Krikščionybė ir antika

Krikščionybės plitimo Europoje priežastis: išplitimą lėmė jos unikalumas, dvasinė galia, sugebėjimas prisitaikyti prie įvairiausių aplinkybių, universalumas;

Krikščionybės susiformavimas ir paplitimas Romos imperijoje

1. krikščionybės pagrindas – esėjų (judaistinės sektos) religinė doktrina: išpažino vieną dievą, tikėjimą pasaulio pabaiga ir ateisiančiu išganytoju.
2. I a. (valdant imperatoriui Tiberijui) Judėjoje atsirado didis mokytojas – Jėzus iš Nazareto, kuris pradėjo platinti naująjį tikėjimą, padariusį perversmą žmonijos istorijoje;
3. “Jėzus” – tai asmens vardas, kuris reiškė: “Dievas yra išgelbėjimas”. “Kristus” – nėra asmenvardis, o pašaukimas ar pareigos įvardinimas. Jis reiškia dievo pašventintą ir vykdantį dievo užmojus asmenį (pateptasis).
4. Jėzus gimė 4 m. pr. Kr. prieš pat Judėjos karaliaus Erodo Didžiojo mirtį, gimė Judėjoje, karaliaus Dovydo mieste Betliejuje, jo vaikystė prabėgo Egipte, viešąją veiklą pradėjo Galilėjoje.
5. INRI – Jėzus Nazarietis, žydų karalius.
6. svarbiausi Jėzaus religinio mokymo teiginiai:

• Dangaus Karalystės doktrina (Dangaus Karalystėje nėra išrinktųjų);
• Dievas – visos gyvybės tėvas, skleidžiantis savo meilę visiems be išimties.

7. pirmaisiais dviem amžiais krikščionybė paplito visoje Romos imperijoje – apaštalų amžius, nes krikščionybę platino Jėzaus mokiniai – apaštalai, kuriems padėjo misionieriai ir dvasininkai.

• Apaštalas – pasiuntinys: skelbė Evangeliją ir teikė sakramentus: krikštijo, atleisdavo nuodėmės, kartojo Paskutinės vakarinės, t. y. Eucharistijos paslaptį.
• Bažnyčios hierarchiją apibrėžė 3 apaštalų įvesti dvasininkijos laipsniai: diakonai, presbiteriai, vyskupai;
• Dvasininkai – kulto tarnai, jie gyvendavo nuolatinėje vietoje, o ne keliaudavo iš vienos vietos į kitą, kaip apaštalai.

8. 313 m. imperatorius Konstantinas suteikė Romos imperijos gyventojams tikėjimo laisvę (t.y. krikščionybė tapo oficialiai pripažinta religija);
9. 325 m. krikščionių Bažnyčios konsiliumas (Nikėjos bažnytinis susirinkimas) paskelbė trinitorių išpažįstamą Jėzaus Kristaus dieviškumą (trinitoriai skelbė šventą trejybę);
10. imperatorius Teodozijus I uždraudė arijonų krikščionių sektas (tai Arijaus pasekėjai, kurie mokė, kad Kristus yra mažiau negu Dievas), visas bažnyčias perdavė trinitoriams, uždraudė pagoniškus kultus ir pagoniškas tradicijas (net Olimpines žaidynes).
11. 392 m. krikščionybė tampa valstybine religija valdant Teodozijui I (beje, pirmasis krikščionių žudynes organizavo Neronas 64 m., be jo krikščionis persekiojo Titas, Domicianas, o Deokletianas tai darė sistemingai). Pagoniškų Europos tautų krikštas:

• germanų gentys – gotai ir vandalai IV a.
• frankai 496 m. (Karolinių laikais įkuriama popiežiaus sritis);
• anglai VI a. iš Romos
• lenkai X a. iš Romos
• skandinavai IX – XII a. ir Romos
• lietuviai XIV a. iš Romos
• vengrai IX – XII a. iš Romos
• rusai 988 m. iš Konstantinopolio

Krikščionybės vaidmuo Europos tautų gyvenime viduramžiais

• krikščionybė – vienintelė gija, siejanti Europos kultūrą su Antika;
• tik dvasininkai buvo raštingi;
• bažnyčia, vienuolynai steigė, išlaikė pirmąsias viduramžių mokyklas;
• vienuolynuose perrašinėjamos ir platinamos knygos;
• krikščionybės galia vienyti visuomenę tiek idėjiškai, tiek praktiniame gyvenime;
• jungiamoji grandis, vienijanti politiškai susiskaldžiusią Europą;
• centralizuota religinė institucija – Krikščionių Bažnyčia. Jai vadovavo Romos vyskupas nuo V a. vadinamas popiežiumi;
• Pipinas Trumpasis dovanojo popiežiui iš longobardų atkovotas žemes Vidurio Italijoje. Jose 756 m. įkurta Popiežiaus valstybė, gyvavusi iki 1870 m.
• Be pajamų iš savo žemių, Bažnyčia turėjo teisę imti tam tikrą mokestį, vadinamą dešimtine;

Krikščionių bažnyčios skilimas: 1054 m. suskilo į Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų).

Skilimo priežastys

• 395 m. suskilus Romos imperijai į Rytų ir Vakarų, klostėsi nevienodos sąlygos krikščionių bažnyčiai vystytis;
• VII a. pradėjo ryškėti teologiniai, organizaciniai ir apeigų skirtumai;
• Romos ir Konstantinopolio interesai ypač susikirto platinant krikščionybę Rytų ir Vidurio Europoje; Bažnyčios ydos:
• Tapo stambiu feodalu;
• Darėsi vis labiau priklausoma nuo pasaulietinės valdžios;
• Stiprėjo Bažnyčios ir popiežiaus galia bei autoritetas; Kliuni reforma 1059 m., kurią įtvirtino popiežius Grigalijus VII:
• Nustatyta, kad popiežių renka nuo pasaulietinės valdžios nepriklausoma kardinolų kolegija;
• Popiežius perėmė iš pasaulietinių valdovų vyskupų skyrimo teisę (investitūra);
• Įvestas griežtas celibatas;
• Sukurta ir įgyvendinta teokratinė teorija; Reformos reikšmė:
• Katalikiškoji Bažnyčia tapo nepriklausoma nuo pasaulietinės valdžios;
• Katalikiškoji Bažnyčia tapo centralizuota, ekonomiškai ir politiškai stipri institucija;

Kryžiaus žygiai 1095 – 1270 m.

Kryžiaus žygiai – tai Vakarų Europos riterių žygiai į Artimuosius Rytus. Pretekstas – ginti krikščionių šventas vietas. 1095 m. popiežius Urbonas II Klermone (Š. Prancūzijoje) paskelbė Kryžiaus žygių pradžią.

1. Priežastys

• siekimas išvaduoti iš musulmonų šv. Krikščionių žemes;
• geresnio gyvenimo, turtų siekimas;
• žemių trūkumas Europoje;
• bežemių riterių atsiradimas;
• valstiečių siekimas išsivaduoti iš baudžiavos;
• siekimas neutralizuoti normanų įsiveržimus;