<- Literatūra

Jurgis Kunčinas
„Tūla“

interviu audio knyga ištraukos

Suprasti Korepetitoriai   R Šaltiniai
Aa

Geriausias būdas nemokamai perskaityti knygą, jeigu neturite fizinės kopijos iš bibliotekos arba knygyno:

Skaityti pilną skenuotą knygą Tūla (PDF)

Knyga versta į anglų (ir kitas) kalbas, jeigu skaityti lietuviškai nepatogu.

Bet yra kitų būdų, vienas jų:

Audioknyga | LRT Radijas

Vakaras su knyga. Jurgio Kunčino romano ištraukas skaito aktorius Egidijus Stancikas. 2018 metai.

1 dalis

2 dalis

3 dalis

4 dalis

5 dalis

6 dalis

7 dalis

Asmenybė

Iki mirties 2002 metais, p. Kunčinas ėjo į LRT (tada LTV) laidas:

Apie jį sukurtos dokumentikos:

Interviu 2002 m.

ŽIŪRĖTI YOUTUBE (NUORODA)

Trupinėlis gyvos istorijos iš archyvų.

Jurgis Kunčinas po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1991 - 2002 metais pasirodė ir Lietuvos, ir Vokietijos televizijoje.

2002 metais, autoriaus mirties metais, rašytojas pasirodė Vokietijos televizijoje. Tų metų knygų mugėje Lietuva buvo dėmesio centre.

Ponas Kunčinas kalbėjo apie tai, jog Lietuva visada buvo Europos dalis, kad Lietuvoje yra skaitytojų, bet sunki finansinė situacija.

Vertė Hanna R.

Originalas

Klaus Nothnagel: Pone Kunčine, sovietmečiu negalėjote kalbėti ar rašyti lietuviškai. Jeigu jūs rašėte lietuviškai, skaitėsi, buvote pogrindžio rašytojas.

J. Kunčinas: Tai netiesa. Mes galėjome rašyti ir kalbėti lietuviškai…

K. N. Bet..?

J. K.: Bet buvo cenzūra.

K. N. A, taip. Ar buvo sunku sukurti (skaitymo — Edukamentas.lt) tradiciją?

J. K.: Taip, tikrai buvo.

K. N. Jūs rašėte mugės skrajutės pratarmėje, kad Mes išgyvenome Hitlerį, išgyvenome Staliną, bet mūsų moderni karta, kuri gyvena laisvėje, negalėjo sau atsiverti. Ką tai reiškia?

J. K.: Tai reiškia, kad nepraėjo pakankamai laiko nuo sovietmečio baigties. Mes turime palaukti. Jeigu palauksime, mūsų rašytojai ir artistai sugebės sukurti gerą lietuvišką romaną. Labai gerą europietišką - vokišką knygą.

K. N. Kertinis žodis Europa. Ar yra kažkoks dalykas, kurį gali padaryti lietuvių rašytojai, kad jie būtų pripažinti, kaip Europos dalimi kultūriniu aspektu?

J. K.: Klausykite, Lietuva visada buvo Europos dalimi.

K. N. (akcentuoja) Žinoma.

J. K.: Mes buvome atskirti nuo Vakarų. Geležinė uždanga. Lietuva buvo ir vis tiek yra Europos ir europietiškos kultūros dalimi, bet dabar esame kitokiame lygmenyje.

K. N. Ar ši (Frankfurte, 2002 m. — Edukamentas.lt) knygų mugė padės?

J. K.: Taip, tai nuostabus įvykis Lietuvai. Jis neturėtų būti nuvertintas. Toks dalykas įvyksta tik vieną sykį gyvenime.

K. N. Laisvė ir nepriklausomybė yra malonūs dalykai, (sovietai — Edukamentas.lt) nebedraudžia knygų leidimą šiandien. Bet ar žmonės jas perka? Ar turite skaitytojų? Didelę grupę žmonių?

J. K.: Žinote, ką? Praradome cenzūrą, atsirado daugelis skaitytojų.

K. N. (juokiasi)

J. K.: Daug kokybiškų (lietuviškų — Edukamentas.lt) knygų. Bet mūsų piniginės per plonos toms knygoms. Tai problema. Bet turime daug skaitytojų.

K. N. Ir dabar: Labas, planeta Žeme. Žinutė iš Lietuvos. Kokia jūsų žinutė pasauliui?

J.K.: Ačiū.

K. N. Ačiū? (nesupranta)

J.K.: Ačiū.

In English

A: the interviewer 
B: Jurgis Kunčinas

A: Mr. Kunčinas, in the soviet era they neither allowed people to speak nor to write in Lithuanian. If you wrote in Lithuania, you were a so called “underground writer”. Could there be a tradition?
B: That’s not correct. We were allowed to write and speak in Lithuanian…
A: but? 
B: But we had to deal with censorship. 
A: Ah, yes. So, it was hard to arise a tradition?
B: Yes, it was really hard. 
A: You wrote in your foreword of the brochure for this book fair that:“We survived Hitler, we survived Stalin but the modern generation, who lives in freedom, couldn’t open up to themselves jet.” What does that mean? 
B: That means that the temporal distance to the soviet era is too little. We have to let the years pass. If that happens our writers and artists can create a good Lithuanian novel. A really good European-German book. 
A: Keyword “Europe”. Is there something that the Lithuanian writers can do so that they get recognizes as a part of European culture? 
B: Listen, Lithuania has always been a part of Europe. 
A: Of course...
B: We were separated from the Western countries. The iron Curtain. Still, Lithuania was and still is a part of Europe and European culture but now we’re getting to a new level. 
A: Does this book fair help? 
B: The book fair is a really great event for Lithuania. This shouldn't be underestimated. It is a once in a lifetime event. 
A: Freedom and independence are something nice but they don’t forbid books nowadays. But do people still buy them? Do you have readers? Like a big group of people? 
B: You know what, we lost the censorship but we gained many readers. 
A: (starts giggling)
B: Many books are legible and really good. But our wallet is to skinny for these books. That’s the problem. We do have lots of readers. 
A: And now: “Hello, planet Earth. A message from Lithuania.” And now your message for the world.
B: Thanks. 
A: Thanks?
B: Thanks.

Romanas Tūla

Pastaba: Konvertuotame tekste gali būti netikslumų. Atsiprašome.

Skaityti pilną skenuotą knygą (PDF)
LIETUVOS
RAŠYTOJŲ
SĄJUNGOS
LEIDYKLA
VILNIUS

TREČIAS LEIDIMAS

- UDK 821.172-31
- Ku-179
- ISBN 978-9986-39-746-5
- © RASA KUNČINIENĖ, 2013
- LIETUVOS RAŠYTOIŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA,

Kaip pavasaris atkiunta
Ašen atkiutau.
Man tave čia Dievas siuntė,
Tik mane ne tau!
JONAS AISTIS

I

Kalbėk man, Tūla, kuždėk man, kai žara vis raudoniau nu- tvieskia aukštas, jau ir taip raudonas, Bernardinų sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnelė, o aršiausi čia, ties Bernardinais, kai reti praeiviai, išvydę sunkų lietaus debesį, paspaudžia žingsnį ir baugiai gręžiodamiesi skuba į savo miestiškas urvus, kai debesis kybo jau visai arti - vir- Sum Bekešo ir Panoniečio kalno, virš tamsiai raudonos skardžio atodangos, - kalbėk ir sakyk, kas beprimins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišrėktą vidur- žiemio kiemuos, užtat neapdrabstytą miesto purvais - tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą, - nereikalingą net šitai liūčiai pasiruošusiai gatvei, senų medžių guotui ant kranto, net žarai, nutvieskusiai Bernardinus, ir tam vis artėjančiam debesiui, kuris jau sustojo virš pilkšvo Bekešo bokštelio, kas, na sakyk, kas? Sakyk man, Tula, sakyk, nes tu viena tegali atsakyti į tuos tarsi anas debesis pakibusius klausimus - tik tu, nes gamta mieste visuomet truputėlį netikra - pernelyg iškilminga ar ką? - ir nebyli. Dar ne dekoracija, ne muliažas, ne butaforija,

bet jau ir ne gamta. Sakau tau. Žiūrėk, Tūla, aš ateinu į tavo menką būstą per nedengtą Vilnelės tiltą, po kuriuo amžinai kunkuliuoja juodžalsvis su vos šviesesne puta vanduo, ateinu į tavo langus, tavo akis, kuriose atsispindi vien žemas dan- gus ir Bernardinų bokštai, ateinu į tavo audinius, tavo kaulų skaidrumą, į tavo pirmykščius nervus, kurie paliesti suvirpa ir skleidžia garsą: vėjo šniokštimą, vandens čiurlenimą, žolių šnarėjimą, o kliudyti smarkėliau, įsitempia, ir garsiai stiprė- ja - girdžiu netikėtai pabaidyto žvėrelio, cyptelėjimą, kažką atkakliai aiškinantį naktinio paukščio balsą, girdžiu sparnų vasnojimą virš galvos ir matau akis - slaptingas patamsių paukščio akis baltame lyg drobulė tavo veide; tavo akis, Tūla, paukščio akis ir debesies akis; aš ateinu mėnesienos šviesoje mesdamas sunkų šešėlį ant praėjusios dienos, ant būsimos dienos ir būsimos mudviejų nakties, ant šito miesto, įsiurbu- sio mudu į savo tamsias įsčias ir išspjovusio drauge su dumb- lu, šlynu, visom šukėm bei rykais, o ir senais pinigais, kurie neturi galios nei šitame, nei aname pasaulyje - ar mes jame tikrai kada nors gyvenome? Užlūžusį, šleivą šešėlį metu ir ant Bekešo bei jo karvedžio Vadušo Panoniečio kalno, kur te- bekybo ir tas grasus, audros dulkių pritvinkęs debesis… Tavo būstas, Tula, prikabinėtas blausių paveikslų, kuriuo- se pelija duona ir ganosi romių gyvulių bandos, jis užverstas dėžėmis su knygomis, reprodukcijų aplankais, visokiausiais užrašais, drabužiais, dėžėmis su balsais ir prisiminimais, būstas, kur dažnai užspringsta vandentiekis ir kurio paveiks- luose senuose bokaluose slūgso į rudus kristalus sustingęs vynas; aš ateinu į tavo vos pravertas sausas lūpas, už kurių juoduoja burnos ertmė - ten, ten slepiasi lėtai, kone skieme-

illmis tariami tavo žodžiai - visi jie svarbūs tik man, kalbėk, TUla: jie juk kyla iš pačios glūdumos, iš visų vietų, esančių , tavo plokščiame, kantriame, stingulio, kančios, ligų ir abe- jingumo nualintame kūne…

Kalbėk man, Tūla, pasakok ir primink, kuždėk, kai aš ateinu
Vidurnaktį, patikliai amsint senamiesčio šunims, kai kertu
Vaiduoklišką Olandų gatvės magistralę ir pro Filaretų gatve-
les kiemelius it šmėkla išnyru Polocko tiesėje ties Bernardinų
kapinėmis, - visas šis nejaukus pasaulėlis siejasi tik su tavim,
Tūla, ir Bernardinais, nors jų seniausiai nebėr... kas sakė, kad
nebėr? Savo pėdomis patižusiame sniege tarsi braižydamas
llo kvartalo topografinį žemėlapį, pro šunturgį, vaistinę, žu-
vies ir batų krautuves leidžiuosi pas tave, leidžiuosi ir išnyru
ant ledinio Vilnelės kranto, o visa senoji miesto dalis, mėnu-
lio nutvieksta, iš tikrųjų panaši į seną miesto planą, kruopš-
čiai nubraižytą ir nuspalvintą kažkokios aukštesnės esybės...
Jau čia aš, jau čia, o virš Bekešo kalno tebekybo anas dukslus
debesis, tikriausiai jau sustingęs į padą, sukietėjęs kaip pilka
betono plokštė - iš kitados skaidrių lietaus lašų jis jau virto
kūnišku negandos pranašu, o aš einu pas tave, nebodamas
ne tik žvarbos, bet ir nevilties, vėlaus meto, prie tilto turėklų
Stovinčio aklo žmogaus su mėlynais akiniais; jau nebeįžiū-
rėdamas tiltų, žengiau į putojantį, dūstantį vandenį ir slidi-
nėdamas nugludintais akmenimis ropščiuosi į tavąjį, Tula,
krantą, ir man atrodo, kad virš mano galvos sumėlynuoja
didžiulis alyvų keras, - skinu ir laikau rankose po purią kaip
švarus baltas debesis alyvų puokštę - svaiginančią, garbano-
tą, lcupiną gyvybės, varvančią sidabrinėmis čiurkšlėmis - ir

svyruodamas iš nuovargio einu | baltas dvivėres duris, ant kurių kabo kulkų išvarpyta mėlyna pašto dėžė, ir jau esu, Tūla, vos už kelių žingsnių nuo tavęs, tavo kimaus balso, kūno skaidulų, slapčiausių tavo kertelių…

Kuždėk, alsuok vos girdimai, kai aš įskrendu pro vos pravertą nakčiai orlaidę, sugniaužęs abi dideliausias alyvų puokštes, kai jau sklendžių po skliautu - begarsis šikšnosparnis - be garso, be šnaresio, visus meilės ir nevilties žodžius sandariai uždaręs mažutėje skraidančio naktinio žvėrelio kaukolėje, atsargus, kad neišbaidyčiau kitų dvasių, tykančių paglemžti tavo sielą, kūną, protą, tavo slapčiausias minti, tavo orumą, ašaras, virpančias lyg upelės banga mažas krūtis, tave visą, Tūla; įskrendu ir kojelėmis įkibęs į nusklembtą tavo kamba- rio skliautą klausausi, kaip tu alsuoji, kaip tirpsta šerkšnas ant tavo alveolių, kaip kraujas tavo mieguistame kūne suka dar vieną apytakos ratą, kaip tu, pati nejausdama, kalbiesi su pelijančia paveiksle duona, su dėžėm, pilnom prisimini- mų, mėnesienoje regiu tavo ilguosius kaulus, dubens kau- lus, perlamutrinę kaukolę po trumpais plaukais, matau, kaip kažkoks mažas ryškiai šviečiantis vabaliukas eina tavo pilvu, įkrenta į bambos duobutę ir nebeįstengia iš ten išsikapstyti - toks jis mažas… Virpteli mano juslios, miesto išdirgintos šnervės, bet aš jau nebeturiu atsarginių išėjimų, neturiu atsarginių jausmų, atsarginių dalių savo netobulam šikšnosparnio kūneliui, gal todėl tokia trumpa - svaigi ir vientisa - mano meilė, kuri nebegali nei ko prarasti, nei ko užkariauti; todėl drauge su alyvomis aš budžiu palubėje virš tavo negilaus guolio, regiu,

kfllp tu per niūrų miegą atmeti ranką, kaip atsidengia virpan- tis širdies plotas, ir tada, tada visai netikėtai melsva alyvų kekė su dviem žaliais lapais nukrenta tau ant krūtinės - aš lUmojuoju šikšniniais sparneliais, ir alyvos jau krenta kaip lietus - kekėmis, pluoštais, šakelėmis: violetinės, žalsvos, lukepusios į žiedų krešulius, švelnios alyvos, žinai, tokios pražysta ir nužysta sulaukėjusiuose užmiesčio sodeliuose, kur kitados stovėjo sodybos - pamiškėse, ant jau sueižėjusių pamatų… Krenta alyvos, sūkuriuodamos šaltam ore, apskleisdamos lledais tavo plaukus, krenta į tavo neišverktas ašaras, limpa prie tavo vos pražiotos burnos, sruogom vyniojasi aplink tavo ploną kaklą, aptemsta ant tavo pilvo, apkrenta patalą, grin- dis, dėžes su dulkėtais aplankais ir prisiminimais, leidžiasi j ąsotį su nakčiai paliktu vandeniu, o kitos kekės, puokštelės, liedai, neradę kur nutūpti, dar pasūkuriuoja, o paskui jau suyra į mažytes žvaigždes, taip panašias į fantastiškus jūrų gelmių gyvūnus. O aš neriu į tamsą ir skaudžiai atsimušu į langą - tikram šikšnosparniui niekada taip neatsitiktų! šypsausi, viepiuos, o iš smulkučio pelės snukučio sunkia- si juodas kraujas. Niekas nemato, kur jis varva… O kurgi? Juodas kraujas varva ant tavo patalo, prasisunkia nenorom pro audeklą ir jau kapsi ant juodos klinkerio plytos po tavo amžinuoju guoliu, Tūla, Tūla… Gulėdamas aukštielninkas ant pilkšvos palangės, aš dar pamatau, kad debesis užgulęs Bekešo kalną staiga krusteli ir švilpdamas neregėtu greičiu pasileidžia tiesiai į namus su ab- sida ant Vilnelės kranto, tiesiai į mus, į tave, Tūla, į mane…

II

Anuo metu Tula gyveno tarp dviejų tiltelių - dengto, moder- naus, vedančio į buvusio Tūlos instituto duris, ir funkciona- laus, betoninio, ties senuoju Bernardinų vienuolynu. Ir j savo nuomojamą būstą, ir į parūkavusį miestą Tūla vaikštinėdavo pastaruoju - institute reikalų ji nebeturėjo. Ir aš į tamsias Užupio įsčias traukdavau tik betoniniu - ilgai nė neįtariau, kad vieninteliame tarp tų dviejų tvirtų palyginti visai naujų tiltų stūksančiame name su abside glaustosi ji, Tula, - šmės- čioja čia rytais ir vakarais, vedžiojasi svečius - skustagalvius ir žandenuotus tapytojus ar į nusilaupiusias freskas panašias savo bičiules, irgi menų gerbėjas… Dengtasis tiltelis iš tolo atrodydavo netgi prašmatniai; darganoj ant matydavau, kaip ant jo sustingsta jaunos poros su plačiais apsiaustais ir siaurutėm vos virš kulkšnių kel- nėm. Juo tapsėdavo ir mažiukai, raukšlėti, bet savo vertę jaučiantys profesoriai su baskiškom beretėm bei jėgeriškom skrybėlėm, dažnai plasnodavo ir mano pažįstamas ilgšis gra- fikos dėstytojas su tokiais vešliais ūsais, kad jie dengė kone pusę jo ilgo veido - tik vokiečiai tiksliai vadina tokius želme- nis - „Schnauzbart", snukplaukiai…

12

Skurdas, neviltis, girtos dainos, pavasariniai polaidžiai, lėtinis tarsi išsiliejęs rašalas rūkas ir blausių sulaukėjusių žydėjimas iš Užupio plūsdavo tik antruoju, betoniniu tu. Andai juo dar pūškuodavo masyvios savivartės - tiltelį Valdžia sugalvojo ne plebėjų ir lindynių laikytojų patogumui, p tam, kad statant menų rūmus būtų arčiau vežioti plytas, |#rmatūrą, plokštes. Viską, ko tik reikėjo meno. salai skurdo jūroje. Bet nusėdo statybos dulkės, nuslopo ir naujakurysčių kvapai - vėl užkvipo suodžiais, pamuilėm, katšūdžiais ir vos VOS - Užupio alyvom. Varnalėšos juk nekvepia, po virtinės metų pasakys man Tūla, mudu gulėsim varnalėšose už insti- tuto, spjaudydami į vandenį ir žvaigždes, viskas bus išgerta, 0 ašarų ir kraujo aš negeriu! - tai aš taip pasakysiu. Ir dar - dantimis aš irgi nebegriešiu, žinok! O gal ir ne taip. Gal tik Uždėsiu savo dumbliną plaštaką ant jos varliško, katiško ar Jriežiško pilvo, ir tie penki mano pirštai - visas išsekęs del- nas - taip ir susigers, liks įsispaudęs į jos plokščią kūną iki pat mirties, o ir po mirties… tokių įspaudų pamatysi nebent ledynmečių akmenyse, nudraskęs samanas ir kerpes. O gal lr ten nebe. Gal nebe. Bė galo sunku man vynioti šitą prikepusį tvarstį nuo tų metų medžių, krūmų, kalvų, nuo žmonių amaro. Skusti kruviną tinką ir baltinti skliautą virš Bekešo bokštelio. Ne mano jėgoms toks darbas, ne mano ir rūpestis, nes laikas, įstrigęs tarp Tūlos šonkaulių, pakibęs anų laikų voratin- kliuose, įsisukęs į jos siūlų ir adatų dėžutes, jos suknių ir švarkelių klostes, sudulkęs jos dėžėse su naiviais piešiniais, ir kruopščiai rašytu sapnų sąsiuviniu, jau nebe mano, nebe jos rafinuotų skustagalvių ir freskaveidžių bičiulių mėšlun-

13

gio tąsomais ar dirbtinai sudvasintais būsimųjų valdininkų ir savižudžių veidais, netgi ne to apsišaukėlio litografo be- spalvėm blakstienom ir baltais kaip virta druska plaukais. Tokiems tikslų žodį turi pagiežingieji lenkai, tokius jie va- dina „swinsl<i blond", būtų panašu į „blondinę kiaulę", be ne… ne taip… Manyje visuomet - ir šiandien - kažkas krusteli, kai tik vėl pamatau tuodu tiltus, ilgąjį Bernardinų vienuolyną, siaurą spragą kiemelių anfiladoje - „bromelę", už kurios jau veriasi tikrojo Užupio viduriai ir kloakos, - kiek čia vaikš- tinėta klumpančiom kojom ne su Tula, be Tūlos, dar ne- pažįstant Tūlos, o ir paskui… kiek čia svyruliuota ir nykiai dūlinta paryčiais… Vargu ar turiu bent teorinę dvasinio paveldėjimo teisę į šitą krantą su jo niūriais pastatais, į dilgynėm, varnalėšom, kiečiais ir šungrybiais - puria, glebia grybiena - apaugusį šlaitą, į Tūlos namą, kuris, žinoma, ir jai niekad nepriklau- sė, kaip ilgasis vienuolyno mūras niekad nepriklausė mano kovingai tetai Lydijai, jos romiam vyrui policininkui, mano amerikiečiams pusbroliams Florijonui ir Zigmui - visi jie čia vargo vokiečių okupacijos metais. Ar tikrai vargo? Teta siuvo, dėdė policininkas meistravo taburetes, o pusbroliai lankė gimnaziją prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Šiandien jie abu dar žvalūs senukai (žili ar pliki?), bet tik Florijonas, či- kagietis, atskridęs į Vilnių, dar švintant atbėgo su filmavimo kamera prie ilgojo namo, apsuko kelis ratus aplink jį, perbė- go ir abu naujuosius tiltus ir tekinas pasileido atgal į viešbu- tį - jo jau laukė ekskursija pagal kruopščiai išlcalkuliuotus „Inturisto" planus…

14

Ponia, akinantį auksinį rudenį - gal pernai? - paklausiau ilkalbinius džiausčiusią pavytusią moterį erelės veidu, ponia, !lprašau… ar jūs negyvenot čia per karą? Mostelėjau taip damas į ilgąjį vienuolyną už jos sukumpusių pečių. Gy- nau, kaipgi, netikėtai atsiliepė lietuvė moteris, o ką? Tai •f jūs… pradėjau aš ir užsičiaupiau: iš mano alkanos burnos •ftušė ne tokajaus, o „Izabelos", paprasčiausio klasikinio ra- o, tvaikas - stiprumas 19°, o cukringumas - 5%, klasika!., dar ilgai pavymui žvelgė į mane iš dengtos galerijos - sena, .nuvargusi erelė…

'Matot, pasakoju jau ne apie Tūlą, ne apie jos rudus kaili-
nukus, su kuriais išvydau ją pirmukart, ne apie jos flegma-
tiku brolį ir arogantiškus to brolio draugelius,, o apie erelę,
Mšalą, niujorkietį pusbrolį, kuris yra vedęs tikrą vokietę
Cotį, ir jo maži vaikai Olbany, šalia Niujorko, gavę skanėstą,
kitados tikriausiai dėkodavo: „Danke, Vati!" Dabar tie vaikai
|AU patys turi vaikų, o Zigmą mačiau vienintelį kartą, prieš
dvidešimt vienerius metus, dar nebuvo senutis. Jis, rodos,
neblogai mokėsi gimnazijoje, pjovė popiermalkes Vokietijoje,
Vargo nukakęs į Ameriką - iš pradžių, žinoma, kaip ir visi di-
pukai. Bet padūsaut prie vienuolyno Zigmas nebuvo atėjęs.
Taigi Florijonas ir Zigmas, tikrų tikriausi mano pusbro-
liai - jiedu dar atmena niekad mano nematytą senelį Alek-
landrą, kuris 1944 metais susmuko prie šulinio ir daugiau
' nebeatsikėlė - į savo prieblandoje skendinčią gimnaziją sku-
bėdavo kitu tilteliu, jis ir šiandien stovi - rimtas, tvirtas, caro
laikų ketaus turėklais ir amžinom, tašytų akmenų krantinė-
lėm abipus. Jei kartais skubi iš senamiesčio pusės, tai perlėkęs
iltą tiltą iškart atsiduri Malūnų gatvėje, šmurkšt pro arką -

ir jau namie. Pakeliui tebestūkso beveik apvalus Pilsudskio laikų elektros transformatorius - o gal ten pilsudskinė te- lefono pastotė? - bet jeigu ten patekęs ieškotum svetimos dvasios, antai ji: rusų salelė Vilniaus kepenyse - kunigaikš- tienės Julijonos pradėtas statyti, stačiatikių bendruomenės per dešimtmečius ir šimtmečius nenuilstamai tobulintas - Prečistenkij sobor… Graži cerkvė, nors ir sunki kaip turgaus imtynininkas, esu stovėjęs prie didžiulio jos ikonostaso, traukęs į šnerves jos aitrius smilkalus, o Tūla tampė skverną ir kuždėjo: einam iš čia, einam, žiūrėk, senės jau murma, šnairuoja j mus, einam… Nei kas šnairavo, nei ką, išėjom tuomet laukan, patraukėm paupiu, aš vis ramsčiausi į meta- linius turėklus - ne tilto, krantinės; tokius dar galit pamatyti prie Arsenalo ir ties dengtuoju tiltu - geri, mieli turėklai, kai kojos slysta ir pinasi, kaip gera uždėti ant jų įkaitusius delnus ir uosti nebe prismilkytą šaltą orą, o dusinantį vėjo šuorą… Tokie pat turėklai, tik kitapus Vilnelės, tamsavo ir už Tūlos langų, ji jau gyveno pas Petrylą, name su apside, tik taip retai mudu pro tuos langus pažvelgdavom, bet žvilgtelėję pirmučiausia išvysdavom besilydančią žarose, masyvią tarsi aukštakrosnė Bernardinų bažnyčią - tuomet ėjo gal penkti metai, kad mano tolimas bičiulis juodabarzdis Jurgis dengė jos stogą blyškiom kaip raudonoji vėliava virš partijos komi- teto čerpėm. Jurgis buvo ne stogdengys, ne, darbų vykdyto- jas, jis stovėdavo žemai ir užvertęs stambią, uždėtą ant kres- no kūno galvą šaukdavo: ei! Dar ne pietūs, kur lipat?! Jurgi, sakydavau, kai su juo ir jo darbininkėliais ankštoje kontoroje po krištoliniais skliautais degtinę užsikąsdavom kilkėmis pomidorų padaže, Jurgi, ką tu sau manai, šitaip voliodamas

16

rnių? Tamsus, barzdotas ir niūrus kaip Kasparas Bekešas gis nė nešyptelėdavo, neimdavo verkšlenti, kad nėra pini- , kad meistrai niekam tikę, o šitie - jis parodydavo jaunus “gdengius-latrai!.. Išgerk, išgerk, tau dabar eilė, tiksumur- iavo, ainam, vyrai! Jurgis jau buvo paženklintas vaškiniu Ities antspaudu, nejau pats šito nesuvokė? Toks ženklus “o tasai šaltas vaškas jo rusvam veide… Gal nenorėjo nu- Sti? Bet stogą Jurgis dar spėjo uždengti - jį pirmučiausia išvysdavau išėjęs iš kažkurios „tarybinės” ligoninės prie Misionierių bažnyčios, kur po pirmojo insulto lankydavau dėdę Hansą, tada jis greit sveiko, prognozė buvo puiki. Kiek- VVienąkart stabtelėdavau ten, aikštelėje šalia senojo korpuso, jfgl buvusio vienuolyno - saulėtą dieną mirgėdavo visas vos Užmatomas miestas, bet akys pačios tučtuojau susirasdavo ftudoną Bernardinų stogą - jis buvo artimas mano ir Tūlos kaimynas, jį dengė velionis barzdyla Jurgis. Jurgis mirė, o per kitus aštuonerius metus jo darbininkėliai taip išdraskė bažnyčios sienas, taip išgremžė jas - tas darbas vadinosi zon- davimu! - kad aną kartą, užsukęs pas Dionyzą, Jurgio įpėdi- nį; irgi puikų vyrą, lėtaburnį lėbautoją, rodos, nusipelniusį ekonomistą, aš jau niekaip neįstengiau surasti andainykščio lavo įrašo… O juk žaliais aliejiniais dažais kone metrinėmis raidėmis aš tuomet - girtas, žinoma, - užrašiau jos vardą, neva išvertęs jį į kažkokią svetimą kalbą - THULLA! Taip, su iauktuku ir dviem „1”. Kas tada išlupo iš mano rankos teptu- ėmė plūstis? Bene pats Jurgis? Nebepamenu. Vargani Tūlos namai už „krovininio" tiltelio; kaip ir prieš amžius, taip ir šiandien juos supa cerkvės ir bažnyčios - visos jos kur kas menkesnės už mūsiškę Bernardinų aukštakrosnę,

visos ir grakštesnės - mirguliuojančios bokšteliais, smailėm ir mūrų draperijom - užvis labiau, žinoma, Ona, - jos durų rankenos velnią visai neseniai priėjęs patryniau nykščiu - buką, plačią jo kaktą. Gal tu, velnie, žinai, ką dabar veikia Tūla? Chtoniškojo pasaulio gyventojas, senas idiotas, nors šiaip - labai mielas padaras ant metalinių durų ringės… Ar žinai ką nors? Kitados nubudęs naktį, gurkštelėjęs nudūkusio alaus, pro Aurelitos Bonopartovnos langą aš matydavau tik ramų ir švelnų šventos Panos Marijos Ramintojos bažnyčios siluetą - pačią bokšto smailumą ir dalį grakštaus bokšto. Aurelita Bo- nopartovna miegodavo kitame kambaryje su savo mažamete dukrele Eva Gerbertovna, o jųdviejų senelė ir motina Helena Bžostovska naktimis gerdavo virintu vandeniu skiestą rau- doną vyną, klausydavosi Pendereckio ir Vivaldžio plokštelių ir virtuvėje iš liepinių pliauskų iki aušros skaptuodavo piktos fantazijos kupinas apeigines kaukes - Užgavėnių, japonų ir Užupio gyventojų… Bet ne, gal aš ir prasimanau. Tikra tik viena: nubudęs naktį iškart išvysdavau trinavės bažnytėlės bokštą - žinojau mat, kad ji trinavė. Jis būdavo ryškus net tamsiausiam danguje. Žinojau dar daugiau - šalia Panos Ma- rijos Ramintojos seniai nebegyvena senė Daševska su savo paleistuvėm dukrom bei pamišėliu sūnum Tadeku, kuris iš- protėjo tą diena, kai prakišo atviro ringo finalą Filharmonijos salėje, - jį paliko ne tik sužadėtinė Angonita Brandys, bet ir visi bičiuliai bei sugėrovai… Tai atsitiko 1956 metais, iškart po XX kompartijos suvažiavimo - pasakodama apie tą įvy- kį man ir mano kolegai Teodorui fon Četrui, pani Daševska suvažiavimą būtinai paminėdavo. Ji pati buvo tuomet salė-

tad nenuostabu, kad prisiminus sumuštą kaip obuolys ų - jį dar kažkas prilupo rūbinėje kovoms pasibaigus, - 3sios balsas kaskart virptelėdavo. Zofija, priemiesčių “kanešė ir didžioji žergena, brolio pamišimą suvokė visai »ip: Tadekas, girdi, išdurnėjęs nuo odekolono ir acetoni- ‘ų klijų kalėjime, patys matot, koks išgeltęs, koks sukata! jaunėlė Marija, aprūpindavusi mudu su Teodoru pigiomis ikojinėmis iš savosios „Spartos”, gražioji Marijana, kurią ~8 šokdindavome „Arklių klube", niūriame Vidaus reika- ministerijai priklausiusiame dansinge, apie savo broliuką “Vis vengdavo kalbėti. Pani Daševskos, legionierių poručiko tT chorunžo našlės, „mūsų laikais” jau suvytusios, suskre- tusios, bet dar energingos ir pasiutusios senės, biografija gal ir būtų verta išsamios studijos, nors neabejoju, daugelis kur |ULB mieliau skaitytų pikantiškus velionės laiškanešės Zofijos Jllemuarus - ne, ne apie vargingą laiškų bei laikraščių nešio- jimą, ne apie piktus Filaretų ir Olandų gatvių šunšunius - ką ten, apie nesibaigiančius, pavojingus ir kvapą gniaužiančius nuotykius lovoje! Jaunystėje Zosia, teisybė, buvo graži kaip bažnytinis paveiksliukas - rodė nuotraukas! - bet mums, Al- ttiae Matris Vilnensis humanitarams, 1967 metų rudenį be- liglausčiusiems viename Daševskių urvo kampe, ji, deja, jau nebeatrodė tokia žavi ir gundanti, kaip, tarkim, 1949 metų lOvietų kariūnams ar bokso treneriui, kuris, esą, ir prišne- kinęs Tadeką kautis su treniruotais kariškiais iš garnizono klubo. Zosia mėgdavo užeiti į mūsų gėlėta kartūno pala nuo dvokiančios virtuvės atitvertą kambarėlį, prisėsti ant girgž- dančios taburetės ir, dūmindama papirosą, leistis į prisimi- nimus. Mudu su Četru bandėm pripiršti ją Francui, gerai

19

įmitusiam ir nuolat moters trokštančiam romanistui, bet, išvydęs Zosią, Francas atatupstas pranyko duryse ir beveik niekad nebeužsukdavo į mūsų mebliuotą skylę, nors Zosia vis klausinėdavo: nū, gdie vaš etot usač? Jau praradęs Tūlą (argi aš ją kada nors buvau įgijęs?) visai netikėtai patyriau, kad tame pačiame kambariūkštyje, kur mudu su kolega Čet- ru kitados stūmėme smagias pusbadžio dienas su kiemo ka- tėm, po grindim šmirinėjančiom žiurkėm, čia raudančiu, čia kvatojančiu Tadeku, taigi tame pačiame urve, berods, 1907 metais gyveno Čiurlionis, vienintelis oficialiai (net rusų!) pripažintas mūsų tautos genijus… Tai sužinojęs panūdau susirasti fon Četrą, nusipirkti butelį kitą geresniojo vyno ir ateiti į tą kiemą - visi Daševskiai, išskyrus nebent Marijaną ir jos vaikučius, buvo jau išmirę, - dar kartą pažvelgti į juo- dus langų rėmus, per stebuklą išlikusią varinę durų rankeną ir bent pabandyti įsivaizduoti genijaus siluetą tarpuvartėje ar spaudžiantį tą rankeną… vynas juk padeda? Bet Teodoras kaip tyčia buvo išvykęs į Vieną - vyną Daševskių palangė- je išmaukiau su kažkokiu nušašusiu vyru… išgėrus jis ėmė reikalauti dar ir aš vos pasprukau, yėl krypstu į lankas, kad tik nereikėtų visko iškart iškloti apie Tūlą, apie THULLĄ su dviem „1", Tūlą, kurios vardą žaliais dažais dvimetrinėm rai- dėm išrašiau šiaurinėje Bernardinų šventyklos sienoje… ne- toli didžiojo altoriaus… Ant medinių, niekad nerakinamų pani Daševskos durų su varine rankena anuomet aš spėjau užrašyti tik vieną vo- kišką, savo paties sugalvotą žodį: „VOLKSHŪTTE". Jis turėjo reikšti kažką panašaus į „LIAUDIES TROBELĘ", buvo man gražus ir mielas. Pani, menu, tuoj sunerimo - šitas užrašas,

20

tarsi įrodo mūsų pretenzijas ar netgi kėslus į jos būstą! ę nuramino tik mus eilinį kartą aplankęs dėdė Hansas, a s teoretikas, tikras Teodoro dėdė. Net nežinau, ar kada :g dar buvau sutikęs mielesnį žmogų. Politiką, džentelme- % baisų aštrialiežuvį, pažįstantį visą Vilniaus elitą ir de- londą. Dėdė Hansas paėmė pani už parankės, atsivedė J mūsų mažutį kambarėlį, pripylė jai sklidiną briaunotą klinę melsvo kaip kalio permanganatas vyno, šlapiom ;m pakštelėjo į jos suodiną rankelę ir netruko įtikinti, „chlopčikai", t. y. mudu, juokauja, niekas nė nemano gintis į jos rūmus! Senoji kaipmat atlyžo - dobrze, dobrze! Irusi dar stiklą, ji ėmė negražiai kikenti ir kibti prie dėdės “inso, tarsi jai būtų ne septyniasdešimt, o šešiolika… Dėdė n diskretiškai užsiminė, kad kai kam iš tikrųjų tas užrašas 11 labai nepatikti, bet pats garsiausiai kvatojo, vaišino visus 1U ir cigaretėmis „Tresor”, prašė atvesti tikrų mergų - jis įrodysiąs joms kažkokį naują, visai neseniai išmoktą foku- tamsoje!.. Fizikas teoretikas buvo neabejingas menams - Itų bent nujautęs, kad po šituo aprūkusiu skliautu, nuo irio krinta tarakonai, Čiurlionis rašė savo fugas ar tapė kosmosą, tuoj būtų parašęs į laikraščius ar net atsivedęs kokį MVO bičiulį muzikantą iš „Neringos" - žiūrėk, Vaclovai, kas dabartės? Bet, kaip ir mes, nenujautė. Beje, jei genijus tikrai čia gyveno, tai nebent didžiajame salone, kur mūsų Ulkais su katėm ir murzinais vaikais pritiesusi čiužinių ant grindų miegojo pani Daševska, jos dukros, nepažįstami vy- filkiai tatuiruotom krūtinėm, o trumpam sugrįžęs iš kalėji- mo ar beprotnamio kurį laiką dūkdavo ir Tadekas, nevykėlis 1956 metų boksininkas…

21

Tūlą aš dar spėjau atsivesti į šitą kiemą - parodžiau jai žemą, kone sulig grindiniu langą, pro kurį ant mūsų studi- jų stalo strikinėdavo katės - pridergdavo ir sprukdavo lauk. Ir mergos? - prisimerkė Tūla, bet aš prunkštelėjau: o kam? Durys juk būdavo atviros dienąnakt, net savo lovutėje ne- retai rasdavau visiškai nepažįstamus vyrus ir moteris, pani sakydavo - jie trumpam! O pas mus, pasakiau Tūlai, jei nori žinot, užsukdavo tik trys dainuojančios anglistės - Atas, Portas ir Aramis - santūrios, švarios merginos. Išgerdavom natūralaus obuolių vyno, kartais alaus, jos padainuodavo „Bring back!", „Dilailą", na dar - „Šaunus Abdula - baisus plėšikas". Arba tik pasiklausydavom Vandos Stankaus daine- lių - ir sudie! Užsirūkęs nakčia prie Aurelitos Bonopartovnos rausvo lango, nuklysdavau daug metų atgalios; pragyvenus mies- te ketvirtį amžiaus, beveik kiekvienoje kertelėje lieka tavo žvilgsnių, žingsnių, tavo dulkių ir nuosėdų… Bet bažnyčios! Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent pri- verčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus - žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Kai regiu šitą krio- kiantį, pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių - valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dvasios ubagų kvartalą (esame tik silpni padarai, mėgdavo pabrėžti dėdė Hansas, nėra ko dro- vėtis savo menkumo, fiziologijos ir iš nepažįstamų protėvių paveldėtų ydų!) - man užkaista sprandas, ima svaigti galva - ne, ne, jokios prošvaistės! Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepri- versdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man.

22
Al buvau žaislas Aurelitos Bonopartovnos, kaukių dir-
51, rankose, buvau jų savanoris vergas, kurio menkiau-
maištas turėjo baigtis išgujimu iš reliatyvaus rojaus į
•Iną gatvę pas žiurkes, kates ir prie šunturgio bei „Tėvo
D" perdien stypsančias žmogystas - atmieštu alumi ten
io alaus kioskai. Buvau emocionaliosios Aurelitos už-
dą, - kaip ir visos emancipuotų moterų užgaidos, trum-
likė ir tučtuojau pamirštama. Mudu su Aureli ta nė ne-
bojom taupyti savęs - siautėm kaip bepročiai, gyvenom
‘arą naktinį gyvenimą, beveik uždarą dienos gyvenimą, ir
vakarai būdavo atviri nuoširdiems, bet lėkštiems pokal- »ms, atsitiktiniams svečiams, gerajam vynui… mudubas- įavomės po kapines, apleistus parkus ir rūsius, įsivaiz- •odavome, kad mus persekioja, lengvai įsikalbėdavome USmus, vizijas ir aibes panašių dalykų - apie tai galima iki Viliai prisiskaityti antros rūšies verstiniuose romanuose… s Man skaudu šitaip rašyti ir sakyti, nes anų dienų nė kiek Besigailiu, juk sakiau - vergystė buvo savanoriška! Tomis jkflidriomis, mėnesėtomis Užupio naktimis, žvelgdamas fro Aurelitos Bonopartovnos langą - gelsvų plytų namas Itovėjo ant kalno - aš vis dažniau pagalvodavau: kaprizai tuoj pasibaigs, reikia palengvinti jų dalią - Aurelitos ir na-

. miškių, - reikia dar daugiau gerti, ūžti, maištauti - štai tuo- met jie ramia sąžine galės išvyti mane į gatvę, orai dabar malonūs, bus netgi ramiau! Helena Bžostovska pati išneš mano knygas į malkinę, gal net padovanos kokią kaukę… O gal mus visus įamžins tasai „swinski blond"? Jo čia visur pilna! Juk jis ir fotografas, ne tik litografas. Mišustinas jo pavardė ar Jevgrafovas?

