudijaus, velionio brolio. Paaiškėja, jog vaikystės draugai Gildensternas ir Rozenkrancas pamina garbę, tampa išdavikai, nes tarnauja karaliui Klaudijui. Sunkiai suvokiama, bet Klaudijus nužudo savo brolį dėl moters, karūnos ir valdžios. Hamletas lieka visiškai vienas, todėl nežino, ką daryti, kaip apginti vertybes, atstatyti teisingumą šalyje. Po ilgų abejojimų, kančios, imasi ryžtingų veiksmų. Kaudamasis dvikovoje su Laertu, jau sužeistas nuduria karalių Klaudijų, o tiesą paprašo paskelbti Horacijaus. Ši sukrečianti istorija skatina susimąstyti, kad kartais ir moralines vertybes reikia ginti, kaip ir šalį nuo priešų, krauju. Tiesa laimėjo – Horacijus, Hamleto draugas, įvykdė prašymą, bet kokia to kaina? Kadangi „Hamletas“ parašytas vėlyvuoju Renesanso laikotarpiu, kai suabejota žmogumi genijumi, rašytojas Šekspyras kviečia susimąstyti apie tai, jog kova tarp gėrio ir blogio amžina, ir žmogus turi nuolat budėti, saugodamas moralines vertybes. Taigi, apmąstydamas perskaitytą kūrinį, galiu teigti, jog ginti meilę, ištikimybę, garbę yra amžinas darbas. Hamletas fizine prasme buvo sužlugdytas, bet dvasiškai jis laimėjo ir įrodė, jog blogis pats save susinaikins, jeigu neliksime abejingi.
Apibendrindamas galiu teigti, jog Renesanso žmogus suprato, jog tautines ir moralines vertybes reikės ne tik perduoti iš kartos į kartą, puoselėti, bet ir ginti. Tautiniai ir moraliniai idealai sunkiai įgyvendinami, ko nors nepaaukojant. Todėl Renesanso literatūra mus moko, kaip svarbu puoselėti vertybes, suvokti savo santykį su pasauliu, kad kurtume harmoningus santykius, taptume visavertėmis asmenybėmis, gebančiomis įveikti pasaulyje kylantį chaosą. Renesanso idėjos siekė įkvėpti ir ugdyti visuomenę, jos aktualios ir XXI amžiaus žmogui.