23

Nors Šventojo Bartlomiejaus bažnytėlė kyšojo virš įjuo- dusių Užupio stogų kur kas arčiau nei Ramintojos, pro Au- relitos langą aš jos nematydavau - užstojo medžiai ir mūrai. Naktį tik nujausdavau, kaip ji arti - už klevų, gatvės nuoly- džio, pasišiaušusių čerpių… Dieną aš ją pamiršdavau, nors kaip tik Bartlomiejaus bažnytėlėje esu nakvojęs, gėręs ten su Aurelita tokajų - paskui ji paliko mane vieną: slankiojau po nebaigtų statulų pristatytas navas - čia triūsė stovyldir- biai… Dieną už Aurelitos lango į gretimą kiemą per klevų tankį krisdavo skaudi šviesa, kartais net ištisi pluoštai rus- vo aukso spindulių, o kieme kaimynų mergaitė su išmegz- tu ant krūtinės vardu „Marija" garsiai šaukdavo savo mo- tiną - mammamam - mamamma!!! Stambi, graži, sveika penkerių metukų Marija - sveiko, talentingo, bet tik labai retai čia pasirodančio vyro darbas… sveika, Marija! Tuojau iš verandos išpuldavo mažytė kaip skruzdėlė motina - vė- liau ji man primindavo Tūlą, atrodo, pažinojo ją? - stverdavo tą sunkų vaiką į glėbį, ir aš lengvai patikėdavau, kad skruz- dės tikrai pakelia tiek ir tiek kartų už save sunkesnę naštą. Marija dažnai užversdavo savo šviesią galvutę ir žvelgdavo į langą, per kurį persisvėręs aš švilpiniuodavau melodiją iš „Carmen" - Marija tiesiog krykšdavo iš smagumo, nors aš ir klausos neturėjau, ir švilpikas buvau prastas. Eva Gerbertov- na, Aurelitos dukrelė, meili, tamsiaplaukė mergytė, perdien supdavosi tarpdury pakabintose sūpynėse, į mane žvelgdavo tik iš padilbų, o kai kartą parėjau su pamušta akimi, ji nušvi- to - taip tau ir reikia! Kvailiukė mat pamanė, kad mane pri- kūlė jos tėvelis - masonas, robinhudų būrelio pirmininkas ir filosofas mėgėjas. Ne, tuose namuose saugus aš jausdavausi

naktimis, rūkydamas prie lango, kartais kuria viena au- 1 pagaudamas Pendereckio frazę iš virtuvės, kur senoji dar skaptavo kaukes - baisesnes net už šitą gyvenimą, būčiau bent nujautęs, kad slėnyje prie rėvos gyvena Tūla, tono kamienu tučtuojau būčiau nusliuogęs žemėn ir le- ne pas pernakt medituojantį menininką Herbertą Šteiną, pas šilkografijos meisterį Valentiną Grajauską, o tik pas Tūlą. Bet Tūla ten dar negyveno. Jos aš dar nepažinojau, a ten ūžė galvą tik jos būsimajam šeimininkui, našliui lai. Bet kasdien, įkaušęs ar blaivas, betoniniu tilteliu gsniuodavau pro jos būsimus langus, iš neuždengto rū- ties anuo Pilsudskio transformatoriumi vogiau akmens is Aurelitos dirbtuvės krosnelei, kalbinau erelę - ar ji fO metu čia negyvenusi, o jei gyvenusi, tai ar nepažinojusi 10 motinos - žinot, ji gyveno staliaus šeimoje, taip, jis ir icininkas, iš Smalininkų čia atsikėlė, taip, o mama moky- iVO Pavyzdinėje mokykloje, netoli universiteto, ten dabar sras, alaus kioskas ir tualetai, žinot juk? Tfcip, anuo tilteliu, kuriuo į savo gimnaziją skubėdavo bū- ieji amerikiečiai, mano pusbroliai Florijonas ir Zigmas, į okas Pavyzdinėje mokykloje vaikščiodavo ir mano mo- irgi būsimoji. Šiandien pagalvoju, kad jų gyvenimas Ūnų gatvėje gal ir nebuvo labai nykus - pirmučiausia llėgė informacijos gausa, o gandai dažniausiai ir likdavo dais. Na žinoma, kol neužskrisdavo lėktuvai - tam, kas VO menkai dievotas, tokiam tada būdavo striuka. Mano tinai, pavyzdžiui. Šiaip jau teta Lydija buvo be galo tau-

Irkutsko ji parvežė dovanų ne tik kedro riešutėlių, bet ir porą sportinių megztinių, kurių vienas kuo puikiausiai pritiko man, antras broliui. Puikiausiai išlaikytų, nesuėstų kandžių, tokių aš čia niekad nebuvau turėjęs. O juk prieškariniai, gal net Floruko ar Zigmučio dėvėti!

Vienuolynas ir visos bažnyčios išliko, o štai Pavyzdinę mokyklą subombardavo - mama tuo metu meldėsi Aušros Vartų koplyčioje, tikrai retas atvejis! Tūlos namai irgi liko sveiki. Tik jokių tiltelių į Bernardinų pusę tada dar nebuvo. Pala, pala! Buvo, kaipgi!.. Argi nevedžiojo mūsų, pirmakur- sių, po senąjį Vilnių toks neišvaizdus senutis apvaliais aki- nių stiklais, pigiais sandalais ir ilgu, tamsiai mėlynu drapo paltu? Atvedęs mūsų būrį prie šito vienuolyno, jis mostelėjo ranka - plona kaip karklo vytelė! — į nuo senumo net pažalia- vusius pamatus prie pat krantelio ir oriai paaiškino: matot? Kitados čia stovėjo dengtas medinis tiltelis. Kai jis kartą su- degė, į pamaldas - taip, ir į pačias ankstyvąsias! - vienuoliai briste brisdavo. Taip sakė anas senutis, kaip vėliau patyriau, seno vadovo po Vilnių autorius, lotynistas. Ekskursijai pa- sibaigus, Petro ir Povilo šventoriuje surinkome jam po 20 kapeikų, seniūnė, rudoji Onelė, įteikė. Penki rubliai. Nauji sandalai… Taip ilgai man nėjo iš galvos tie vienuoliai, kad per vieną karinių mokslų paskaitą, (berods, „ognevaja podgo- tovka") į sąsiuvinį oranžiniais viršeliais aš užrašiau:

Naktį ir snigo, ir šalo...
Išviso sujauktas guolis.
Pakėlęs abito palą,
Brido per upę vienuolis.
Brido į aukštą bažnyčią,
Kur Dievui meldėsi broliai...
Koja paslydo netyčia,
Pargriuvo senas vienuolis.
Nusinešė senį it savą
Įnirtus upelė, laikas...
Vien kaulai ilgai baltavo
Tarsi nučaižytas karklas...
Koja paslydo netyčia... Ką aš žinau!
Bet jau tais nykiais, bet nenuobodžiais laikais aš buvau
įžiūrėjęs būsimą Tūlos namą, antrąjį jo aukštą. Tūla,
e, gyveno pirmajame, tame gale, kur apsidė. Kai pani Da-
|ka vieną dieną atsakė mudviem su Teodoru žemaskliautį
irlionio kambarėlį, kai lietūs spėjo nuskalbti „praplėstą"
_ašą „VOLKSHŪTTE. HIER WOHNEN ZWEI GERMA-
.ISTEN", teirautis stogo aš pirmučiausia čia ir užsukau.
" 4a, kur po dvidešimties metų visai netikėtai apsigyveno
la, jauna dizainerė, nė nenutuokianti, ko jai reikia šitame
artale, Vilniuje, o ir pasaulyje...

kuri Daševskos duktė vėl pagimdė (Viešpatie, vos ne- sakiau - atsivedė!) dar du vaikučius - teko mikliai nešti Uilą. Jau buvau surišęs kelias knygas ir rūbus į daiktą, jau Jįeveik nusižiūrėjau kitą prieglobstį po rudenišku dangumi, ll mano dėstytojai, karštai moderniosios Vakarų literatū- 108 tyrinėtojai Cecilijai Perelštein žūtbūtinai prisireikė vie- nos retos knygos - ją mūsų universitetiniame mieste aš, ko |ero, vienintelis teturėjau. Tą anksti mirusio ekspresionisto

27

prozos rinktinę man buvo ką tik atsiuntusi Iris Lorscheider Pohl, beveik nepažįstama vokietaitė iš Riesos netoli Dresde- no. Gerbiamai dėstytojai taip knietėjo savo plonose žieduo- tose rankose palaikyti tą rūsčiu vokišku pokariu dvelkiančią knygą, jog ji net pasišovė mane palydėti į garsųjį Daševs- kių-Čiurlionio kiemą šalia Šv. Panos Ramintojos. Tik šiame pasaulyje jau maža buvo belikę švento - bažnyčioje ar ne nuo pat pokario veikė sandėlis, per jos slenkstį trinksėjo sukve- žimiai ir motoroleriai su sidabriniais furgoniukais, tad kai mudu su literatūros tyrinėtoja įžengėme į pamuilėm, žibalu ir actu dvelkiantį „Volkshūttės" kiemą, aš tyliai kostelėjau ir paprašiau: „Jūs gal luktelėkit, dėstytoja, aš tuoj…" Ji tik nuo- vokiai šyptelėjo ir sukuždėjo: „Taip, taip, žinoma!" Cecilija Perelštein buvo graži, liekna moteris, be galo inteligentiška ir visai nepanaši į žydę. Panaši, kur ten, bet lygiai taip pat ji galėjo būti panaši į ispanę ar prancūzę. Tuomet ji neturėjo nė trisdešimt, o man nebuvo sukakę nė dvidešimties. Kaži, kartais dingteli, ar ji dabar, savo saulėtoje Haifoje, bent kartą prisiminė šitą aptrupėjusį, nuvarvėjusį, betgi be galo vitališką Vilniaus kamputį? Galbūt. O mudviejų vizitas toliau klostėsi štai kaip. Greit įsmukau į dvokiantį koridorėlį, virtuvės kam- pe išvydau gilią vandens kriauklę užtūpusią pani - Daševskai jau būdavo pernelyg sunku nukakti į netolimą kloaką - kie- mo išvietę. Tuoj suradau savo retąją knygą, bet kai iššokau į kiemą, pani, taisydamasi aplink juosmenį kretančius sijo- nus, pusėtina lenkų kalba jau rūsčiai gėdino mano prašmat- niąją viešnią. Daugmaž šitaip: lakūdra! Ko tu, tramtararam, landžioji pas jaunus bernus? Ką! Eik, tram tram, į Dom Ofi- cierov, ten rasi, ko ieškai, tram! Kad ir labai išblyškusi, Ce-

28
Perelštein tik šypsojosi. Jos akinių rėmeliai buvo labai
'1, stiklai tačiau dūminiai - dėstytojos akių aš nemačiau.
IU atsiprašinėti, bet ji tik padėkojo už knygą ir nieko
<au nepasakė. Tyrinėjo ji moderniąją literatūrą - tikriau-
ten buvo sutikusi ir panašių senučių, gal net aršesnių...
jėjo tiesi kaip Panos Marijos Ramintojos bokštas ir nė
neatsigręžė. Vargu ar ją būtų paguodę tai, kad pani ir
dukrų nevadino kitaip, tik „gavno kusok" ir „žopa ne-
otnaja" - vienas dalykas sutikti literatūrinius herojus
jose ir visai kitas prišnerkštame kieme...

11,‘pasakodamas apie Tūlą, prisiminiau ir Ceciliją Perelš- ? Ogi jiedvi man kažkuo panašios, ne tik drovumu ar ia šypsena, susidūrus kaktomuša su gyvenimu. Gal dar U atsainumu - et, pasaulis niekad nebus tobulas! - ne būdingu nei žydams, nei daugeliui lietuvių? O gal kuris los senelis buvo totorius ar bent pusžydis? Vargu, nebent ti, kilęs iš mano gimtinės, kuri, įsiterpusi į Nemuno slė- snūduriuodama dunkso tarp Helsinkio ir Bresto. Beje, ga- iau pasakyti daug paprasčiau - tarp Simno ir Daugų. Tik Ug vėliau paaiškėjo, kad aš painiojau ir Tūlos senelius, ir netikrus dėdes, ir dar tolimesnius giminaičius, kuriuos inojau kur kas geriau už ją pačią - tai jie, nepaisant pri- usomybės kompartijai, atliko savo krikščionišką prieder- ę - padėjo ją palaidoti - santechnikai, dantistai, dziudo neriai ir netgi anos valstybės saugumo darbuotojai. Nieko ie juos daugiau nesakysiu, nors štai rudaplaukį santechni- pažįstu kuo puikiausiai. Nereikia, juk jei nebūčiau kilęs ip tik iš to miestuko, jei nebūčiau bent iš tolo pažinojęs

29

visos tos giminėlės - senelių, retadančių auksarankių dė- džių, simpatiškos dantistės ir rūsčios medžiagų atsparumo dėstytojos, - ko gero, viskas būtų gal ir kiek kitaip susiklostę, netgi tiek kitaip, kad Tūla būtų ir šiandien gyva… Belieka tik naiviai spėlioti, o aš vėl stoviu ant dengto tilte- lio, žiūriu, kaip darbininkai pamažu kelia iš mirusių buvusį Tūlos būstą - verčia pro langą plytgalius, dvokiančius popie- rius, koklių lūženas, senus batus, čiužinius su išlindusiom spyruoklėm; tik savo paliktos vieniškos kėdės aš nematau… Užvertęs galvą į dilgėlėtą šlaitą, pro plikas šakas tariuosi matąs rausva užuolaida užtrauktą Aurelitos Bonopartovnos langą - ir ji, rodos, ten nebegyvena. Kaip čia viskas arti! Bet Aurelita, girdėjau, kažkur išsikėlė, gal net pabėgo, tik nuo ko? Ten, rodos, auga tik be galo graži, blyškiaveidė, truputėlį panaši į civilizuotą indėnę mergaitė ir jos senmotė Helena Bžostovska - kaukių meistrė, Kiškų ar Sobieskių ainė. Štai jos abi leidžiasi gatve - pro duonos, daržovių krautuves, vais- tinę - kaip ten su valerijono lašais? - pro amžinai jauno Her- berto Šteino ateljė arką - ar ten po langu dar riogso medinis antkapis? - pro knygyną, kuro kontorą, Felikso Dzeržinskio memorialinę lentą - tai čia būsimasis žmogėdra slapstėsi nuo caro ochrankos! - ir suka į tą patį Tūlos, tetos Lydijos, erelės ir kitų asmenybių kiemą - į Bernardinų vienuolyno kiemelių anfiladą - čia laikomos purvinos vištos, ardomi ir vėl sudedami motociklai, čia varomas ir pardavinėjamas cukrinis samagonas, čia kasdien bent milimetru pastorėja kultūrinis sluoksnis (ar koks kitoks). Štai jiedvi jau kelia koją ant „krovininio" tiltelio… Kitados iš šitos pavartės, spindint šaltai delčiai, senoji man padėjo parsitempti išmestą lauk

spintelę su ovaliniu veidrodžiu, sekretine lentynėle ir praustuvui - meistro darbas! Dabar jiedvi eina - žvali, a senatvė ir sirpstanti jaunystė, abi šypsosi įraudu- nuo vėjuko, ir metų praraja susitraukia iki išsirpusios ukšnio uogos didumo, bent taip atrodo šią iškilmingą ilrką. Jas sveikina kas antras Užupio gyventojas, svei- lr tas žilaausis ponas, kurį sutikęs anksčiau prunkšda- 0 dabar tik šypteliu… Chemijos profesorius, komparti- narys - na ir kas? Teisingai sakė amžinatilsį dėdė Han- ••jięreilda gėdintis nei savo menkumo, nei fiziologijos! ko aš prunkšdavau? Tai juk jį, šitą garbų poną, dar nė rengiantį palikti savo partijos, mudu su Aurelita Bono- Tia vieną tamsų vakarą užklupome pačioje Bekešo ir niečio kalno pašlaitėje. O, aš puikiai pamenu, ko mudu buvome nulindę - tai ji įsigeidė žaliojo gamtos patalo, o Žinoma, neprieštaravau. Išlindom tąsyk abu iš šlapių po ~U8 krūmų - dar sunkiai alsuodami, išblyškę, suplukę, •damiesi už rankų - jei griūsim, tai abu! - tik Aurelita kėtai sušnypštė, jos laputės nosis dar labiau pasmailėjo: 18! Žiūrėk!.." Aš, jos kaprizas, atsistojau jai už nugaros apkabinau nuogą šlapią pilvą. O tada ir aš išvydau: prie klai tvieskiančio žemo lango - trobos čia tiesiog lipo viena t kitos, rėžte rėžėsi į šlaitą - stovėjo kaži koks skrybėlėtas as, pasistatęs tarp kojų portfelį. Stovėjo nė nekrustelėda- I, tarsi kažko laukdamas. Matėm menkiausią jo krypte- imą - neryžtingą judesiuką, - tik veidą slėpė akla tamsa, 1 koks žemas buvo trobelės langas! Už neuždengto stiklo tėsi ankšta virtuvė, rakandai, rykai - nieko nepaprasto, t mačiau žemiau kelių susigarankščiavusias to vyro kel-

31

nes, viena ranka jis, rodos, prilaikė savo stangrią rykštę. Bei vis dar nieko nesuvokiau, mudu juk buvom dar neatvėsę nuo savo žalių aistrų. Tik netikėtai tas vyras laisvąja ranka pabar- beno į langą - nekantriai, bent man taip pasirodė, ir žengė dar žingsnelį artyn, tiesiog prilipo prie to švytinčio stiklo. Dunkstelėjo vidujės durys, prie lango greit priėjo jaunyva dar moteris, kvyktelėjo, šviesa tučtuojau užgeso. Išgirdom, su kokiu palengvėjimu atsiduso vyras, sualsavo dar tankiau už mudu, mikliai susisagstė, pasitaisė skriblių ir čiupęs portfelį, kone kliudydamas mudu skvernais, pasileido į kreivą Bal- tąjį skersgatvį, kur po Pulkininko butu pusrūsyje tamsavo Aurelitos Bonopartovnos ateljė langai - kartais aš patikėda- vau, kad Užupyje kas antras žmogus buvo susiejęs likimą su menu ir mokslu, o su gyvenimu - visi iki vieno! Vėliau Aurelita iš tolo parodė man tą elegantišką pažiūrėti vyriškį prie požeminio tualeto ties šunturgiu, o dar vėliau aš pats kažkur perskaičiau, kad ekshibicionizmas yra, žinoma, nesveikas reiškinys, traumuojantis paaugles, bet, palyginus su smurtu ir kitais iškrypimais, yra visiškai nežalingas nei pačiam ekshibicionistui, nei aukai. Tikra teisybė - Aurelita parodė ir tą moteriškę, Užupio aborigenę,- ėjo ji nešina dviem bulvių krepšiais, smagiai kažko kvatodama - jokių dvasinių traumų! Žilaausis profesorius - iš jo ausų kyšojo žilų plaukų kuokštai - irgi atrodė žvalus, dar standus ir sportiškas, kad ir ekskomunistas. Portfelis - gryna veršio oda, lietpaltis, tar- kim, baltas, su antpečiais ir madinga kloste ant nugaros. Bet jau kumptelėjęs, jau. Gal jis atsikratė ano netikusio įpročio? Vargu!..

III

ų galų aš vėl atsibasčiau į Užupį, kurį tam tikra prasme iau paveldėti? Kad rasčiau įvairiausių dingsčių patei- tl klaidžiojimus po Įdėmus, kapines, šlaitus, pusrūsius ir “borius? Gal čia iš tikrųjų slypi manojo dvasinio paveldo ą? Juk vėl galėčiau ieškoti tos erelės moters, kuri sakėsi limenanti ir stalių-policininką, ir jo valdingą žmoną Lydi- mandagius ir pamaldžius - tik nepasakysi, kad nesveikai Otus - gimnazistus Florijoną ir Zigmą ir netgi mano aro- tiškąją pusseserę Domicėlę, kuri užvis labiausiai nekentė i „kaimietiško” vardo - po šiai dienai tikriausiai nekenčia! licėlė visą gyvenimą buvo ir, ko gero, yra įsitikinusi, jog įtekėjo vien dėl to savo niekam tikusio vardo, nors man 08, kad iš tikrųjų yra kiek kitaip. Esu įsitikinęs, kad čia baltas begalinis pusseserės išdidumas, besaikė panieka išimties visiems kelnėtiems ir neapykanta ištekėjusioms terims. Iš dievobaimingų tėvų Domicėlė tokios neapy- tos negalėjo paveldėti - išsiugdė ją pati, o jeigu ir pavel- jo, tai nebent iš tos man visiškai nežinomos - teta Lydija flkoj a tik užuominom - mūsų giminės atšakos, kuri dar

33

devynioliktojo amžiaus viduryje, persekiojama už Kalvino re- ligijos išpažinimą - tetos žodžiai! - iš Zalcburgo atbėgo j piet- vakarių Lietuvą, čia greit pritapo ir greit ištirpo baltų, slavų ir judėjų jūroje - sūrūs šitos jūros purslai, ko gero, bus aptaš- kę ir mano gležną kūną… Jaunystėje Domicėlė, menu, buvo tikra šelmė - kandi, greita visus pašiepti, išmananti kalbas, gamtos mokslus, menus, fiziką ir religiją. Ji mokėjo rengtis, tausoti daiktus, važinėjo „Viatka", grakščiu motoroleriu, ir, man rodos, visuomet kovojo už kažkokią teisybę - dar ir kaip kovojo! Jai nepatiko mano tėvo rašysena, ji niekino mano kuklius literatūrinius bandymus, ji nepiktai šaipėsi iš tolimo mūsų visų pusbrolio - šniaukrojančio fiziko ir boksininko, kuris ją visą vasarą ruošė stojamiesiems egzaminams. Oho, Domicėlė! Jos privengdavo visa mūsų giminėlė, net ponas tėvas. Bet vis tiek neištekėjo - į Čikagą ji šiandien skrenda su savo tolima giminaite, klusnia, beveik nebylia moteryte, arba vežasi kokią bičiulę, irgi užkietėjusią senmergę. Jei ir aš pats visas netikusias savo savybes būsiu paveldėjęs iš anų nepažįs- tamų zalcburgiečių, seniai sutrešusių Suvalkijos kapinaitėse, tai jas gal bent Įdek atsveria kito mano senelio, Aukštaitijos kalvio, genai? Man rodos, esu pakantesnis pasauliui ir jo tuš- tybei bei pilnatvei nei Domicėlė… Kuo čia dėta Tūla, kurią vis tarsi pamirštu, nors tik dėl jos ėmiausi šitų nelinksmų užrašų?.. Į Domicėlę ji niekuo nepanaši, jei jiedvi būtų buvę pažįstamos, Tula tikriausiai būtų tapusi Domicėlės verge. Bent jau Tūla niekad nebeturės motorolerio, nevažiuos į Vokietiją, niekad nesulauks šešių dešimčių metų… nebe! Bet jei Tūlos senelis, kurį dar vaikas su skrybėle ir lazda matydavau sekmadieniais miesto parke,

tikras vargo dzūkas, tai senelė… o, Tūlos senelė! Net ldžio pabaigoje, kai visas miestas jau mirkdavo Nemu- I, ne visas!), ji krypuodavo Birutės ar Vytauto alėja su- }8i abi rankas į kailinę movą; nekreipdama domės nei “leivius, nei į gamtos reiškinius. Ji, manau, buvo tikra lopolitė, tik ar ji buvo tikroji Tūlos senelė, ar netikro- man buvo panaši į seną povę, iš kurios dar tebesklin- jvusio grožio atšvaitai, kuri nekenčia veidrodžių, balų, 2 lygaus vandens paviršiaus ir jaunų mergaičių, skuban- prošal į gimnastikos treniruotę… Oho, Tūlos senelė! Tik- slai ji irgi turėjo mėlyno kraujo, bent sykį taip prasita- mano motina. Kaip aš tada troškau, kad toji senelė kur Įsipjautų pirštą! Kur ten, jos rankos visuomet būdavo štos į minkštą šiltą movą… Apie savo genus mudu su niekad nesikalbėjome, tikriausiai ir taip jautėmės esą malūs europiečiai. O gal tiesiog nesuspėjome - juk vos fliitę tetruko mūsų keistokas, nepaisant nieko, drovus, o dėlto be galo gĮaudus ryšys, aš jį juntu iki šiol… tokie ry- , matyt, negali visai nutrūkti,.. Jie ne tik apraizgo, bet ir pakeičia, jog negali atsikratyti nei praeitim, nei esatim, ttiicėlė, žinoma, tik pasijuoktų - taigi ji tave pati paspy- kflip sukirmijusį grybą! Ne, ji gal ir nekalta dėl nelemto i būdo, gal net pati šitai žino?.. Kiek atvirukų, knygelių ji n, dar vaikui, atsiuntė iš tolimojo Irkutsko! O ir sugrįžusi ten elgėsi kaip žmogus - jauna dar buvo, dar vylėsi ištekė- ,. Vieno dalyko negaliu jai atleisti, nors protingas žmogus mirštu ir tai… Tais laikais dar studijavau, glausčiausi uni- rsiteto rūmų fotolaboratorijoje, nors viena koja jau buvau be studentas - Karinė katedra su SSSR didvyriu Volfu Vi-

35

lenskiu priešaky ar užpakaly jau metė mane iš Alma Matcr, nors niekada nė nesvajojau tapti nei kadriniu, nei atsargos karininku. Slampinėdavau gatvėmis laukdamas paskutiniojo įsakymo - pašalinti! Tokį mane ir sutiko akyloji Domicėlė, o aš jos iškart nė nepastebėjau - ėjau pro Dominikonų mūrus, nudūręs akis į sueižėjusį šaligatvį. Paskui, tiesa, pamačiau, bet ji su savo palydovais jau suko pro tas duris, virš kurių ilgai kabojo bačka… Būčiau užmiršęs - ir užmiršau! - tą su- sitikimą, bet kai parvažiavau namo, motina tuoj priminė: Doma tave matė Vilniuj! Domcė? Na ir kas? - nustebau. Tai kas, kad matė? Motina kalbėjo karčiai ir priekaištingai: eina, sako, nuskuręs, nuplyšęs, batai kiauri, nušleivinti! Bijojau, sako, kad nepastebėtų ir nepasisveikintų - ėjo mat su vokie- čiais pietaut! Mat kaip! Tikrai būčiau bent linktelėjęs ar net kilstelėjęs nesamą skrybėlę! Domicėlė iš gėdos būtų skra- džiai prasmegusi? Bet ir ne jos tas jautrumas mane įširdino, ne. Juk motinai ji siekė įgelti, ne man! Tai jau bjauru, tai jau visai kas kita… Žinau, Domicėlei nereikia nei mano atleidi- mo, nei rūstybės - kam? Ji puikiai gyvena savo senam, mer- giškam pasaulyje, pagal receptus kepasi obuolių ir varškės pyragus, gyvena sveikai, nors jau nebevažinėja nei motoro- leriu, nei suka hulahup lanką paupy, kaip kadais, vos parka- kusi iš Irkutsko… Dabar jau neširsčiau dėl anų jos žodžių… Tik kol jauni mes esam be galo įžeidus ir pasipūtę: vėliau tai praeina beveik savaime. Kai viena rafinuota estete nelabai seniai šypsodamasi man prisipažino: „Kaip man buvo gėda eiti šalia tavęs, kai mudu tik susipažinome! Tik ir dairiausi, kad nepasimaišytų koks pažįstamas!” - aš tik abejingai gūž- telėjau… Ir iškart prisiminiau Tūlą - kai ji mane pirmukart

o, atrodžiau tikrai gan apgailėtinai, tikrai vargšiau nei , rudeniškos Palangos alėjoje sutikęs aną smalsią estetę, nta jos vardas, „gotikinė Hiacinta", taip ją vadinąs ne- is, meniškai nusiteikęs kolektyvas. Ką ten, mano galva, “goje aŠ atrodžiau „kaip žmogus”! Nėra ko ir lyginti! O jau kitą dieną atidavė man savo languotus, minkštus kus marŠleinius - man jie buvo kaip tik, Tūlai - kiek loki.

IV

Kaip dažnai mane erzina kalbos ir visokiausi rašymai apie meilę Vilniui, priesaikos iš pasaulio krašto grįžti į šitą amži- nąjį miestą - netikiu nei protingais ir nuosekliais išvedžioji- mais, nei širdingais dūsavimais ir, žinoma, esu neteisus - ar man spręsti apie žmonių jausmus mūrui, landšaftui, topo- grafijai, anam slėniui ir šitam gatvelės linkiui? Bet kam, jei- gu ne man? Ir aš galiu turėti kad ir trigrašio vertą nuomo- nę - už tris grašius senajame Vilniuje galėjai išgerti kvortą degtinės! Dabar patikslinsiu: aš netikiu, kai šitaip tvirtina mano bendraamžiai, - visuomet kyla nedoras įtarimas, kad jie trokšta kuo brangiau parduoti savo meilę Vilniui, gauti mainais už ją ką nors apčiuopiamo ir malonaus, nevardysiu ką. Užtat noriu tikėti senelių, kuriems nereikia nieko, ato- dūsiais ir netgi priesaikomis, nors ir jos dažniausiai netikros,- maža žmonių, kuriems jau nieko nebereikėtų, kai net vieta kapinėse parenkama pagal vardo garsumą žmonėse ar balso skardumą… Ne, jie visi, tie pareiškėjai, savaip mėgsta mies- tą, baisisi klaikiais nusikaltimais, purkštauja dėl netvarkos, niršta dėl nepatogumų, tikrai nenorėtų niekur kitur gyventi

lirti, tik čia. Bet ar myli?.. Aš nei ką smerkiu, nei gėdiju -
: ir kaip trumpai kvėpuoja žmogus, jis vis tiek nespėja su-
ti tikrojo savo menkumo, o fiziologijos nustoja drovėtis
Vilei suvaikėjęs...
Mano koziriai irgi gana menki - nežinau, ar galiu mylėti
8tą, kuriame patyriau tiek paniekos, skurdo ir nesėkmių. ,
£flt pažinau jį tiek, kiek man buvo lemta,
štai kad ir tas vienuolynas Malūnų gatvėje tarp trijų til-
Tarp cerkvės ir pulko bažnyčių. Tas - anapus Vilnelės,
Užupyje, tarsi kitoje, beveik nepriklausomoje valstybė-
39

lius žmones - nusižengę jie visi būtų pakaltinami… men;i Herbertą ir Valentiną, Aurelitą su mažąja Eva, netgi Hele- ną Bžostovską ir Pulkininką iš Baltojo skersgatvio - kvailą kaip griežtis dimisijos karvedį - bei jo malonią „suprūgą", Pulkininkienę. Spoksodamas į tuščią šunturgį, kurio pavar- tėje antai stypso suskretęs raudonakis vyras su dar labiau suskretusiu šunšuniu - jį kaip mat atiduotų už porą bokalų stipraus alaus, žvelgdamas į trikampį skverą su negiliu po- žeminiu tualetu, aš prisimenu ne tik šiuos žmones, ne tik kimų Tūlos juoką ar - dar iš ankstesnių laikų - putlią me- dicinos seserį Ofeliją, onkologiniame dispanseryje širdingai marinusią beviltiškus vėžininkus, ne… Prisimenu štai ir šiltą dar rudens popietę, kai ties jau neveikiančiu „Vasaros" kino teatru sutiktas velionis Vandalinas Janavičius - spec. reži- mo mokyklos mokytojas dermantininiu lietpalčiu ir nosimi kaip bulvė - per visus tuos tiltelius nusivedė mane į paupį, kur kitados būta Paplaujų posesijos ir priemiestėlio, įkyriai piršo iš paskos tipenančią kažkokią susiglamžiusią siuvėją iš gudų Vileikos, guodė mane, pasakojo apie auklėjimo sunku- mus - juos reikia mušti, mušti ir mušti! - kartojo banalias lotyniškas sentencijas -Panem et circenses! Quodlicet Jovi, non licet bovi! - arba: Medice, cura te ipsum!* - šitą galėjo pritaikyti ir sau. Be paliovos šnekėjo ir tolydžio pylė man rausvą azerbaidžanietišką „Agdam". Bet ne tiek nukaušau, kiek pavargau nuo jo gražbylysčių - tekstai buvo tie patys, kaip ir prieš dvi dešimtis metų blakių pilname bendrabutyje, kur gulėdamas lovoje Vandalinas už alų versdavo fuksams iš-

* Duonos ir žaidimų! Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui! Gydy-
tojau, gydykis pats! (Lot.)
kas iš Cezario „De bellum Galicum" - ir iš Užupio pusės
ojus kažkokiai damai - žvelgiant į aukštą šlaitą, apaugu-
imokšniais ir palaikiais sandėliukais, jos krūtys dengė
skliauto - aš su visais batais, net nepasiraitojęs kleš-
\ Iškėlęs virš galvos paskutinį butelį vyno, nubridau į kitą
"tą, į girtą Užupį, ir nusipurtęs kaip šunytis slysčiodamas
|U kopti į viršų - didkrūtė tebemojo kviesdama. Buvo
įj net dabar nesmagu prisiminti, tik menu, gargaliuojan-
Vandalino Janavičiaus juokas ūmai nutilo: ant šlaito iš
ir išdygę mane pasitiko trys bernai. Ne, iškart nieko,
'et, priviet. Išgėrėm vyną, ir jie pasakė, kad už mano laik-
lj jie - migom! - atneštų porą butelių degtinės. Laikro-
i dar buvo pigūs kaip ir grybai. Tikrai atnešė, mes išgė-
', didkrūtė irgi. Juokais (ar tikrai juokais?) abiem rankom
_čiau jos liulantį biustą, ir jie mane visi taip suspardė,
sukūlė, kaip Vandalinas niekad nebūtų valiojęs sumušti
spec. mokinių... Tris paras varčiausi Herberto Šteino
rūsyje, o šis tik krizeno, bet gal sakė teisybę: sumušė juk
iš nuobodžio, tik iš menko piktumo, kad jau nebebuvo ko
tavęs atimti! Juk laikrodį pats atidavei? Pats!

Žyčiai, apvalūs, tamsūs senamadiški Herberto Šteino aki- ai neįstengė paslėpti nei mano mėlynų poakių, nei tuo- || suknežintos nosies, kai vos išėjęs į gatvę sutikau Tūlą: iš adžių ji tik užsidengė burną, rodės, sukliks, bet tuoj žengė tupsta ir paspartinusi žingsnį pranyko tarp žmonių. Mudu buvom atsisveikinę, tik iš tolo pamatydavau ją šmėste- t kur nors ties „Astorija" ar Antokolskio gatvės alkūnėje, brolį sutikdavau dažniau, kartais prisėdę net parūkyda-

41

vom, bet apie Tūlą tiek aš, tiek jis vengėm net užsiminti. Man rodos, mudu su juo irgi būtume neblogai sugyvenę - ką čia aš, juk ir taip sugyvenom. O Tūlą pamatydavau nebent iš tolo. Štai ir dabar! Mėgavausi savo kančia - niekad jos nesivydavau, nebandžiau nei užkalbinti, nei sulaikyti. Net į galvą nešaudavo pakviesti ją į kokią konditeriją kavos ar palydėti iki pirmo posūkio, ne. Pakakdavo tik pamatyti ją, susidūrus linktelėti ir nunarinus galvą spūdinti toliau. Žiū- rėk! - sakydavau jai mintyse, kai ji, irgi iš tolo, užmatydavo mane su bokalu rankoje prie „Tėvo kapo"; buvo toks „taš- kas", buvo, netgi su šiokiu tokiu bohemos atspalviu, kartais imdavo čia ir priplūsdavo žurnalistų, restauratorių ir tokių kaip aš - blizgančiom alkūnėm ir su amžinu lašu panosėje. Žiūrėk, Tūla! - šaukdavau aš širdyje. Tai tu kalta, kad aš čia stoviu! Pats mačiau, kaip rūgščiai ji šyptelėjo sutikusi mane gatvėje su svyruliuojančia Kaira Primea, girtuokle este, ar ne trečius metus užtrukusia komandiruotėje Vilniuje… Tai tu kalta, rūsčiai smerkiau, kad aš tempiu šitą girtą paklodę į jos drėgną patalą kažkur Markučiuose, užuot sėdėjęs su tavimi po skliautu, užuot regėjęs tavo plokščią kūną, pakibusį virš manęs žalsvoj mėnesienoje… tu kalta! Bet tai buvo tik šleikš- čiai saldus, pusgirtis dvasios rikdymas, o ir juodžiausias ap- maudas - kodėl ji mane sutiko su šita kaliause! Juk niekad nemačiau jos, Tūlos, žvėrelio,, laumžirgio, tingios miegape- lės, su kokiu nors atletu ar gaišena genijumi. Vis viena ir viena. Tais pačiais rudais kailinukais. Vis susigūžus, vis tarsi ko išsigandus. Ne, vis dėlto kai ką mačiau ir aš. Tada neiškenčiau ir tarsi ką vydamasis susigrūdau pirštus į burną ir šaižiai sušvilpiau:

įtėje po Tūlos langais sėdėjo ir gulėjo būrelis ilgaplau- , tarp jų baltavo ir tasai „swinski blond" - šįkart tikrai Jinė kiaulė, o ji, ilgu gėlėtu sijonu, vaikštinėjo tarp jų ir tt iš plastmasinio ąsočio kažkokį gėrimą… Švilptelėjau betoninio tiltelio, jie sužiuro, atsisuko ir Tūla, bet aš jau ūdžiau šalin, tarsi pats save būčiau vijęsis. Pribėgęs namo irį, užbildėjau laiptais į galeriją, užsikvempiau ant parū- “lių turėklų ir užsirūkiau. Ji mane matė. Šyptelėjo. Nudū- ikis. Ir taip skambiai nusikvatojo, kad man iškart dingo “18 stovėti ten ir rūkyti… O dar kažkuri stambi kaip karo iras gyventoja niūktelėjo į nugarą ir bosiuku sududeno: i štai kur mano belizna dingsta!” Suprask, patalynė, kurią jl, matyt, išskalbusi džiausto. O juk už tų durų, iš kurių išlindo, kaip tik ir gyveno visa mano giminėlė, prasidėju- Z&lcburge, Krosnoje, Gardine… žinojau jau, kad čia. Nuo kystės mėtėsi namuose standus atvirukas su Trijų Kryžių Inu ir ūsuotu Hitleriu rausvam pašto ženkle, ant kurio virš tiško užrašo „Deutsche Reichspost” buvo dar užspaustos Jos raidės „OSTLAND". Karo metų paštas. Malūnų 3, pa- lei Domicėlei… Ir keli tik žodžiai juodu rašalu: „Domut, eik į krautuvę, pažiūrėk, ar te dar kabo tas puloveris su iais pečiais ir (neįskaičiau) sagom? Bučiuoju - Hana." Ar t panašiai. Negarantuoju, kad žodis žodin.

amuose išliko ir pilkas kanceliarinių reikmenų „Ashel-
0" firmos sąsiuvinis langeliais, dar vienas liudininkas, kad
ano brangūs giminaičiai tikrai gyveno šalia Tūlos. Jos, tie-
, dar nebuvo šiame pasaulyje, kaip ir manęs nebuvo, bet
tikriausiai užsukdavo į namą su abside skolintis žibalo,
43

degtukų, druskos, cikorijos ar šiaip paplepėti. Tarkim, kati mano žilieji pusbroliai užsukdavo ten pas mergaites, gyve- nusias tam pačiam bute, kur beveik po keturių dešimčių metų pas Petrylą apsigyveno Tūla… Jie gal leisdavo plokš- teles, spręsdavo algebros uždavinius ir klausėsi tolimos ka- nonados iš Rytų… Nežinia, ką andai veikė paauglys Petryla, o Herberto Šteino, Valentino Grajausko, Aurelitos ir kitų demografiniuose planuose irgi dar nebuvo… Užtat turiu pa- grindo įtarti, kad mano būsimieji tėvai čia jau užsimindavo apie galimą mano pasirodymą šiame pasaulyje. Kaip įnir- tingai aš ieškau kad ir trapiausių užuominų į savo ryšius su Vilniumi, tarsi nuo to priklausytų ne tik praėjęs, bet ir bū- simas mano gyvenimas ar netgi mirtis. Tos pastangos man pačiam dažnai atrodo truputėlį juokingos, bet ne visada… Aha, tas tamsiai pilkas „Ashelmo" firmos sąsiuvinis, tėvo karo metų dienoraštis! Jau tuomet tėvas buvo užkietėjęs pedantas: grįždamas iš Vokietijos, jis kruopščiai, smulkme- niškai, gražia įskaitoma rašysena (kur tos Domos akys!) ei- lutė po eilutės tvindė tą sąsiuvinį savo įspūdžiais - būtent įspūdžiais, o ne liejo jausmus, nors jau pirmajame puslapyje buvo įrašytas posmas… dainiaus Brazdžionio… „GRĮŽIMAS TĖVYNĖN" užrašyta pirmučiausia spausdintom raidėmis, o žemėliau:

Gintarinė saulė auksu šviečia
Ir po debesėliais bus šviesu,
Kai vėl grįšim iš visų pasviečių,
Iš šios žemės kryžkelių visų.

Pusiau slapta pavartydavau „ Ashelmą" ir anksčiau - nieko intymaus ten, rodos, nebuvo, bet tik jau kur kas vėliau rakiau, kad „B. B." po posmu reiškia ne Brigitte Bardot, o iardą Brazdžionį, tik vėliau… Bardot susižavėjau dar de-! toje klasėje, visi mes tada kritom iš koto, žiūrėdami ko- iiją „Babeta eina kariauti". Šiandien šalia pedantiškumo, lės ilgesio" tėvo sąsiuvinyje aš stebėdamasis aptinku ir los tokios bravūros, humoro ne humoro ir atsidūksėjimų “irdies. Netgi pasipūtimo. Pirmasis įrašas pažymėtas 1945 tlį rugsėjo 11 diena, taigi buvo kapituliavusi net Japonija, ras vis dar trankėsi po Austriją ir Vokietiją. Tarsi uolus 8tas jis iškart surašo viso mėnesio „žymesnius įvykius”, tie įvykiai: 1945 m. rugsėjo 11 d., antradienis. 7.30 vai. Startas iš rupinno pieninės kiemo; rugsėjo 19 d. - „turizmas" po Berlyno griuvėsius; rugsėjo 20-21 d. - „vėžlių" lenktynės Anhalter Bhn. refe- jant amerikiečių kareiviams, mūsų laikas - 24 vai. Dis- cija - nuo gatvės iki perono; rugsėjo 21-22 d. - naktigultas pas Lukenwaldės kekšes; Ūsų skaistybei gresia pavojus! rugsėjo 22 d. pavakary du sūnūs klajūnai su sulūžusiu andwagenu" beldėsi į uždarytus vartus, ant kurių buvo už- lyta: „Mat Rodina ždiot vas!"… rugsėjo 22-spalių 11 d. - stovyklavimas lagery 251; Spalių 11 d. - pasikraunam ir išvykstam; spalių 13 d. Cottbus, mano draugas, rusų buvo nuplaktas, niekintas ir nešė kryžių ant pečių… spalių 15 d. - Sorrau (Zorow) - pirmieji lenkų kareiviai;

45

spalių 16-18 d. - Zorow- mėšlų krūvos, ešelonai… Glogau, spalių 19 d. (…) Miestas visai sunaikintas, išmi- ręs, griuvėsiai spėję jau ir žole apželti. Juose net kažkokia romantika plevena, ne taip kaip Berlyne, kur plikos plytos, dulkės ir pelenai. Bet per savo didumą Berlynas vis vien dar turi kažkokio gajumo, o tokio totališkai sunaikinto miesto kaip Glogau aš dar nebuvau matęs. Sunkūs įspūdžiai keliau- jant per sunaikintą Vokietiją. Pikta, kad vokiečiai, turėdami tokį aukštą gerovės lygį, pradėjo karą, kuris sunaikino ne tik juos pačius, bet ir kitas tautas privertė kęsti vargą… Tėvo ešelonas ilgai stoviniuoja Lenkijos laukuose, jis drauge su kitais pagelžkelėj verda miltų tyrę, jau nebesiste- bi sugriautu Minsku, mainikauja, svarsto, ką ras sugrįžęs j Lietuvą. Ir šit: 1945 m. lapkr. 4 d., Vilnius. Su plakančia širdim ėjau va- kar į Malūnų 3. Užlipęs laiptais į galeriją, pastebėjau, kad ne Lydijos čia gyvenama: prie durų kiti daiktai, nebėra tos šva- ros, kurią taip brangino Lydija ir jos šeima. Pasibeldžiau, bet niekas neatidarė durų, kurias pravėręs, būdavo, gan dažnai pamatydavau Ją. Neprisibeldęs sukau pas pani Hanulką, ten šį tą ir sužinojau… Su plakančia širdim, tankiai plasnodamas žvėrelio - paukščio sparnais, aš įskridau - o argi ir dabar vis dar ne- įskrendu? - pro išdaužtą langą, pro dulkėm ir skiediniu ap- trauktus stiklus į tuščią kaip išgertas vyno butelis kambarį, kur taip aitriai trenkia dažais, kalkėm, kažkuo rūgščiu ir šleikščių, - tik žmogaus kvapo ten nebelikę. Nebekvepia Tū- los kūnu, jos plaukais, net dulkėtais aplankais nebedvellaa, Kad ir kaip pūsi šnerves, nebeužuosi netgi Petrylos ir jo spuo-

sūnaus muskuso kvapo, batų tepalo tvaiko, išsivadė- io alaus - nieko! Tarsi būtum patekęs į seną kapų rūsį - il nutinkuotos sienos su vos įžiūrimais voriukais atrodo klai amžinos, šiurpesnės už visus mirties įvaizdžius, už " rotnamio palatas ir Drugelių kapines prie Ritualinių pas- biuro - vienu metu, užėjus keistai madai ar šiaip ko- piniam pamišimui, ten traukdavo žudytis jauni narko- lai, jaunos paneliulcės, o ir šiaip smalsūs ekscentrikai… ten klajojęs - jaukiau ten ir šilčiau… Anais metais, užklydęs į jau ištuštintą tavo (ar ir mūsų?) •tą, aptikau virtuvėje keistą porą - trūnėsiais apsitraukusį tą ir storą nebylę su purvinu šuniuku: jie čia ir valgė, ir įegojo, ir tuštinosi - virtuvėje. Ant skardos susikurdavo iželį, kažką virdavosi… Apie tokius jau buvo pradėję ra- miesto sąvartynuose tokių ėmė rastis ne ką mažiau lp varnų, bet čia, pačiame mieste? Jie kvietė mane prisės- lSgerti alaus, bet aš tik mestelėjau akį į tą kambarėlį, kur tados stovėjo tavo gultas, parūkiau ir smukau prie Vilne- kur riebius gaigaliukus balta duona šėrė kaulėta dama… /o būstą, Tūla, jau kiti žmonės rengėsi pritaikyti godžios fuomenės poreikiams - nutarė čia įrengti tapybos studi- I gerų tėvų vaikams. Tai dar gerai, kad tapybos! Iki šiol slankiojo vos gyvos šmėklos, vėliau pasirodė satanistai, “namiai, meilės porelės, dievoieška užsiėmę paaugliai - iš kių ilgainiui galėjo išaugti tikri „bibelforšeriai” - fiureris kius grūsdavo į kacetus, Sruoga su tokiais vargo Štutho- Galiausiai atėjo statybininkai - ilgam atėjo. Įsikraustė U visa savo amunicija, susikalė sandėliuką medžiagoms, trylos virtuvėje susiremontavo seną krosnį ir, rodos, ilgai

47

ją kūrens, kol… kol kada nors tikrai kas nors pastatys čin molbertus… Įskridau - ruduo, pagela, bet dar šviesu… Tik nebėra į kg įsitverti kibioms šikšnosparnio kojytėms - taip čia tuščia, lygu, apvalu, nuoga ir negyva. Čia, buvusiam tavo būste, Tūla, šalin Petrylos virtuvės - jo buvusios ėdyklos, kraupyklos, melstu- vės Bakchui ir Liuciferiui, šalia statybininkų paliktų šalmų, butelių duženų ir kalno maisto atliekų. Spurdėjau šitoje be- veik beorėje erdvėje, kol vėl išsimušiau už langų akiduobių - j lauką ir pavargęs nutūpiau į tankų erškėtrožės krūmą; žemai žiojėjo kiaurymė, bent man taip rodės, - plati, stačiakampė, gili duobė; kam čia ją išrausė ir kas? Kol dar švietė blausoka spalio saulė, jos dugne išvydau vos nuolaidų griovelį, apvaliais akmenimis grįstą lataką, o tolėliau - stambesnius riedulius ir storus ąžuolinius rąstus išskobtu vidumi… Aha, senasis mies- to vandentiekis, pamaniau, seniausiai užakęs, užspringęs ne- betyra čiurkšle, - Tūla šito niekad nebesužinos, jos laikais čia tebuvo varnalėšų plantacija ir pievutė, kurioje ji kažką pilstė iš ąsočio savo svečiams… Kas dar buvo? Žiurkių ir pelių pul- kai, musių ordos, varmai, žalios mėsinės musės, melsvos šū- dmusės, laikini - amžinai laikini! - sandėliukai, tiesiog akyse rūdijantys gofruotos skardos ir iš lakštų sudurstyti garažai ir toji žalsva mėnesiena ant mūsų trumpam nurimusių kūnų - argi tikrai viskas tuomet taip atrodė? Gal… Mudu atsisveikinom, Tūla, bet tik todėl aš ir išmokau panorėjęs pasiversti skraidančia pele - gyvybe su paukščio širdimi ir žvėries dantimis. Tai aš nutūpdavau ant tavo krū- tų, kai tū miegodavai bėsapniu miegu ir nubudusi rytą ne- turėdavai ką užrašyti į storąjį sapnų sąsiuvinį, primargintą

puota mergiška rašysena su keistom „y" kilputėm, - jos kažkodėl atrodydavo panašios į nusmukusias nykštuko 1-8 ant smirdinčio Petrylos tualeto durų. Ilgas valandas ’llėdavau ore virš atkastojo užakusio senojo vanden- ei likučių, virš kitoje upelės pusėje stūksančios miesto envietės Nr. 1 raudono namelio - ji vis dar maitino se- miestą požemių vandeniu… Išvydęs mane mėlynšvarkis kepuris vandentiekio sargas, - kokardoje žvaigždė su -m sukryžiuotais šautuvais, metaliniuose dantyse visuo- ; paruoštas skardus švilpukas, - neištvėręs sušvilpdavo it zas ar bent suplodavo gyslotom rankom - maža žmo- kuriems patiktume mes, šikšnosparniai… Nutūpdavau tuomet į Bernardinų bokštą, kurio aukšty- esama architektūriškai užkoduotų Gedimino stulpų, ir £ia žvalgydavau tavo, Tūla, buvusius langus. Kaip ir tada, dar čia gyvenai, jau be manęs ir, drįstu spėti, be dale- lavęs… Kaip aš tuomet laukdavau tavęs pareinant! Daž- usiai parsirasdavai vos ėmus temti ir tuojau guldavaisi goti; tuomet ir atlėkdavau pas tave, pakibdavau galva yn lubų paskliautėj - kokia ji buvo andai suodina, ap- si tamsiais riebiais gniutuliukais, apkibusi suodžiais, ratinkliais, negyvom musėm… užuosdavau vos juntamą “ko, tepalo, šlapumo ir nebešviežio maisto kvapą - virtuvė k buvo šalia.

Jau tik žiūrėdavau į tave, Tūla, nebešnekindavau nuo to to, kai paskutinį kartą atšliaužiau čionai iš tamsios Filare- gatvelės, kuri, neturėdama kaimynystėje Filomatų, žargs- i ir rangėsi nuo tamsaus Belmonto miško beveik iki pat Udonplyčių saugumiečių namų ties Negyvėlių namais…

49

Taip ir nespėjau tau papasakot apie Negyvėlių namus, tuo,s, šalia Meri Margo, ji ir Marytės Margytės, visai netoli Baltojo skersgatvio ir Polocko linijos… Klausyk, Tūla, ar atsidūrusi mirusiųjų karalystėje tu bent iš pradžių nepajutai liguisto gyvųjų smalsumo mirčiai, bjauraus smalsumo, kažkuo pana- šaus į tą, kai žmogus, užuodęs šlykštų kvapą, nebėga šalin, nesuka nosies, o priešingai - kiša tą nosį, kiek tik leidžiu drąsa, arčiau, šmurkščioja, dairosi, lankstosi, godžiai geria tą kvapą, lyg šuo seka paskui jį, kol galiausiai pats pražū- va? Argi ne taip, mieloji? Pirmukart vadinu tave „mieląja”, jau nebegyvą,- kol buvai gyva, vadinau tįk-.Tūla, o „THUL- LA" užrašiau žaliom raidėm ant dar nezonduotos Bernardinų sienos… kaip seniai tai buvo! O dabar paklausyk. Negyvėlių namai - bjaurus silikatinių plytų pastatėlis, visuomet aklinai uždarytais, iki pusei baltais dažais nuteptais langais. Mor- gas. Aiškiai per mažas visiems miesto negyvėliams sutalpin- ti, neatitinkantis bent pusšimčio būtiniausių sanitarijos ir moralės reikalavimų, nė nekalbant apie Dievo įstatymu n. Jis visą laiką baltavo tuoj už Pulkininko ir Rikardo - mėso.s pjaustinėtojo - daržų. Ir nė vienam nė truputėlio nekliudė. Nors abu vyrai - vaškinis, išpurtęs Pulkininkas ir tamsia- gymis sangvinikas mėsininkas - puikiai žinojo, kas dedasi dienąnakt už tų baltų sienų, kokie sunkvežimiai ir autobusai įrieda ir išrieda pro surūdijusius vartus. Jiems tai buvo nė motais - Pulkininkas rūpinosi moralės dalykais nenuora- mos Aurelitos dirbtuvėlėje po savo grindimis, o Rikardo ne tai nerūpėjo - jis tik suko galvą, kaip čia išnešus kuo daugiau ir kuo geresnės mėselės pro kombinato duris. Tiesa, daržų galus, kurie rėmėsi tiesiai į morgo tvorą, jie buvo - nė nesita-

’ užsodinę šunvyšnėm, kurių niekad neskindavo, o pats 3rys tamsavo dilgėlėmis. | Negyvėlių namus žvelgė ir vienas Aurelitos Bonopartov- namų langas - vonios. Kartą, mudviem besimaudant, lita netikėtai išlipo iš šito ankšto baseino, ir aš jau ga- U ištiesti kojas ir plūduriuoti vienas. Palikdama šlapias Jfts, ji priėjo prie lango, delniuku greit brūkštelėjo per ap- jusį paviršių ir užsiėmė burną, tarsi kuo paspringusi, g neatsigręždama pamojo man - eikš, eikš! Žvelgiant iš ios, tie baltai užtepti langai nė kiek nebekliudė stebėti, I dedasi viduje: ant cinkuota skarda apkalto stalo išvy- nuogą, kaip ir mudu su Aurelita, lavoną praskrostu pil- , Stovėjau už Aurelitos nugaros, laikiau ją apkabinę, bet Vis tiek drebėjo. Drebėjo, o nuo lango nesitraukė, plėšte būtum jos atplėšęs! Tikriausiai dar jaunas vyras, pama- U, nors jo veido nesimatė. Bet man pasirodė, kad įžiūriu lsvą tatuiruotę ant jo dilbio. Įjuodusius padus abu ma- aiškiai, šalia kūno ramiai gulinčias rankas, pasitraukus nam iš dviejų skrodikų, pasirodydavo ir genitalijos - švie- ten buvo skaudžiai ryšio… Einam, einam, gana, sukuž- jftu, bet Aurelitos nagai, sulindę į palangę, neatsileido, ji /ėjo sustingus, tylėjo ir ryte rijo akimis ryškiai apšviestą Otelį anapus neplačios gatvės: du stambūs vyrukai baltais alatais kartais grįžtelėdavo į savo praskrostą klientą, kaž- jam tarsi padarydavo, tada vėl nusisukdavo į užtepliotą ais langą, greit kažką įsipildavo į menzūrėlę, išgerdavo, ukėsi ir čiupdavo kriaukšlę… Net nežinau, kiek tai užtru-

51

dar menkesnis, bet po tos bemiegės ir vynu užtvindytos na k- ties man rodės, kad jau niekas man nebaisu ir nebjauru, Tik Aurelita nedavė man miegoti - vyno taurė barškėjo ) jos dantis - vėl nuvedžiau ją į vonią, pastačiau prie lango ir parodžiau į tamsą: žiūrėk, ten jau nieko nebėra. Jį išvežė. Tai tuoj atveš kitą, šnabždėjo ji, palauk. Ne, atsakiau, jie irgi turi pailsėti, einam miegot. Bet užmigti nepavyko, kiek- vienas bilstelėjimas, kiekviena praūžianti mašina varė ją iŠ proto, ji be perstogės klausinėjo: tai ir mus taip? Ir mane? O juk pati, tarsi kažkieno pastūmėta, išlipo iš vonios ir iš- kart nutykino prie to lango. Kas ją stumtelėjo, Tūla, kaip tu manai? Kaip tu gyveni ten, po žeme, virš žemės, aukštybėse, kur plevena tavo siela? Ar galėsi man kada nors papasakoti, ką tu pajutai vos numirusi?.. Ir pro Negyvėlių namus aš prasklendžiau tą naktį, kai ap- svaidžiau tavo besiilsintį kūną alyvų žiedais, - žinojau, kad orlaidė atidaryta, kad naktimis tau vis labiau trūksta gryno oro, - o paskui jau visą pavasarį skraidžiau pas tave nakti- mis… Žvelgdavau nuo palubės į tavo plokščią, virpantį kūną, tamsesnes slėpsnas, baltas kaip parafino žvakės kojas, klau- siaus, kaip tu alsuoji, vertiesi ant kito šono ir, sudejavusi nežmogaus balsu, be garso raudi per miegus - ne savęs, ne- manęs, ne dar ko nors, o tik susapnavusi… nes nebemoki raudoti nemiegodama, blaiva, kai traškančiu balsu pasakoji apie keistą savo bičiulę, kuri, užsidėjusi gintarinius karolius, gulasi ant neskaitytų knygų, aštrių virbalų, išgaląstų peilių ir taip kietai miega, kad iki pat ryto nė nekrusteli… o visa tų knygų išmintis pernakt persikelianti… Kam tu paistai tolaus niekus, Tūla? Ir ar tikrai tu turi bent vieną bičiulę?

Dažnai pas tave atskrisdavau ir iš beprotnamio, iš Olan-
Vasaros ir Rudens gatvių miškų - niekas manęs nebūtų
dęs, bet aš šmurkštelėdavau į palėpę, o iš ten pro išdauž-
ftoglangį pakildavau virš miškingų kalvų, virš triangulia-
0 bokštelio ties Drugelių kapinėmis ir padaręs lankstą
ėlusiu greičiu nerdavau į tavo menką būstą. Išvydęs sveti-
1 batus prie tavo durų, cypdavau paukščio ir žvėries balsu,
Cgalėdamas prasmukti pro užtamsintus langus ir uždary-
;Orlaidę... Kartą aš nutūpiau pailsėti ant aštuoniakampio
išo bokštelio, sušnarėjęs sparnais išgąsdinau apačioje
"ėjusią po kareiviu moterį. Kareivis keikdamasis pasikėlė,
edė į mane grumstą ar akmenį... Jie veliasi į plaukus! -
kė moteris ir dangstėsi galvą, nors aš jau tupėjau atokes-
ni medyje. Kareivis ją bandė raminti, vėl lenkė į žolę, bet
nesidavė: einam, einam!..

I Kai jiedu pradingo, aš stačiom akim žvelgiau į suodžiais ap- tusį miestą, aptrauktą tinklais, pristatytą radarų, draudžia- mų ženklų, užkardų ir visokiausių kliūčių, nualintą liūdno “enimo, bet vis tiek besotį, alkaną, godų ir žiaurų miestą, jftU suvokiau: esu pasmerktas likti čia netgi virtęs šikšnos- niu, kurio arba nekenčia, bijo, arba visai o visai nepažįsta!’ įmerktas gyventi patamsių gyvenimą, nuolatos saugotis ne žmonių, bet ir tų pačių šikšnosparnių, tikrųjų. Slapstytis saulės ir žvaigždžių, nesirodyti net prieblandoje nei tau, la, nei skaisčiaakėms moterims iš Raudonojo Kryžiaus ligo- nės, kur mane sumuštą, kruviną vieną naktį atvežė mėlynas rgonėlis; jie išvilko ir paguldė mane lauke prie priimamojo rų - tokie patys mėlyni milicininkai, o skaisčiaakės nuvilko fine į karboliu dvokiantį koridorių ir paliko: girtas!

Palaimintos tos naktys, kai atskridęs aš galėdavau stebėti tave, Tūla, vasnoti sparnais kad ir prie uždaryto lango, žiūrė- ti, kaip tu įnirtingai mezgi, ardai tą mezginį ir iš naujo mezgi kažką baisaus ir niekad nepabaigiamo, paskui staiga susi- juoki, įsipili atvėsusios arbatos, atsistojusi užsikniaubi ant palangės ir į nučiurusį sapnų sąsiuvinį įrašai kelis padrikus sakinius… ar tikrai padrikus ir ar sakinius? Ar sapnavai kada nors atlėpusias, plačias mano ausis, mylimoji, pelės snukutį ir kibius kojyčių nagus? Ak, kaboti galva žemyn irgi menas, ir dar koks, patikėk!.. Numestą ant kėdės - tai aš atnešiau U) kėdę! - matydavau tavo žalsvą sijoną su karmino dėmele ten, kur, užsisegus jį, pasislepia dešinioji tavo šlaunis, matydavau, kaip tu nusirengi nakčiai - patikrinusi durų sklendę, skirian- čią tavo ruimą nuo Petrylos virtuvės, nusimeti flanelės marš- kinius - tuos pačius, kuriuos buvai davusi man padėvėti, - nusismauki pilkas pėdkelnes, nusitrauki ir siaurutes juodas kelnaites… ir visiškai nuoga neri į šaltą patalą ant čiužinio… susirieti į kamuoliuką ir migdaisi, migdaisi… Apie ką tu gal- vodavai tais vienišais vakarais, Tūla? Ar krustelėjusi per mie- gus pajusdavai mano artumą? Bet pagaliau tu užmigdavai sausai kostelėjusi, - palubėje ar už lango tuomet trumpam užsnūsdavau ir aš - jautrios žvėrelio ausys pagaudavo tavo j plaučių šniokštimą, ūžiančius bronchus, kraujo gausumi) smilkiniuose, girdėdavau, kaip skurdžiai vakarienei išgertas > kefyras plaukioja tavo melsvose žarnose - dar labiau rūgstan- tis ir vis tamsėjantis… Buvau tavo namuose ir tą vakarą, kai neapsikentusi tu fundamentaliai iškuopei pradvisusią, prarūgusią Petrylos virtuvę - nušveitei viską, ką tik galima nušveisti, išvilkai kalnus šiukšlių ir senų laikraščių, pagaliau

Visų kampų surankiojai net tuščius butelius ir nunešusi Į taros supirktuvę nupirkai Petrylai tris hutelius „Tauro” ‘B, skalbimo pastos ir miltukų dantims šveisti, jų dar pa- kydavo. Ir aš mačiau, kaip tas stambus, jau plerstantis tS įžengė pro duris, nuščiuvo išvydęs blizgančią virtuvę, ratė savo nukleiptus batus - jis visas dvokė fermentais ar ‘a kita savo paslaptingos įmonės produkcija, - atsikimšo iu kvepiančio alaus butelį, iš gurklio visą išgėrė, gardžiai riaugėjo, o tada jau su nuostaba pažvelgė į tave, Tūla, - aš regėjau! Klausyk, vaikuti, švogždžiu balsu ištarė jis, šeimininkas, mano sūnus jau suaugęs, tuoj jį paims į uomenę, ar nesumetus mums… a? Ir nutilo, užsičiaupė - tu į jį žvelgei. Nu, dovanok, sumurmėjo, aš, matyt, ne adresu… pamiršk, nieko aš tau nesakiau. Kvatojai tu tik Uu, cypei net iš juoko, pasakodama apie šitas piršlybas bičiulei, gal tai pačiai, kuri kraunasi nakčiai į lovą vir- us ir neskaitytas knygas. Neretai pakabodavau tavo kambarėlyje iki švintant, bet id nesulaukiau valandos, kai tu jau keliesi, - su auš- per kalvas ir slėnius skubėdavau atgalios į Olandų gatvę, urkštelėdavau po plona antklode ir vėl virsdavau Antro- skyriaus ligoniu (apie tą skyrių aš tau dar papasakosiu, ‘i!) - vienu iš tų nepavojingų beprotnamio gyventojų, ku- uoliai ryja kišamus vaistus, mielai pasakoja daktarams te savo negalias ir sulig kiekviena diena vis labiau susigy- fl su savo liga, savotiškai netgi pamilsta ją. Ne, ne, toks dar nebuvau - dar juokinga man būdavo klausytis svai- jimų rūkomuosiuose, prausykloje arba gurkšnojant karštą ip liepsna juodą stiprią arbatą - įkaitęs emaliuotas puo-

55

delis eidavo per rankas - taip įkaitęs, kad kiekvienas spėtų išgerti ne daugiau trijų gurkšnelių… Tada ir prasidėdavo kva- pą gniaužiančios bepročių istorijos, - kiekvienas išminčius mielai jų pasiklausytų! Jei skaitei, Tūla, Haufo pasaką apie kalifą gužą, jei dar prisimeni stebuklingą žodį „Mutabor!", ir tu, Tūla, būtum galėjusi sėdėti šalia manęs ir buvusio milici- jos seržanto Nazarovo, šalia virpančio ekschirurgo L., kurio straipsnius, pasak jo, dėdavo pats „Lancet", ir žalio studento, spėjusio pragerti ne tik palikimą, bet ir atmintį. Arba šalia benamio senučio su užkalkėjusiom vainikinėm arterijom ir žilo alchemijos magistro… Kokie jie visi buvo fantastai ir nuostabūs pasakotojai!..

Tik išlėkdamas nakčiai pas tave aš bent trumpam pamirš- davau visą šią rutiną, spalvotas ir baltas tabletes bei prepa- ratą, vadinamą MGB ar panašiai: žinai, jie suleidžia vaistus į veną ir akimoju išeinamoji anga taip užkaista, kad, rodos, iš jos tuojau parūks dūmai, bet po kelių sekundžių viskas praeina, organizmas sustiprėja - taip gydomi dauguma leng- vesniųjų pamišėlių - jie vis tiek nuolat alkani, nuolat nori rūkyti ir amžinai niurzga, kad jų niekas nelanko ir nenori iš čia išrašyti. Aš dar tau nepasakosiu visko apie Antrąjį sky- rių, Tūla, tik pasakysiu, kad ten perdien rydavau knygas - „TSRS tautų liaudies pasakas", „Uzbekų pasakas" ir nuosta- bų radinį, pamirštą nuo vaikystės - Kiplingo „Kaip drugelis treptelėjo koja" - ar pameni tokią knygelę, Tūla? Drauge su šia lektūra aš pamažu sugrįžau į savo vaikystę, jaučiausi ten visai neblogai, man patiko ir rytietiškų pasakų pabaigos, ir Kiplingas. Dabar prisimenu net jo vardą - Rudyardas. Jį skai- čiau net keliskart iš eilės - naujų knygų čia veltui niekas

neduodavo, teisę keisti knygas ligoninės bibliotekoje reikėjo
pelnyti - ją įgydavo tik drausmingiausi ir uoliausi ligoniai, o
' AS jau turėjau dvi pražangas - rūkiau ne tam skirtoje vietoje -
laiptinėje ir keliom minutėm pavėlavau į visuotinį ligonių ir
personalo susirinkimą... taip, taip! Kiti mano nelaimės drau-
gai, kuriems jokia lektūra jau seniai neberūpėjo, arba slapta
pliekdavo kortomis, arba krizendami vaikštinėdavo po parką
SU kokia jauna gražia beprote. Beveik visos beprotės buvo dar
jaunos - siuvėjos ir studentės (o gal tik man taip vaidenos?),
Visos raudoninosi skruostus, dažėsi lūpas ir antakius, visos
troško būti mylimos, nors kaip tik per meilės kerus čia ir
pateko! Irgi beveik visos. Neretai matydavau, kaip tokios
smagios porelės popiet suka į kalvotą pušyną, dingsta tarp
Žemų drebulių ir eglaičių... Už tokius dalykus daktarai gan
. griežtai bausdavo abiejų lyčių ligonius, viešai gėdindavo juos,
bet jokios bausmės neįstengė jų sulaikyti nuo malonumų -
jau sakiau, knygų jie neskaitė, o prie injekcijų - net amina-
zino! - buvo taip pripratę, kad gydytojai tik beviltiškai mojo
rankom - duokitės, grūskitės, pasiuskit! Vieną vakarą - kiti
jau buvo atsigulę - ir pas mane atėjo lankytojai - tavo brolis
ir jo ilgšis bičiulis, tas, kuris mėgo plikai skustis makaulę ir
Želdintis vešlią barzdą. Tas, kuris tapė Taškento turgų ir skel-
bėsi esąs ne tik Vaitiekūno, bet ir Šagalo mokinys. Ir jis būtų
puikiausiai tikęs į mūsų kompaniją, kai tai pasakiau, jis tik
Sulinksėjo plika galva ir nusikvatojo. Buvo be galo arogan-
tiškas ir daug tikėjosi iš ateities - visai netolimos. Sėdėjom remontuojamame ligoninės garaže, paskui užsukom į pavė- sinę parko krašte. Tavo brolis tylėjo, pilstė į atsineštą stiklinę „Juodąją aroniją" - tamsų kaip rugsėjo naktis vyną. Ir šįkart

jis neminėjo tavęs, ir aš neminėjau. Laukiau, kad jie kuo greičiau išeitų - gėrėm tylėdami, greitai - ir tik kai jie, į odi- nį tapytojo portfelį sukrovę abu tuščius butelius, nužygiavo Olandų gatve, mane suėmė begalinis liūdesys: vienatvės liū- desys, būsimos nakties liūdesys, šikšnosparnio liūdesys ky- bant žemyn galva viršum tavo, Tūla, guolio - šikšnosparnio, kuris jau niekad nebenusileis į tavo kūną, o jei ir nusileis, tai vien tam, kad tu, staiga nubudusi iš miegų, sukliktum nesa- vu balsu ir nuo klyksmo į šukes pažirtų mūsotas grafinas su „negyvuoju vandeniu": juo, kažkieno patarta, - ar tik ne savo fatališkos bičiulės? - tu gydeisi nuo išsekimo, širdies, bron- chinės astmos ir dar kelių tikrų bei prasimanytų ligų… Tą vakarą aš išskridau vos sutemus - pašmirinėjau Bartlo- miejaus bažnyčios pakraigėje, dukart pralėkiau virš Herberto Šteino kiemo, vos neatsimušiau į sudžiaustytus jo tvarsčius ir marškinius (Herbertą visai neseniai gatvėje sužeidė žaliū- kai iš panslavistinės organizacijos „Severozapad"), ir tik tuo- met pro šabakštynus, sąvartynus, paskubom besimylinčias poreles ir krūmuose miegančius girtuoklius nėriau į Malūnų gatvę… Tu praėjai ne viena, vedeisi tą baltablakstienį litogra- fą ir fotografą, pasaulinio garso vyrą žalio pliušo kelnėm - jo fotografijos apkeliavo Aziją, Karibų baseino šalis, buvo netgi Nepale - maldos malūnų, lamų ir vienuolynų krašte. Šikš- nosparnių ir lėtai krešančio kraujo krašte. Judu stabtelėjot prie laukujų dvivėrių durų, plėšri žvėrelio burna išsiviepė, o paukščio širdis pasiryžo skrydžiui - ji plėšė krūtinę, tuksėjo kaip mažytis motoras, įstengiantis sukti popierinį malūnėlį ir įžiebti naktinę lempą. Atsispyriau ir kūnu išdaužęs orlaidę spėjau įkibti į skliautą jums dar neįžengus, dar nežinojau, ką

58

darysiu… Vynas varė mano sparnus, vynas tukseno šikšninė- se sparnų plėvės nerviūrose - plėvė paraudo, gal net nusidažė purpuro spalva: toks buvo tavo brolio atneštasis vynas, toks buvo ir mano kraujas, jis dar nekapsėjo, dar ne. Kabojau že- myn galva ir vis labiau svaigdamas siūbavau. Argi aš jums rūpėjau! Kalbėjot trumpais sakiniais, tu paminėjai keletą pa- vyzdžių, baltablakstienis prašneko apie stebuklingą netvarką tavo kambarėlyje, priėjo prie mano kėdės su permestu per atkaltę chaki sijonu, plonais baltais piršteliais pačiupinėjo karmino dėmę ir šyptelėjo - kaip aš jo nekenčiau! Bet tik siūbavau - tu pradėjai rengtis, jis dalykiškai tvirtino stovą, kabino atsineštas lempas, o tu jau gulėjai ant čiužinio su atgabenta iš jo dirbtuvės pseudoispaniška suknia. Viena lem- pa plykstelėjo netyčia man tiesiai į žlibias akis - nekenčiau tos šviesos ir jo, svetimkūnio, šiuose namuose, kvartale, o gal ir visame mieste. Tu blausiai šypsojaisi. Pasitraukiau į šalį, bet netrukus ir ten mane pasiekė žilpinanti šviesa. Tu dabar sėdėjai ant mano paliktos vieniškos kėdės: nieko ne- mačiau, tik girdėjau, kaip šlama tavo drabužių klostės, kaip jis tau nepiktai įsakinėja, priėjęs pasuka su visa kėde, šūkteli „Gerai, nejudėk!", o sunkios suknios šnaresys net spengia mano ausyse… Aš atsimušiau į sieną ir skaudžiai susitren- kęs dunkstelėjau į tamsųjį kampą. Judu sužiurot, o jis kažką pasakė, ar tik ne: „Esi turtinga, jei dvasios tave lanko!" Ir kol jis tave fotografavo, kol tu sėdėjai, gulėjai, klūpėjai, raivei- si ir gręžiojaisi per petį, aš tysojau aukštielninkas ant šaltų grindų ir ničnieko nemačiau, nenorėjau matyti. Juk žinojau, kuo viskas baigsis, visas šitas meninis seansas! Dėsningai ir pakiliai, nuobodžiai ir tyliai. Iš pareigos ir nykumos, iš ta-

riamo padorumo ir nenoro vienai gulėti tamsoje. Kol judu gėrėt vengrišką vermutą, aš suspurdėjęs pakilau ir apverčiau vazonėlį su snapučiais, kurį neseniai buvo atnešusi toji epi- zodiška ir egzotiška tavo tariama bičiulė, - snapučiai vyto, sauso, bet tebestovėjo pamiršti ant plačios palangės. Ir tik tada, kai užgeso šviesa, kai aš vėl pradėjau regėti, kraujas kai- pmat suplūdo į mažą žvėries kaukolę - aš kritau kaip akmuo tarp judviejų, nagais įsikibau į albinoso krūtinę, bet jis, net keista, neišsigando. Tu tyliai gaikčiojai iš siaubo, o jis tvirtai sučiupo mane už pakarpos, suėmė man skraidyklę glebiomis rankomis ir šlykštėdamasis išmetė pro orlaidę. Jutau, kaip mano kūnu srūva jo kraujas - nagai! Dar girdėjau, kaip tu kūkčioji, kaip piktai jis tave bando raminti. Sudie! Nuskridau į seną gluosnį anapus tiltelio - tupėjau ir laukiau. Ir sulau- kiau - albinosas tučtuojau išėjo: ranka sutvarstyta, žingsniai pikti, dužūs. Mačiau, kaip tu stovi tamsiam tarpdury šalia mėlynos pašto dėžutės, į kurią dar kris ir kris mano laiškai, ir negarsiai palydi jį: „Niekad niekad daugiau neateik! Nie- kad niekad!" Ir manęs niekad nestabdei išeinančio, nelaukei tarpdury ateinančio. Niekad. Kambariūkštyje užsikniaubei ant stalo, bet juk neverkei, aš mačiau. Užmigai neužgesinusi šviesos, neužtraukusi pra- skydusios medvilninės užuolaidos. Nuplasnojau į pakraigę ties lietvamzdžiu ir prisiminiau tą vakarą, kai grįždami iš Užupio per dengtąjį tiltelį radom ant jo negyvėlį, jauną dar vaikiną. Jis tikrai buvo jau nebegyvas, kraujas ant kaktos tik- rai sukrešėjęs, o rankos atmestos į šalis visai kaip paveiks- luose ir kino filmuose - tai tik vėliau aš apie tai pagalvojau. Kodėl mudu tuomet pasukom dengtuoju? A, rodos, nutarėm

60

užsukti į Bernardinų bažnyčią - restauratorių lange ten dar tebedegė šviesa - norėjau tau parodyti medines statulas. O gal dar norėjom užsukti į kokią kavinę? Nebežinau. Juk ėjom tiesiai į tavo kietą guolį - čiužinį, užmestą ant raudonų skylė- tų plytų, paremtą dėžėm ir lentgaliais, - o nesitarę pasukom dengtuoju tiltu. Švietė tik tas vienišas restauratorių langas, jis mane tikriausiai ir patraukė. Pasilenkiau, negyvėlio akys buvo atmerktos. Kažkodėl pasodinom jį, atrėmėm į turėklus. Jo galva nusviro ant krūtinės. Niekuo negalėjom jam padė- ti - ant kalno stovėjo morgas, bet… Nuėjom vis spartinda- mi žingsnį, nebeatsigręždami, susiėmę už rankų… Rytą jo jau nebebuvo: vos švintant išėjau į kiemą ir iš tolo pama- čiau - ne, nebėr. Grįžau drebėdamas į savo guolį - visą naktį gulėjom tvirtai apsikabinę, nemiegodami, irzlūs, graužiami kaltės; vis dėlto nenoriu vadinti tos graužaties sąžine. Ne sąžinė mus graužė - šalta, gliti baimė. Anuomet, stebėdamas skrodžiamą vyrą, nieko panašaus aš nejaučiau. O tu, Tūla, taip tirtėjai, taip kalenai dantimis, jog aš prisiverčiau paža- dinti Petrylą ir paprašiau stiklinės vyno - žinojau, nakčiai jis beveik visuomet pasistato prie lovos butelį, kad nubudęs galėtų tučtuojau prisikliukinti stildinę ir vėl nugrimzti į girtą miegą. Bet ir vynas maža tegelbėjo - tavo tirtėjimu užsikrė- čiau ir aš: netikėjau, kad tu mane myli, tu netikėjai, kad aš tave myliu, nors jau buvom ištarę tuos pavojingus žodžius ir dabar abu nekantriai laukėm, katras pirmas juos pakartos neklaustas… Rytą aš lydėjau tave į darbą pro vienuolyną, pro žuvies ir batų krautuves, kad tik nereikėtų eiti nė vienu tiltu. Prie apvalaus stalo Užupio duoninėje gėrėm prastą, karčią kavą - į darbą tu visai nesiskubinai. Tiesiai pasakysiu - savo

darbo tu nemėgai, nemokėjai jo dirbti, o ir nenorėjai. Vis- kas tau ten buvo nemiela. Ilgai laukėm autobuso, o kai jis atvažiavo, tu nelipai - mačiau, kad nenori niekur eiti, lai- keisi įsitvėrusi mano rankovės, žiūrėjai į laibus Misionierių bokštus šaltam rūke ir tylėjai. Myliu tave, sumurmėjai ir įbe- dei noselę į mano išsipešusį iš puspalčio šalį. Mylėjau tave, bijojau, kad nueisi, pasiklysi mieste, prasmegsi pamiršto uždengti vandentiekio ar dujotiekio angoje ir tiesiog ištirp- si rūke. Susikibę iki vakaro klaidžiojom po nedosnią rudens šviesą, o vakare Petryla padėjo ant stalo vakarinį laikraštį. Vo, bakstelėjo jis gelsvu pirštu, ant to tiltelio! Rašė apie vaka- rykštę žmogžudystę, kažkas prisipažino. Bet žinelė vadinosi neįprastai: „Įtariamasis sulaikytas." Tu sunkiai atsidusai, o Petryla kvailai pajuokavo: ką, palengvėjo? ^Mylėjau tave. Šildžiau tave, tavo rankas, lanksčiau tavo pirštus, guldžiau tave ant savęs, kad greičiau sušiltum. Džiaugiausi kiekviena su tavimi praleista akimirka, taip, akimirka - jau tuomet vokiau, kad kiekviena, - iš kurgi vė- liau būčiau viską taip gerai atminęs? Tokių žmonių kaip tu, Tūla, aš dar niekad nebuvau sutikęs - drovių, tarsi atsainių, bet be galo jautrių ir pažeidžiamų. Tiesa, žmonių, kalbančių kimiu, dusliu balsu, aš gal ir buvau sutikęs, tik niekad tokių tylenių ir flegmų nemėgau, jie man atrodė amžinai prisiriję raminamųjų, vaikšto pusiau sapnuodami, niekur nesikiša, o jei ir kišasi, tai tik ten, kur jiems visai nederėtų… Stebė- jausi, kokia tu dosni, tikra, santūriai smalsi, koks išlavintas tavo humoro jausmas, piktoka ironija, ir kaip tu nuoširdžiai moki stebėtis - buvau ir pamiršęs, kas yra nuostaba. Žavė- jo netgi tavo nusišnekėjimai, naivus tikėjimas, kad mudu

susitikom neatsitiktinai… mačiau, kaip mums bastantis po parką tu pritūpei prie juodo katino ir glostydama kalbinai jį tarsi mane… Taip, tvirtai galėčiau pasakyti - prisimenu kiekvieną mi- ^ nutę, galėčiau priminti tau tūkstančius panašių, pačių ba- naliausių smulkmenų… Štai, važiuojant į Belmonto pusę, tu pirštu vedžioji aprasojusį autobuso stiklą, užvertusi galvą kvatoji iš mano pasakojimo apie „Volkshūttę" ir dėdę Han- są… tu kremti kriaušę ir sėkliukė tarsi apgamėlis prilimpa prie tavo smakro, bučiniu nuimu ją, o tu suneri pirštus ant mano sprando… ne, ilgai taip negalėjo tęstis, vėliau būčiau pradėjęs pamiršti arba tiesiog nekreipti dėmesio… bet taip neilgai tebuvome kartu, taip arti buvome, kad niekas nespėjo pasikartoti. Pasaulis nei nušvito, nei sutemo, bet šviesa buvo pastovi, kaip ir toje kraupiai išbaltintoje patalpoje, kuri dvel- kė amžinybe… Constantheli. Viską aš prisimindavau, kabodamas žemyn galva virš tavo menko guolio. Ir tik tuomet, tą vakarą, kai aš tavęs ne- beradau, kuo aiškiausiai stojo prieš akis diena ir valanda, kai sutikau tave pirmukart. Tu išvydai mane gal akimirka anks- čiau, nes menų žinovas, sėdėjęs šalia manęs, iškart pastebėjo tavo akis ir kumštelėjo: „Ei! Gal tu aklas? Nejau nematai, kaip ji į tave žiūri?!" Tada aš pakėliau akis ir pažvelgiau priešais: už pamerktų gėlių, už žalsvų taurių ir kavos puodelių nutrupėjusiais ar nukramtytais kraštais pamačiau tave, Tūla.

V

Net ir šiandien aš tik labai nenoriai prisimenu gyvenimą iki Tūlos, kaip ir „gyvenimą po Tūlos". Tiesa, jau seniai ne- beskirs tau jo nei į etapus, nei į periodus ar dar kaip nors. Jei „ikitūlinį" gyvenimą ir prisimenu, tai stengiuosi nesigilinti ar bent pernelyg nesikrimsti - jis nebuvo nei sklandus, nei malonus, nei lengvas. Toks drėgnas, liūdnas gyvenimas - niekad juk nežinojau, kur nakvosiu kitą naktį, nenujaučiau, kur nuves mane kojos ir ar išaušusi diena nebus toji, kai mė- lynšvarkiai pareigūnai mane pagaliau nutvers užklupę kur netekusį jėgų, nusigabens į savo troškias kameras, tardyklas ir mėnesėlį panokinę tėkš porą metų už tai, „kad nenešu jo- kios naudos, neprisidedu prie s t a tyb o s “, o ir apskritai esu šiukšlė tarp tviskančių kiemų bei rūmų! Iki sutinkant Tūlą, taip buvo jau kokius metus. Nubausti jie buvo greiti, ypač kai sulaukdavo „Valkatų gaudymo savaitės”. Juk andai kiekvie- nas ruduo prasidėdavo „Saugaus eismo savaite", ją sekdavo „Laiško savaitė", o parašius laiškus jau ateidavo eilė „Svarių panagių savaitei". Anksčiau, ko gero, ir aš pats būčiau to- kiai akcijai pritaręs, kaipgi! Tik ne tada. Jai prasidėjus iš visų

plyšių, skylių, iš šiluminių trasų ir avarinių namų pusrūsių eiliniai ir jų viršininkai, padedami uolesniųjų piliečių - daž- niausiai moterų pensininkių ir veiklos ištroškusių atsargos karininkų - tarsi tarakonus ar svirplius krapštydavo visokiau- sio plauko bėdžius, nelaimėlius, pavargėlius, ldipatas, paleis- tuvius, girtuoklius - tiesa, girtuokliai jie buvo visi! - ir grūste grūsdavo į perpildytas „laikinojo arešto" kameras, kol po gero mėnesio ar net dviejų nutardavo, ką su jais daryti - sodinti j belangę ar prigrasius tąja belange paleisti dar į gryną orą iki loto teisėtvarkos vajaus. Lengvai galėjau pakliūti į tą kontin- gentą. Būtų pakakę tik užsnūsti kur nors skvere ant suolo, be dokumentų pasisukioti geležinkelio stotyje arba aplink ją ar dažniau užsukti j griuvėsius Latako gatvėje, kur niūrūs ir pikti benamiai, o ir ne tik jie, rinkdavosi lakti vyno ir stumti laiko: čia jie suvesdavo sąskaitas, prisimindavo, kas po ve- lėna, kas už grotų, kartais paleisdavo vienas kitam „juką", būdavo čia ir jaunų dar moterų plonom violetinėm kojelėm ir nušiurusiais paltukais - jos vis tiek dažydavosi! Ne vieną tokį šiek tiek pažinojau, kreipdavausi į juos vardu ar - daž- niau - pavarde, bet niekad nesuartėdavau „mirtinai" - jie manęs truputėlį vengdavo, ild galo nepasitikėdavo, užldausti apie nakvynę numykdavo kažką neaiškaus, ir aš traukdavau savo keliais, kurie baigdavosi laikina prieglauda pas kokį vienišą padorų žmogų iš geresniųjų laikų pažįstamą, o dar dažniau - aspirantų bendrabučio palėpėje, - ten galėdavau per snausti beveik niekuo nerizikuodamas. Mane dar traukė prie stabiliai gyvenančių žmonių, tik dažniausiai jie man nie- kuo negalėdavo padėti: patys gyveno ankštai, taupiai, ėdami ir kontroliuojami žmonių, varginami viršininkų, o tie, kurie

f buvo visko pertekę, patys žinot, kaip prisimerkę, su kokiu nuoširdžiu pasidygėjimu žvelgia į apibrizgusius klešnių galus ir nukleiptus batelius. Beveik kaip Domicėlė prieš dvidešimt metų… Daug vėliau, kai mano reikaliukai gerokai pasitaisė, kai jau įstengdavau ironizuoti pats save, prisiminęs anuos žavingai niūrius laikus, neretai tik šyptelėdavau ir sumurmė- davau: vivere pericolosamente! Žinojau net, kad kitados tai buvo mėgstamiausias Benito Mussolinio posakis - gyventi pavojuje! Tikrai, gyventi gatvėje buvo pavojinga - nuolat pa- vojinga. Teisybė, ir anuomet man toptelėdavo: reikia dingt iš miesto! Išvažiuoti, susirasti gultą ir darbą kokioje eiguvoje, miškų ūkyje ir kaip nors verstis toliau - kaip, deja, nežinojau. Šias mano svajas rafinuotai, netgi su nesuvaidintu patosu, greit išsklaidė toksai ilgšis - visko kandęs plunksnos žmo- gus metaliniais dantimis, su rausvu randeliu virš antakio. Žurnalistas profesionalas, apybraižos - meninės! - reportažo ir žinutės meisteris, žmogus ne tik vėtytas ir mėtytas - net buvo sužeistas, kai gynė moterį nuo plėšiko; vėliau tą įvykį jis plačiai aprašė rajono laikraštyje paskelbtoje meninėje apybraižoje - moters vardą, pavardę pakeitė, savo - ne. Prie „Tėvo kapo" jis nupirko man du bokalus skysto alaus, paskui įsismaginęs dar du ir tiesiai rėžė:

66

klumpių virsta. Jei nori, šiaip atvaryk kada pailsėt. Turiu to- kią papuvusią sodybą… Kada nors. Jis numojo ranka ir dar paėmęs alaus įsileido pasakot apie savąją, žurnalistiškąją, virtuvę - irgi kupiną pavojų, kaip ir mano valkatišlcas gyvenimas. Kaip jis vienas buvo paklydęs dykumoje - tik ketvirtą dieną priėjęs aūlą ir ten vos neapsive- dęs! Kaip dvi dienas su fotoaparatu pasaloje tykojęs brakonie- rių… paskui - juodųjų gandrų… Kaip su juo už karštą straips- nį bandę susidoroti autoinspektoriai: kulkos, supranti, kaip antys - pašvilpt virš galvos! Ar tas alus jam taip mušė į galvą, ar jis žūtbūt panoro mane apstulbinti? Štai iš savo miškų akimoju persikėlė į Kaukazą: jis, girdi, pasidaręs skraidyklę, negavęs čia leidimo, tad nusibeldęs net į Gruziją.

reikės pasidėti? Gera, aišku, čia dykai su tavimi plempti alų, klausytis gražių pasakų, bet kur nuneš kojos? Vis žvarbiau toje aspirantų palėpėje, nors žiemos šiemet kaip ir nebuvo… Kovo pradžia; liūdniausia, kad kojos nuolat šlapios, nosis bėga. Mudu nuoširdžiai atsisveikinom: jis per kalniuką nu- drožė j savo traukinį, o manęs lemtis vėl pasigailėjo - iš po žemių išdygo senas džiazo mėgėjas, bičiulis iš Almae Matris laikų. Tas, kuris jau tada amžinai klausydavosi tik džiazo, tu- rėjo krūvelę žurnalų „Jazz podium", gal net tikrai kažką nu- raukė apie šitą muziką, tik mažai kalbėdavo. Mykdavo kažką neaiškaus. Jis irgi buvo beveik toks pat vargeta kaip ir aš, užtat turėjo mažytėlaitį kambarėlį netoli klinikų - jame til- po gultas, stalas ir stirta knygų, plokštelių, senukas jo mag- netofonas ir keli tetos paveikslai, teta buvo garsi. Raštingas žmogus, meno žmogus, kas be ko. Tykus girtuoklis, truputėlį šelmis. Jau ir anuomet buvo įnikęs į vyną, kaip ir visi tikri džiazo mylėtojai. Tik studijų laikais gyveno didesniajame šitų pačių namų kambaryje - ten dar tilpo komoda su senais „Židiniais" ir „Romuvom"; dabar tame ruime buvo įsikūręs jo brolis su šeima, ekonomistas. Kitados, parsinešęs iš tetos dažų ir teptukų, šitas vaikinas ano kambarėlio pusnišėje lais- valaikiu nutapė freską „Rusų kunigaikščiai kloja savo vėliavas po kunigaikščio Kęstučio kojom". Ilgas, gražus pavadinimas! Ir iš tikrųjų kažkas panašaus - švytintis Kęstučio šalmas, suklupę barzdoti rusai; kai į tą pusnišę užeidavo saulė, viską galėdavai atpažinti. Aš dažnokai ten užsukdavau. Bet ne tik aš. Tykusis džiazmenas ilgai svarstė, kas galėjo „įduoti" jo kūrinį „meno tarybai" - vieną sekmadienio rytą užėjo kurso vadovas, toks garbanotas, storalūpis atletas; mano bičiulis

išvirė kavos, pastatė net butelį „Aligote". Bet kuratorius tik lingavo galva - uždažyk tu tą šūdą, vyruti, kam čia tau reikia! O ir istorikai nesutiktų - Kęstutis su rusais beveik nekariavo, jam rūpėjo Vakarai… bet ir Algirdo nepaišyk, nereikia! Tai ką paišyt? - pyktelėjo nuo vyno padrąsėjęs freskininkas. Kurato- rius pačiaumojo storom lūpom „Kazbeko" galą: Žalgirį dėk! Žalgirio mūšį, supranti? Ir patylėjęs, greit: arba Stalingrado! Bet toji freska, atrodo, išliko, tik atsikėlęs gyventi brolis įstū- mė, įgrūdo ten tridurę spintą - kada nors anūkai apstulbs! Taigi girtuoklis su namais ir šiokia tokia socialine padėtimi. Kai šitaip pasakiau garsiai, jis sukrizeno. Visai kaip anais lai- kais - freskų ir džiazo. Etikečių redaktorius žaislų fabrikėly- je, irgi žurnalistas mat. Irgi matęs „geresnių laikų". Ko jam čia prie „Tėvo kapo"? Ko taip džiaugiasi išvydęs mane? Taip gyvendamas visuomet pasidarai įtarus, niekuomet nelauki gero. Ogi šiaip sau, nusišypsojo, pamačiau tave pro trolei- buso langą ir išlipau. Ką, apstulbau, pro „Tėvo kapą" važi- nėja troleibusai? Kartais, išsišiepė jis, antai aštuntas rieda!.. Tikrai, kaip aš čia net nepastebėdavau. Jis kumštelėjo man į šoną - einam? Vežėsi atgavęs seniai palaidotą skolą ir troš- ko paūžti. Pripirko pas Sonią balto romo, raudono vyno, net cigarų ir raudonųjų ankštinių pipirų - visuomet buvo linkęs į egzotiką. Bet jokių vlvere peiicolosamente! Jokių konfliktų su namiškiais ir buvusiom žmonom - inteligentėm, žinoma, menininkėm! Šalia jo kambaryčio, jo „autonominės srities", gyveno ne tik brolis su šeima - dar visas būrys giminaičių - jokių dramų! Kai atrūkom taksi į Klinikų gatvę, niekas ten mumis, aiš- ku, neapsidžiaugė, nekrykštavo, bet ir nekliudė jo kišenėlėje

I 69 I

gerti romą ir šilumoj traukti dūmą. Niekas, net brolvaikiai. Mudu priklausėm tai pačiai nevykėlių kastai, tik jo padėtis buvo daug geresnė: nubudęs naktį jis galėdavo nušlepsėti į tualetą ir užsidegęs cigaretę ištirti ant tualeto sienų prisegtą TSRS futbolo čempionato lentelę, brolvaikių rūpestingai pa- pildomą naujausiais rezultatais - mūsų „asai" buvo pirmojo- je jos pusėje. Gal ir dar kuo buvo pranašesnis, tik nesigyrė. Ką gi, ne jo mada. Pasigyrė tik, kad „prisiduria" perrašinėdamas gaidas, ištisas partitūras. Vargu ar jis jas bent Įdek nutuokė, bet vis tiek perrašinėjo! Kai nusišypsodavo, veide atsirasdavo tūkstantis raukšlyčių, bet man rodos, kad jis jau jaunystė- je - ankstyvojoje jaunystėje, dar nė dvidešimties nesukakęs - buvo raukšlėtas; ldtaip nei seniai, bet vis dėlto raukšlėtas, bent jau kai šypsodavosi, o šypsodavosi jis beveik visada. Net ir didžiai krimsdamasis. Didžiuma mūsų bendraamžių jau seniai buvo įveikę savo ldiūčių ruožus - kritę nuo žirgų, taš- lcęsi ir voliojęsi purvyne, pardavę ir vėl pirkę mašinas, įsiti- kinimus, pažiūras, seniai metę rašyti eiles, muzikuoti, tapyti arba iš šitų menų pelną gražius pinigus. Dabar, dar sukaitę nuo jojimo, lenktynių įkarščio, kratymosi, klastingų viražų ir smūgių, jie jau pelnytai ilsėjosi retalapių lauramedžių ūks- mėje, gėrėjosi savo pačių ištverme, gajumu, mokėjimu gy- venti, kurį patys nė truputėlio nesidrovėdami vadino žaibiš- ka mutacija. Nieko nė nepridėsi. Tik, mano manymu, ir jie būtų galėję pakartoti - viveie pericolosamente! Tik, žinoma, visai kitaip nei aš šitoje bičiulio batų dėžutėje prie butelio baltojo romo - Fidelio dovanos sovietų alkoholikams. Kaušau tiesiog akyse, ėmiau vapėti nesąmones, bet jis iš- virė itin stiprios arbatos, mudu jau tylėdami rūkėm cigarus,

jo pavyzdžiu ir aš mirkiau juos rome, bet iki tikro „Daikiri", kaip siūlė rusiškai surašytas receptas ant ilgakaklio butelio, mums stigo daugybės komponentų. Iš kur galėjau nujausti, kad jau rytoj sutiksiu tave, Tūla? Nebuvo, bent aš neregėjau, jokių ženklų nei danguje, nei že- mėje. Toli man dar buvo iki plėvėto, ausylo šikšnosparnio minkštu pelės pilvuku, toli iki kruvino skrydžio j dūžtantį stiklą. Rytą aš atsikėliau ir nė nežinojau, kur dabar eisiu. Nie- kuo negaliu padėt, sakė man kišenėlės šeimininkas, gau- ruotas laimės kūdikis, pats matai… Jis sakė tiesą, pasilie- kančio gyventi tiesą, nors buvo toks pat liumpenas kaip ir aš. Tuo skaudžiau. Jis tylėjo susigrūdęs rankas į kišenes, ūmai pasiryžęs suteikė vienkartinę negrąžinamą dešimties rublių paskolą ir netikėtai pasakė: palauk! Grįžo tuoj pat iš brolio nukniaukęs butelį prasto vyno, kurį mudu akimo- ju išgėrėm tiesiai iš gurklio. Dabar eik, eik, stumtelėjo jis mane į duris, eik! Dešimties rublių rausvas banknotas su Lenino profiliu buvo gan rimtas pinigas, o man - tikras turtas šitą sekmadie- nio rytmetį. Juk jau žinojau kur eiti - ogi į šilumą ir šviesą! Olandų gatvėje virš gastronomo „Rytas" jau veikė kavinaitė, kur svaigalai buvo pardavinėjami beveik be antkainio. Žino- jau, sekmadienio priešpietėm ten renkasi sumurę pagiringi menininkai, su žmonom dar nespėję susitaikyti inteligentai, nesiskutę, riebaluotais plaukais gatvių artojai - gana nyki, bet neįžūli, netgi diskretiška publika. Prie lango netoli durų čia amžinai sėdėdavo toks apšepęs vyriškis mėlynais akinių stiklais - nepripažintas grafikos grandas, trynėsi, žinoma, ir

įmitę „bretšneideriai", kikendavo įraudusios mergužėlės ir matronos su plačiais žiedais ant riebių pirštų - nuo šešioli- kos iki septyniasdešimt. Matydavau čia ir senamiesčio „dva- sią" - ryškiai išsitepliojusią vargšę Miliutę, kuri seniausiuoju amatu vertėsi iki pat savo saulėlydžio, o dabartės gyvenimo žarijas gesino visur, taigi ir „Ryte", truputėlį pretenzingoje net kavinaitėje: ant sienų kabojo du ar trys tapybos darbai, o krėslai buvo aptraukti kad ir netikra, bet vis dėlto lankytoją solidžiai nuteikiančia tamsrude oda… Traukiau per drungną atodrėkį į troleibusų stotelę ir jau regėjau save išlipantį prie gaisrinės, netoli Petro ir Povilo bažnyčios, atsargiai kertantį judrią gatvę ir traukiantį tiesiai į „Rytą" - šilumos ir relia- tyvios ramybės salelę nejaukiame, alkaname, padrėkusiame mieste. O, šilumą čia randa netgi oresnieji kaimynystėje įsikūrusio beprotnamio klientai, tie, kurie ateina persirengę žmoniškais drabužiais. Juk ne veltui viršum kavos aparato kabo iš pirmo žvilgsnio gluminantis įspėjimas: „Su pižamo- mis neaptarnaujame!"

Jau buvau beveik prižengęs stotelę, tik staiga šovė galvon: ogi užsuksiu pas savo buvusią pačiutę, pažiūrėsiu bent iš tolo į vaiką! Vos keli žingsniai! Štai klinika, kur berniukas prieš trejetą metų gimė, antai pieno mišinių virtuvė, iš kurios ne- šiodavau jam buteliukus su tyrėm ir varškėm… Tikrai! Tuo pačiu pašėlusiai drąsiu ir rizikingu „vivere pericolo…" žygiu pasiimsiu ir tenai paliktą skrandutę su įsegamu pamušalu - pravers! Ne, čia tik tasai rytinis vynas kaltas, antraip niekaip nebūčiau pasukęs į tas fanerines bendrabučio duris šalia tua- leto… O ir ko? Stebėtis, kaip jai puikiai sekasi gyventi be manęs ir tūžti? Graužti nagus, kad netekau to, ką turi beveik

kiekvienas? Ne, čia kaltas tik tas butelis klasikinio rašalo iš neliečiamų mano bičiulio brolio atsargų - krovikui ar san- technikui. Ne, svarsčiau eidamas, ne dėl to mudu taip negra- žiai išsiskyrėme, kad tu susiėjai savo likimą su kompartija, tą ryšį aš dar būčiau kaip nors iškentęs! Ir ne dėl to turbūt, kad grįždamas paryčiais iš savo budėjimų keliskart kaktomuša tarpdury susidūriau su garsenybe - seniai nebepajėgiančiu tapyti peizažo ir akto genijumi barzdyla Romanu Būku! Na, gana! Būlcas, Būkas! Pasiimu skrandutę, metu akį į vaiką ir dingstu kaip dūmas… Niekuo aš jau nebegaliu jiems padėti, visiškai niekuo. Ir jiems nereikia mano pagalbos - jokios!

Jau iš tolo išvydau vos pravertą langą - namie. Dar ne- išvykę abudu į partinius mokslus Piteryje. Žinoma, partija niekuomet nepalieka savo vaikų kaip aš. Partija mat nepa- lyginti turtingesnė ne tik už valkatas, ne tik už tą vyną nuo artimųjų slepiantį brolį, bet net ir už tuos gruzinus bei ar- mėnus, prekiaujančius gvazdikais, arbūzais, prezervatyvais ir netikru auksu… Taip, net už tuos, kurie dienąnakt, net per speigus trinasi priešais „Kroniką", degioja tamsoje žvakeles ir siūlo spindinčių Pietų žiedus… Ne veltui tą grupę bron- zinių kovotojų skvero gilumoje kažkas iš girtuoklių taikliai pavadino - „Sušalę gruzinai"… Ką aš čia paistau, reikia su- siimt, morališkai pasiruošt, jeigu jau peržengiau šitų namų slenkstį! Štai puikiai pažįstamas nykus vestibiulis, antai ir Kateri- na Filipovna, budėtoja, užmetusi savo tikrai galingą biustą ant barjero. Net nemalonu prisiminti: juk tai pas mane tada užgriuvo girtas kino mechanikas Leonė, ką tik nupirkęs savo maitinančiai žmonai pientraukį - pirmukart išvydau tokį

keistą prietaisą! Tai jis žvengdamas lindo su tuo pientraukiu prie Filipovnos kalnų, spaudinėjo raudoną kriaušę - rezervua- rą, o ir ši krizeno, raudo, neva gynėsi, pakutenta garbaniaus Leonės dėmesio… Užtat kaip paskui plūdosi ir skundė mane visų bendrabučių valdžiai - dimisijos majorui Grigorijui Ši- kinui ir jo dešiniajai rankai turkui Zijai Achatovičiui… tie žvengė ir savo ruožtu plūdo mane „matuškom". Išvydusi mane, Katerina rūgščiai šyptelėjo, bet nieko nesakė - ši ga- linga matrona irgi viską žinojo! Arba beveik viską.

Mano ekspati buvo iš tų ryžtingų moterų, kurios žūtbū-
tinai kovoja už savo vietą ir po saule, ir po mėnuliu. Saule
švietė jai kompartija, j kurią buvo taip nelengvai priimta, o
mėnuliu virš jos žibėjo išgeltęs nuo gyvenimo, tabako ir dažų
tamsbruvis tapytojo Romano Būko veidas. Tokius žmones
pati partija vadina kovingais ir principingais, - amžinai kam
nors įsipareigojusi, nuolat skubanti, nerami ir įtūžusi mano
antroji pusė puikiai derėjo ir funkcionierių, ir Romano Būko
pašonėje. Tik giliai širdyje ji šaipėsi iš savo partijos, gal net
nekentė jos, kaip nekentė užsikimšusio klozeto, srutų du-
šuose ir už lango šmėsčiojančių žiurkių. Dar - mano girtų
kalbų, kad toji partija pati padvės...
Jau koridorėlyje išgirdau kimius balsus, sklindančius iš to
kambario, o iš po skudurinio kilimėlio prie durų, kaip ir prieš
keletą metų, teberopojo rudi tarakonai - juos traiškydavau
be jokio piktumo, rūkydamas, kai vaikas buvo tik pargaben-
tas iš klinikos. O dar dažniau tik žiūrėdavau, kaip vikriai jie
landžioja šen ten, dingsta plyšiuose ir vėl kyšteli savo ilgus,
kone elegantiškus ūsus - man jie nekėlė jokio patologiško
šlykštėjimosi, joldų gumulų gerklėje ir panašiai.

Aha, ne vienas, ne keli balsai, nagi? Ir moteriški. Juokas, krizenimas. Jau kėliau krumplius barbenti, kai išskyriau vie- ną balsą, pažinau jį… Būkas! Romanas Būlcas, kresnas, tam- siaveidis genijus. Aktai ir peizažai. Ne Tulūzas-Lotrekas, bet genijus. Parodos Skandinavijoj, Maskvoj, Krokuvoj. Tiesa, jau praeity - gal prieš dešimtmetį. Taip, jo balsas, nesupainiosi. Kiti ten buvę, matyt, nutilo - jis vertino atidžius klausytojus. Pats juodu juk ir supažindinau - pačiutę ir Būką, kaipgi. Vir- pančiais pirštais užsidegiau ilgą padrėkusią nuorūką…

visuomet kandus, o vis dėlto baisiai liūdnas ir nelaimingas. Nebuvo juk kvailas, vokė, kad jo versmė jau išdžiūvo.

pasus, bet ir vardus, pavardes ir net pravardes, ištveria sun- kiausias operacijas, chirurgines irgi, tik staiga pamato - vis- kas šūdas, nevertėjo nė vargti? Viskas išlenda kaip mėšlynas iš po sniego (vaizdingas, gražus Būko palyginimas!) ir nors į kilpą lįsk! Kam? Iš tikrųjų… Jis, neeilinis talentas, kad ir dabar galėjo sėdėti ne šitame sudvisusiame tarakonyne, o blyškiaveidžių damų salone, kur jį būtų ir garbstę, ir tenkinę menkiausią jo užgaidą. Tai ne, vis tiek čia, šalia dvokiančios tupyklos, apspistas eilinių straigtelių. Argi? Sėdėjo juk čia ir dar nenuvytus Iveta, ir jos intymus draugas poetas Neca- riovas, ir dar keli patogūs klausytojai… Visi jie čia klausė ir klausėsi tik jo, Būko, jis duodavo komandą išgerti, užkąsti, jis laidė kandžias, šmaikščias pastabas, šitaip, matyt, mas- kuodamas savo sužeistą sielą. Buvau įsitikinęs - ne mano pačiutės minkštimai jį čia atvedė. Vienatvė.

Vos tik įžengiau, Lavinija stryktelėjo nuo sofos ir iš po
Būko pažasties ėmė šaukti: ji nepakęsianti!.. jos gimtadienis,
ji čia šeimininkė! Čia tai ji klydo - šeimininkas čia buvo vie-
nas - Būkas. Bet ji vis šaukė. Stūmė mane atgal pas tarako-
nus į koridorių, bet Būkas - na mat! - mostelėjo ranka, ir ji
mane paleido. O Romanas Būkas burbt - pakvietė mane prie
stalo, paprašė sėst, įpylė į žalią taurę vyno (taurę kažkada
parvežiau dovanų iš Lvovo, ir jis, matyt, tai žinojo!), stumte-
lėjo lėkštutę su mišraine:

Ir jis ėmė pasakoti apie šunį, seną špicą, kurį jau buvo norėjęs vesti į paupį ir nugalabinti, bet… Reikėjo paleisti jam tą mišrainę į barzdą, bet… labai norėjau valgyti. Ivanas Necariovas žvelgė į mudu su Būlcu krauju pasru- vusiom, truputėlį išsprogusiom akim. Ir jis viską - viską! - žinojo. Netikėsit: nemačiau malonesnio žmogaus. Be galo mielas, paslaugus, amžinai besikremtantis dėl savo tautiečių pasipūtimo ir didybės. Jau buvau numatęs paprašyti Neca- riovo bent penkinės, žinojau, kad duos nė nemirktelėjęs. Bū- kas vėl man pripylė taurę.

šlepetes; šlepetės kažkodėl itin siutino mane, o antroji taurė paskatino ryžtingai kalbai.

galvą sėdėti. Be paliovos, kiekvieną minutę, reikia saugoti savo menką gyvastį, galvoti tik apie šią dieną ir valandą, rū- pintis, ką valgysi, ką gersi, kur nakvosi… Jei tik imsi mąstyti apie metų laikus, knistis atmintyje, svarstyti, kas bus dar po metų ar dvejų, amen! Privalai rūpintis kiekviena niekinga smulkmena, nepraleisti nė menkiausios progos užvalgyti, iš- gerti, nesigėdinti paprašyti padėvėtų batų ar sausų kojinių. Ir dar: turi absoliučiai nebekreipti dėmesio ne tik į savo fi- ziologiją, bet ir į savo menkumą, niekingumą. Į savo bjaurų pavydą sotiesiems ir tūžmastį. Antraip irgi amen. Valkatiški bruožai išryškėja žmoguje ne iškart: dar ilgai gėda savo skur- do, alkio ir troškulio, nesmagu, kai nulydi žvilgsniais gatvėje. Ypač jei esi matęs „geresnių laikų", nors kaip tik nuo jų ir pabėgai į gatvę, miglą, benamystę. Ilgainiui visa tai atbun- ka, nusitrina, gyventi po dangum pasidaro kur kas lengviau. Nebebijai nakties, tamsių gatvelių, užkaborių, lindynių, ne- pažįstamų moterų - jos iš tolo užuodžia, koks esi paukštelis, ir nujaučia, kad nieko iš tavęs nepeš. Tu imi pažinti daugybę žmonių, į kuriuos anksčiau nebūtum kreipęs jokio dėmesio, tave patį šnekina, vadina vardu ar pravarde, ir jau žinai, pri- valai žinoti: niekad neklausinėk ko nereikia, nekišk nosies į svetimus reikalus. Ir nesidėk už juos geresniu, net jeigu ir esi geresnis. Jei tik gali, įstengi, traukis į tolimą kampą, jei tik turi tokį… Turi kaip gyvūnas prisitaikyti prie naujų sąly- gų, susilieti su gatve, rūku, paturgės kiosku ir šaligatvio ply- ta, su garu, dūmais, derva, keiksmažodžiais ir sausu dulkių sūkuriu virš priemiesčio dykynės… tada kurį laiką dar išlik- si - net valkatos gyvenime pasitaiko retų pragiedruliukų - jei nežūsi, nepakliūsi po ratais, jei nepastums nuo skardžio ar

pats nenušoksi nuo tilto, jei… Sulaukę trisdešimties, žmo- nės jau nebetinka į valkatas, jie tik benamiai… Normalūs trisdešimtmečiai, galėję tapti valkatomis, arba jau mirę, arba turi vienokius ar kitokius būstus, lizdus, namus - jie taip tvirtai susipančioję nerašytomis sutartimis, įpročiais, netgi jausmais, kad nebeturi jėgų nei palikti namų, nei gyventi juose… gal todėl aš ir neturiu savos, „mirtinos" šutvės, kuri mane remtų, pasitikėtų manimi, kaip ir aš turėčiau ją remti ir pasitikėti… aš jiems per senas, nuobodus, neryžtingas, jie nepatiki man savo slaptaviečių ir tuščių butų, jie pernelyg nepatiklūs, kad įsileistų į savo gretas pirmą pasitaikiusį… aš ir nelimpu, ne… Netgi pakliuvę į kameras, kalėjimus, jie pernelyg nesikremta, tuojau susižino, padeda vienas kitam, bet dar dažniau vienas kitą skandina… taip, taip, skandina, gramzdina, gelbsti savo nušiurusį kailiuką - meluoja į akis, už aidų, išduoda, suveda senas sąskaitas… ne, geriau skęsti vienam, taip ir saldžiau, ir lėčiau grimzti į dugną… Valkatavimo teorija žiauriai sldriasi nuo praktikos, bent mūsų geografinėse platumose… Kiek esu skaitęs puildų kny- gų apie nelaimėlius, gavrošus, vagabundus, „šlendrianus"! Viduramžiais koks Hesės ldajūnas traukdavo nuo vienuoly- no ild vienuolyno, žiemodavo prie liepsnojančio židinio, ke- dendavo tarnaites baronų pilyse… ild pavasario!.. Arba kur nors prie Baikalo traukdavo savo rūsčias, be galo teisingas dainas, pamenat: „Brodiaga k Baikalu podchodit!" O kiek inteligentiškų rusų su palaidais marškiniais, barzdotų ir drąsių, klajojo pavolgiais, stepėmis… mišriaisiais miškais… plaukdavo sieliais, traukdavo iš kaimo į stanicą. Tai visai kas kita. Ir tose knygose, ir tame gyvenime žmonės būdavo kur

81 (

kas pakantesni valkatoms… priimdavo nakvynei, pripildavo viralo. O aš? Suku ratą po rato tame pačiame padrėkusiame, nuvarvėjusiame, suodžiais apkritusiame mieste… ratas po rato… Ar gyvenau aš anksčiau kokį dvasinį gyvenimą? Keistas klausimas! Žinoma, gyvenau. Ir dabar dvasios rasdavau net žvirblių būryje prie Halės turgavietės… varnos skrydis nuo vieno stogo ant kito irgi dažnai rodydavos sunkus ir dvasin- gas, ir tik mėlyni arba skaudžiai geltoni milicijos džipai su mėlyna lyg vena juosta per pilvą ilgainiui pradėjo man kelti aštrų skausmą viduriuose - ten atsirasdavo bjauri, šalta tuš- tuma… Man pakako tik vienos nakties jų būstinėje, kai mane susėmė su Kardoku, nekalbiu tykiu jaunikaičiu… būsimuoju architektu, kaip jau vėliau paaiškėjo, Tūlos brolio bičiuliu… Ne, manęs ten nemušė, fleitos virtuozo (Kardokas grojo flei- ta) irgi ne. Visą naktį mane vis tiek kamavo ne tik klaikus troškulys, bet ir mintis: štai ir viskas, nebeišleis, kajuk! Bet išleido. Kai nubudome, aušo sekmadienio rytas, o sekmadie- niais net „mentūra" tingi terliotis su „brodiagom"… Be to, dar buvau registruotas - jie patikrino… Fleitistą pasiliko - Kardo- ko sakvojaže (iš kur aš galėjau žinoti?) mentai rado apie 30 metrų latviškos džinsinės medžiagos… nenorėjo tikėti, kad muzikantas ruošiasi ja išmušti savo pusrūsėlio sienas… Kvailai, žinoma, pakliuvau. Juk net nesprukau iš Parodų rūmų kavinukės, kai bufetininkė Zoselė - visi ik vienam juk girdėjo! - iškvietė patrulį. To pas mus dar nebuvo! - šau- kė šiaudaplaukė, - niekad! Mudu su Kardoku atsinešėm į šitą kavinukę pigesniojo vyno, tykiai gurkšnojom, kaip ir visi pusiau slapstydamiesi rūkėm ir nekreipėm dėmesio net į plačiai rankom mostaguojantį Romaną Būką - jį ten iš visų

šonų buvo apsėdusios meniškos damos odinėmis kelnėmis, storais megztiniais bei plonais pakabučiais ant bekraujų kak- lų - visos kaip viena! Būkas, menu, pasakojo tokią istoriją:

išsivedė į gatvę, kur jau laukė geltonas džipas. O juk galėjau šimtąkart ramiausiai išeiti, niekas nebūtų nė krustelėjęs! Kodėl visa tai prisiminiau, žygiuodamas nuo gaisrinės „Ryto" link? Nežinau… Gal todėl, kad įjungę sirenas, su mir- guliuojančiom švieselėm, pralėkė du tokie pat džipai, irgi gel- toni su mėlyna juosta? Būna jie dar ir šleikščiai žali, gal jau saldau? Nėščios katės šūdo žalumo, pasakytų koks nūdienis literatūros herojus! Valkata - niekad. „Voronokas", ir tiek. Gal padariau kvailystę? Juk jei būčiau ten pakenčiamai el- gęsis… Ne! Vis tiek būčiau ką įžeidęs ar sudaužęs. Lėkštę, va- zonėlį… Ne, ne. Bet ką čia, štai jau ir „Ryto" durys, greičiau, trepu trepu - kliūstelėjo tokia šlapdriba, kad iškart viskas aplink sužlegsėjo. Kaži kokie gelsvi, tarsi padažyti krituliai, tokios spalvos nebent vengriškas vermutas!.. O, ką aš ma- tau! Šiandien už baro Indėnė - liekna, tamsi, stangri, stipri. Greita - stiklai, buteliai, puodeliai, lėkštutės tiesiog skraido jos rankose, miela žiūrėt, kaip ji dirba! Atsistojęs į eilutės galą, nužvelgiau nedidelį „saloną". Tie patys. Skrybėles pasidėję ant kelių ir palangių, pašonėse pa- sisodinę įraudusias bičiules, ūsuoti, barzdoti, plikiai - visi jie atrodė truputėlį nevykėliai, šiek tiek nelaimingi ir pavargę. Toldems iš nasrų jau neplieskia ugnis, o akyse pamažu blės- ta žiburiukai. Vien atspindžiai, atšvaitai ir pagirių tvaikas iš pusiau bedančių burnų. Bet dabar, kai lauke dribo šlapias sniegas, gyvenimas jiems neatrodė nei nykus, nei beviltiškas, veildau priešingai, bent tol, kol įstengs įpirkti taurę ir kažką kuždėti auksadantei į ausį. Su taure baltojo „Habana Club" prisėdau prie trijų vyrų - tik vienas jų buvo nepažįstamas. Orus. Didnosis. Žilais

ūsais ir barzdele. Žalsvu švarku ir tabako spalvos marški- niais. Bene vienintelis sėdėjo čia nusimetęs apsiaustą. Pa- nagės švarios, akiniai dūminiai… Nosis tikrai kaip de Golio, tik ūgiu vis dėlto neprilygtų. Aniedu liumpenai, palyginus su juo, - nuobodūs, pusgirčiai televizininkai. Tiesa, pasipūtę, begal svarbūs bei reikšmingi patys sau, bet aš juk juos kiaurai mačiau - kapeikas žvangina, net aš šiandien turtingesnis! Ponas tabako spalvos marškiniais man imponavo - šne- kėjo laisvai, traukė savo kolegas per dantį ir nesiafišavo. Tik ir jis, rodos, buvo bebaigiąs savo išteklius. Kai tiedu išsvyru- liavo lauk, nupirkau romo ir jam - neregėtas dosnumas! De Golis tuoj įvertino mano mostą - užsispyrė drauge važiuoti pas jo kilmingus pažįstamus, skolintis daug pinigų ir puo- tauti tik su manimi - gražioje aplinkoje, nesivaržant. Pasku- tinius du rublius paaukojau taksi, nuvažiavom į Klaipėdos gatvę, kur jis - akimirkai! - dingo barokinių durų tamsoje. Akimirka truko pusvalandį, bet ten, matyt, buvo derėtasi ne veltui: vos jam pasirodžius tarpdury, supratau: gavo! Dar vienas valkatiškas bruoželis - iš menkiausio gesto, netgi ap- simestinio, iškart suvoki - pasisekė, nepasisekė! De Golis sustabdė lengvąją, nors eiti buvo vos keli žingsniai… Atsi- skaitęs su taksistu, grąžą liepė pasiimti man - „autonomi- jai". Sėdėjome toje pačioje kavinukėje, kur andai klarnetistas ir džinsinės medžiagos perpirklis nubloškė ant grindų visą „etažerę" stiklinių ir taurių. Įsispraudėm ten į patį kampą. Sėdėjau prie žaliuzėm užleisto didžiulio lango ir atsainiai pe- šiau dūmą. Irgi mat meno žmonių sambūris. Tik čia kur kas daugiau fanaberijos, laisvamanybės, šiokių tokių tualetų ir mažiau „matų". Taip jau retkarčiais bump bumpt - svarumo

dėlei. Kaip šiandien regiu tą kampinį stalelį šalia durų - ne prie baro, kur anksčiau buvo įėjimas, o kavinaitės gilumoje. Platus ilgas stalas, bene aštuonetui parodų lankytojų. Būko šįkart nesimatė. Mudu su Kanutu „de Goliu" - pačiam kam- pe, šalia mudviejų mažutis kalbininkas smulkiom gysliukėm išraižytu veidu ir jo orus bičiulis, kažkoks klerkas iš Kultū- ros ministerijos. O gal iš Švietimo. Už žaliuzių jau sutemo vakaras. Mažiau galvok, kur šiandien dėsies, tariau sau, dar visa valanda, kol uždarys šitą Dievo ausį… De Golis pakiliai šnekėjo apie tuos gūdžius laikus, kai jis buvęs jauniklis ir neturėdavęs nė kapeikos - puikūs, alkani, bohemiški laikai! Atsisukęs pritarė kalbininkui, kad mūsų pavardės arba sla- viškos, arba šiaip jau neišradingos - beveik visas jas reikėtų keisti! Kalbininkas nustebęs šypsojosi ir mojo vaikiška ran- kute - ką tu čia, Kanai, baik! Vėl atsisukęs į mane, šis varė toliau - nuobodžiai, nykiai, nors be galo teisingai - viskas ateina tada, kai nebėr nei sveikatos, nei ūpo! Vis trūktelė- davo mane už rankovės - ei, tu girdi? Viską girdėjau! Dabar jis pinigo turįs kaip šieno, tik kas iš to! Gėriau jo brangų konjaką, drąsiai rūkiau jo cigaretes, siurbiau drungną kavą ir pusbalsiu nei sau, nei jam deklamavau:

Tai diena - bespalvė kaip degtinė,
Tartum stiklas, lyg šaltinis tyrasai!
Man vis tiek, kad gintarinį
Žarsto smėlį duobkasiai. *
Jonas Aistis.
86

Į mane sužiuro kelios mergiščios - priešais sėdėjo, plempė sausvynį ir pūsčiojo ilgus dūmus čia į lubas, čia į de Golio barzdelę. Mačiau, kaip viena pašaipiai vyptelėjo.

einu greta, matė juk, kad vijausi. Mano maloniai nuostabai futbolininkė linktelėjo atsisveikindama ir dingo arkoje ties knygynėliu. Dar grįžtelėjo nuo Repšio metalinių mezginių ir pranyko. Šalia ėjo tik ji, Tūla, nežinojau dar jos keistoko vardo. Nieko dar nenujaučiau. Man buvo vis vien, kaip ji pa- sielgs - paėjės galiuką kartu ir dings nė žodžio netarus, kaip ir jos ilgakojė bičiulė, ar tuojau pat pasitrauks šalin, ką nors dar sviedus - sudie, Ožiaragi! Šmurkštelės kaip žebenkštis - kokia ji smulkutė, kad ir su tais kailinukais! Bet vis dar ėjom Maksimo Gorkio gatve Katedros linkui.

Zygiuoooja kareeeiviai per smėlį,
Palikę tėvelių namuuus!
Vyrai svyruokliai uždainavo netikėtai ir visai greta. Ji
sukikeno, aš šyptelėjau, bet tebeėjome tylėdami. Kvėpavau
jau lygiau, rankas susigrūdau į erdvias kišenes ir apčiuopęs
ten taksisto grąžą, sumečiau, kad už ją dar išeitų alaus. Kai
mudu, vis dar nepratarę nė žodžio, priėjome stebuklingai vei-
kiantį gastronomą ties Jono Biliūno gatvele, pasielgiau gan
išmintingai, bent man taip tuomet rodės.

kapitaliniam remontui. Dar vėliau pasitaikė pamatyti ir Ka- marausko akvarelę - tai kantrybė žmogaus! Kiekvieną.langą, nutrupėjusio mūro lopą, kiekvieną karnizą ir kaminą nupie- šė - nieko nepamiršo. Ir šitas namas stovi toje 1896 me- tais lietoje akvarelėje, tik šviesesnis ir linksmesnis. Tie patys takai palei tą pačią upelę, medžiai ir net menki tvarteliai bei sandėliukai, kaipgi kitaip. Tik aukštų tvorų seniai nebelikę, o ten, kur dabar kiečiai ir atraustas vandentiekis - vešlūs miestiečių daržai.

90

VI

Nuo anos drėgnos kovo savaitės praslinkus kone penkiolikai metų, prisiminęs Tūlą kiekvienąkart pagalvoju, kad ji buvo be galo vienišas žmogus. Toks gražus, liūdnas svetimkūnis nuo rūpesčių ir godulio pakvaišusiame mieste - truputėlį pa- tinusiom lūpom; su karmino dėme ant chaki sijono. Lengvai pažeidžiamas ir vienišas, tarsi gyvenantis paraleliniame pa- saulyje, apie kurį dabar taip mėgstama šnekėti. Juk tik iš to vienišumo pasikvietė ji mane tada į savo skliautuotą menę, kur aš kluptelėjau už dėžės, parvirtau ant jos žemo guolio ir pareiškiau: niekur iš čia neisiu! Ištisą savaitę mudu nesi- skyrėm nei dieną, nei naktį, nepaleidom vienas antro nei iš akių, nei iš rankų. Negalėjom vienas kitu atsistebėti ir atsi- džiaugti, o vis dėlto aš nepuoselėjau jokių iliuzijų, kad taip tęsis ilgai - vengiau įsipareigojimų ir atsakomybės, bijojau nuskausti ją. Bet kai baigiantis tai savaitei ji nedrąsiai pa- siūlė imti ir nuvažiuoti į jos tėvoniją - ji nieko o nieko ne- slepianti nuo motinos! - aš, paikšis, iškart sutikau ir viską iškart praradau: Tūlą, norą gyventi „kaip žmogus" ar netgi truputėlį padoriau ir dvasingiau. Tiesą sakant, dar neturėjau

ką prarasti - šitie turtai dar tik švietė kaip blausūs žiburėliai ant Užupio kalnų… kaip žaltvykslės ar jonvabaliai. Dar ir dabar pasijuntu besvarstąs: o gal aš jos nė nemylė- jau? Gal mudu abu tik plykstelėjom kaip nuogi laidai, aidai susilietę tamsoje, sukibirkščiavom - ir viskas, vėl akla tam- sa?.. Gal. Bet ne… ne - juk vis dažniau prisimenu ją, dargi šiandien, su peršuliu ir apmaudu, dabar, kai jau nebegaliu pasitikrinti, ar metams bėgant jos lomus balsas nevirto bo- siuku, ar pūkelis ant viršutinės lūpos neišaugo į juodą mišką, ar ji vis dar tebesijuokia tuo traškiu, mane iš proto variusiu juoku? Jeigu tai tik mano apmaudas dėl neišsipildymo, tai jis pernelyg gajus ir stiprus - juk tiek visko pamiršau, palai- dojau, užverčiau užmaršties žeme, o ji seniai suslūgo, niekas po ja man nebedejuoja!.. Juk nebeprisimenu net tų žmonių, kurie man tiek daug padėjo, nebeatmenu veidų tų moterų, kurių alsiuose glėbiuose nubusdavau kur nors drumzlinam priemiestyje - nebenoriu prisiminti! O Tūla vis išnyra iš minios gatvėje, iš upelės vilnies, nukrenta kaip klevo lapas, paliesdamas nuogą sprandą. Virpteliu pamatęs panašią į ją jauną dailininkę su aplanku po pažasčia - ne, tikriausiai tai ne apmaudas, ne vien jis… Juk tai ji privertė mane atsispirti kojom nuo dumblino dugno, pasipurtyti ir bent apsidairy- ti aplinkui. Pajutau, kad dar noriu gyventi, glostyti šviesias kaip svogūno lukštai Tūlos loūtis, panirti į jos gelmes, išnir- ti, pažvelgti į išsigandusias jos akis ir drauge nuplaukti virš varnalėšų ir apsidės, susilyginti su stogais, drauge įnirtingai mataruojant suskeldėjusiais kulnimis dar aukščiau nuplas- noti, o nusileidus žemėn vėl pūsti dūmus pro tą vos besi- laikančią ant vyrių orlaidę į dykrą, kur šiandien atraustas

92

Žygimanto - ar tikrai Žygimanto? - laikų vandentiekis, kur devynioliktojo amžiaus pabaigoje vešėjo baršteliai bei krapai, o Vilnele neršti plaukė lašišos… Juk mudu abu nebebuvom nei naivūs, nei žali, nebuvom net labai sugedę, Tūla tai tikrai. Tikriausiai mus abu iškart persmelkė noras gelbėtis, laimingas instinktas pargriovė mus į tavo menką guolį ir nenuvylė: beveik iškart pajutom dvasinę giminystę, neteko eiti apgraiboma ir tirti: ar tu tikrai esi tas? ta? Žinai, pasakiau jai kitą rytą, mudu esam mon- golai. Kodėl mongolai? Ogi per vieną naktį iš pirmykštės bendruomenės pasiekėm brandų socializmą, netgi kur kas daugiau, rimtai šnekant, gal ne? Ji jau buvo pasiruošusi kva- totis, viskas mus dar juokino kaip mažus vaikus. Bet ji ėmė kvatotis kone isteriškai, tikrai iki ašarų, drebėjo iš juoko, tir- tėjo visas jos kūnelis, vos nulaikiau Tūlą glėbyje. Ji jau ne- besijuokė - netekusi kvapo tik linksėjo galva kažkur man po pažastimi - tikrai, tikrai, tikrai! Gulėjau šalia, vos per pėdą nuo grindų su tirpstančia iš juoko moterimi, kurios vakar dar nė nepažinojau, ir jaučiaus laimingas kaip niekad. Ne žodžiai tai - tikrai dar niekad nebuvau patyręs tokios lai- mės. Mane džiugino blausus kovo rytas, kažkodėl džiugino jos būsto skurdas ir kvapai, dėžės, prikimštos popierių, dra- bužių ir prisiminimų, ant palangės sustatyti tušti buteliukai nuo dažų, losjono, jodo, priskretę kefyro buteliai ir už lango šmėsčiojantys ankstyvų varnų šešėliai - jos rakinėjo dantis… Buvom tik kažkur pasimetę… Dabar štai susiradom - pasakė ji užėjusiam broliui. Šyptelėjo taip sakydama ir susijuokė - taip širdingai, kad tame juoke aš užgirdau viską, ko man sti- go - šilumą ir meilumą, moters didžiavimąsi savo vyru ar net

93

patinu, menką abejonę ir galiausiai atvirą prisipažinimą: aš nežinau, kas bus toliau, bet tai, kas atsitiko, nuostabu! Galėjau tyrinėti kiekvieną daiktelį jos kambaryje, bet tuo- met stigo laiko, o dabar, nors nieko ir nepamiršau, nei noriu, nei galiu knaisiotis anam skliautuotam būste, kur mudu, sugulę ant pilvų, vartėm nučiurusį reprodukcijų albumą ir kvatojomės iš Petrovo-Vodkino, o gal kokio kito peredvižni- ko paveikslų ne todėl, kad jie būtų juokingi - mums buvo paprasčiausiai linksma! O ir paveikslai tie! Patys pažiūrėkit: skvere ant suolo sėdi toks raudonmarškinis kepurėtas jauni- kaitis su armonika ant kelių, o jam ant peties galvą padėjusi raudonskruostė su mazgeliu. „Apsilankymas mieste" ar kaip ten. Tas skveras, beje, buvo nuostabiai panašus į trikampį skveriuką šalia šunturgio, tualetų ir taksi sustojimo - kaip nesijuoksi! Tą rytą ji pamatė ir mano suplėšytus marškinius. Bet nie- ko, žinoma, neklausė, tik ištraukusi iš fanerinės dėžės meste- lėjo man savuosius - minkštus, flanelinius, kiniškus, - jie jai esą gerokai per dideli… Niekur nėjom iš namų visą pirmąją dieną - alaus parnešė brolis, o iki pavasario, tikro pavasario, buvo dar labai toli… Tai tik dabar toji savaitė su Tūla man atrodo begalinė. Juk sakiau: atmenu kiekvieną minutę, kiekvieną vietą, kur bu- vome, kur aš ją pasitikau, kur ji mane palydėjo. Prisimenu, kaip man atsiradus antrąjį vakarą Petryla tik krunkštelėjo, kaip trečiąjį vakarą, nenoriai klostydamas jai savo niūrų gy- venimą, visai netikėtai patyriau, kad jos senelis ir netikra se- nelė, jos netikri dėdės ir dar tolimesni giminaičiai - žodžiu, visa stambi jų giminės šaka sprogo, žydėjo ir mezgė vaisius

po saulėta mano mažo miestelio padange! Ji nenustebo - iš- klausė mano nuomonės ir apie miestelį, ir apie tą vešlią šaką, nė karto nepertraukė manęs ir nieko neklausinėjo. O kam? Juk mudu dar turėsime marias laiko, viską spėsim vienas kitam pasakyti ir apie miestelius, ir apie tolimus giminai- čius. Mano miestelyje ji netgi buvusi - važiavę jie visi senelio aplankyti, jau seniai. Atmenanti tik bulvarus - provincijoje tai jai pasirodę itin gražu ir keista - ir anglių vagonus atsar- giniuose bėgiuose. Taip ir mačiau tą geltoną čerpėmis deng- tą namelį, juk žinojau kur. Dabar jis jau seniai parduotas, o čerpes pakeitė pilkšvas kaip polaidžio rūkas šiferis… Tada pirmukart ir pajutau tarsi kažką negero - mažas tas mano gimtinis miestas, visi apie kitus viską žino, tad ir toji gimi- nėlė turi apie mane savo nuomonę! Iki šiol, žinoma, ji man visai nerūpėjo… O dabar? Bet tik tvirčiau prispaudžiau savo delną prie jos varliško pilvuko - labai aš kam ten rūpiu! Vos tik mudu išlįsdavom laukan - tikrai išlįsdavom, nes savaitė daugiausia slinko po Tūlos skliautais, - ji tučtuo- jau įsikibdavo man į parankę. Kaip aš anksčiau nemėgau, o ir dabar nemėgstu tokių kabinėjimusi! Visuomet jaučiuo- si suvaržytas, toks intymumas, mano galva, kliudo ir eis- mui - netikęs miesčioniškas paprotys. Būtumėt matę, kaip aš džiaugiaus ir net didžiavaus jausdamas jos ranką! Jei ko gailėjaus, tai tik to, kad dar ne vasara, kad negaliu pajusti nuogos Tūlos rankos skubant Pilies skersgatviu ar kopiant į Bekešo kalną - vos nutirps sniegas, mudu pirmučiausia ten ir užsikeberiosim!.. Tylus ir kimus Tūlos balsas pasiekia mano ausį ir šian- dien, tik jau niekad nebepajusiu jos šilto glustelėjimo pri-

tykinus iš už nugaros, jos alsavimo į sprandą ar pakaušį, drėgno skruosto kiemelyje prie Bernardinų fasado - ne nuo ašarų, nuo lietaus ir sniego… Tūla irgi spėjo padaryti atradimų. Su tavim galima, - sakė ji, kai prunkšdama ir kikendama siurbčiojo drungno alaus bokalą netoli Prečistos soboro - buvo tokia mada pardavinėti gatvėse neva pašildytą alų. Ketvirtąją mūsų dieną mane aplankė sėkmė - Herbertas Šteinas, sutikęs mudu ties Hanibalo cerkvute, įteikė man perlaidos kvitą. Neturėdamas jokio adreso, pageidaujantiems nurodydavau Herberto abonimentinės dėžutės numerį Cent- riniame pašte, štai ir pravertė! Ir dar kaip pravertė! Mudu su Tūla nebeturėjome nė kapeikos. Pinigai - septynios dešimtys ir dar keli rubliai - atėjo iš invalidų žurnalo - buvau kadaise jiems išvertęs vieną protingą straipsnį - „Savižudybė - ne išeitis!" ar panašiai. Kaip laiku! Nukrito kaip iš dangaus - drauge buvo ir akivaizdus įrodymas, kad nesu dar visiškai žlugęs, štai į to vyruko dėželę kartais ima ir įkrenta toks ver- tingas perlaidos popierėlis! Tuoj nusivedžiau Tūlą į „Dainą", plėkais ir virtuve dvel- kiančią kavinę dabartinėje Vokiečių gatvėje. (Ir jos šiandien jau nebėr.) Man ji andai atrodė netgi jauki, pertverta, kaip ir Tūlos kambarys, mediniais dekoratyviniais skydais. Ne- brangi, pošvarė kavinė su mažyčiu baru ir visuomet kauš- telėjusiu rūbininku. Troškau visuomet būti su Tūla, drauge srėbti žilus valgyklinius barščius, gerti vyną, rūkyti kiemuose ir laiptinėse, bastytis po drungną, suodžiais apkritusį miestą, pavasarį pagelžkeliais rinkti rūgštynes… Ir netgi daugiau - pamažu žilti, senti, pliaukšti vis didesnius niekus - tikriau-

siai taip ir turėtų gyventi du jau nebijantys ką nors prarasti žmonės, kurie nieko pernelyg nebesitiki nei iš pasaulio, nei iš savęs, džiaugiasi tuo, kas duota: nuvargę miega, o pakirdę vėl ropščiasi į kalvas už miesto, mojuoja paukščiams ir lėk- tuvams, truputėlį juokina rimtus žmones ir truputėlį erzina proto maišus - jie patys taip norėtų elgtis, bet negali - varžo- si, mykia, širsta patys ant savęs. Mat visur ieško priežastinio ryšio. Man jau buvo vos per trisdešimt. Tūla - šešeriais me- tais jaunesnė. Ko dar? Sėdėjome toje pustuštėje kavinėje po lumzdelį pučiančiu piemeniu dekoratyvinėje lentoje, srėbėm lakštinių sriubą su kukuliukais, kramtėm antrekotu pavadintą mėsgalį. Paskui gėrėm kavą ir raudonvynį - visą butelį „Gamzos". Tarsi pa- veiksle, pakiliai galvojau, žiūrėdamas, kaip ji kelia aukštą taurę drumstoje kavinės prieblandoje, kaip stato ją ant stalo neatitraukdama pirštų nuo plačios kojelės; kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia graži ir patraukli kaip man - gražūs jos lėti judesiai, gražus goslių lūpų krustelėjimas prieš išta- riant bereikšmį žodį, graži net atsisegusi aulinuko sagtelė… kaip gera, kad ji ne iš tų, į kurias gatvėje gręžiojasi plevėsos. Ji nesidrovėjo nei savo tariamo pilkumo, kaip ir tos rausvos karmino dažų dėmelės ant savo sijono, ji atlaidžiai šaipėsi iš povų ir madišių, sėdinčių prie gretimo stalelio, ir klausė ma- nęs: klausyk, ar vyras tokioje užeigoje privalo dėvėti žabo? Ir nelaukdama atsakymo springo juoku. Gali! Kuo nors nepa- tenkinta, ji tik krestelėdavo savo trumpus tamsius plaukus, o per visą savaitę vos vieną kartą paklausė manęs: tu tikrai mane myli? Linktelėjau taip energingai, kad trakštelėjo kaž- kuris kaklo slankstelis - ji išgirdo ir nusikvatojo: tikiu! Aha,

šitoje kavinėje ji ir paklausė, dar neprisėdus prie mūsų niū- riam lankytojui. Kaip tik jau gėrėm vyną, buvom bebaigią. Plepėjom be galo ir be krašto. Krizenom. Buvo šeštadienio popietė, ne, penktadienio, šeštadienį mudu išvažiavom. Pusę kavinės buvo užsėdę padorūs Vilniaus inteligentai, latrai, apsišaukėliai ir tikri menininkai, studentai debilų ir genijų veidais ir gretimų įstaigėlių tarnautojai; jie mums nė kiek nekliudė - mudu jų tiesiog nepastebėjome. Bet kai prisėdo niūrusis vyras, tučtuojau pritilom, trumpam, žinoma. Bet nerūpėjo mums nė jis - kaži koks nerangus, dramblotas, tik- ras svetimkūnis šitoje pusėtinoje svetainėje. Mudu jam aiš- kiai nepatikome - šito jis nė nebandė slėpti - erzėjo krėsle, laukdamas užsakytos degtinės ir silkės su ropiniais svogū- nais. Tik kai Tūla neiškentusi pakštelėjo man kažkur į ausį, žmogus nebeiškentė:

šiuose namuose, ačiū Dievui, nebuvo. Atsigulėm beveik ne- nusirengę, užsimetėm tik seną languotą pledą, neatsikim- šom net atsinešto vyno - tik laikėmės susiėmę už rankų ir klausėmės muzikos. Pro praviras duris iš virtuvės sklido klasika - radijas transliavo ištraukas iš pasaulinio garso ope- rų, tokių žinomų, kad net aš atspėdavau: Aida, Turandot, Carmen, Rigoletto… Į lango stiklą kažkas negarsiai pabeldė; nors ir taip gulėjau bežadis, Tūla pakėlė pirštą ir uždėjo ant mano lūpų - mūsų niekam nėra… Pasaulis už langų skriejo, fermentavosi, dūzgė, puvo, galando dantis ir kibirkščiavo, o aš jaučiau savo delne krūtį po Tūlos megztiniu - po plonais siūlais tuksėjo paukščio širdis. Pasaulis buvo kupinas skur- do, baimės, nežinios, prievartos ir kosminių mįslių, pilnas šlapių kojų šlepsėjimo ir stiklų skimbčiojimo, bet iš virtu- vės, įžygiuojant Radameso kariams, aidėjo triumfo maršas… Laikiau ją glėbyje, galėjau prisirišti ją prie savęs diržais, kar- nomis, virvėmis - Tūla jau užmigo - o mane suėmė baisi neviltis - žinojau, kiekvieną akimirką jau galiu ją prarasti, netgi jusdamas jos kūno šilumą po delnais, net girdėdamas jos tylų sirpimą per negilų pavakarės miegą… Tokia neviltis kartais taip sustiprina regą ir išdilgina klausą, kad vieni iš- kart praregi, kiti iškart apanka… Aš dar tik budinau Tūlą iš miegų, ji dar negyveno… Nesiskubinau įminti mįslės - kodėl ji nenori gyventi? Juk jau budo, apsivydavo mane rankomis kojomis net per miegus, bet nubudusios akyse regėjau tuštu- mą ir netikėjimą: kas tu, gulįs šalia, kas esi, įsiveržęs į mano kūną ir besitaikąs įsiveržti į dvasią? Atsitrauk, tarsi sakė jos nugara, palinkusi virš bulvių krepšio, aš dar nežinau… O kitą akimirką atsigręždavo, plonos rankos apsivydavo mano

kaklą, ir aš jau nebesusivokiau - pasveiks ji ar nebe. Bu- vau tikras, kad pats pajusiu, ko jai labiausiai reikia - tylos? judėjimo? Viską sužinosiu iš jos glustelėjimų, blėstelėjimų, tylėjimo, ne tik iš eisenos, bet ir stovėsenos bei gulėsenos… Taip. Izolda kankinosi laukdama Tristano Petrylos virtuvėje, o aš, pagaliau atkimšęs, pyliau jai vyno, bučiavau plaukus ir ausis, kišausi į jos reikalus, lindau į jos plokščią, siaurą ir jau tokį savą kūną, bet ničnieko neklausinėjau - siela pleveno po skliautu ir tarsi iš šalies stebėjo mudu. Tikriausiai mūsų kūnų bakterijos jau priprato vienos prie kitų, susimaišė ir nebekovojo tarpusavy, susimaišė mūsų seilės ir limfų skys- tis - jos ašara virsdavo traiškana mano akies kamputyje, o gal atvirkščiai? Prieš mirdama virtuvėje draskėsi Karmen - lula keliskart tyliai suaikčiojo ir suleido nagus man į nuga- rą… Tada sukuždėjo į pačią ausį, net šiurpas nuėjo: „Maniau, maniau jau, kad man šito nebereik. Maniau!" Nuobodis ne- grėsė mūsų pavargusiems kūnams, vitaminų trokštančioms ląstelėms, mūsų akims, ausims ir pirštų galiukams… Betgi reikėjo man ją jaukintis pamažu, reikėjo skirti romantiškus pasimatymus prie Vilnelės rėvos ar kurio nors tiltelio, reikėjo vilkti gėles ir deklamuoti Ovidijų, Katulą ir Radauską! Tu- rėjau žavėtis ja, rūpintis, stulbinti savo sugebėjimais - Tūla buvo verta viso šito. Nieko nedariau - aš pats neturėjau kur gyventi. Juk iš karto viską jai pasakiau, ar tikrai viską? Tą savaitę ji nėjo į darbą - tik paskambindavo kažkam ir nei- davo. Nelabai jos ten, matyt, ir pasigesdavo - Tūla nemėgo savo darbo, darbdavių ir kalbų apie tą darbą. Ji dirbo žaislų konstravimo biure - tiek ir težinojau apie jos tarnybą. Nieko

ji nepasakojo, bet vis tiek supratau: jei ji išeitų, tie vyrai ir moterys tik lengviau atsidustų… Jau seniai nebebuvo Tūlos - man nebebuvo, - o aš vis užsukdavau į namą su apside: kai Tūla išvažiavo gyventi į Antrąjį miestą, čia atsikėlė jos brolis. Vėliau su visomis dė- žėmis pradingo ir jis, bet aš vis tiek užeidavau - jau pas Pet- rylą, nesveiką fermentų gamyklos darbuotoją. Prišnerkštoj, pradvisusioj virtuvėje radijas transliuodavo estradines, liau- dies dainas, traukdavo arijas iš operų bei operečių, o mudu plempdavom vyną tol, kol šeimininkas užmigdavo užsi- kvempęs ant stalo, nubudęs nusvyruodavo į savo celę, o aš susirangydavau ant tuščio čiužinio tame pačiame kambary- je… kartais užsnūsdavau, o jei jau užpuldavo girtuokliams gerai pažįstama nemiga, kai net baisiausiai nusivaręs vis tiek neįstengi užmigti, vartydavau visų senų gyventojų čia palik- tus dar senesnius žurnaliukus ir žurnalus - nuo „Mokslo ir gyvenimo" ild „Požarnoje delo"… taip, būta ir tokio! Petryla tuomet buvo dar nesenas palyginti vyriškis, bet irgi jau pa- žymėtas -vis garsiau duso, kosėjo, spjaudėsi… O koks senas jis man tada atrodė! Dabar gi aš jau pats beveik prisivijęs aną Petrylą! Atrodė jis pūzras, piktas, kandus, palaidojęs dvi žmo- nas, o šlakuotą liesą sūnų išleidęs į kariuomenę. Petryla buvo kilęs kažkur nuo pamario - nei senas namas, nei prošal gur- ganti upelė jam nekėlė jokių sentimentų. Mudu sėdėdavom virtuvėje prie butelio, bet apie Tūlą niekad nekalbėdavom. Tam tikra prasme abu buvom jos atstumti. Tik vieną kartą - o jau Įdek vandens buvo nutekėję po tos savaitės! - Petryla terkštelėjo ant nešvarios ceratos didelį emaliuotą puodelį: va! Tik dabar sniege radau! Tai jos darbas, jos! Užmaišė savo

kvarbas, tingėjo išmazgot ir išmetė lauk! Petryla net iškaito iš piktumo - sviedė tą puodelį ant grindų; ant jo kitados bal- to šono buvo nupiešti - fabrike, žinoma - du nuleidę galvas arkliai - kumelė ir kumeliukas. Kas šitaip daro! - siuto Petry- la, tarsi Tūla čia dar būtų gyvenusi. Pakėliau tą tamsių dažų prikepusį puodelį ir paprašiau padovanoti man - Petryla tik mostelėjo - ką tu čia! Imk. Tai ko jis taip siuto, a? Taigi Tūla vis dar siejo mus - fermentininką Petrylą ir valkatą mane. Tik Petryla dėl Tūlos nė trupučiuko nesikrim- to, lakė vien iš nuobodžio, o gal ir ką jau nujausdamas, kar- tais gal parsivesdavo kokią poniutę iš savo terpės pasigūži- nėt tamsoje - turėjo kur parsivest. O aš atklysdavau čia vien tam, kad dar kartą suskaustų, sugeltų, ateidavau dar kartą pasivartyti ant to paties čiužinio, juolab kad tais laikais aš vis dar tebeklajojau po miestą. Ne, Petryla vis dėlto buvo neblo- gas vyras. Kartą jis man padavė raktus: te! Gali ten pagyvent, kol atsiras koks nuomininkas. Paskui jau išeik, kad nereikė- tų ragint. Žiūrėk! Nuomininkės atsirado gal po dviejų savaičių - atėjo su krepšiais, aplankais ir lagaminais Vilnelės krantu, padėjo ant virtuvės stalo penias šimtus rublių, ir Petryla tik skės- telėjo trumpom rankom: pats matai! Ką aš galiu padaryt! Jis tuoj pasiuntė mane degtinės ir vyno, o kai parnešiau, stalas jau buvo paruoštas puotai. Mergos - būsimosios ta- pytojos - pasitaikė kaip viesulai: gėrė, dainavo, rūkė, mirk- čiojo man, beveik prišnekino Petrylą pozuoti joms nuogam, nupiešę anglim ant virtuvės sienos nepadorų vyriškio silue- tą, apsvaidė jį žaliais kiaušiniais… Petryla raitėsi iš juoko, plojo per kelius, o aš jau žinojau - rytoj sius, šnypš, klaus,

iš kur čia tas atsiradęs?!.. Taip ir sugulėm trise - rudoji Joa- na ir baltoji Dovilė iš kraštų, o aš viduryje. Gulėdamas ant nugaros, glostinėjau jų abiejų stambias krūtis ir stengiausi įžiūrėti aštrią it skustuvas lubų skliauto liniją - nejau aš ten kabodavau? Paskui abi mano rankos beveik sinchroniškai nuslydo į jų tamsias slėpsnas - ar jos bent vokė, ką veikia mano antroji ranka? Dovilė knarkė kaip jūrų liūtas, o Joana viską vokė - ji tol skatino mane, tol provokavo, kol aš nebe- ištvėriau - išbarškinau ją čia pat, šalia knarkiančios bičiulės, toji nė nenubudo. Ilgai ten nėjau, gal metus, o kai užsukau, duris atidarė visai nepažįstama mergina. Nei Joana, nei Dovilė. Trankėsi perkūnija, jau buvau kiaurai peršlapęs, purvinas, girtas, įžū- lus… taip ir nesuvokiau, kodėl toji stamantri, kiek nerangi mergina negrūda manęs po velniais, o tempiasi į vidų… Ne, ne, ji nepažįstanti jokių dovilių, jokių joanų, užtat mane pa- žįstanti! Petryla ligoninėje, kuždėjo ji (šiandien net nepažin- čiau jos gatvėje), eikš, sakė, šluostė mano veidą, paskui jau trynė visą mano kūną - spiritu ir pati savimi - koks tu su- stingęs! Aš juk tave tikrai pažįstu… Esu mačiusi Skargos kie- me, šnekėjaisi su mano dėstytoju… taigi pažįstamas, eikš… Ji prigulė šalia, girdė arbata, pylė skiesto spirito, vėl trynė ir masažavo, kol pati pradėjo šnopuoti, alsuoti, grėsmingai virpėti visu galingu ir akinančiai baltu - bent man taip ro- dės - kūnu… Gulėjau aukštielninkas; tarsi šiandien regiu, kaip virš manęs siūbuoja dvi milžiniškos krūtys, panašios į svambalus, kuriais, parištais ant lyno, daužo ir ardo senus namus… Ji užgriuvo mane tarsi nekaltą kūdikį, aš prasme- gau… netekau amo. Užtat pamenu kitą rytą - kaip švytėjo

tas niūrus kambarys! Švara, tvarka, brangūs daiktai, veidro- džiai, kilimėliai, takeliai, aštrūs kvapai ir klaikios oleografi- jos ten, kur kitados kabojo Tūlos paveikslai. Buvau pailsėjęs ir visai nesunkiai atlikau tai, ko, rodos, neįstengiau ar ne- panorau vakar. Užeik, sakė ji, aš juk tave mačiau Skargos kieme, taip, Skargos! Įsikalė ta kiemą! Ofelija vadinosi ši didkrūtė lituanistė, Ofelija Ordaitė. Skaitė man savo trapią lyriką, bet vos išmeldžiau lašą pagiriom… Nuo šios dienos aš negersiąs! - taip ji pareiškė. Viešpatie, atsidusau, koks tu kantrus! Ji kažkodėl buvo nutarusi kad ir skubom padaryti iš manęs žmogų. Sėdo skusti bulvių, o man davė postambį banknotą - parnešk sviesto, grietinės ir batoną! Dar įsten- giau nusišypsoti ir išėjau. Nežinau, gal ir šiandien ji manęs dar laukia su karštom bulvėm? Lituanistė, Ofelija Ordaitė. O. O., daugiau nieko nebeprisimenu. Paskutinis mano vizi- tas į namą su apside, kol dar jame gyveno žmonės. Kol jis ir pats dar gyveno tą savo nykų, skurdų, bet vis dėlto žmogišką gyvenimą ne tik Kamarausko akvarelėje. Kai sugrįžęs iš Girtuoklių kalėjimo - jei bus leista, apie jį dar šiek tiek papasakosiu - po kelerių metų vėl atėjau čio- nai, dar nepriėjus Vandens apsaugos zonos raudonplyčio na- melio, iš tolo kitoje Vilnelės pusėje išvydau juodas buvusių Tūlos langų akiduobes. Ji pati dar kažkur tebebuvo gyva, dar buvo tuomet. Niekas iš tų langų nežvelgė, viena tamsa, nie- kas ten nebegyveno - man suspaudė širdį. Kitaip nemoku pasakyt. Rūkiau ant dengtojo tiltelio, kol išėjusi iš instituto rūmų moteris - gal sargė? - ėmė ir paklausė: ko gi jūs čia stovit? Įtartinai mat atrodžiau, dar nė plaukai nebuvo spėję ataugti.

Tūlos namų palangėm slankiojo perkarusios šviesrudės ir riebios, palšos, šėmos, rainos katės, iki pat langų kerojo kiečiai, sulaukėjusios kanapės, žemėliau visą plotą buvo ap- kėtusios varnalėšos - tikra dykra! Bet ant vos besilaikančių durų tebekabojo mėlyna pašto dėžė, o viduje blausiai degė gal pamiršta elektros lemputė. Iš antrojo aukšto pro skudurais užtaisytą langą smailią nosį iškišo susivėlusi žila senė. Suki- keno ir pradingo. Kaip vėlė, pagalvojau, visai kaip vėlė. Namas jau buvo nebegyvas. Bet Tūla dar gyveno, tik apie tą gyvenimą aš ničnieko nežinojau. Gal nė nenorėjau žinoti?

VII

Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau - iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumb- lių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo - man, žinoma, tik man! - ilgus me- tus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys. Taip ir atsitiko - lig šiol man sunku tuo patikėti! Esi vis dėlto neišgalvota ir nepramanyta, turiu tikrų įrodymų sau pačiam. Yra keli trumpučiai laiškai, koklio nuolauža iš tavo senojo būsto, yra galiausiai brolio daryta nuotrauka - beveik visas tavo veidas šešėlyje, viena ant kitos atsainiai užmestos kojos gėlėtomis kelnėmis, prietema. Tik gerai tave pažinojęs žmogus galėtų patvirtinti: taip, čia ji. Tūla… Neretai man ima ir pasivaidena, kad tu dar gyva, tik pa- sivertusi į sparnuotą chimerą ant namo stogo, jauną sena- miesčio katę ar vikrų driežą Vilnelės krante, - tai vasarą. O

kartais dar atrodo, kad tu seki mane, eini iš paskos, bet vos atsigręžiu - pranyksti… rodos, tuojau pasivysi, girdžiu net tavo alsavimą, žingsnius, juoką, pasivysi ir mudu įljsim į kokį kiemą ar tarpuvartę parūkyti… bet ne, - staiga atsigrę- žęs, išvystu tik nustebusį, svetimą veidą - kas Jums? Antai tu, Tūla! Sfinkso galva, ilga riesta uodega - stovi ant frontono viršaus, juk tu ten? Ilgiau paspoksojus užversta galva, sfinksas ima ir krusteli - pirmučiausia uodega… pas- kui prasiveria nasrai… Nereikia tiek siurbti, sakau sau, tiek siurbti, kad net juoda flegmatiška varna pilkom pasparnėm, nutūpusi ant dengtojo tiltelio turėklo, pasirodytų esanti Tūla… O, žinau, tu tik nusijuoktum - trumpai, liūdnai, gal piktai. Tu vis dar tebesijuoki mano drumstoj atmintyje. Juk tau visuomet buvo svetima ir patetika, ir visažinystė. Užra- šyti sapnai tik vertė abejoti menkiausia realybe. Man rodos, tu nuolatos beveik viskuo abejo j ai, labiausiai, aišku, pati sa- vimi. Visažinystė tau irgi buvo svetima. Kartą, menu, tu ma- nęs paklausei: ar tu žinai, kas yra ten, kur baigiasi Polocko gatvė? Aš susigūžiau, netgi truputėlį pašiurpau, bet tu pri- sispyrusi žvelgei į akis: sakyk, kas? O, atsakiau, na žinoma, miškas, miškas, kas daugiau. Dar… Ne, smarkiai papurtei tu galvą - tokio galvos krestelėjimo aš bene labiausiai ir pa- sigendu šiandien - ten tik rūkas ir dangus, supranti? Dau- giau nieko, aš jau buvau ten, netiki? Bet ir mistike tu buvai menka. Kaip ir didžiuma vienišuolių, truputėlį žiovaujančių žmonių. Nei daugiau, nei mažiau. Vis dėlto magija traukė ir tave - atsitiktinė lektūra darė savo. Štai vieną vakarą tau žūt- būt prisireikė sužinoti, kokiais simboliais žymimas auksas ir jo spalva! Tu mat žinojusi, bet ūmai pamiršusi. Braižinėjai

ant vatmano skiautės visokiausius ženklelius, simbolius, ra- tukus bei strėliukes ir murinėjai: ne, ne taip, ne taip! Man toptelėjo - taigi Valentinas, krapštukas ir pedantas, būtinai žinos! Per visą vaiduokliškai apšviestą Užupį, pro alum ir urinu trenkiančias tarpuvartes ir jose stoviniuojančias žmo- gystas patraukėm į nuošalią Žvirgždyno gatvelę šalia Ber- nardinų kapų - tai čia, drėgnam pusrūsy, palinkęs prie savo grafikų, dūmais ir arbatos garais kvėpavo Valentinas. Užsu- kęs pas jį, beveik visuomet pagalvodavau, kad už keliolikos metrų tokiam pačiam gylyje jau suirusiuose karstuose guli garsūs Universiteto profesoriai, prancūzų ir lenkų genero- lai, devynioliktojo amžiaus dvasiškiai, advokatai ir net ge- ležinžmogio Felikso motina - ir ant jos kapo kryžmuo. Ir niekad nebūdavo kraupu, niekad nebūdavo netgi keista, kad štai, Valentinas kosčiodamas pilsto burokinį vyną ir arbatą, kruta, muistosi ankštoje dirbtuvėlėje, o greta kuždasi vėlės, nors labai gyvai visa tai įsivaizduodavau. Pabeldžiau ir į du- ris, ir į akliną langinę - kartais Valius dirbdavo „užsimaska- vęs". Ne, nėra. Užėjom į kapines; pavartėj keliskart tingiai amtelėjo pilkšvas, nukaršęs vilkšunis - pensininko tarnyba. Šmėkščiojom abu tarp marmurinių juodų ir žalia samana apžėlusių cementinių kryžių - įspūdingi jų tūriai gulė pla- čiais, beveik taisyklingais šešėliais, atrodė, kad kryžių čia kur kas daugiau nei iš tikrųjų, bent trigubai daugiau. Anapus Vil- nelės slėnio mėnesienoje stūksojo sustingęs priemiestis su Vizitiečių kupolu ir balkšvais griežtojo kalėjimo korpusais, gamybiniais ar kaip jie ten vadinasi. Užsižiūrėjau į tą pusę, o kai atsipeikėjau, Tūlos nebebuvo, niekur jos nebemačiau. Sukiojaus ir šen, ir ten - ne, nematyt. Pyktelėjau: juk tyčia!

Ir naršiau po kapines, nedrįsdamas nė šūktelėti, nė suploti delnais - kur tu, varna? Galiausiai pasukau į mūrinius var- tus - Tula stovėjo gatvėje ties Polocko sankirta. Ties telefono būdele išdaužytais langais ir nupjautu rageliu. Įpykęs pribė- gau, atgręžiau į save ir suėmęs už petukų papurčiau. A, čia tu, dirstelėjo ji į mane iš paniūrų, o iš kur tu čia? Kaip aš čia atsiradau? Kur mano namai? Tu kažko bijojai - taip bent man rodėsi. Tik ne vėlių ir nykios bedvasės gatvės. Tai ko tada? Niekad nesužinojau, ar tikrai tau užeidavo amnezijos priepuoliai, o apie atminties duobes tuokart aš net nepagal- vojau. Todėl ir buvo nejauku. Ėjai įsikibusi į parankę ir tyliai klausinėjai nei šio, nei to. Kodėl aš neužsidėjęs žieminės ke- purės, juk šąla? Kokios kepurės? Ogi tos, su kuria pernai aš tave lydėjęs į Maskvą. Aha, ar nebuvo užėjusi toji draugė su getrais, kol jos nebuvę?

Kai parėjom - nesakau „namo", sakau tik „parėjom", - tu, Tūla, ne tik užstūmei kambario duris skląsčiu, bet ir papra- šei, kad pastatyčiau prie jų porą dėžių, sunkesnių, jei galima. Atsigulusi iškart stipriai apkabinai mane ir nebepaleidai net per miegus, kai pabandžiau išsivaduoti. Nubudęs atsisėdau negiliam tavo guoly, šalia alsavai tu, virpčiojai, žiojai pati- nusias lūpas tarsi trokšdama pasakyti kažką labai svarbaus. Raukei kaktą, bet pagaliau šyptelėjai, o aš nuo žalsvos pro langą plūstančios mėnesienos užsidegiau cigaretę. Ir sienos dabar atrodė žalsvos, tarsi vario patina. Ir skliautas. O kas rytoj? - pagalvojau, - kas rytoj? Per miegus tu atitraukei šiltą šlaunį ir nejučia nusiklojai - žalia mėnesiena iškart nutūpė ant tavo krūtų. Ant palangės rudavo susiraitę ąžuolo lapai - o kas rytoj?

Net nežinau, kodėl sutikau važiuoti kartu su tavimi, Tula, į Antrąjį miestą. Sutikau lengva širdim, linktelėjau vos tau prasitarus, kad ilgiau tu taip negalinti, nors, žinoma, ir labai senamadiškai atrodo tokie vizitai… Taip, taip, rim- tai pritariau, žinoma. Važiuojam, ką čia. Dyzelyje kažkodėl ėmei pasakoti apie beveik nepažįstamą estą, kuris atvažiavęs į Antrąjį miestą - judu susipažinot Alėjoje - beveik mėne- sį išgyveno ant aukšto tavo tėvelių namuose. Ištisas dienas, sakei tu stebėdamasi, tas keistas berniukas slampinėdavęs po miestą, ko jis ten ieškojęs? O vakarais pareidavęs, prisi- kirsdavęs vakarienės - ant šviežio batono itin storai tepdavęs sviestą - ir lipdavęs miegoti… Galop net merginas ėmęs ten vedžiotis, taip, lietuvaites, bet pats nujauti kokias. Išklausiau tą „estiškąją istoriją" niekaip nesuvokdamas, kodėl tu dabar man ją pasakoji, kuo ji galėtų sietis su mūsų rimta kelione, - nesirengiau ten nei gyventi, nei vedžiotis mergų… Gal tik po kelerių metų tavo brolis prasitarė, kad nereikė- jo man ten važiuoti, sumurmėjo netgi kažkaip kaltai - nerei- kėjo. Ir aš pats taip maniau. Niekas nebuvo tam pasiruošęs - aš pats mažiausiai. Tavo tėvai, Tūla, nors ir buvo susitaikę su dukters vienišybe, uždarumu, tavo tyliu nenoru gyventi ir netgi tam tikru priešiškumu, vis tiek vis nekantriau lau- kė tos dienos, kai tu atsiveši ir parodysi jiems dorą vyriškį, mokantį dirbti darbą, be galo rimtai „žiūrintį" į gyvenimą ir pasiryžusį rūpintis jų dukra, taigi tavimi. Toks aš, aišku, nebuvau. Net iš tolo nebuvau panašus į tokį. O ką jau kal- bėt apie biografiją, kurią tokių vizitų metu tikriausiai irgi dera pasipasakot? Niekuo negalėjau pasigirti. Jie laukė vyro mūro, o tu parvežei kažkokį apsiblausus} gyvenimo stebėtoją

nutrintu puspalčiu ir ubagiška kepure - teisi kitados buvo mano pusseserė Domicėlė! Tavo tėvo ar motinos vietoje aš pats būčiau tokiam jaunikiui parodęs duris - tai jau prašom! Skatertju doroga! - kaip sako geriausi mūsų draugai rusai. Staltiesė - takelis! - nejau aš dar ir šiandien gebu taip piktai šaipytis iš niekuo dėtų žmonių?

Bet jokios atviros priešystės tuose namuose aš beveik ne- pajutau. Mandagūs klausimai apie kelionę. Nedviprasmiš- kas tėvelio pasakojimas apie žavia vakaronę Kovo 8-osios proga - įsivaizduojat, nė lašo svaigalų, o nuotaika puikiau- sia! Bet šiaip jau manęs ten tiesiog nepastebėjo. Nieko ne- klausinėjo nei apie praeitį, nei apie artimiausius ateities planus. Tu, Tūla, pakvietei mane į savąją palėpę, ten kur kitados po sočios vakarienės snausdavo estas. Keturiese, o gal net penkiese - buvo ir tavo brolis, jo bičiuliai - palėpėje mes lėtai gurkšnojom degtinę su pomidorų sultimis. Sienos čia buvo nuklijuotos iškarpomis iš žurnalų. Ilgšis svečias bandė kankinti seną klavesiną palėpės kampe, kaip vėliau patyriau, senelio iš mano gimtamiesčio palikimą. Tu, Tūla, vis nerimai: atsistodavai, nulipdavai žemyn ir po kokio pus- valandžio grįždavai vis niūresnė ir niūresnė. Nekreipiau dė- mesio į tuos vaikščiojimus, buvau naiviai įsitikinęs: kad ir ką tau pasakys tėveliai, tu be jokios abejonės pasielgsi, kaip lieps širdis - jei reikės, ir koja treptelėsi, išeisi iš namų, iš paskos išsivesdama ir mane… o paskui, paskui viskas savai- me susitvarkys ir mes visi tik atlaidžiai šypsosimės, prisi- minę šitą netikėtą apsilankymą. Taip galvodamas aš įdėmiai tyrinėjau priklijuoto ant sienos lcultūristo torsą - Viešpatie, koks! Paskui tik akys nukrypo į jo galvą: kas gi čia? Vietoj

) m (

galvos buvo priklijuota tikra nuotrauka, nespalvota. Nagi, nagi? Ogi pažįstamas! Taip, tas netikras ar bent nelabai tikras Tūlos dėdulė, jaunas dar vyras, senų senovėje dir- bęs gelbėtoju mūsų jaukaus miestuko paplūdimyje! Tai jis atsiirdavo savo lengva plokščiadugne valtimi į maudyklės užutekį ir iki saulės laidos tupėdavo joje laukdamas progos ką nors išgelbėti. Bet žmonės skęsdavo kitur - sraunumoj ties sugriautu tiltu ar ties galvijų skerdykla, ten, kur budė- davo šis atletas, lyg tyčia neskęsdavo niekas. Baigęs darbą, gelbėtojas įsisodindavo dailesnę merginą ir pasroviui pasi- leisdavo į miestą. Jis čia, žinoma, jis! Viskas sutampa. Kaži ką jis dabar veikia, ką gelbsti? - paklausiau tavo brolį. Šis tik neaiškiai numykė. Pirmukart nuo mūsų pažinties miegojom su tavim atski- rai - aš toje pačioje palėpėje su veik bežadžiu klavesinu, o tu kažkur apačioje, apartamentuose. Tipiškas Antrojo miesto biurgerių namelis, netgi kuklesnis už kaimynų. Dar gulėjau atmerktom akim - gal ateisi ir atsigulsi šalia? Ne, neužli- pai laipteliais ir neatsigulei. Užmigau nė neįtardamas, kad ten, apartamentuose, jau viskas o viskas nutarta, užantspau- duota, kad man beliko tik vieną ir paskutinį kartą išeiti pro baltas namelio duris, atsidusti pažvelgus į palėpę apkėtusius vijoklius ir ištarti - sudie! Ir jau tavo rūpestis, tavo valia, valkata, kur tave nuves kojos ir akys. Vivere pericolosamen- te! - kaip aš ir pamiršau? Net kai kitą rytą tylom papusryčiavę išėjom į svetimą man miestą, aš dar nieko nesuvokiau. Tu, Tūla, keistai tylė- jai, bet tu juk ir anksčiau keistai tylėdavai. Dar laikeisi įsiki- bus mano rankovės. Šyptelėjai nužvelgusi mano rimtą veidą

ir vėl tylėjai. Šalta tuštuma atsirado pilve, pradėjau nujausti. O tu tylėjai. Aš važiavau čia ne pirštis ar pasirodyti iš gero- sios pusės. Tu neperspėjai manęs, skiedei apie kažkokį estą, ar viską pasakei? Mudu dar kažkur ėjom, kažkur gėrėm kavą su šleikščių likeriu, tik staiga pajutau: dabar tu jau pasaky- si. Kaži koks skausmas buvo įsirėžęs tavo kaktoje, atsirado anksčiau nematyta raukšlė palei lūpas, o gal tik dabar man taip atrodo? Bet akys tikrai buvo didesnės, visai arti mano akių. Tu krestelėjai galvą ir pasakei: dabar tu važiuok į Vil- nių, važiuok, o vakare ateik. Vėl papurtei galvą: būtinai ateik. O dabar važiuok, važiuok! Matyt, tuomet dar nebuvau dėl tavęs visiškai pamišęs, o gaila. Burbtelėjau įsižeidęs: pats nutarsiu, kur man dabar va- žiuot, pats! Nors jau spengė smilkiniai, tirtėjau iš apmaudo ir tik sukilęs išdidumas užveržė gerklę, kuri jau plūdo klausi- mais: kas atsitiko? kodėl? kaipgi šitaip? Puikiai jaučiau, kas atsitiko, kodėl šitaip. Ir iškart nutariau - jokių vilnių! Kur norėsiu, ten važiuosiu, aš vėl valkata, laisvas žmogus, savo uždarų maršrutų šeimininkas! Tau dar kažką sakant - kaž- ką nereikšmingo: geriau važiuok tuoj pat, greituoju! - aš jau kūriau planus, ką čia dar aplankius Antrajame mieste. Kad ir nemėgau jo - gero tono požymis net išsičiustijusių prot- maišių terpėje - turėjau čia galybę pažįstamų, netgi bičiulių. Dabar tai žinau: padariau šiurkščią klaidą. Reikėjo paklau- syti tavęs - važiuoti ir ateiti vakare. Reikėjo nepaleisti dabar tavęs nė sekundei, laikyti už rankos. Mudu jau turėjome sa- vąją meilės istoriją - tegul banalią, sentimentalią, dilginan- čią vien atstumtąjį, apviltąjį, kuris štai nelaimingas grūdasi rankas ir lėtai tolsta parūkavusia alėja… Na jau, na!

) H3 f

Palydėjau tave iki funikulieriaus, pasikėlėm drauge. Su- spaudžiau tavo pirštus šaltame prieštvaniniame vagone, - tu sėdėjai viena pakopa aukštėliau, išbalus ir sustingus kaip statula. Maniau, parūkysim dar, bet tu išlipusi žengei kelis žingsnelius, staiga atsigręžei, pasistiebusi abiem rankom ap- kabinai mano kaklą ir stipriai pabučiavai į lūpas. Tada jau bėgte nubėgai. Meluočiau sakydamas, kad tą bučinį ilgai jau- čiau arba kad jis buvo nuodas. Ne, nebuvo.

Atsisukau į slėnyje dunksantį padrėlcusį Antrąjį miestą, nusileidau tuo pačiu funikulieriumi žemyn ir čia pat pasi- painiojusioje kavinukėje susiverčiau į šaltus vidurius stiklinę pigios skaidriosios. Tada nejaukiai blerbiančiu „Ikaru" nuva- žiavau į Šančius, susiradau savo mielą bičiulį, gyvenantį vien iš kortų - bridžas, bridžas ir dar kartą bridžas! - ir žūklės, - abu šie verslai, tiesa, buvo kuo griežčiausiai draudžiami, bet argi kas paisė? Jis kaip tik ilsėjosi po daugiadienių rungtynių, turėjo laiko ir ūpo šnekučiuotis - prasėdėjom ild ryto; apie jokias tūlas aš jam, aišku, nė neužsiminiau. Jis vis kartojo: ot gaila, kad neloši! Ot gaila, kad bijai rizikuot! Ot, ot, ot! Nė nenujautė, kaip aš lošiu ir rizikuoju - kasdien, kasdien, kasdien! Taip ir šnekėjom. O ir kitą dieną, jau pirmadienį, aš niekur nevažiavau - bridžo asas paskyrė man „premiją". Tiesa, šimtinė su Leninu Antrajame mieste net ir anais lai- kais nebuvo kaži koks pinigas, bet man tai buvo tikras tur- tas! Duona su sviestu, kumpis, dešra, degtinė, vynas, alus, bilietai į pasaulio kraštą ir netgi truputėlį toliau. Jausdamasis kaip niekad stiprus, vaikštinėjau po centrą, užsukau netgi į muziejų ir parodą, išpūtęs akis stebėjau, kaip minia gruzi- nų, suldupus ir ašarodama, ldausosi varpais skambinamos

) H4 f

„Suliko" - Antrajame mieste visuomet galėdavai išvysti tai, ko nepamatysi niekur kitur! Jaučiausi neteisingai nuskaus- tas, bet, savo nuostabai, suvokiau, kad širdperša, svilinanti mane, kaži kokiu stebuklingu būdu yra netgi maloni. Betgi tai nenormalu, galvojau mindamas Centrinio pašto linkui - buvau mat sumanęs išsiųsti tau telegramą į Vilnių, kaip tik svarsčiau, kaip į kelis žodžius sutalpinus ir savo gėlą, ir lais- vės plazdėjimą - tik čia kaktomuša susidūriau su tokia Erna, o vakare jos vieno kambario su visais patogumais butelyje, kažkur Vydūno alėjos gale, jau buvom abu girti kaip dūmai. Ar kaip pėdai, tas pats galas. Ji dar sumurmėjo: reikėtų tau pakloti atskirai, betgi vis tiek atlįsi! Jos teisybė, būtinai at- lįsiu. Seniai bebuvau sutikęs tokią girtuoklę kaip šita Erna. Anksčiau tokia, rodos, nebuvo. Studijų bičiulė, kažkada vie- noj kompanijoj trankėmės po Karpatus. Dabar energinga, be galo emancipuota senmergė, chemikė, dirbo čia restauraci- nėse dirbtuvėse. Erna gėrė kaip vyras, bet ild galo nesmigo. Tiesa, skeryčiojosi, blevyzgojo, gyrėsi, kaip ir visi girtuokliai, ką padarysi. Kiek vyrų raitęsi po jos kojom! Kaip jie verkę, maldavę! Taip šnekant jos plėšriam veide atsirasdavo kaži koks koktus pasitenkinimas. Bet man jau neberūpėjo, ar ji tikrai galėjo ištekėti už kažkokio akademiko, ar ne. Man ji buvo ne moteris - laiku pasitaikęs sugėrovas. Buvom jau gir- ti ir vis tiek dar gėrėm. Ėmė pulti ir mane - andai dėjaisi kažkuo, dabar šit nusmurgęs, apšepęs, kam tu toks, girdi, reikalingas! Ir iš tikrųjų - kam? Laimė, nežinojo, koląfiasco buvau ką tik patyręs, būtų išbučiavusi! Bet jau klojo patalą, neliepė net nusisukt. Visai nepanaši į tas mergeles ar motery- tes, kurios vos užkaušusios žliumbia, draskosi, žada žudytis,

) H5 f

o paskui pernakt žiaukčioja tualete. Buvo netgi vyrėlesnė už mane toji pasiutėlė Erna; buvo labai patenkinta taip subtiliai išsprendusi gulto problema, atsigulusi burbtelėjo „labanakt" ir nusigręžė j sieną. Atverčiau ją į save, stvėriau į glėbį, ji tik atsiduso: kaip nori! Jau sakiau - nieko jai apie tave, Tula, nepasakojau - kam? Na, žinoma, ji gal ir nebūtų tyčioju- sis, gal netgi būtų ką nors „moteriškai" patarusi. Rytą ji kuo garsiausiai paleido Vysockio „Gimnastiką" - kelkis, latre! Ir iškėlė virš galvos vyno butelį - manai, aš nesuprantu? Pati negėrė nė lašo, irgi nepaprastai tuo didžiavosi: aš, girdi, ne alkoholikė, ne koks „peisanas", lakąs valerijoną! Rytais - nė į burną! Plyštančia galva siurbiau raudoną „Agdamą", kažką lyg ir prisiminiau iš vakarykščios. Kaboj skirtum! - nutariau. V5- vere pericolosamente! - nė nenujaučiau, kas manęs laukia. Sučirškė iškart telefonas ir durų skambutis - Erna atidarė duris. Įžengė aukštaūgis gražuolis odiniu paltu, odine skry- bėle ir odinėm pirštinėm. Bet ne iš „organų", aiškiai buvo matyt. Numetė ant kėdės odinį krepšį ir iš odinio futliaro išsitraukęs cigaretę užsirūkė. Važiuojam? - į mane jis ne- kreipė nė menkiausio dėmesio, kaip ir didžiuma normalių vyrukų „su padėtim". Jis kvietė Erną vykti jo automobiliu į Trečiąjį miestą - Klaipėdą, kam neaišku. Robertas vadinosi tas gražuolis. Buvau tokių matęs ir šen, ir ten. Architektas, fachverkinės architektūros specialistas. Tokie moka bent de- šimt frazių angliškai ir rūko geras cigaretes. Šaltas ir manda- gus. Oda ir blaivystė! Erna jam esanti reikalinga kaip chemi- kė - fachverko medienai tirti ir konservuoti. Gal ir dar kam nors… Erna tik purtė galvą - agresyviai, visai kitaip nei tu,

) H6 f

Tula: eikit visi šikt, niekur aš nevažiuosiu! Robi, vežk tu jį iš čia! - rodė į mane. Tada didysis fachverko specas teikėsi mane pastebėti. O ką, galiu nuvežt. Po šių žodžių aš jau pa- sijutau kelyje. Net panorau, kad lytų ar snigtų. Erna visai ne- sivaržydama pristatė man svečią: šitas ponas irgi nori mane vesti, supranti, kiškuti? Kiškutis, atseit aš. O čia - ji parodė Robiui į mane - mano seeenas, seeenas… Jis ir pats ne aklas: lova dar nė neklota, aš sėdžiu basas, krapštau tarpupirščius ir maukiu nuo pačio ryto. Robertui tai nė motais. Kai grįšiu, užeisiu, Erna. Malonus, ramus balsas. Ne, ir tokio egzemplioriaus seniai nebuvau sutikęs - valkataudamas, matyt, tikrai nutolau nuo padorių žmonių: visur man vaidenosi tik sotūs miesčionys, pliuškiai ir nuoširdžiai nekenčiami protmaišiai - dažniau- siai. Robertas parnešė alaus, paliko ir kelis butelius kelio- nei. Luktelėjo, kol aš nusimaudysiu Ernos pusvonėje. Būtų įmanęs, būtų atidavęs man savo švarius marškinius ir pus- kojines. Pakštelėjau Erną į žandą: sudie, motin maitintoja! Netekėk niekad, gal kada vėl užsuksiu, lauk! O ji: nebijok, triperiuko negavai, kiškuti! Ir rūgščiai šyptelėjo. Taip, be ma- kiažo jos amžiaus tetos jau nekaip atrodo. Nė nežinojau, ką veiksiu toje Klaipėdoje, nebepamenu, kada ten ir buvau. Tik bene svarbu? Dabar kuo toliau nuo to Antrojo miesto, tik ne į Vilnių. Spaudėm per Žaliakalnį Žemaičių plento link - prie šviesoforo, stabtelėjus, išvydau tave, Tūla - stovėjai su tais pačiais rudais kailinukais, atsu- kus nugarą ir užvertus galvą šnekučiavaisi su dar aukštesniu už Robį atletu. Ir kepuraitė ta pati - pilka, šiurkščiavilnė. Tik kai krustelėjom, pamačiau - ne tu ten. Visai svetima

moteris, daug vyresnė. Dabar jau visur ir visada vaidensies? Visur ir visada?! Priemiestyje paprašiau stabtelėti - kelionė netrumpa. Nusipirkau du butelius „Kabernė" ir cigarečių. Alus tik alus, o vynas - jau vynas! Robertas šyptelėjo, atidarė odinį krepšį ir padavė lydytą sūrelį ir kamščiatraukį - aukso žmogus! Dūzgėm autostrada kaip bitės. Nei lijo, nei snigo - ir ačiū Dievui! Ilgai lenkėm koloną žaliai dažytų šarvuočių, bet šarvuočiai manęs nebaidė, tai ne milicijos džipai. Murkiau vyną ir rūkiau. Kračiau pelenus į peleninę šalia radijo apa- rato, iš kurio Stasys Povilaitis nenuilsdamas, vis dramatiš- lciau klausė: „Kur einiiii? …ir šiaurūs vėjai!.. Bet nieks tavęs nesugrąžins, o tu man laime būt galėjai!!!" Pagaliau nuilso, užsiraukė, o radijas sutraškėjo - lediniu balsu diktorė pa- žadėjo, kad naktį šals, stipriai. Kai horizonte, kiek pasviru- si priekin, pasirodė Kryžkalnio „madona", jau žinojau, kur patrauksiu nuvažiavęs. Trečiajame mieste, šauniajam uos- tamiestyje, netoli stadiono, gal dar tebegyvena pažįstama valkatėlė su drauguže. Na, žinoma, netikra valkatėlė, mo- kosi juk Konservatorijos filiale, dega karštu noru režisuoti, vaidinti, mylėti. Kažkada buvau ją apnakvindinęs tuščioje Herberto Šteino dirbtuvėje - ji stebėjosi tenykšte butaforija ir antikvariniais daiktais. Pats irgi ten nakvojau, kurgi ne. Tada man netgi buvo kilusi mintelė, kad ta jaunuolė „bado- si", nes kai atkimšau vyną, ji tik papurtė galvą - vėlgi visai kitaip nei tu, Tūla, ar Erna, chemikė! - ir atsiduso - ne to man reikia… O paskui, jau migdantis, man pasidingojo, kad ta mergužėlė kažką kramsnoja - monotoniškai, kartkartėm tarsi apmirdama - nejau plutą? Buvau lankęsis toje palėpėje,

) H8 f

net adresą įsidėmėjau ir dabar, pasikrapštęs atmintyje, ūmai nušvitau:

praskydo - įsigeidė aplankyt savo buvusią gražuolę žmoną ir sūnų Salvadorą - nujaučiat, žinoma, kieno šlovei šitaip pavadintą… Laukėm su Rode už Gedimino pilies papėdės, ant akmenų, laukėm iki sutemstant, o tada už visus sumes- tus pinigus prisipirkom - ko? Aišku, vyno! Kai visai sutemo, nusivedžiau ją į Herberto dirbtuvę - šeimininkas buvo išvy- kęs su paroda į Kalugą. O gal į Tulą, nepamenu. Rodė net vyno neparagavo, jau sakiau. Tik klestelėjo ant sofos: dabar ar Įdek vėliau? Ir dabar, sumurmėjau, ir, aišku, vėliau, bet sa- kyk, paukštuk, ar tai ir yra tavo masiniai renginiai? Jai patiko toks klausimas - Rodė kvatojosi iki ašarų. Štai kokia buvo toji Kulių vartų gyventoja. Narsi, vitališka, be galo smalsi masinių renginių režisierė. Rododendrą! Galgi neišvarys? Tempiau vyną taip, kad pakaktų iki uostamiesčio: juk Ro- bertas daugiau nebestoviniuos kur paprašytas! O ir šiaip. Ne, jis buvo tikras žmogus, beveik iš tos raidės - nugabeno mane tiesiai į Kulių vartų gatvelę. Kai sustojom, išvydau senovišką, „dvigubą" namo numerį: „7". Laimingas skaičius? Ar verta pasakot, kaip abejingai, kaip atvirai bodėdamasi manimi su- tiko svečią Rodė? Buvo mat įsimylėjusi Vyriausiąjį režisie- rių ir įnikusi į studijas - virė tirštą aguonų lcvaišalą ir laukė garbingesnių svečių negu aš. Bet vis dėlto užkaitė kavos ir nervingai rūkydama palaukė, kol ją išsiurbčiojau. Turiu pri- pažinti: atjautė mane, neišvarė lauk, nieko neklausinėjo. Kai surūldau ir cigaretę, ji mane nuvedė į kitą gatvės pusę pas savo draugę - liūdno, putlaus veido blondinę. Ir anos vardą dabar prisimenu - Olyva. Olivija, pristatė Rodė, liepė vadin- ti Olyva ir tučtuojau dingo, atvirai mirktelėjusi ir Olyvai, ir man - nepražūsit! Olyva, pasirodo, irgi ruošėsi tapti režisiere,

tik niekaip negalėjo išsirinkti, kokį veikalą statyti - linksmą ar liūdną? Ir ką pirmiau - Čechovą ar Kafką? Kalbėjo ji lėtai, tarsi miegodama. Pašildė man „Jaučio kraujo", klausinėjo, ar aš pažįstąs Nekrošių. Jis vienintelis mat ją gal ir suprastų. Gal ir. Pasakojo apie nuostabias atostogas prie Azovo jūros. Apie Albatrosą, savo pietietį draugelį - na ir nukamuodavo jis ją! Ji dirstelėjo į mane ir patikslino - savo šnekomis. Su- kūkčiojo, prašnekusi apie žuvėdras - kaip jos moka mirti! Tarsi būtų mačiusi! Švampė „Primą", grūdo cigaretes į trum- pą kandiklį ir be perstogės švampė. Apkūni, niūri, nuoširdi. Netgi nelabai ištvirkusi. Gyvenau ten gal savaitę - tik trečią naktį ji pakvietė mane į savo patalą: man rodos, mudu jau pradedam susidraugauti? Bet pūkštė iš širdies. Palydėjo mane ir į traukinį - jau iš tolo pamačiau Denisą, vėl vykstantį ap- lankyti Salvadoro. Olyyyyvaaaa! - suklykė jis, išvydęs mudu, anei kiek nenustebo. Jis kalbino važiuoti ir Olyvą - greit, lipam, liuks, nueisim pas Begbį, pas Runkelį, a? Olyva? Bet Olyva nevažiavo. Prašė, kad aš parašyčiau jai bent vieną laiš- ką - ji renkanti visus. Buvo pusmetriu už mane aukštesnė ir centneriu sunkesnė. Visąlaik filosofiškai nusiteikusi, kar- tais net mylėdamasi. Trumpam išėjusi, visuomet grįždavo su vynu ir kiaušinių dešimtimi. Baskišlco omleto specialistė. Kaf-lca, kaf-ka! - kranksėdavo Olyvos prijaukinta varna virš jos skurdaus buduaro. Kaži kur ji dabar? Giedras metas, šti- lis, pagalvojau prisiminęs Olyvą, nors prie jūros mudu taip ir nenuvažiavom.

VIII

O tuomet, Domine, aš jau gulėjau Antrajame skyriuje - esu apie jį gan miglotai užsiminęs. Vasaros, Rudens ir Olandų gatvės ild pat reljefiškos Polocko linijos pietryčiuose buvo tos natūralios ribos, kur beveik du mėnesius aš jaučiausi kaip namie. Ligoninės teritorija, savaime aišku, buvo kur kas ankštesnė. Rytų pusėje kilo staigus eglėtas šlaitas, į kurį įli- pus vėrėsi slėnis į Drugelių kapines. Tai virš jo, Domine, aš skrisdavau bemiegėmis naktimis iki Filaretų kampo, o čia, padaręs posūkį į vakarus, jau plasnodavau į Malūnų gatvę…

Nebėr ko slapukaut: Antrasis skyrius buvo menkai už- maskuota alkoholikų gydykla - ligonlapyje dažniausiai būda- vo įrašoma, kad tokiam ir toldam žmogui sutrikusi centrinė nervų sistema. Tai, žinoma, irgi teisybė, bet apie haliucinaci- jas ar fobijas, apie pagirių sindromus ir cirozes - nė žodelio. Vieša paslaptis, ant lūpų uždėtas pirštas, kam nors iš pasau- liečių paldausus: Antrasis skyrius? O kas tai iš tikrųjų? Banaliausias skyrius. Tie stiklelio vergai, kuriems proto likučiai dar kuždėjo: eik, pailsėk, atsigausi ir vėl galėsi lakt „kaip žmogus!", lydimi apsiašarojusių žmonų, sugyventinių,

o ir vieni, kaip aš, ateidavo į šitą ūksmingą parką, apsigy- vendavo pažiūrėti koketiškame vasarnamio stiliaus barake ir gerą mėnesėlį čia voliodavosi, rydavo vitaminus ir trank- vilizatorius, laisvalaikiu tvirkindavo jaunas nevisprotes, kurių knibždėjo ir gražus parkas, ir miškeliai aplink bepro- tnamį. Gelsvame barake ilsėjosi vien alkoholikų vyrija, o lotuose skyriuose - mūriniai pastatai, kai kurie langai net su grotomis, aukštas, vielom užnarpliotas pasivaikščiojimų voljeras - čia iš proto tyliai ėjo būsimieji savižudžiai, gražūs depresijos apsėsti jaunikaičiai, garbanoti šizofrenikai erelių nosimis ir ugningais žvilgsniais, nevykėliai studentai, nutarę verčiau pagulėti kvailyne, negu eiti į kariuomenę, su tėveliais konfliktuojantys isteriški paaugliai, kurių ir paaugliais nebe- pavadinsi, ir vieniši senučiai, kurie jau niekur nebenorėjo iš čia eiti, nebent į dangaus karalystę. Jie ir išplasnodavo į tą slėnį, į Drugelių kapines, ten juos tyliai užkasdavo dar tylesniam šlaite… kažkodėl dažniausiai naktį, aš mačiau… Lengva smiltis, lakūs Drugelių kapai, smėlio pripustytos numirėlių kišenės… Alkoholikai atsigaudavo tiesiog akyse - kilodavo prie durų rūdijančią dvipūdę, malėsi virtuvėje, pliekė kortomis ir kone visi turėjo po rankeną, kuria galėdavo atsidaryti beveik kiek- vienas duris. Aš, ne tik girtuoklis, bet ir benamis, čia jaučiausi itin ge- rai. Aišku, tam tikra prasme ir Antrasis skyrius buvo koncla- geris, kurio administracija ir personalas „geriantį gyvulį" vėl bandydavo paversti žmogumi, nors ir patys narkologai, toksi- lcologai bei psichoterapeutai seniai nebetikėjo stebuklais, tai- gi ir savo veiklos prasmingumu. Bet darė, ką galėjo, ar bent

dėjosi darą. Liesas, nervingas daktaras su rūsčiai trūkčiojan- čiu skruostu iš pat pradžių įrašė mane į eksperimentinę gru- pę - sutikau su visom sąlygom. Kas antra popietė jis mus, šešis ar septynis menkystas, nusivesdavo į barako palėpę, su- guldydavo maždaug krūtinės aukštyje iškeltose, ruda cerata aptrauktose kušetėse ir lėtai kartodamas malonius žodžius ragindavo ar netgi versdavo atsipalaiduoti… Tikrai… kūnas po sočių pietų aptingdavo, akys pačios merkdavosi. Glėbas, krovikas iš „Krasnūchos", seanso metu gulėdavęs mano de- šinėje, neretai net užknarkdavo - mūsų visų siaubui ir savo paties nelaimei. Mane imdavo juokas, bet psichoterapeutas, piktai riktelėjęs, dar bakstelėdavo Glebui į nuogą pilvą ir pra- dėdavo antrąją eksperimento dalį: kupinu patoso aukštu bal- su imdavo karštai plūsti degtinę, vyną ir alų, butelio kaklą lygindamas su speniu; jo akys tikriausiai kibirkščiuodavo. Mes šito nematydavom - būdavo įsakyta gulėti stipriai už- simerkus ir nekrustelėti, antraip viskas nueisią velniop. Tik vargu ar jis pats patikėdavo savo įtaigos galia, kai pasiekęs kulminaciją prapliupdavo:

krėslą, užsidengdavo plaštaka akis ir, nusibraukęs nuo kak- tos užkritusius juodus plaukus, jau žmoniškai paprašydavo neskubant keltis… Ant grindų ties kušetėmis stovėdavo rau- doni ir mėlyni plastmasiniai kibirėliai, bet tik retas, paveik- tas įtaigos ar ant lūpos užtiškusios degtinės, susivemdavo. O toks ir buvo šito pikto gydymo tikslas - pravimdyti, sukelti kuo didesnį šleikštulį. Vėmikai čia būdavo visokeriopai ska- tinami ir keliami pavyzdžiu nevemiantiems.

Na kaip? - klausinėdavo daktaras po tokio seanso kiekvie-
ną triušelį, - kaip jautiesi? Nori dar gerti? Oi, doktor! - de-
juodavo mano kaimynas Glėbas, krovikas iš „Krasnūchos", -
nikogda bolše, ei bogu! Čto by ja etu gadost bolše būchal!
Basta, zaviazyvaju! Nesveikoji daktaro akis trūktelėdavo, jis
kažką pasižymėdavo savo stebėjimų žurnale.
Na, o jūs kaip? - paklausė jis ir mane gražią rudens po-
pietę. Už siauro balto lango krito didesni už plaštakas pal-
ši, žalsvi ir raudoni klevų lapai, blykčiojo nekarštos saulės
atšvaitai. Kai norėjau gerajam žmogui atsakyti ką nors pa-
našaus kaip Glėbas! Deja! Liūdniausia turbūt buvo tai, kad
aš, kaip ir didžiuma šios alkoholikų kolonijos gyventojų, nė
iš tolo nemaniau esąs koks ligonis. Na, gal pavargęs latras,
kuris neturi kur nakvoti, kuriam apskritai nėra gyvenimo.
Niekur nėra. Gėda man buvo žiūrėti į neramias šito nervin-
go, lieso žmogaus akis. Juk jis mane vadino „jūs". Juk ne
kas nors Įeitas, o jo tikras brolis, dar netaręs savo lemiamo
žodžio aktorius, padėjo man įsitaisyti šioje rudens sanatori-
joje. Net paprašė, kad manęs čia pernelyg neuitų ir per jėgą
nešertų vaistais. Tik šitam daktarui turėjau dėkoti už lovą
kampe prie lango ir už tai, kad jau penktą savanoriškos ne-

laisvės dieną mane išleido į miestą - ėjau gatve žinodamas, kad turiu kur pareiti ir palįsti po antklode. Nežinau, sakyda- vau daktarui, artisto broliui, taip paklaustas, šlykštu man, žinoma… patikėkit, aš stengiuosi, bet manęs netąso… ne- vemiu! Žinot, pripranti prie visokiausios smarvės… Nieko, nieko! - šūktelėdavo jis gan pakiliai, - reikia tik neišgvert, susiimt, ir viskas bus gerai! Linktelėdavau ir drauge su kitais pilkaveidžiais kolegomis traukdavau grėbt glėbiais puolančių lapų, krauti jų į surūdijusią traktorėlio priekabą.

Vakarais, kai budėtojai nuo ilgų stalų nušluostydavo pieniš-
kos sriubos balutes ir nubraukdavo lašinių odeles (rūkytų
produktų atvilkdavo artimieji - sveikstant girtuoklius suim-
davo žvėriškas apetitas!), aš dažnai įsitaisydavau po blausia
šio refektoriumo lempa. Galėdavau čia iki išnaktų skaityti
arba, nubudęs nuo galingo kurio nors kaimyno knarkimo,
kai jau nebeįstengdavavu užmigti ir niekur nerasdavau sau
vietos, ateidavau čia su bloknotu - užsirašydavau kai kuriuos
įspūdžius, bandžiau sudarinėti aiškinamojo slengo žodyno
minimumą, bet užvis dažniau rašydavau laiškus tau, Tūla, -
jų jau nebeišsiųsdavau... ir ne vien dėl to, kad nežinojau jo-
kio tavo adreso... Neretai man kliudydavo koks kitas, irgi
nemigos kamuojamas, vyrutis - dažniausiai kupinas karš-
to noro išsilieti, išsipasakoti - nejučia įsileisdavau į tuščią
pašnekesį ar klausydavausi ilgiausių monologų apie siau-
tulingas naktines puotas, vaidus ir peštynes su sugėrovais,
apie nesibaigiančius įvykius lovoje ir apie nuolatines kovas
su įgaliotiniais, žmonomis, kaimynais, su visu pasauliu! Sė-
diniuodamas naktinėje valgykloje, rašiau ir rašiau laiškus

tau - nieko ten nebebraukydavau, pasakodavau tau viską iš eilės arba priešingai - viską taip suveldavau, kad nė pats ne- besusigaudydavau, kur teisybė, kur tylia beprotybe dvelkiąs pramanas - jokių iliuzijų!..

Tarsi nuodas voro siūlas
Tįsta per tamsias gatves,
Kur lunatikus iš Tūlos
Mėlynom karietom veš...

Daugmaž taip. Toks posmelis man kartą susidėjo, vėliau jis tau, rodos, patiko? Taip patiko, net prašei, kad užrašy- čiau, - brūkštelėjau ant pilko vyniojamojo popierėlio, kuris buvo skirtas lūpoms šluostyti „Ryto" kavinėje. Maža ką aš tau tada rašiau. Paistalai. Ištraukos iš vabzdžių ir plėviaspar- nių gyvenimo. Samprotavimai apie aminiziną ir amneziją. Trumpas esė - „Kuo skiriasi Etika, Estetika ir Etiketė?" Atsa- kymas: etika ir estetika dažnai yra tik etiketė, už kurios… Et. Jokių prošvaisčių. Ligoninėje naktį dera miegoti, didžiuma mūsų niūraus kontingento taip ir elgėsi. Tik Glėbas atsikėlęs po vidurnakčio imdavo kilnoti dvipūdę, lįsti prie manęs su savo kvailais Mausimais - kaži, ar pusmetį pilstant kefyrą iš vieno butelio į kitą, jis tikrai virsta grynu spiritu? - o kartą, tą pačią dieną, kai prisiekė daktarui iki karsto lentos „nebū- chinti", mano akivaizdoje išsitraukė iš ančio butelį degtinės, pasirausęs spintoje susirado svogūną ir kriaukšlę duonos ir užsivertęs nugėrė daugiau nei pusę butelio. Būtų išgėręs visą, bet vienu gaištu nesutilpo, nelaiku kostelėjau. Likutį padavė man: davai, gerk! Papurčiau galvą. Tada Glėbas sugniaužė

kroviko kumščius - jie man pasirodė tikri puntukai! - ir stvė- rė mane už skystutės pižamos atvartų: nū?! Glebo akys jau klaiko - išgėriau. Nė nesiruošiau jo „išduoti" lcalifaktoriams, kas man darbo! Seniai bebuvau gėręs - galvoje tik suūžė, krūtinė užkaito, ir aš, plačiau pravėręs orlaidę, išskridau į rudens žvaigždėm nusėtą naktį… Glėbas taip ir liko sėdėti išsproginęs rausvas akis - netikėjo tuo, ką mato! Paskui tik sušvokštė ir užsikniaubė ant stalo. Rytą rado jį negyvą.

Pirmą kartą tada lėkiau pas tave, Tūla, nė nežinodamas, ar rasiu namie, ar dar tebegyveni prie Vilnelės. Plasnojau plė- vėtais sparnais paklusęs visiškai naujiems instinktams, pa- jutęs niekad nepatirto skrydžio svaigulį, kilau vis aukščiau… Lėkiau virš Drugelių kapinių - šalnota žolė iš viršaus atrodė tarsi balta drobulė… Tolumoje švytėjo pagelos sukaustytas Belmonto miškas, o aš pasukau į vakarus, pas tave, Tūla. Nieko nebenorėjau tau nei pasakyti, nei priminti, nei paaiš- kinti. Tik troškau tave pamatyti ir bent nematomas pabūti šalia, o ką? Bet išvydau tave tik kitą dieną, kai jau gerokai sutemus vėl išsirengiau į miestą. Besiruošiantis save laidoti miestas - nepamenu taip blausiai, taip beviltiškai apšviestų gatvių; ži- bintai ir lenktos lempos tik dar labiau ryškino tą nykumą. Praeiviai man rodės tarsi ką tik iš vandens ištraukti skenduo- liai, kurie neatsigaivelėję svyruoja namop ar dar kur. Rodės, kad miestas pamiršo kalbą - tik tarsi peršalęs sukosėdavo mašinėlės motoras ar lyg tikriausias vaiduoklis be garso nu- čiuoždavo karstas stikliniais langais su kažkieno vienas šalia kito susodintais negyvėliais - gelsvas troleibusas. Gal aš ir

nenusipelniau geresnio gyvenimo, mąsčiau sliūkindamas be- tonine krantine apmirusio centro link - miesto „širdis" irgi vos tuksėjo; naudos iš manęs jokios ir niekam. Daugeliui atrodo priešingai - esu žalingas, naikintinas, privaląs kelti piliečių nepakantumą; argi epizodas Antrajame mieste ne- patvirtina šito? Taigi! Vakar, lekiant atgal į Antrąjį skyrių, mane buvo užpuolę kolegos - keli tikrieji šikšnosparniai - chiroptera, rudieji nakvišos - nepanorę pripažinti svetimojo savo valdose, gal ir jie buvo iš panslavistinės „Se- verozapad" organizacijos? Dabar gėlė ranką ir petį, bet vis tiek išsiruošiau į miestą - prailgo vakarai staugiant ir kva- tojant tikriesiems bepročiams, išvarytiems vakariniam pasi- vaikščiojimui į vielinį voljerą - jų balsų nenustelbė nei visu garsu mūsų bloke leidžiama „Ja uedu v Komarovo!", nei širdį veriantys Glebo žmonos verksmai - trečia diena ji nesitraukė nuo mūsų barako durų, netikėdama, kad jos Glebčiko čia jau nebėra. Rodos, ją jau ruošiasi patalpinti į moterų skyrių - ji mat ne tik rauda, bet ir maukia atsineštą vyną. O dar sako - niekas girtuoklių nemyli. Myli, girtuoklius myli tokie patys girtuokliai, ir kaip jie rauda netekę artimųjų. Jau trečia sa- vaitė tas vasarnamio tipo barakas buvo mano ėdžios ir mano guolis. Traukiau tolyn prospektu; net įkaušę žmonės (o to- kių taikėsi kone kiekvienam žingsny!) triukšmavo, plūdosi ir stumdėsi tarsi nenorom, verčiami didesnės už save jėgos. Slinko blausūs šešėliai - moterys, nešinos didžiulėmis baltų chrizantemų puokštėmis, - artėjo Vėlinės. Niekas nezvimbė mano blaivioje galvoje, neturėjau jokių tikslų ir nieko ne- troškau sutikti. Ėjau, ir tiek. Ir prospekto gale, jau už aikš- tės, kaktom susidūriau su Tūla - ji ėjo viena, lygiai tokia pat

kaip ir visi - ką tik ištrauktas iš vandens skenduolis. Tikrai susidūrėm - ji murmtelėjo „tsiprašau!" ir buvo benueinanti; sulaikiau jos lėtą rankovę, tada atsisuko ir pažino. Sveikas, sveikas, sukrutino patinusias lūpas, sveikas… einam kur nors? Bet į parankę neįsikibo. Vienintelis pasikeitimas? Ne.

Net ši ankšta, šiaip nuolat prisikimšusi kavinaitė, kur prie baro amžinai kunkuliuodavo menkos aistros, kur į gerian- čiųjų sprandus nekantriai alsuodavo laukiantys savo eilės išmesti burną, kur beveik visi vienas kitą ne tik pažinojo, bet ir kiaurai matė - net ir ji tąsyk buvo pustuštė. Susėdom prie baro ant aukštų taburečių - Tūla prie grūdėtos keturkampės kolonos, aš šalia. O, sukuždėjo ji, čia tamsoka, tamsoka. Pa- prašiau kavos ir vermuto. Nieko mudu, rodos, nekalbėjome, o jei ir kalbėjom, tai tik niekus. Paėmiau jos ranką ir drau- ge su savąja uždėjau ant jos vyšnių spalvos vilnonės sukne- lės, - tai buvo svarbiau, suprantama, man svarbiau. Gėrė ji godžiai, kad ir mažais gurkšniukais, - aš tik tyliai stebėjausi. Paskui pati užsakė dar po stiklą. Gardus, karstelintis vermu- tas iš vis dar broliškos vengrų žemės. Jutau, kaip ji tiria mane akimis iš savo patogios prietemos, bijojau net krustelėti. Aš juk tik šiandien sužinojau, kur tu esi, pratarė, o štai ir susiti- kom, nieko sau, a? Vėl išgėrėm, jos akys drėgnai sublizgo, bet nieko jose nemačiau, net menkiausio noro kalbėti. Gal man reikėjo viską pasakyti? Vargu. Kai šiandien prisimenu tą vakarą pusaklėje kavinėje, kai Tūlos jau nebėra, mane užplūsta gėdingas graudulys. Gėdin- gas? Kažin. Juk neeksponuoju aš to graudulio, nesistvarstau už krūtinės - o kas, jei taip ir daryčiau? Tai ko gi man gėda?

Gal savo neryžto, veršišlco nuolankumo ir dėkingumo vien už tai, kad ji sėdi šalia? Galbūt. Vis iškyla toji nyki, pustuštė kavinė - kaip niekad anksčiau ir kaip niekad vėliau. Dabar man tas vakaras atrodo kaip ištrauka iš kokio liūdno itališko filmo, iš tų nespalvotų, kadaise vadintų neorealistiniais. Tuo- met, žinoma, taip neatrodė, net nedingtelėjo. Nykus vakaras su mylimu žmogum ir graudulį kurstantis vermutas. Priete- ma, chrizantemos už lango, į sprandą kvėpuoja tik artėjan- čios Vėlinės ir skersvėjis kam nors pravėrus duris. Tu gal irgi viską lygiai taip pat prisimintum, Tūla. Dar tylu. Specifinis, bet vos juntamas virtuvės kvapas iš užkulisių. Per dvi tabu- retes nuo manęs sėdi, menu, žilas dirigentas smaila barzele, šeria savo katę minkšta virta jautiena, o pats lėtai siurbčioja trauktinę. Jau gerokai kauštelėjęs - argi kitaip vestųsi katę į kavinę? Į mane dirigentas irgi nekreipia dėmesio, nors esam pažįstami. Netoli didžiojo lango - dar jaunas, kone genialus teatro ir kino aktorius. Toks kuklus, jog net tuščioje kavinėje gūžiasi nuo atsitiktinių gerbėjų žvilgsnių. Matai, rodau Tū- lai. Matau, sako ji, na ir kas? Paimk dar mano ranką, ranką paimk. Imu ranką, bet žiūriu į aktorių. Artistas: juodi, vešlūs ūsai, plati žema kakta, imčių meisterio sprandas. Kresnas, stamantrus, piktas. Aš žinau - puikus gimnastas, fechtuo- tojas, šaulys, jojikas. Vienintelis trūkumas - neištaria trum- pųjų balsių, nutęsia jas kaip smilgas. Bet argi tai svarbu? Pri- reikus - Romeo. Prireikus - raudonasis komisaras arba SS banfiureris. Ir vėl - Hamletas, Gasparonė, Edipas. Ugningas žvilgsnis - nuo tokių damoms drėksta slėpsnos. Ei, timpteli mane Tūla, kur tu? Vėl atsisuku į jos veidą - ji šešėlyje, ji už- sako dar po taurę vermuto ir pyragėlį, - juk tau ten klius, ar

ne? Jus ten pūdo karceryje, ar ne? Taip, sakau, kliūva mums ten už viską, pūdo mus karceriuose, bado adatom… iš kur tu viską žinai? O, sako Tūla rimtai, ne viską… aš tik stengiuosi, tik bandau įspėti… Jos vyšninė suknelė irgi beveik juoda. Ge- riam vermutą ir niūrėjam, kaip ta pilka grūdėta kolona, už kurios nieko nebėr. Kaip už Polocko gatvės? Ji nubraižo aukso ženklą ant servetėlės - jų dar pasitaikydavo kavinėse. Lūpų pieštuku. Tu ėmei dažytis? Ne, tik nešiojuosi lūpdažius, kad sutikusi tave nupieščiau aukso ženklą. Nykios kalbos. Su- stingę mano pirštai ant vis tamsėjančios suknelės. Sočios di- rigento katės kniaukimas. Kai dabar žvilgteliu į tą vienintelę man likusią tavo nuotrauką, visuomet prisimenu aną kavi- nę - ir ji jau kadų kadės nebeveikia! - tokie patys šešėliai, prietema, o kažkur už nuotraukos kraštų ir taurė pelynais atsiduodančio vermuto. Ir ne tik pelynais - gal tulžim. Už lango vis plaukia balti ir rausvi chrizantemų žiedai. Super- meno artisto plaukai blizga kaip varno plunksnos virš mūšio lauko - jis geria baltąją, jo draugužė, aišku, šampaną. Matau: kūninga barmene spusteli „senoviško" magnetofono klavišą, sucypia juosta, aparatas blerbia, pagaliau karštas moters bal- sas tvoksteli tiesiai į ausį - mano, tavo, plačią šikšnosparnio ausį: „She was a crasy woman!!!"* Barmene išsiūbuoja į už- kulisius - ką jai čia daugiau veikti? - nuo durų traukia šaltis, ir tik Gerasimas Mucha, buvęs pionierių kapitonas, o dabar durininkas, gali ištverti šalia „tambūro", ir tai tik kartkartėm išmesdamas kokio lankytojo pasiūlytą taurelę karčiosios. Vi- duje prietema, lauke - tamsa. Matau, kaip susivelia magne-

* Ji buvo trenkta moteris (angl.)

tofono juosta, kaip kino ir teatro žvaigždė užlenda už baro, pirm diskretiškai ir pagarbiai atsiklausęs savo damos - be galo liesos didžiaburnės merginos akytom kojinėm, spusteli vieną klavišą, antrą, trečią - juosta pamaži išsilygina, įsitem- pia, trakšteli, vėl sublerbia ir… ir nieko man jau daugiau šįva- kar nebereikia - Adrianas Čelentanas dainuoja „Yuppi Du"!.. Dar „Yuppi Du" laikai! Kam jupidū, kam ne, suprantama. Man vis dar jupidū. Jupidū, jupidū, jupidūūū… jupidududu- dūūūū… Kitiems nevilties, „šturmundrango", vėlių ir nykaus abejingumo laikai. Bet čia, siauroje, ankštoje kavinėje mane visą užvaldo šitas dramatiškas „Yuppi Du". Net Tūlai apie tai nieko nesakau… Taip menasi man tas „neorealistinis", itališkas vakaras, nykesnio nesugalvotum, o vis dėlto! Lai- kau jos languotą apsiaustą - pirmukart šitą matau, ji taiko rankas į slidžias rankoves, sukikena… gatvėje baisi pagela, tie patys lavonžmogiai su lavondėmėm ant kaktų; mudu įsė- dam į tuščią troleibusą, jau tikrą stiklinį karstą… pirmą tave praleidžiu… lipk, Tūla, tuoj užsivoš dangtis. Lydžiu iki pat Antakalnio žiedo, nė neklausiu, kur tu važiuoji, kas tavęs laukia, argi tai svarbu. Lydžiu, žinodamas, kad grįžęs Antrojo skyriaus duris rasiu užrakintas, nebegelbės jokia gudri ran- kena, jau vėlu, ir jei budinti sesuo įrašys į knygą, kad pargrį- žau su kvapu, kitą dieną iš tos sanatorijos mane vėl iššveis į gatvę… naktį lakstysiu šikšnosparniu, o dieną?.. Gal aš tave aplankysiu, sako Tūla nudūrus akis į suskeldėjusį šaligatvį, pirštine glosto mano senąjį puspaltį ir taip greit nueina, kad nespėju nė paklaust: kada gi? Grįžtu kamuojamas jau primirštos saldžios kančios - štai koks esu! Pabuvau kelias valandas drauge - ir laimingas! Tik

kilnus, tik nesavanaudiškai mylintis žmogus taip gali! Trau- kiau į boluojančius gydyklos vartus nė truputėlio nesikrims- damas dėl šiurkštaus režimo pažeidimo. Greitai blaivėjau nuo žvarbumos, bet vis dėlto dar pakramčiau žalių tujų iš gyvatvorės - jų kartumas gal nustelbs liūdną vermuto ir chri- zantemų kartį? Man labai pasisekė - seselė, jau nuo durų užuodusi tvai- ką ir jau pasilenkusi užrašyti mano pavardę į nusižengėlių žurnalą, netikėtai kilstelėjo akis ir striukai pasiteiravo, ar aš nesąs… Domicėlės …čiūtės pusbrolis? Išpūčiau akis ir aš: kieno? Bet tučtuojau patvirtinau: aha! …čiūtė tikrai mano giminaitė, pusseserė, jooo! Nebejauna sesuo prašvito auksi- nėm raukšlytėm, jos nė truputėlio šitos moters nesendino - jiedvi su Domicėle tremtyje šokusios tame pačiame tautinių šokių ratelyje! Uch, buvę laikai!.. Žinoma, tremtis, neteisy- bės, bet kol jaunas… Domicėlė ir grojusi ten, ir dainavusi, o jau komike!.. Domicėlė komike? - pagalvojau. O kodėl gi ne? Ilgainiui tik viskas atrofavosi - humoras virto sarkazmu, iro- nija - pagieža ir 1.1. Sesuo pamiršo ir savo garsųjį žurnalą, ir mano negerą kvapą, dar kartą priminė man, kokia Domicėlė buvusi graži, protinga, draugiška… Kaip jai ten tačiau nesi- sekę! Žinoma, nesisekę visiems, bet jai! Buvo mat be proto pamilusi estą, mechaniką tokį, akordeonistą, bet šis pasirodė besąs vedęs ir kvailai užsispyręs - niekaip nesutiko skirtis su kažkur salose pasilikusia savo žmona… žinot, estai. Neži- nojau šitų dramatiškų smulkmenų iš savo giminaitės gyve- nimo, iš kur? O matai kaip! Seselė kone apsiverkė, taip jai buvo gaila Domicėlės. Net dabar, po šitiekos metų! Ji prisaik- dino mane niekam nesirodyti į akis, bet kai ėmiau dejuoti,

kad man baisiai trūksta mažo lašelio, ji atsiduso ir įvarvino į menzūrėlę lašeliuką gryno spirito, praskiedė jį vandeniu iš mūsoto grafino ir padavė: te, sprok! Bet nepiktai, nepiktai…

Pačius beviltiškiausius girtuoklius spiritu, beje, gydydavo ir mūsų vyriausiasis, tasai aktoriaus brolis su trūkčiojančiu skruostu. Ne visus, žinoma, ne. Tik tuos, kariuos atveždavo jau užsėdusius ant „baltų arklių"; seselės ir veteranai tokius vadindavo „delyrilcais". Iš pradžių aš tik gūžčiojau - tie vy- rukai buvo visai nepanašūs nei į degradavusius lyrikus, nei į meno žmones. Padėrusios akys, lunatikų judesiai, begalinis veržimasis laisvėn; juos pririšdavo mažytėje šeštoje palatoje netoli išvietės. Stipriai pririšdavo, paklodėmis, prieš tai jas sušlapinę, kad neatsileistų mazgai. Mes, reliatyviai sveiks- tantieji, paeiliui budėdavome prie jų mirties guolio, skudu- rėliu vilgydami sukepusias lūpas ir šluostydami nuo kaktos šaltą prakaitą. Apstatyti lašelinėmis, nuolat badomi ir kitaip kamuojami „delyrikai" arba atsigaudavo, arba gan greit iš- pūsdavo dvasią. Spėdavo dar priklejoti visokiausių nesąmo- nių, kai kurias tikrai būtų verta užrašyti. Tiesa, kai kuriuos mirštančiuosius dar spėdavo išgabenti į reanimacinius sky- rius, kur jie geruoju atsisveikindavo ir su degtinės mariomis, ir su girtu savo negyvenimu. Bet tie, kurie dar sugrįždavo į šitą baisiai netobulą ir prišnerkštą pasaulį, didžiausiai mano nuostabai, po kelių dienų vėl ilgesingai dairydavosi ir į miš- kelį už vielinės tvoros, ir ūžiančios gatvės pusėn - ten stūk- sojo pilkšvas „Rytas", parduotuvė su svaigalais. Jie nieko ne- prisimena, tarsi teisindavo juos sanitarai ir net seselės. Tai šit, tuos jau klejojančius mirtininkus, daktaras ir girdyda-

vo grynu medicininiu spiritu. Pats įgudusiu staigiu judesiu pražiodydavo jų tvirtai sukąstus dantų tiltus ir kliūstelėdavo gerą šlaką deginančio skysčio, o žandikaulį laikydavo suspau- dęs taip, kad nė lašas prošal nenuvarvėtų… Esu laikęs vieną už kojų tokios operacijos metu: juk vargšui atrodė, kad jį nori nužudyti - gal pasmaugti? Žiū, dažniausiai šitas vaistas pakeldavo iš mirusių, atkutęs ligonis pats imdavo reikalauti antros dozės, ir daktaras beveik visuomet įpildavo. Vieną dieną vyriausiasis išsikvietė ir mane. Jau savaitė buvo praslinkusi po susitikimo prospekte ir pasėdėjimo ka- vinėje - nejau ką nors suuodė? Visą tą savaitę laukiau pasi- rodant Tūlos - ji neatėjo. Eidamas gerti arbatos dirstelėdavau į sankryžą, lūkuriuodavau pavartėje, sėdinėdavau ant suolo šalia registratūros - ne, neateina. Vyriausiasis pamatavo mano kraujo spaudimą, pasiklau- sė širdies. Mačiau, kaip jis bodisi šitom procedūrom. Paskui krunkštelėjo, o akis virptelėjo - gal net smarkėliau kaip vi- suomet.

visagalis, ne. Matydavau, kaip į jo kabinetą įneria kažkokie vyrai, moterys su aplankais, portfeliais, kai kurie tarpdury mostaguoja rankom ir net graso pirštu… Ne, ne visagalis. Matyt, ir jis nevykdo kokių nors įsipareigojimų, gydymo pla- nų, gal ir sveikstančiųjų procentas per menkas, ką jau čia, rūpesčių jam iki kaklo! Gal net rimtų nemalonumų. Bet man tik pasiguodė - brolis vėl negavo lemiamo vaidmens, vėl stypsos su alebarda kaip iškamša! Jis pabandė nusišypso- ti, šįkart beveik pavyko.

Išėjau į kiemą, užsirūkiau po rudu kaštonu ir jau iš tolo
išvydau žvyruotu takučiu atskubančią Tūlą. Net prigulus
lėkė į bjauriai žalias raštinės duris. Taigi ne pas mane. Šir-
dis vėl ramiau sutuksėjo, kraujospūdis pasidarė normalus.
Ne pas mane. Tik į raštinę. Šūktelėjau. Atsisuko, prisimer-
kė, pažino. Palaukė, kol prieisiu. Atrodė gerokai suirzusi, gal
net įtūžusi, nors šnekėjo pusbalsiu, kaip visada. Jai prisireikę
tokio popiergalio ligoninės raštinėje - jei nori, luktelėk. Jei
nori, dar kartą pabrėžė, o gal tik man, įtariam ir jau visa
kam teikiančiam reikšmę, pasirodė? Galimas daiktas. Kokio
popiergalio jai ten gali prisireikti? Važiuoja į užsienius? Var-
gu! O gal ir važiuoja, ką gali žinot. Visiems keliaujantiems
už kordono juk tenka įrodinėti, kad nesi beprotis, - beprot-
namio raštinė išnaršo savo turtingą kartoteką ir, jei tavęs
tame archyve nėra, išduoda pažymą, kad kvailysčių gal ir ne-
iškrėsi, gali važiuot... Laukiau tavęs gerą pusvalandį, - išėjusi
atrodei dar niūresnė ir piktesnė. Nė žodžio apie popiergalį.
Jokio mandagaus klausimo apie mano, ligonio, savijautą. Ty-
lėdami traukėm į tą patį „Rytą" kavos. Aš užlipau laiptais ir
atsistojau į eilutę, o ji dar nubėgo į parduotuvę ir kažką pa-

sakė kitoje eilėje stovinčiai moteriai. Tik baigiant siurbčioti kavą nejučia susivokiau, kad ten buvo Tūlos motina. Knietė- jo paklausti, ką jos abi čia veikia, ko joms reilda šitame… vos susilaikiau. Dabar Tula jau nebeskubėjo. Atsileido veido raumenys, lūpos atrodė patinę gundančiai kaip dar niekad. Atlyžo, išsilygino raukšlelė palei lūpas. Matyt, sutarė su mo- tina, kad toji kur nors palauks. Tikriausiai aš daug ko neži- nojau. Išėjom į vėsią saulėtą dieną. Kai pasiūliau parūkyti, ji energingai linktelėjo: eime! Laviruodami tarp mašinų perbėgom nežmoniškai plačią Olandų gatvę - kitoje jos pusėje jau kadais kapitališkai re- montavo lenkų karininkams anksčiau priklausiusius pato- gius dviaukščius kotedžus. Visas jų kvartaliukas pilkavo ir rudavo čia, kitados ramioje ir atokioje Vilniaus pašonėje. Da- bar čia virė, ūžė, šnopavo magistralinė gatvė, mašinos, rodos, lipo viena ant kitos, tarsi paženklintos mirties ženklu ir bent man panašios į anuos pėsčiuosius - vos atkutusius girtuo- klius ir ištrauktus skenduolius. Durų niekur nebebuvo, mudu įlindom į siaurą koridorių, tada į buvusią virtuvę - čia dar teberiogsojo suknežinta du- jinė viryklė. Paėmiau nuo grindų iškritusią orlaidę išdaužtu stiklu ir kilstelėjau prieš buvusio lango kiaurymę. Rėmas, sumurmėjai tu, koks puikus rėmelis! Ant sienos iškart pa- stebėjau juodais dažais nuteptą užrašą, kažkodėl vokiškai: „Wir sind ein okkupierties Land!" Ką gi, bent čia, lenkiškuo- se griuvėsiuose. Reikėtų nufotografuoti ir persiųsti „Spiege- liui", - pasakiau ir išverčiau: „Esame okupuota šalis!" Bet tau, Tūla, atrodo, okupacija mažai terūpėjo, šniurkštelėjai nosele, ir tiek. Net pamenu, ką mudu tada rūkėme ant kve-

piančių lentų rietuvės - ogi „Salem", ilgas mentoliu dvel- kiančias Suomijoje pagal kažkokią licenciją kimštas cigare- tes - tai tu, Tula, jų turėjai. Porą tų cigarečių netgi davei man atsargai; surūkiau jas vėliau, vis galvodamas apie šitą keistoką pasimatymą, - jis be galo skyrėsi nuo ano, kavinėje. Buvo aišku kaip dieną, kad ne manęs ji atvyko čia lankyti su savo motute. Bet ir ne to išsigalvoto popiergalio. Kas iš to, kad po šitiekos metų žinau teisybę: tu, Tūla, turėjai atsigulti į Pirmąjį skyrių pas lengvus pamišėlius ir romantiškos depre- sijos gniaužomus nevykėlius. Bet tavo motutė, patyrusi, kad net čia velkasi mano niūrus šešėlis - tu juk niekad nuo jos ničnieko neslėpdavai, ar ne? - kaipmat atsisakė šito plano… Taip, Tūla, tu tik per mane išvengei pieniškos sriubos vaka- rienei, MGB į veną, kvailų praktikantų su testų aplankais… viso linksmo beprotnamio, o juk jums išvykus aš teišbuvau jame vos pusdienį! Gal tikrai kas nors dar būtų atsitikę?.. Žinai, ligoniai kaip giminės. Gal ir būtų kažkas pasikeitę? Kur pasikeitę? Na… mūsų santykiuose, gal net likimuose, ką aš dabar žinau. Būtume juk ir mudu, rūkydami kvapųjį „Salem", prėskąjį „Ronhil" ar paprasčiausią „Primą", sukę nesibaigiančius ratus bepročių alėjomis, kopę į miškingus šlaitus, glaustęsi šaltuose pavėsiuose ar netgi nuklydę iki Drugelių kapinių? Tu juk visuomet geidavai jas bent kartą pamatyti, buvau pilnas ausis tau apie jas prišnekėjęs. Gal ir patys būtume ten atgulę? Apkabinau tave per pečius, tu nė nekrustelėjai. Greit pakštelėjau į šaltą, bekraujį skruostą, kažkodėl atšokau, bet tu sėdėjai kaip stabo ištikta. Tik ranka su rūkstančia „Salem" cigarete švytavo lėtai žemyn (išpūti baltą dūmų stulpelį) ir

aukštyn (godžiai užsitrauki, cigaretė sutrumpėja kone centi- metru). Nieko nebūtų mums išėję, vis tiek nebūtų - sušukai staiga taip piktai, kad aš krūptelėjęs nuslydau ant grindų; pirmukart girdėjau tokį piktą, žemą tavo balsą, Tūla, kaip jis skyrėsi nuo visų ild tol girdėtų atspalvių, niuansų, modulia- cijų! Kas nebūtų išėję? - norėjau paklaust, o gal jau buvau ir beldausiąs, kas gi turėjo išeiti? Kaip troškau tada tavimi nusivilti! Būtų tikriausiai pakakę vienut vienintelio laipino paniekos ar pasidygėjimo tavo žvilgsnio ar netgi neatsargiai sviesto - „girtuoklis!" Nieko, nieko panašaus! Sėdėjai kaip sėdėjus, nuo nosies galiuko kaptelėjo skaidrus lašas, šniurkš- telėjai, nubraukei jį savo languota rankove ir susijuokei: ar matai, aš verkiu! Didžiuokis! Taip iškilmingai, taip rimtai tai pareiškei, kad aš apstulbau, - juk nevaidinai, nesišaipei? Nė nenujaučiau, kas tau gresia, o tu juk žinojai: iš Antrojo miesto mūsų radikali, organizuota šeima jau pakėlusi spar- nus keltis kažkur prie Gudų sienos… Bet jei ir būčiau žino- jęs! Viskas jau buvo nutarta, tarsi tiksliai subraižyta baltame popieriaus lape. Planas buvo toks - ir šitai šiandien žinau: dukra pailsi ligoninėje, o atsigavusi jau vyksta tiesiai į ramų gamtos prieglobstį Pagudėje. Antrajam mieste irgi pernelyg daug visokiausių pašlemėkų… Štai kaip! Bejėgis aš buvau, bet tu, Tūla, dar didesnė bejėgė. Kiekvie- nas, pažvelgęs į mudu iš šalies, greičiausiai būtų pasakęs, bėkit vienas nuo kito kuo toliau, pražūsit! Kad aš ir taip pra- žuvęs, būčiau atsakęs tokiam graudentojui, o ką būtum atsa- kiusi tu, Tūla? Juk dar kentei, dar ir kaip kentei! Bet niekas nieko neldausė. Užmindėm nuorūkas ir išlindom pro angą į staiga apniukusią gatvę. Sudie!

Nuėjai nė karto net negrįžtelėjusi, užsimaukšlinusi pil- ką megztą kepuršę - tokias anuomet nešiojo pusė Lietuvos. Išlindęs iš paskos kažkoks rūstus vyriškis ėmė šaukti - lan- džioja čia visokios padugnės! - bet aš tylėdamas žvelgiau tau pavymui, tu žengei vis greičiau ir greičiau. Pamačiau tik, kaip iš už sedulos medelių išlindo moteris - tavo motutė, dabar jau pažinau. Susikibot už parankių ir kaipmat dingot man iš akių, nė nemačiau, kur judvi pasukot. Iš kur galėjau nujaus- ti, kad kitą savaitę pagaliau pakliūsiu į mėlynšvarkių nagus, kad sunokinę laikinojo sulaikymo kameroje jie paleis mane ne į pažliugusį rudenį, o tiesiai į Girtuoklių kalėjimą, tiesa, jis vadinasi kur kas nekalčiau… Nenujaučiau, kad ir tavęs, Tūla, nematysiu ištisus trejus metus, o kai vėl pasimatysim, tasai kartas jau tikrai bus paskutinis. Jokių nuojautų. Vien tuštuma paširdžiuose ir tikrai normalus kraujo spaudimas. Tik jau žinojau: jokį pirmadienį aš čia nebegrįšiu. Ir jokį an- tradienį. Šitaip nutaręs, neskubėdamas perėjau dūzgiančią Olandų trasą, o čia mane jau ir užkalbino pažįstamas rašytojas su dūminiais akiniais, baltu apsiaustu iki kulnų ir išpuoselėtais vėplio ūsais. Štai kas iš tikrųjų ruošėsi keliauti už kordono, netgi į Vakarų Vokietiją, kapšalį, kaip jis pats sakė. Štai jis ir buvo susiruošęs to popierėlio, Tula. Net aš buvau garantuo- tas, kad šitas vyrukas ten nuvažiavęs neprikiaulins, mokės naudotis ir klozetu, ir šakute. Tokie neapvilia. „Wir sind ein okkupiertes Land!" - iškilo užrašas ant sienos lenkiško ko- tedžo virtuvėje…

IX

Ir šit: dar kartą savo akimis įsitikinau, kad Vilnius, nors ir gerokai nutolęs nuo Baltijos, turi didelį pranašumą ir prieš išdidžias pajūrių sostines, ir prieš gigantiškus, tamsiai pil- kus, lygumose ild begalybės nusidriekusius miestus, visi juk tokių esame matę? Reljefas, kartais net stulbinantis aukš- čių skirtumas tai lemia. Žinoma, teoriškai aš ir anksčiau ži- nojau, kad per tuopų pūkais nusėtą Liepkalnį išsikapsčius į Minsko plento pradžią iškart atsiduri aukščiau švento Jono varpinės, o ji, žinoma, ne iš žemųjų. Bet tikrai niekad nesi- tikėjau, kad užsigulus Girtuoldių kalėjimo penktojo aukšto palangę iš salės, kuri atstojo ir klubą, ir kiną, kurioje vykdavo parodomieji bėglių procesai bei reti koncertai, taigi iš šitos niūrios, prakaitu persigėrusios salės man atsivers tikrai nepa- kartojamas, netikėtas sostinės vaizdas - spindinti panorama iš nelaisvės: su senamiesčiu pirmajam plane ir smaragdinėm Šeškinės kalvom bene ketvirtajame. Vaizdo platybių netemdė net kaimynystėje esantis Griežtojo kalėjimo kiemas, kur už tankių grotų kankinosi jau nebe stiklelio vergai, o rimti nusi- dėjėliai, - apie juos mano būrio vadas, kapitonas Čaikovskis,

sakė: ten tai vyrai! Ne jūs - sukatos, padugnės, menkystos! Dalį miesto, tiesa, užstodavo Vizitiečių bažnyčios kupolai, bet juk galėjai prieiti prie kito salės lango arba nulįsti į už- scenyje įsikūrusio radisto - irgi, žinoma, girtuoklio - Mogi- los kambariuką, ta pačia proga dar ir čefyro gurkštelėti. Spindinčią panoramą aptikau, suprantama, ne iškart, kur ten, gal po gero pusmečio, kai jau spėjau kiek atsikvošėti, apsitrinti, susitaikyti su rutina, smarve, konvejeriu, nuola- tiniais žeminimais ar atvira panieka. Kita vertus, auštant pavasariui už Girtuoldių kalėjimo tvoros jau turėjau įsigijęs ir šiokių tokių bičiulių. Sutikau netgi padoresnių ir oresnių vyrų nei vadinamojoje laisvėje, už aukštos tvoros - apraiz- gyta vielų kamuoliais, tinklais, naktį nutvieksta prožektorių ji maža skyrėsi nuo tos, už kurios kantriai tupėjo kepo Čai- kovskio „ereliai" - įžūlūs plėšikai, stambaus kalibro vagys, smurtininkai, žudikai ir panašūs paukšteliai. Tik ten pana- šių tvorų buvo bent šešetas - viena už ldtą įmantresnė. Tuos tikrus vyrus dažnai regėdavau pro savo cecho langą, išėjęs parūkyti: prieš kiekvieną viršininką jie kilojo juodasnapes kepures, o į darbą rikiuodavosi kaip į paradą. Matydavau ir jų veidus - veidai kaip veidai, itin daug jaunų. Bet apie daug ką aš tiesiog nespėsiu papasakoti: nei apie geruosius vyručius, nei apie atmatas. Tik probėgšmais užsiminsiu tau, Tūla, apie „gydymo procedūras" - nieko labai naujo jie ir čia neįstengė sugalvoti: iš pradžių irgi vimdydavo, tik jau žiau- resniu, priverstiniu būdu, pasitelkę apomorfino injekcijas, o vėliau, kančioms einant į pabaigą, versdavo ryti kokčius bal- tus milčiukus, kurie dar ir šiandien, ko gero, atsirūgsta mano kepenims. Baltus chalatus medikai užsivilkdavo tik retkar-

čiais, šiaip jau ir jie, kaip ir administracija, vilkėjo žaliais vidaus reikalų kariuomenės mundurais, su priklausančiu auksinių žvaigždelių skaičiumi, antsiuvai ir kepurių graižai rausvi, beveik avietiniai, veidai platūs, papurtę, leksika ne- įmantri - „Nu-ka, padaidi ko mne siniūga, čto to skažu!" „Siniūgom" vadino jie mus, ligonius, mat buvom aprengti mėlynom palaidinėm, mėlynom plonom kelnėm, maukšlin- davomės mėlynas beretes, o žiemą į darbus traukdavom su mėlynom šimtasiūlėm. Arba juodom, čia kaip kam kliūdavo. Mūsų auklėtojai bei prižiūrėtojai atrodė ne ką geriau - mes juk buvom priversti gyventi blaiviai, o jie pylė į lempą kone kasdien. Teisybė, operatyviniam skyriuje, kuris gaudydavo gausius bėglius, pasitaikydavo jaunų treniruotų buliukų - sugavę jie dažnai sumaldavo be jokio gailesčio net ir visiškai nesipriešinantį, paprastai dar pusgirtį bėglį, užspeitę jį kokio- je dykynėje ar ištraukę iš po besiplūstančios kūtvėlos guolio. Matai kaip, Tūla. Net nežinau, kodėl sumaniau tau at- verti ir šitą savo gyvenimo etapą - sunkoka būtų pavadinti jį vien epizodu, nors ką slėpti - patekau ten, kur ir dera pakliū- ti benamiui su amžinu kvapu. Būsiu atviras: daugeliu atvejų čia man sekėsi netgi geriau nei Antrajame skyriuje. Čia bent niekas neskiedė apie centrinės nervų sistemos sutrikimus ir niekas nesidaužė į krūtinę, žadėdamas niekad nebegerti. Kuriam galui? Niekas to nei reikalavo, nei prašė. Girtuoklių kalėjime žmogus norom nenorom atsiskleidžia iki galo, pa- sirodo toks, koks yra iš tikrųjų, panašiai turbūt atsitinka tik kariuomenėje, tikrame kalėjime ar toli į jūrą išplaukusiame laive. Čia jau niekuo nebeapsimesi, o supykęs nesuriksi: man atsibodo, stipkit čia vieni, aš išeinu! Tiesa, iš Girtuoklių lca-

) 144 f

Įėjimo galėjai bėgti - kas dirbo mieste, dažniausiai bent vieną kartą imdavo ir pabėgdavo, bet retai kuris užtrukdavo „laisvė- je" bent savaitėlę. Ne vienas sugrįždavo ir pats, tokių kartais net nekišdavo į bausmės izoliatorių, tik nukirpdavo plikai ir pasodindavo prie konvejerio. Kol neišvydau tos panoramos pro klubo langą, bent aš niekur nė nesirengiau bėgti. Čia mane maitino, rengė, o darbas nebuvo sunkus, tik alinančiai nuobodus ir beprasmis. Bet praėjo pusmetis, pro pusnis pa- sruvo upokšniai, tuopos Rasų gatvėje išbrinko ir užkvipo, net Vienintelis medelis zonoje - skurdi kalnapušė šalia buvusios Vilniaus Kapitulos rūmo - ėmė leisti naujus ūglius. Tada, vieną saulėtą priešpietę užsukęs į l<lubą, aš ir pakėliau juodą aldiną užuolaidą - ji buvo skirta salei užtemdyti kino seansų metu, - pakėliau ir apstulbau: nutviekstas auksu, kažkur toli ir arti, spindėjo, kibirkščiavo ir tyliai zvimbė dar belapis, bet jau pumpuruojantis Vilnius. Parėmiau krumpliais smakrą ir įsikibau akimis į taip naujai sušvitusius bokštus, karnizus, erlcerius, į kaminus ir vos įžiūrimas vėtrunges. Nežinia kiek ten būčiau prarymojęs, bet visur esantis garsiakalbis trakšte- lėjo ir subaubė: esi kviečiamas pas būrio vadą! Į tą laiką Gir- tuoklių kalėjime aš jau buvau pasiekęs karjeros viršūnę - bu- vau bibliotekininkas, priklausiau sočiai Ūkio brigadai ir kone kasdien galėdavau išeiti į miestą - tai prenumeruoti spaudos, tai užsakyti kolektoriuje naujų knygų, tai šiaip suradęs koldą dingstį. Tik vėliau iš bibliotekos manė išėdė striukas kapito- nas, toks pusmokslis Andeika - ir iš kur tokia pavardė? Būtų koks Nadeika ar Mandeika, tai ne - Andeika! Juk net savi- kritiškai pasižiūrėjus buvau visai pakenčiamas bibliotekinin- kas, bent kontingentas buvo manimi patenkintas. Buvau ir

gan savarankiškas asmuo šitoj uždaroj erdvėje - netgi galėjau planuoti savo dieną, kartais ir naktį, o šiaip jau keičiau kny- gas, dalijau nučiurintus, nebeįskaitomus detektyvus, segiau laikraščių komplektus ir laukiau vasaros - žiedų ir laisvės! Tuos pusę metų labai tik retai prisimindavau tave, Tūla, - buvau nuolat prislėgtas, niūrus, irzlus kaip vabzdys nutrau- kytais sparneliais. Bene labiausiai slėgė tai, kad čia jau niekur nebegalėdavai pabūti vienas - net iš nuošaliausio kampučio pažvelgdavo tokios pačios piktos akys - o tau čia ko? O kur dar privalomas „gydymo kursas" - apomorfinas į raumenis ir stikliukas degtinės ar vyno tuojau po to. Gerti būdavo būti- na, antraip nelabai kils šleikštulys… Nuo injekcijos kaipmat sustangrėdavo varpa, tik vos sukilus geismams, juos nustelb- davo begalinis tąsymas, galvos kvaitimas,- vėmikai ir čia buvo aukštai vertinami ir netgi turėdavo privilegijų - neoficialiai jiems buvo leidžiama gerti čefyrą. Kada gi galvosi, mintysi apie buvusias dienas? Be to, net nesiteisindamas galiu tau pasakyti, kad jau niekad nebesitikėjau tavęs sutikti, o ir su- tikęs… ir sutikęs jau nieko nebesitikėjau… Nekūriau jokių perspektyvinių planų net pats sau - kol neišvydau spindu- liuojančio miesto lovio su tamsiai raudonais Bernardinais - jie stūksojo kaip stūksoję, iš tolo švietė naujom blyškiom čerpėm - ak fermentai, dažų fermentai, pone Petryla, kam numirei, nepalaistęs čerpių savo kūno syvais? - įžiūrėdavau netgi ant to stogo nutūpusius paukščius. Tavo namų, Tūla, nesimatė iš ten, ilgojo vienuolyno irgi, - juos užstojo kiti mūrai, o ir reljefas jau toks - nesimatė, ir viskas. Tik nujau- čiau juos visai netoli liūdint - regėdavau juk storąjį ąžuolą šalia vandenvietės ir dengtojo tiltelio, iš viršūnės atskirda-

vau, iš apdžiūvusio vainiko… Tą pavasarį ir parašiau tau - jūs tebegyvenot Antrajame, o adresą aš visai nesunkiai sužino- jau mieste iš tos ilgakojės su getrais: net keista, kad ji iš- kart pasakė, atmintinai išpylė: tak tak, talc, talc! Nebegalėjau nerašyti, turėdamas stalą bibliotekos kampe ir spintelę su menkučiu užraktu - tikrindami patalpas, praporščikai jį kas- kart išlauždavo, bet po kelių dienų aš vis įsitaisydavau naują. Ieškodavo ten ne svaigalų - peilių, tablečių ir arbatžolių, ir nors žinojo, kad nieko neaptiks, lauždavo nesvyruodami, su pasimėgavimu… Vis dėlto, tapęs bibliotekos vedėju, aš pasi- dariau jei ir ne gerbiamu, tai bent reikalingu žmogumi, su kuriuo verta šiek tiek skaitytis. Žinoma, iki rūbų sandėlinin- ko, cukraus dalintojo ar net etatinio duonos raikytojo man toli šaukė, bet jau nebuvau paskutinis pastumdėlis. Arbat- žolių prekijams - tokių čia buvo pilna! - aš tiekdavau senus laikraščius prekei fasuoti. Artimesnieji bičiuliai galėjo tikėtis mano paramos prisireikus paslėpti kokį vertingą daiktą - žie- dą, laikrodį, pinigus, o kartais - greit, greit, greit! - ir per- laužti butelį: degtinės butelis čia kainavo vos keliais rubliais brangiau nei artimiausiam gastronome Gervėčių gatvelėje, o vyno kainų skirtumas iš pradžių buvo dar menkesnis. Dalis pelno už įneštus svaigalus atitekdavo amžinai pagiringiems praporščikams ar net būrių vadams - vsie my liūdi, vsie my čelovieki! Žinai, čia kiekvienas, kas dar turėjo kiek jėgų, sukosi kaip įmanydamas. Diplomuoti dailininkai kaldavo skardas su pilimis ir gražuolėmis žemesniajai valdininkijos ir medpersonalo grandžiai, na, o toks Pedro, eksskulptorius, vienas iš tų, kuriuos aš nuoširdžiai mėgau, dirbo kur kas me- niškesnius darbus. Kad ir židinio grotas bei įnagių komplektą

pačiam lagerio viršininkui Vaidevučiui Tribandžiui. O ir kiti „didžiūnai" nusižiūrėdavo sau geriausius mūrininkus, sta- lius, betonuotojus, dailides… juk aplink sostinę kylančiuose kolektyvinių sodų kvartaluose nuolat atsirasdavo aibė sku- baus darbo. Tokie žmonės sodeliuose praleisdavo kone išti- są vasarą, ten valgydavo ir gerdavo, o „namo" pareidavo tik savaitgaliais… Menkesnio kalibro amatininkai triūsė Ūkio brigadoje, laisvalaikiu dirbo peilius, peiliukus, dailius medi- nius arba ebonitinius rūkomuosius kandiklius, grandinėles, spiningų kotus, netgi šaukštų, šakučių rinkinius! Daugelis būtų gyvenę kuo puikiausiai, jei ne „šustriakai" - lėtiniu al- koholizmu nepagydomai sergą dažniausiai atletiško sudėji- mo besmegeniai jaunikaičiai. Neradę įkalčių įgrūsti juos į perkimštus kalėjimus, „organai" dėl viso pikto įkišdavo juos į Girtuoklių lagerį - gėrė tai juk visi aliai vieną! Šie buvo visų rykštė, viršininkų irgi. Jie bėgdavo net iš saugomos zo- nos, kiekvienas turėjo kokį nors šaltąjį ginklą, neretai žiau- riai susikaldavo tarpusavy, terorizuodavo ne tik senučius ir klipatas, bet puldavo kiekvieną kuo nors nepatikusį ar ne- įtikusį - net „savivaldos" pateptuosius darbų skirstytojus ir seniūnus. Siaubdavo medicinos personalo patalpas, ieško- dami narkotikų, ir beveik nieko nebijojo: puldavo tik ruja, turėdami dešimteriopą persvarą. Jie visi puikiai žinojo, kad iš šito „Artelco" - taip mūsų zoną vadino kaimynai recidyvis- tai - anksčiau ar vėliau pateks už kitos tvoros, tad smalsiai dairėsi į Griežtojo kalėjimo kiemą, tikrai be jokios baimės stebėjo sunkų nuteistų ilgiems metams žmonių gyvenimą, o kai kurie per visas tvoras, užtvaras, vielas, nebodami baus- mių, įstengdavo persviesti ryšuliuką su brangiu kroviniu -

recidyvistai „atsiųsdavo" peilių, durklų, spindinčių žiedų, o į aną pusę keliaudavo bene vienos rūšies prekė - atominalis ar kaip ten, itin stipriai veikiantys trankvilizatoriai. Nutver- ti tokie metikai nieko neišduodavo, ramiai atsėdėdavo paras rūsy po Kapitula, o išėję vėl imdavosi to pačio amato - gyven- ti tai reikia! Beveik visi „šustriakai" buvo gausiai tatuiruoti - pirtyje mačiau ant vieno nugaros net Vasilijaus Palaimintojo cerkvę su visomis boniomis, - bet kai Pedro, sumanęs nu- sipiešti sau Tatuiruočių albumą ar atlasą, pabandė dušuose škicuoti, buvo labai griežtai įspėtas - dar bent kartą pama- tysim, kajuk tau! Rambūs kaimiečiai, o ne tik jie, su baime laukdavo „išleistuvių" - išeinantį bičą draugeliai palydėdavo pavydėtinai iškilmingai, surengdavo puotą, kuri retai baigda- vosi ramiai - negi išeisi, palikęs nesuvestas sąskaitas! Bet ir jiem prisireilcdavo mano paslaugų - ir jie mėgo paskaitinėti knygeles apie šnipus ir nuotykius, o jei reikėdavo jų „malo- nės", leisdavau iš senų žurnalų išsilcarpyti gražuoles, kad ir pusnuoges. Ir už lektūrą, ir už paveiksliukus „šustriakai" at- silygindavo cigaretėmis ir arbata - „tikrąja valiuta". Ne, toji biblioteka man buvo tikras išganymas: nei humanitarai, nei muzikantai, nei buvę pedagogai ar netgi smulkūs valdininkai (buvo čia vienas eksnotaras, bažnytinio choro seniūnas ir net vilniškio universiteto komsorgas) nesusilaukdavo čia jokios pagarbos. Priešingai, „rašto žinovus" čia ypač ujo, išskyrus visokius būgnininkus bei gitaristus - šie rengdavo koncer- tus, varžydavosi kalinimo įstaigų konkursuose ir būdavo bent retsykiais paglostomi paplaukiui. Šiaip jau čionykštis „bon ton" reikalavo iš akiniuotų išminčių tyčiotis viešai ir neviešai, traukti per dantį, o prireikus užvožti per sprandą.

Tokiems visuomet tekdavo juodžiausias darbas, prasčiausias gultas, kaip ir visur kitur, beje. Niekas jų negailėdavo apvog- tų, negindavo, o jei tik jie išdrįsdavo blykstelėti išmintim ar sąmoju, jei tik pasirodydavo bent kiek protingesni, nusima- nantys apie menus, politikas ar net sportą, tučtuojau būdavo apkumščiuojami ar net verčiami… na, tiek to! Tiktai aš šitą tradiciją jau buvau perpratęs dar gatvėje, panašius reiškinius buvau pastebėjęs ir Antrajame skyriuje, tad didelių naujienų man čia nebuvo - dėkis kvailiu ir su niekuo nesiginčyk! Dar vieną panoramą atradau ilgainiui - ji vėrėsi iš galinio koridoriaus lango - melzgani Belmonto miškai su menkom trobelėm pagiry, tolimos Markučių kalvos, o pirmam pla- ne - senas depas su metrinėm raidėm pačiam viršuje: „Slava KPSS!" O mano bibliotekos langai žvelgė dar į kitą pusę - į Liepkalnį, į Rasas, į tykias Vitebsko bei Gervėčių gatveles… į kažkur žemai dusliai dunksinčią gelžkelio sankasą - dieną- nakt ji dundėjo, irgi keldama ilgesį… kam artimiausios stote- lės, kam Tolimųjų Rytų ar Vidurinės Azijos, nelygu svajoklio temperamentas… Tą dieną, menu, nėjau į miestą, užsidariau bibliotekoje; tik medinė pertvarėlė skyrė ją nuo dviaukščių gultų prigrūs- tos gyvenamosios „sekcijos", priešpiečio metą ir ji buvo tuš- čia. Tą dieną, vos ne jėga atsiplėšęs nuo lango į Vilniaus mū- rus, parašiau tau, Tūla, pirmąjį laišką iŠ čia - ilgą, atvirą ir… beprasmišką. Aprašiau aną vaizdą į miestą, suminėjau visas bažnyčias bei ansamblius, pabandžiau tau priminti tas vie- tas, kur mudu spėjom ir kur tik žadėjom lankytis… perdėtai pakiliai nupiešiau savąją buitį ir būtį - čia pasitelkiau, kaip man rodės, groteską, ironiją, juodą humorą, bet laiškas vis

tiek išėjo beprasmis. Ne taip juk rašoma iš kalėjimų, lagerių, karinių dalinių ir povandeninių laivų… ne taip. Tad baigda- mas aš nepamiršau parašyti: tavo atsakymo aš nė nelaukiu, žinau juk, kad nerašysi, leisk bent man tau rašyti, patikėk, man tai bus didi paspirtis! Daugmaž taip, tokiu stiliumi. Ar galima dar aiškiau maldauti to atsakymo? Turbūt ne. Man rodos, aš jau mokėjau rašyti laiškus, yra žmonių, kurie ir šiandien juos saugo, bet tai, žinoma, visai kas kita. Buvau beužklijuojas voką, jau iškišau liežuvį lyžtelėti siaurą klijinę juostelę, bet ūmai toptelėjo: padarysiu tau, Tūla, tikrą staig- meną! Padėjau laišką į spintutę, trakštelėjo menkas užrak- tėlis ir aš nuskubėjau į Pedro „ateljė", ji buvo kaimynystėje. Pabeldžiau sutartą ženklą, Pedro atidarė, ir aš net dusdamas iš jaudulio pareikalavau: nupiešk mane! Pedro, žinoma, ėmė maivytis, jis, girdi, ne portretistas, bet juk aš žinojau - šaržus piešia puikiai, o man šaržo ir tereikėjo! Pakutenau jo savi- meilę, pagyręs kelis darbus, nuteptus jau čia, savo malonu- mui. Girti, rodos, irgi mokėjau, nes Pedro, sumurmėjęs apie atlygį „natūra", liepė sėstis priešais langą ir atkimšo tušo bu- teliuką… Šaržas jam išties pavyko, iš pradžių buvau sumanęs net įsižeisti - jau toks vargeta, toks tipiškas girtuoklis! Bet padėkojęs nulėkiau į biblioteką - įkišau šaržą į voką ir dabar jau užklijavau… Žinojau - tu įvertinsi mano pastangą, jei ir neatsakysi į korespodenciją, kaip aš ir prašiau… Dabar tik beliko įmesti laišką į pašto dėžutę. Oficiali tvarka čia buvo tokia: mesk savo laiškutį į dėžę prie vartų, lagerio kieme, jį smalsiai perskaitys uolus cenzorius opera- tyvininkas, ištaisys klaidas ir išsiųs, kur reikia… Nemačiau nė vieno kvailio, kuris taip elgtųsi, nebent žalias naujokas

ar pusprotis. Anksčiau, kol tupėjau prie konvejerio, negau- sius savo laiškus patikėdavau eksžurnalistui ir mėgėjui poe- tui Inocentui Vaclovui Venislovui, itin jautriam neteisybei ir smurtui vyručiui - jis nuolat vaikščiodavo su mėlyne poaky ar bent sukultais akinių stiklais - „šustriakai" negailėdavo netgi Don Kichoto! Vivere pericolosamente! - kaip nuosta- biai šitas pasipūtėlio Benito posakis Andropovo laikais tiko galybei įvairiausio plauko žmonių! Nuo geležinkelio sargo ild partijos ar mafijos tūzo. Nuo stoties ldšenvagio iki tankerio kapitono. Nuo skvero plaštakės iki Moterų tarybos šefės… Dabar savo laišką galėjau išsinešti ir pats. Tad kitą rytą susiruošiau į pavasarėjantį miestą - su šimtasiūle, mėlyna berete ir juchto sunldais bateliais; visai nesidrovėjau šitokio savo garderobo - anksčiau gatvėse pasirodydavau ir skurdžiau apsirengęs, net apdriskęs. Dabar visas mėlynas, bet tvarkin- gas, net juchtas blizga. Nagi, kur tu, Domicėle? Laišką dėl viso pikto įsikišau į maršldnių užantį - kas žino, kas šaus į nedidelę sėdinčio kontrolinėje būdelėje pra- poro galvutę? Tiesa, išleidžiant į miestą „siniūgų" beveik netikrina, tam paprasčiausiai stinga laiko, vien į užmiesčio statybas ir prekių bazes kokias komandas išveža kasryt! Už- tat atsigriebia grįžtant: netingi, jei kokios, ir klyną apčiupi- nėt, kitą, žiūrėk, ir nuauna. Bet vis tiek vakare zonoje liejas degtinė… vynas… odekolonas… rūsio kamputy imi ir sutinki padėrusiom nuo tablečių akim žmogystą, tarsi klijuose ar ko- šėje įklimpusią musę, tokius čia vadina „zamurovannyj"… Pačiupinėjau laišką po maršldniais… Kai eini vienas, vis tiek neramu, nelygu cerberis, be to, vakar pagavo du rim- tus ūkininkus, nešančius užančiuose valdiškas paklodes,

tai kas, kad murkšlinas, neskalbtas. Lagerio valdžiai tai la- bai nepatinka - abu uždarė į „triumą" P° Kapitula. Vis sa- kau - „lageris", viršininkams tai irgi baisiai nepatinka, jie sako „profilaktoriumas" arba kaip pacientai - „eltėpė". LTP, vis rusiškai, kaip ir visi mūsų popieriai čia. Lečebno trudovoj profilaktorium. „Lager trudovoj povinnosti", taip iššifravo šitą abreviatūrą vienas mokslinčius rusas. Ką gi, uždraudė jam ir pasimatymus su Marusia, ir siuntinius - jei tau lage- ris, tai ir mums lageris! Priežastį, aišku, sugalvojo kitą, čia tai jie tikrai išradingi - šitas žmogus, atseit, lenda prie jaunų rubuilių… Šitaip ir Marusiai perdavė. Laišką, žinoma, laimingai išnešiau. Įmečiau jį ties pačiais Aušros Vartais, pro juos ir pasukau į miesto tirštumą, šiaip sau, šįkart be jokio tikslo. Jau ilgiau nei pusmetį kenčiau blaivystę, net veidas išsilygino. Išėjęs nė nebandydavau sai- kingai gurkštelėti, nors buvo aibė tokių, kurie mieste spėdavo ir išgerti, ir išsipagirioti. Arba turėdavo nuolat paruoštą pen- kinę cerberiui - kyšt panosėn ir tasai jau nieko nebeužuosda- vo - nei degtinės, nei vyno. Bet aš nė nebandžiau - pernelyg vertinau savo ramią vietelę bibliotekoje, o ir pinigo niekad neturėjau tiek, kad pakaktų susimokėti už saugų grįžimą į patalą. Leidausi žemyn pro apsilaupiusią Filharmoniją, pro mūsų darbščios vyrijos restauruojamą „Astoriją" ir ūmai panūdau užsukti į Parodų rūmus, atsisėsti į tą pačią vietą, kur pirmukart išvydau tave ir… ir nieko. Pasėdėt. Išgerti ka- vos. Niekur dar neparašyta, kad piliečiams mėlynais rūbais nepardavinėjama kava. Tiesa, rizikavau čia sutikti nemalo- nių pažįstamų, bet rūmų kavinukė buvo tuščia - sėdėjo tik pusgirtis Romanas Būkas - piktas, susivėlęs, be klausytojų.

Paguldžiau savo šimtasiūlę ant palangės, atsinešiau kavos ir kietą riestę. Patogiai atsisėdau ten, kur ir buvau numatęs, ir kantriai laukiau - atsisuks Būkas ar ne? Juk mato, juk žino!

teksto mano padrikas eilutes, tyliai krizeni iš puikaus Pedro šaržo, t. y. iš mano šaržo… įdedi visą turinį atgal į voką, bet jau po pusvalandžio ar dar greičiau vėl kopi mediniais laip- tais, dar kartą perskaičiusi atsidūsti ir jau rašai rašai rašai… koks tavo atsakymas, Tūla? Kupinas teisuolio įniršio? Rūs- tus… ne, veikiau mandagiai atlaidus, santūrus… ką gi, aš jau pats sugebėsiu pajusti visus niuansus…

valdyboje, tad ar nuostabu… Jis nusikvatojo nepatikėjęs ir nužirgliojo į švytintį stiklais savo institutą, o atsigręžęs tik pagrasė ilgu talentingu pirštu. Kažkodėl šitas susitikimas mane smagiai nuteikė, aš tuoj sumečiau: penkis rublius aš galiu ramiai praulioti, o kitą penkinę pasiliksiu išpirkai! Sa- liamono galva - išmaukiau visą butelį vyno čia pat, ant tilte- lio, žvilgčiodamas į tavo aidus langus, galvodamas apie savo laišką keliauninką… Bet nepadėjo nė penkinė - stvėrė mane už apykaklės, nu- grūdo į „triumą", dar apkvaitusį nupešė atšipusia ldrpimo mašinėle ir įstūmė į dvoldą kamerą - nakonec i etot… bannyj inteligent nadralsia! Tiu tiū, Vorkutiū! Penktą ryto pakėlė ir atėmė vatinį čiužinį. Gultus priraki- no prie sienos - čia mat tokia tvarka. Kitą dieną, kai nustojo svaigus galva ir labai įsigeidžiau rūkyti, mane aplankė An- deika - švytėjo anapus grotų, trynė delnus, - be galo džiugu jam buvo matyti mane čia, požemy! Išsivedė į koridorių - paldausė, kur atsarginiai raktai, dar kažko. Tris dienas du- sau po žemėm, tada jau išleido. Sudie, biblioteka! Ten jau sėdėjo Andeikos protežė: toks mažas mulkis storu užpaka- liu. O mane vėl pasodino prie konvejerio - nuo ryto iki va- karo. Dabar jau tik perpiet galėdavau nusileisti į didžiulio mūsų korpuso rūsį - tokiu metu ten ir atnešdavo šūsnį jau patikrintų laiškų. Numesdavo ant suolo, ir prie jo kaip mat susiburdavo dar susirašinėjantys su pasauliu ligoniai - Ino- centas Venislovas pirmučiausiai, jis aktyviai korespondavo su Moterų kalėjimu, gaudavo aibes laiškų ir kone visą laisva- laikį praleisdavo atsakinėdamas į juos. Taip, laiškus stildelio vergai gaudavo jau atplėštus, patikrintus - lagerio kancelia-

rijoje etatą turėjo tokia nieko sau, lituanistiką universitete
kandusi mergužėlė, ji gal tik viena iš administracijos ir temo-
, kėjo lietuviškai. Visas jos darbas ir buvo skaityti ir skaityti
kupinus meilės, neapykantos, pagiežos, gailesio, apmaudo,
keršto ir panašių emocijų prisodrintus laiškus. Be abejonės,
turėjo sąrašėlį - kuriuos korespondentus dera itin atidžiai
; sekti,i kuriuos ne taip griežtai. Nors cenzorė sėdėjo mažam
; atskiram kambarėlyje Kapitulos pakraigėje, nors tas skaity-
i mas nekėlė jos gyvybei nė menkiausio pavojaus, Dangirutė
l (ar Dangerūta, aš ją girdėjau šaukiant tik Dange) gaudavo
j kaip ir kiti visai neblogą priedą prie atlyginimo „už pavojin-
i gas sąlygas". Jokio pavojaus nejautė ir cechuose triūsiančios
jaunos merginos bei įmitusios moterėlės - jos dirbo meistrė-
mis, kontrolierėmis, visos atėjo čia tik paviliotos to „priedo"
ir visos baisiausiai bijojo prarasti tokį nesunkų ir tarsi ne-
blogai atlyginamą darbą. Visos aliai vieną buvo pasirašiusios
i pasižadėjimus - Dangerūta, žinoma, irgi! - kad ne tik „neis
į jokius intymius kontaktus su profilaktoriume besigydan-
Į

no, tai kažkokio skysčio, kuriuo būdavo valomi tie mažyčiai langeliai, tie… pro kuriuos jūs įtariai žvelgiat į virtinę dar mažesnių skaičiukų… Bet juk net vaikai žino - taisyklės tam ir rašomos, kad… Pažadai tam ir duodami, kad… Ir kuo karštesni, nuošir- desni, tuo greičiau pamirštami… Kai gatavos produkcijos sandėlyje du kaip paprastai darbo zonoje šmirinėjantys pra- porščikai užklupo - in flagranti! - jauną dar vištelę, ku- rią užsimerkęs dulkino buvęs bokso meistras, didelio triukš- mo niekas nė nekėlė - vištelę tą pačią dieną išvarė lauk, o boksininką dešimčiai parų patupdė į tą „triumą", požeminį izoliatorių. Būtų gal nė netupdę, bet gašlūnas dar spėjo no- kautuoti vieną cerberį, o kitą pavadino rusu, nors tas ir buvo pats tikriausias rusas nuo Vologdos, Smirnovas, rodos, tai ko dar širst?

Užtat kai vos už kelių dienų tame pačiame sandėlyje buvo užfiksuota (čia jau operatyvininkų terminas!) intymiai santykiaujanti praporščiko Štefakovičiaus čia dirbusi žmo- nelė, triukšmas kilo jau kitą akimirką, nes įdavė ne kas lo- tas, o geriausioji Vandos Štefankovič darbo draugė. Praporai griuvo iš klumpių: smulkutis, šlakuotas kavalierius tvarkė stambią bobą, pasilipęs ant tuščios dėžės! Rizikuodamas nugriūti, jis vis dėlto darė savo, o toji, atsukusi jam plačias strėnas, net įžengus sekliams tebevaitojo, davai, dorogoj, neostanavlivaisia, tut suki chodiat! Štefankovičius nespėjo, būtų tiloiausiai užmušęs ir žmoną, ir jos partnerį, elektro- monterį iš Panevėžio. Jį, beje, tuoj perkėlė į kitą Girtuoklių kalėjimą pakaunėj, - ten laikė jau pagal kitokius straipsnius baustus vyrus. Ir ten, atrodo, jam sekėsi neblogai - iš paskos

atsekęs girdas tik pakėlė elektromonterio reitingą. Ištvirkėlės ceche neliko tą pačią dieną, bet pats Štefankovičius niekur nedingo ir netrukus tapo tikru siaubu - retas praslysdavo pro jo kontrolę, o jam budint zonoje iš lūpų į lūpas sklido signalas: „Dėmesio! Štefankovičius!" Jis netingėdavo nulįsti į atokiausius zonos kampučius, o itin mėgo rūsį - čia buvo aibė mažų „įstaigų" - rūbų kaitintuvė, dušai, individualių maisto produktų saugykla, patalynės ir drabužių sandėliai bei „lariokas" - kioskas, kuriame ligoniams buvo leidžiama pirktis higienos reikmenis bei truputį maisto. Incidentai kil- davo nuosavo maisto sandėlyje - čia kiekvienas turėjo stalčių su numeriu, o tie niekad nerakinami stalčiai kėlė „šustriakų" smalsumą ir godulį… Kasdien užsukdamas į rūsį laiškų žiūrėti - anksčiau ten eidavau nebent į dušą - matydavau Štefankovičių tykant au- ’ kos, jis jau visuomet rasdavo prie ko prikibti, o ypač kentėda- vo smulkaus sudėjimo, rudaplaukiai, strazdanoti ligoniai… Net gavęs tamsoje į dantis, Štefankovičius neatlyžo. Man jis buvo kažkodėl palankus - kartą, užsukęs į biblioteką, net nesulaužė ką tik pakabintos spynelės,- tiesa, tai atsitiko dar prieš tą in flagranti. Tavo laiško laukiau savaitę, paskui dar savaitę, o kai ir tada neatėjo, parašiau antrą laišką - galgi negavai? Bet ir da- bar veltui vaikščiojau į rūsį - nieko. Ir tik pačioje balandžio pabaigoje Pedro atnešė man tavo voką: matyt, išbalau, nes Pedro padėjo laišką ir nieko neklausęs išėjo. Trys sakiniai: „Laišką gavau. Atsiųsk tą eilėraštį - „…kai lunatikus iš Tū- los mėlynom karietom veš…" Būk sveikas! Tūla." Parašymo vieta, data. Viskas.

Dabar rašiau tau kone kasdien. Kuo smulkiausiai apra- šiau susitikimą su Būku, su ponu „Schnauzbart", aprašiau Vilnelę prieš lietų ir po lietaus, keliais štrichais nutapiau vakarėjantį Bernardinų peizažą; įterpiau net kelis trumpus dialogus su Gerasimu Mucha - juk prisimeni, Tula, tą vargšą durininką, kuris tirtėjo savo poste, bet nesitraukė iš jo nė žingsnio? Ir tik gale parašiau - vieną vienintelį kartą - tebe- myliu tave… Jokio atsakymo.

Birželio mėnesį aš pirmą kartą pabėgau iš lagerio, mat vėl buvau išleistas į miestą, dirbau bazėje. Nusibeldžiau net į pa- jūrį, prie pat latvių sienos, ir tik ta aplinkybė, kad už tvoros sugrįžau pats, taip ir nesugautas operatyvininkų, išgelbėjo mane nuo tikrai rimto naujo termino - ištisų metų… Pabė- gėlių susidarė kelios dešimtys, mus teisė vienu kartu - pilnas sunkvežimis su dekoratyvine apsauga - kas gi dabar bėgtų! - atriedėjo prie Tarybų rajono teismo durų… ten viskas ėjosi kaip ir prie konvejerio - sekantis, sekantis, sekantis!.. Man pridėjo vos tris mėnesius, išėjęs pro teismo duris jau nesigai- lėjau bėgęs… vėl sukau vieną ir tą patį varžtelį į vis tą pačią įvorę, taip rodės sėdint prie tikrojo konvejerio. Ir tada atėjo antrasis tavo laiškas, irgi trumpas, bet su klausimu gale: „Tai ką man daryti?" - klausei tu. Kodėl tu ten? Retoriniai Mau- simai! Vėl rašiau tau ir rašiau, bet tik vėlyvą rudenį (man dar kartą pridėjo devyniasdešimt dienų!) atėjo priešpaskuti- nis tavo laiškelis, jį visai nesunku buvo išmokti atmintinai: „Prašau man nerašyti. Tūla." Žinoma, parašiau tuojau pat, bet dabar jau vien iš įpratimo vaikštinėjau į rūsį - čia am- žinai sėdinėjo galudieniai senučiai, tikriau sakant, be laiko susenę vyrai, jų bendraamžiai „laisvėje" dar kedeno mote-

ris. Jei didelis skydas su užrašu „Kiekvienas yra savo laimės kalvis!" kieme atrodė juokingai, tai kuklesnis transparantas šitam rūsyje, viršum vargdienių galvų, nuteikdavo iškart liūdnai: „Gersi be saiko, mirsi be laiko!" Šiems klipatoms lagerio rūsys buvo patys tikrieji namai: kai garsiakalbis im- davo per visa zona vardinti paleidžiamus laisvėn girtuoklius, vargšai būtų įmanę užsikimšti ausis, taip bijojo išgirsti savo vardą pavardę! Kurgi jie iš čia galėjo eiti - išsižadėję, išsiža- dėti, pusgyviai, benamiai, niekam seniausiai nebepavojingi - nei kitiems, nei sau. Pats mačiau, kaip Daugų miestelio gy- ventojas Šarka, išgirdęs apie savo paleidimą, pasislėpė tokioj lyg šuns būdoje po laiptais, kur buvo laikomi šluotražiai ir skudurai - tris dienas iš ten niekur nelindo, virkavo užsi- sklendęs iš vidaus, besiartinantiems kalifaktoriams grasino nusižudysiąs ir, ko gero, būtų taip ir padaręs, bet jį apgavo, pažadėjo palikti lagery, tegul tik išlenda pavalgyti! Peralkęs Šarka užkibo ant šito jauko, išlindo - žilas, įdubusia krūtine, smailu, apšepusiu smakriuku. Jį tikrai pavalgydino, tikrai davė žadėtus du pakelius „Primos", o tada iššveitė už vartų, iš paskos nusviedę ant sniego šimtasiūlę, ryšelį ir voką su trisdešimčia rublių - tiek jis čia užvargo per pustrečių metų! Šarką su savimi, rodos, nusivedė kitas panašus pavargėlis, šis dar turėjo lūšną kažkurioj Lietuvos pasvietėj, betgi tokių šarkų buvo dešimtys… Amžinai prirūkytas, troškus rūsys - čia sėdiniuodavo ir amžinieji domino lošėjai, slaptieji perpirkliai, maišydavosi čia ir „šustriakai" - juos viliojo maisto kioskas, kuriame ga- lėjai pirkti tik už šykščius grašius, o jie, atletai, gangsteriai, amžinai kuo nors nepatenkinti, alkani, čia turėjo ką veik-

ti - tai atimdavo gautą siuntinį, tai atvirai plėšdavo stalčius su maistu - traukdavo visus iš eilės ir, ką radę, grūsdavo į maišą… Inocentas Venislovas prigavo ir juos - į savo gausius kompotus bei uogienes privarė vidurius laisvinančių, nekan- triai laukė savo valandos, o kai visa šutvė pagaliau pratrydo, kai suvokusi klastą lakstė ir grasino, Vacys jau žygiavo pro vartus…

Bet po dviejų mėnesių mane pagaliau vėl išleido į mies-
tą - šįkart paskyrė kroviku „Litenergosnabe", taip vadinosi
ši nemaža bazė netoli Geležinkeliečių kultūros rūmų. Čia
su manimi dirbo daugiausia rambūs kaimiečiai - miesto jie
visiškai nepažinojo, giminių jame neturėjo, o jei ir turėjo,
gėdijosi juos lankyti. Buvo nemenki bailiai ir skundikai -
įskundė mane, kad verduosi poilsio kambary juodą arbatą,
na gerai, gerai, čefyrą... Už jį juk beveik nebausdavo, taip
sau, dėl akių - neva vagiama elektra, gadinama instaliacija -
kokie niekai! Neretai pagalvodavau: o gal išėjus iš profilakto-
riumo čia ir įsidarbinti? Darbo čia ne per daugiausia, prekės
švarios - visokie laideliai, lempos, šildytuvai, kaloriferiai.
Sandėlio moterys manęs neskundė, neskriaudė, nešaukdavo,
o kartais net pavaišindavo sumuštiniais... Bet iki reliatyvios
laisvės dar buvo nearti, spėsiu... Niekur neidavau iš tos ba-
zės - laukdamas iškvietimo telefonu, skaitydavau atsineštas
knygeles ar su kokiu „kolega" lošdavau „66". Vengiau mies-
to, juolab kad ir kitiems žmonėms atėjo nelengvas metas:
naujasis imperijos šeimininkas, ką tik numušęs Pietų Korė-
jos lėktuvą, jau ėmėsi ir savo vergų - visa didžioji šalis jam
pasirodė besanti tinginių ir dykaduonių irštva! Nuo pat ryto
prie alaus kioskų, turguose, kino teatruose, kitose „masinio

susibūrimo vietose" ėmė rodytis ir zuiti pečiuiti žaliūkai - jie turėjo daug teisių. Galėjo tik aptalžyti ausis, galėjo nusitemp- ti į savo visur esančias būstines, kur „kalbėdavosi" jau kitaip. Bastūnams ir veltėdžiams, girtuokliams ir benamiams atėjo baisūs laikai - valymas tęsėsi be paliovos, dienąnakt, grupės lenktyniavo tarpusavy, varžėsi dėl premijų ir šlovės, o aš pa- galvodavau - kiek jų, baudėjų, reikia, kad visi dirbtų? Juk jų šimtai, tūkstančiai, jie irgi gauna algą, jiems „eina stažas", jie turi teisę į poilsį… O į mūsų įstaigą plūste plūdo vis nauji būriai asocialių girtuoklių ir benamių, kuriuos senbuviai va- dino „banglo" - tai vis nuo tolimojo Bangladešo kilęs žodelis. Aiškiai matei, kad toli gražu ne visi jie girtuokliai. Bet planai buvo viršijami - kontingentas jau miegojo klube, ant grin- dų, net scenoje miegojo bent keli tuzinai utėlėtų, suvargusių vyrų. Laikinai, sako, laikinai! - tūžo viršininkas Tribandis, ką reiškia tas „laikinai"?! Kur aš juos dėsiu!? Bet žmonės nebeplūdo, prasidėjo naujo korpuso statyba, buvo ruošiamos patalpos ir moterims, sklido kalbos, kad panašios įstaigos smarkiai plečiamos visoje imperijoje - nuo Pacifiko iki už- grobtų Rytprūsių. Tada atėjo paskutinis tavo laiškas - daugiau niekad ne- gavau iš tavęs jokio pašto. Tu grąžinai nuotrauką - ne, ne mano. Buvau tau jau seniau nusiuntęs tą nufotografuotą vaizdą pro klubo langą. Nors fotografuoti čia, aišku, buvo griežtai uždrausta, bet visa tai, kas draudžiama… Taigi grąži- nai man tą vaizdą pro langą su Vizitiečių bažnyčia pirmam plane ir su vos įžiūrimais Bernardinais - nuotraukos kokybė buvo prasta. Užtat ant nuotraukos buvai prilipdžiusi iškarpą iš kitos - bažnyčių fone žengė susikibus šypsanti jaunavedžių

pora, abiejų veidai man pasirodė atgrasūs. Ne tu ten buvai, šis koliažas rasi turėjo man pranešti - palik mane viena kartą ramybėje! Šyptelėjau - jau įstengdavau tai padaryti ir susi- ruošiau į dušus. Nelabai ir nustebau laiptuose sutikęs dar neperrengtą savo pažįstamą akmentašį, ir jis kitados triūsė Bernardinuose. Dar viena girtuoklių genocido auka! - šūk- telėjau, o jis garsiausiai nusikvatojo. Tvirtas, smagus vyras! Jis nė truputėlio nesielvartavo dėl tokio „liepto galo", tikė- josi mat greit iš čia ištrūkti, pusmetį ir tebuvo gavęs. Kasėsi vešlią barzdą, bet aš žvelgiau į jo rudus slidžių batus, juos pirmučiausia ir išsiprašiau, - kam jie tau čia, Kaributai, vis tiek sėsi prie konvejerio! Jis čia pat nusiavė - imk! Vakare nusivedžiau jį pas Pedro, supažindinau juodu, gėrėm arbatą, paskui tylenis Pedro vėl įniko kalinėti vario skardą - ir talen- tas neištvėrė, rublis čia pravertė kiekvienam. Mudu su nau- joku įsišnekom. Aš po šitiek laiko pagaliau sutikau žmogų, šį tą žinantį apie tave, Tūla! Dėjausi abejingas, pasiruošiau atidžiai klausytis, bet Kaributas jau buvo viską pasakęs: tu gyvenanti keistai, visiškai vengianti žmonių… taip, jau ten, Pagudėj. Įlendanti į pusrūsį ir nieko neįsileidžianti… net sa- viškių. Tavęs Kaributas, tiesa, nematęs, kalbėjęsis su broliu. Taip, Pagudėj jis buvęs! Puiki, tvirta sodyba, tvora, vartai, šuva! Pasakė man ir tą miestelį, bet adreso, aišku, nežinojo… ak, tas begalinis mano troškimas susirašinėti! Betgi tai buvo vienut vienintelė žinelė apie tave. Prieš pat patikrinimą nuėjau į muzikantų kambarį - sak- safonistas Giedrius N., man labai gražiai paprašius, atsiduso ir sutiko pagroti „Kriminalinį tango". Šypsojosi prieš apžio- damas pūstuką, paskui pamaži įsijautė, įsivarė, tarsi pakilo

St nuplaukė drauge su sentimentalia, bet dramatiška melo-
dija - tokios man šiandien ir tereikėjo, tokia čia ir tetiko:
! 'rpinanti lankas ir rilcdanti sudrumstą dvasią. Tegul.
Vakarinis patikrinimas tąvakar itin ilgai užtruko - Šte-
fankovičius tyčia niekur neskubėjo, jsaldnėjo skaičiuotis vis
U naujo, o mes, gal pusantro tūkstančio nelaimėlių su savo
j&udyžtom šimtasiūlėm, stipom aklina tvora užtvertame kie-
kine. Žvelgiau į blausiai mirgančias žvaigždes, į neaukštai,
'pašėlusiu greičiu skriejančias debesų skiautes ir galvojau:
?tu dabar jau atsigulei, Tūla, jau įsitaisei guolyje, pro rūsio
jiangą nematai nei žvaigždžių, nei tų padrikų skiaučių... ar
tavo galvelėje tikrai vien tuštuma? Ir: gal tau dar kas nors

(^4) Visas paketas… gal tu dar kada imsi, nubusi ir parašysi man kitą trumpą sakinį: „Prašau man rašyti! Tūla." (^1) Na, pagaliau! Pagaliau suskaičiavo, lentelė su galutine Buma perduota budinčiam karininkui, kaliniai pasklido po i ; kiemą, sužibo cigarečių ugnelės. Kaip kasvakar… O tu ten į miegok, miegok ir nieko neįsileisk… aš juk dar sugrįšiu, iš- I vogsiu aš tave… sumokėsiu didelę išpirką… keturiasdešimt kuprių, apkrautų auksu ir brangakmeniais, ar pakaks?.. i

X

Į šiaurę nuo Dnepropetrovsko piramidinių topolių linijos ima retėti labai pamažu. Ne, jų vis dar gausu, topoliai te- beeina pakelėm, išgeltusių stepių horizontais, skiria stani- cą nuo stanicos, bet vis dėlto retėja, nes kažkelintą kelionės dieną ūmai jų pasigendi - nuobodžių, aukštų, visur vienodų piramidinių topolių, kuriuos, žinau, derėtų vadinti tuopom, bet tuopos tebūnie Lietuvoje, dvaravietėse ir Rasų gatvėje - senos, išpuvusiais viduriais, tuopos, dėl kurių pūkų į ginčus kartais įsivelia ne tik gyventojai, bet ir viską išmanantis ra- dijas; vieni teigia, kad tik tuopos grynina tirštą miesto orą, kiti šaukia, kad tie visur kiaurai prasismelkiantys pūkai su- kelia baisias plaučių ligas; taigi tebūnie tuopos šiaurėje, o čia, stepėse, Kryme ir kitur - piramidiniai topoliai, slaviškai tai skamba beveik kaip malda - piramidalnyje topolia!.. Ir orai į šiaurę nuo Dnepropetrovsko vėsta tik pamaži. Ga- lima sakyt, jie net nevesta, tik visi kraštai iš lėto apsitraukia pilkšva plėve, į neviltį varančia migla, iš kurios neplūstelės nei vėjukas, nei skystas lietus. Nors kai vilki vienais languo- tais marškiniais, plonom rudom kelnėm ir avi lengvais pus-

bačiais, kai urzgia tušti viduriai, o už kabinos lango prošal švokščia sunkūs, šilti kukurūzai, lietus tau vis tiek ne drau- gas. Bet kas tau dabar draugas? Gal jau niekas. Tikriausiai nieko nėra siaubingesnio už milijoninius ; miestus šiltuose kraštuose. Jų negelbsti nei piramidalnyje topolia, nei skambiausiais vardais pavadinti parkai, skverai bei aikštės su klaikiais betoniniais fontanais ir aptrupėjusio- ! mis skulptūromis - ne, čia ne Atėnai! Purvo ir skurdo, žinia,

1 rasi visur, net klestinčiose šalyse, kiek nori jo ir mūsų žalsvai i į pilkoje tėviškėlėje, tik Pietų nyka ir nešvara dar klaikesnės, I ten milijoninius miestus reikėtų tiesiog uždaryti, žmones evakuoti j kokias stanicas, chutorus ar bent visą kraštą ap-

(^1) sodinti tais gailiai dvelkiančiais topoliais, nebūtinai pirami- diniais. Tik kur tuomet oš kviečiai, kukurūzai, saulėgrąžos? Čionykščiai juk amžinai jas gliaudytų ir gliaudytų. Ne, sun- ku net įsivaizduoti ką nors nykesnio už milijoninį miestą - nususintą šutros, apneštą dulkėm, alkaną, piktą, atžarų ke- leiviui! Gal kam nors čia ir gera gyventi, bet netgi Dnepro platybė man pasirodė klaiki - jo pakrantėse - lagūnose ar li- manuose, net nežinau kaip pavadinti - ant surūdijusių polių saulėje kaito dar baisiau surūdijusios, vaiduokliškos skardi- nės būdos - iš pradžių pamaniau, kad ir ten gyvena žmonės. Ne, kreivai šyptelėjo vairuotojas, ne, ten katerių ir motorinių valčių pašiūrės, katerius ten laiko. Matai kaip! Neužmatoma galybė tų pašiūrių, jos atrodė panašios į apleistas kapines ant vandens, į mirusiųjų miestą - niūrų, nepaisant žilpinančios saulės… Tai mat, Tūla, atsikapsčiau iki buvusio Jekaterinoslav- lio. Gigantas abipus Dnepro. Milžiniška geležinkelio stotis.

Grėsminga futbolo komanda. Ir mūrai, mūrai, mūrai. Šalia tų prieplaukų, tų kapinių virš upės, vairuotojas mane ir iš- laipino. Nė nežioptelėjęs apie atlygį - pats matė: ką iš tokio paimsi! Viešpatie, galvojau, traukdamas skurdžia priemiesčio gatvele, jau trečia diena kelyje, o dar tik šitas neužmatomas kaitroje miestas! Tai kiek dar teks kapstytis? Nė grašgalio ki- šenėje - tik rausvas, paleidžiant iš profilaktoriumo grąžintas pasas ir rudas sportinis krepšys, irgi tuščias. Kiekvieną praeivį teks dabar kamantinėti - kaip čia nusikasti į Kijevo plentą. Per tokią kaitrą Zaporožėje neklausinėjau - nuklydau visai į Įeitą šoną ir varge, varge! - patekau į metalurgijos kvarta- lus, atsidūriau netoli garsiųjų „Zaporožstalj" lydymo krosnių. Siaubas! Tiesa, ten irgi ėjo keliai, krutėjo autobusai, žmonės skaitė laikraščius ir nuo ankstyvo ryto gėrė alų, bet dar kartą sakau - siaubas! Atgiję Zaporožės kazokai nė jokių laiškų sul- tonui nerašę spruktų šalin. Kaip jie ten gali gyventi! Kiek tik užmatai, iš vamzdžių, kaminų, krosnių kyla, plasta liepsnos, veržiasi dūmai, mirga kibirkštys! Ūžesys irgi ne šio pasaulio. Jekaterinoslavlyje šitokio pragaro nėr, tas tiesa. Antai tramvajaus bėgiai, visa galybė. Skurdi žolė, rūdys ir lentelė: „Linija vremenno ne rabotajet!" Užtat šalia bėgių guli tuščias alaus butelis, už metro - antras. Dar vieno kaklą matau ky- šant iš šiukšliadėžės. Jau šis tas. Ištisą valandą duoduosi, kol pasiekiu miesto chimeros centrą. Tai kur tas Kijevo traktas? O, piliečiai čia tikrai paslaugūs, iškart puola aiškinti. Kol sa- vąjį variantą dėsto plikas dėdulė, kiti trys lyg ir pritaria jam, bet vos jis baigia, visi trys ima aiškinti visiškai priešingai, kvailina senį… susiginčija, kone kimba į atlapus… aš dūlinu šalin, mane jie jau pamiršo…

Štai jis, Kijevo plentas, kelias į šito stepių krašto širdį, ke-
penis ir inkstus! Asfaltuotas, platus, padalytas į šešias juos-
įtas, iš tolo urzgiantis kaip apokaliptinis žvėris. Plentas dar-
bininkas, kaip sakoma šiuose kraštuose, o ir pas mus. Tik aš
toks nusikalęs, kad nė nestabdau tų mašinų kolei kas. įlipu į
kažkokį užmiestinį kledarą - kuo toliau iš čia, kuo greičiau!
1 Nelaimingas miestas Jekaterinoslavlis! Nors radau jame
i penkis tuščius butelius, sėkmingai pardaviau juos priestočio

| i kioske, pirkausi limonado ir didelę minkštą bandą, dar šiltą. į limonado butelį vėl pardaviau, įsigijau tris talonus, bet jų i neužteko - visur dvigubi tarifai, kažkokia moteris atsidusus Užmokėjo už mane - nejau tikrai taip varganai atrodžiau? Dabar tai jau stabdysiu! Kokį mažą automobiliuką su i minkšta sėdyne. Dar ankstyva popietė, jei seksis, nuriedėsiu bent porą šimtų kilometrų. Jei seksis! Sustojo, čiūžtelėjo šalia baltintos kavos spalvos žiguliu- kas. Vairuotoja, šokoladinė blondinė, mažai kas ir paslėpta. Keturių dešimčių amazonė. Ačiū, dėkoju už „Marlboro", ačiū, už gurkšnį narzano. Bet jos domesys tučtuojau atslūgs- ta išvydus nusilaupiusią mano odą, rausvas nuo nemigos

akis ir vos besilaikančius ant kojų batelius… Nutyla nė ne- įsivažiavusi. Tuo geriau. Ramiai patylėsiu jos prašmatniam j pavėsyje… Tūla! Ar pasakot tau, kaip aš pakliuvau į šitą piramidinių į topolių šalį? Ogi labai paprastai. Man juk buvo vis tiek, kur } keliauti. Nuvykęs į Minską, džiaugiausi dar, tikėjausi viską į pamiršti: ir tave, ir blausią padangę virš girtos Rasų gatvės, , Visą tą purvyną; vyliausi netgi, kad ėduonis, pagraužęs mano nervus ir vidurius, ilgainiui aprims ir aš gal įsikibsiu net į

kokį nors gyvenimo kyšulį ar įlįsiu į jo plyšelį… Nė velnio! Nieko aš nepamiršau, ničnieko. Gal aš nė pats labai nesi- stengiau, nes iš tolo mačiau - naivi iliuzija! Guostis, austi svajas, kurti svaigius planus galima nebent tupint už spyg- liuotos tvoros, išėjus iš ten, jie iškart subliūkšta - tyliai, be garso, neskaudžiai, kaip pradurtas guminis kamuolys: vos šnypšdamas išeina oras ir jau viskas. Būsiu atviras, Tūla, nors tau ir nereikia šito. Paklausyk! Tas amžinai įsakinėjan- tis radijo taškas, tas menkiausioje profilaktoriumo patalpėlė- je (net tualetuose!) pakabintas tarškalius - toks ir toks, marš ten ir ten! Pas būrio viršininką! Į operatyvinį skyrių! Į med. dalį! - kartais transliuodavo ir perdėm optimistišką Vilniaus radijo programą. Grįžęs iš „vimdyklos", susirangęs savo ant- ram aukšte ant čiužinio, norom nenorom klausydavausi kokios nors valandėlės spaliukams. Kada panorėjęs to taš- ko nenutildysi - jis būdavo išjungiamas tik prieš užmiegant, vienu kartu visoje įstaigoje, prieš tai perskaičius bausmes ir paskyrimus į naujus darbus. Žinia mane pasiekė rūbų kai- tintuvėje: buvau užnešęs ten savo čiužinį ir darbinius rūbus. Pedikuliacijos - kad žinotum: utėlėtumo! - žurnalas čia buvo uoliai pildomas, utėlėm aptekti personalas visai netroško. Palšieji gyvulėliai nebuvo labai dažni, tas tiesa, bet nebuvo ir retenybė. Čiužinio galėjau net nenešt, bet atsirado gera proga - išsikraustė šalia manęs gulėjęs toks dvasnelė, kuris, praleidęs čia metus, taip ir nesužinojo, kur yra dušai. Tai šit: laukdamas, kol nuo kablių nuims rūbus ir išmes karštą de- zinfekuotą čiužinį, per radijo tašką išgirdau: į Vilnių atgaben- ta didelė broliškos Baltarusijos dailės paroda… joje, šalia to, to ir ano, galima pamatyti ir Marinos Pečiui gobelenų bei…

Čia transliacija nutrūko, radijo dėžutė sutraškėjo, sublerbė ir „vimdyklos" gydytoja prarūkytu bosiuku ėmė vardyti savo klientus, kuriems privaloma nedelsiant… Man tas pragaras jau buvo nueitas etapas, - skaičiavau paskutines dienas gir- tuoklių laive. Tik pagalvojau: būtų bosiukas ėmęs vambryti akimirksniu anksčiau, niekad nebūčiau atsidūręs nei Feodo- sijoje, nei kruvina tvanka pasruvusiame Dnepropetrovske… Juk išgirdęs apie tuos Marinos Pečiui gobelenus, net krūpte- lėjau - taigi čia ta pati Marina! Viskas sutampa: gudų paro- da, gobelenai ir Marina! Su ja mudu susirašinėjom be galo seniai, man tarnaujant karinėse oro pajėgose; aptikau jos eiles „Literatūra i mactastvo" laikraštyje - buvo nuotrauka, kelios eilutės apie autorę ir pluoštelis lyrikos. Parašiau tada j kadrų skyrių - Marina vos baigusi institutą dirbo dailininke tekstilės kombinate. Vėliau ji netikėtai netgi aplankė mane armijoje - pusdienį klajojom po garnizono pušynėlius, bet nieko daugiau, dievaž. Juolab kad pas mane jau buvo atka- kusi Lavinija - ji laukė kaimo trobelėje, kai uždusęs atbėgo Pitas Guskovas - pas tave atvažiavo! - Lavinijai pasaldau, kad mane skubiai kviečia j meteostotį. Akimirksniu viskas atgijo - karinis Mačiuliščių aerodromas, smulkutė, išblyšku- si Marina Pečiui, su siaubingu triukšmu kylantys tolimojo ; veikimo bombonešiai, mūsų meteorologinė stotis prie pat kilimo tūpimo takų ir bejėgė Marinos rankelė, mojanti man , pro elektrinio trauldnio langą… Mudu dar ilgai susirašinė- jom po to vizito, „plėtėm vienas kito akiratį", o paskui viskas Iškart nutrūko - aš demobilizavausi. Beveik penkiolika metų nieko negirdėjau apie Mariną Pečiui, o šit: toji bejėgė rankelė išaudė, surišo tokius gobelenus, kad juos atvežė net į Vilnių,

paskelbė per radiją ir laimingo - bet juk nelaimingo! - atsi- tiktinumo dėka aš išgirdau… Tą patį vakarą parašiau Marinai laišką ir tik tada ėmiau sukti galvą, kur jį pasiuntus. Galop užrašiau anos respubli- kos Dailininkų sąjungos adresą - jei jau tokia garsi, turėtų jai priklausyti. Ir tiesiog apstulbau - atsakymas atėjo po kelių dienų. Ir koks atsakymas! Kupinas entuziazmo, šauktukų, ištiktukų, malonių dviprasmybių! Marina gyvenanti viena, auginanti aštuonmetį Maksimą, dėstanti, kurianti, rašan- ti… begal trokštanti išvysti mano mielą veidą, kurio, girdi, niekad ir nepamiršusi. Čia tai naujiena! Dabar parašiau jai viską - ne viską, žinoma, bet prisipažinau, kur esąs ir ką veikiu. Ir šįkart laiškas iš Minsko neužtruko ateiti - dabar jau laipinąs širdingos užuojautos, suvokimo, gailesio… kaip man viso šito stigo! Susirašinėjom taip intensyviai, kad, grįžęs iš cecho, jau žinojau: ant lovos vėl rasiu storą voką nuo Marinos - jį at- nešdavo paslaugusis Juozukas, kuris dirbo „šnyrium", t. y. valytojų, ir perdien trindavosi korpuse. Iš gausių laiškų pa- aiškėjo, kad Marina, kaip ir aš, labai vieniša, kad aš jai tinku netgi būdamas tokios įstaigos kaliniu, nors, žinoma, ji tiki- si, kad… Kone kiekvienam laiške ji įpindavo po kokį baisų nutikimą iš savo aplinkos: patale sudegė, suspragėjo girtas kaimynas, kitas kaimynas kamščiatraukiu išdūrė pačiutei akį… prisisiurbę nuskendo du jauni vaikinai, ir kur - balu- tėje! Visa tai Marina mokėjo vaizdingai, nenuobodžiai ap- rašyti, tik panašių istorijų aš jau buvau prisiklausęs abipus tvoros - pilnas ausis! Štai užvakar… neištvėręs grasinimų, tualete pasidžiovė visai dar jaunas vyrutis nuo Kupiškio…

dirbom kartu. Kitą, bėglį, rado ant Kauno marių kranto - kojos krante, galva vandeny… Patyrusi, kad mano „gydymas" jau baigiasi, kad mane tuoj paleis, Marina parašė tiesiai: kaip ten bus, matysim, o vos išėjęs, važiuok pas mane į Minską! Iš čia vyksime visi trys - taigi ir Maksikas - į Abrikosovką, ji netoli Feodosijos, buvusios Kaffos, ten gyveną jos artimi giminaičiai, pabėgę į Krymą tuojau po karo, dabar jie ten jau gerokai prakutę. Marina, matyt, buvo inteligentiškas žmogus: Lietuva jai ro- dėsi esanti „kultūringi Vakarai", kur žmonės - blaivūs ir be- sišypsantys! - vaikšto šaligatviais, geria kavą ir nespjaudo ant vejos. Tad tarsi teisindamasi rašė man, kad ne iš gero gyvenimo jos teta ir tetėnas užėmė totorių gyventas žemes, jų pačių trobas fašistai supleškinę iki pamatų… Ta proga net užsiminė apie Chatynę, nes Katynės tikriausiai nė nebuvo girdėjusi. Po istorinio ekskurso ji vėl nedrąsiai priminė, kur veda girtuoklio keliai, kuo jie baigiasi, ir tikrai skaudžiai ap- rašė savo naujausią apsilankymą gimtajam kaime šalia Vol- kovysko: tėvas su pamote geria be prošvaisčių… bulvės pūva, kopūstai sugraužti kirminų, o jie abu nuo ankstyvo ryto girti kaip pėdai… akys migla aptrauktos, tėvas jos atvažiavusios iškart nė nepažino… Jos netikras brolis, tiesa, jau sugrįžęs iš tokio pačio profilaktoriumo, kokiame aš dar tebesu užda- rytas, tik kas iš to: darbą jau pralakė, dabar geria kasdien kaip žvėris… išeina atseit žuvaut ir geria geria geria… Ji man nerašė tiesiai - negerk! - rašė iš tolo - matai! Išeidamas pro geležinius vartus gavau du šimtus aštuo- niasdešimt keturis rublius, štai kiek užkaliau beveik per dvejus metus! Kadangi atlygį išmokėjo penkinėm, pluošte-

lis banknotų atrodė kone solidžiai. Melsvi, nučiurinti ir dar apynaujai piniginiai ženklai krito vienas ant kito, mintyse ir aš drauge su kasininke juos skaičiavau, o manyje tūnantis velnias irgi skaičiavo: butelis, butelis, dar vienas butelis… Tai jau ne - šimtą rublių pasilikau, kitus - pirmukart gyvenime! - pasidėjau į taupkasę. Ir blaivas, pablyškęs, su akvarelinių dažų dėžute Maksimui, susiruošiau į firminį traukinį „Caika", lakstantį tarp keturių sostinių. Pamiršau pasakyt vieną gan svarbų dalyką - Marina buvo luošė. Kaip ji pagimdė tą stambų bamblį beveik kvadrati- ne galva, aš tiesiog neįsivaizduoju! Ji pati pasisakė: Cezario pjūvis. Su gėda prisimenu, kaip aš nusivyliau pirmą kartą ją išvydęs - tada, armijoje dar, o ji tokį kelią davėsi, iš Ba- ranovičių atkako. Angeliškas veidukas, dailios rankos, pilna krūtinė ir… kupra, tikra kupra kaip jauno dromedaro - Ma- rinai tuomet ėjo vos dvidešimt antri. Pečiui buvo nuoširdi, linksma ir atvira kaip didžiuma meniškos natūros slavių, nors Įdek aš bandžiau įtildnėti, kad jos proseniai kalbėjo tik lietuviškai, be abejonės, dzūkavo, ir tik vėliau… Ji tik šypso- josi, o kartą pasekė ir savo sakmę: ne, ji negimusi kupre, tai tėvas… tatusia… grįžo kartą įsiutęs, girtas ir nutrankė visus nuo krosnies žemėn, ten jie miegodavo… stuburas jai iškry- po, užaugo šita kupra… Ir tam tatusiui ji šiandien veža iš miesto dovanas - maršldnius, papirosus… - ir verkia, maty- dama jį toliau maukiantį… Štai kaip, Tūla, ką tu pasakysi, išgirdusi tokią istoriją? Marina jau buvo nupirkusi bilietus į tolimąją Feodosiją, tikriau, į Simferopolį, - iš ten mus visus turėjo paimti jos kiti giminaičiai - pusseserė ir jos vyras, mūsų bendraamžiai.

Jau saldau: blaivas atėjau į geležinkelio stotį, įsigijau bi- j lietą į Minską, naujus laikraščius, bet, likus dvidešimčiai ! minučių iki išvykimo, praskydau: bufete nusipirkau litrinį ji butelį vengriško vermuto, permokėdamas bene tris rublius,

neištvėriau mat. Toldo pačio vermuto, Tūla, kokį mudu gėrė- I mei. ‘v tada, „Yuppi Du" kavinėje, ar pameni dar? Lauktuvių nu-

| vešiu, tariau sau, grūsdamas butelį į krepšį, bet jau už Šums- ko nutrėškiau skardinį kamštį, nugėriau mauką ir užsukau. Parūkęs tambūre nugėriau dar - daviau ir šalia sėdinčiam, ! pleiskanomI apkritusiam pusamžiam vyrui - taip jau grau- f džiai dirsčiojo, kad širdis sugrudo: te, žmogeli, pilk ant savo žarijų, gesink, matau juk, koks nemielas tau šitas gyveni- ; mas, šitas dvokiantis traukinys ir, ko gero, namai, į kuriuos dundi su pusmaišiu kruopų… Marina tik atsiduso išvydusi mane ir puolė ant kaklo, taip į puolama rusiškuose filmuose apie karą. Apkabinau jos lie- kną taliją viena ranka, o ldta ranka tą kuprą - per penkiolika metų ji nei sumažėjo, nei išaugo… Naktis jau buvo, Maksi- ko ji nežadino. Iškepė kiaušinienę ir netgi ištraukė pusbute-

(^5) lį vyno, likusio, matyt, nuo kokios puotos, gal net Naujųjų metų… Bet rytoj! - ji atsistojo ir rimtai atstatė delniukus priekin - nė lašo! Skubiai sulinksėjau - da, da! Bet ryte nu- j ėjęs į parduotuvę duonos - Marina su Maksimu gyveno did- lcaimio Minsko pakrašty, pelkėtoj plynėj netoli aerodromo - stvėriau ir kelis butelius alaus - vieną išgėriau čia pat, šiukš- į liname kieme, kitus tris parsinešiau - alus yra alus. Mano < globėja - o kas gi daugiau? - tik priekaištingai žvilgtelėjo, bet nieko nesakė. Mat Maksikas, negražus ir be galo draugiš- kas berniukas, pačiu laiku ėmė rodyti man savo paveikslus,

skulptūrėles iš plastilino, ką jau čia besakysi. Lygiai taip pat priekaištingai Marina nužvelgė mane jau traukinyje, kažkur už Charkovo, kai suimtas nepakeliamo kelionės nuobodžio per siaubingai kretančias vagonų sandūras aš nusvirduliavau į vagoną restoraną ir vienu mauku išmečiau ten dvi stiklines desertinio vyno - baisios šlykštynės net neišrankiam gėrovui. Vos alsuodami tvankiu plackartinio vagono oru, vis artėjom prie saulėtojo Krymo, apsupti snūduriuojančių arba valgan- čių tarybinių žmonių. Jie tysojo ar judėjo pusnuogiai, įlindę tik į plonas mėlynas treningų kelnes - tiek vyrai, tiek mote- rys. Ir man su Maksiku tokias apdairiai jau buvo parūpinusi Marina, kaipgi. Baigę valgyti įsidėtas vištas bei kietai virtus kiaušinius, būsimieji kurortininkai dabar triauškė dar šiltas virtų kukurūzų burbuoles - tokias čia pardavinėjo iš pintinių stotyse ar tiesiog nuo perono pro langus. Su virtomis burbuo- lėmis pasirodė ir piramidalnyje topolia - žvelgiant pro trau- kinio langą, bene vienintelis skiriamasis ženklas, liudijantis, kad tikrai riedame į Pietus - karšta jau buvo išvykstant iš Minsko. Visų mūsų laukė nedidelis pusiasalis, kuriame ste- buklingu būdu susikemša, susigrūda šimtai tūkstančių žmo- nių iš visos imperijos pakraščių bei centrų. O dar atsiranda vietos ir nuošalioms, saugomoms budrių sargybų imperato- rių bei bajorinų viloms. Simferopolyje, vos išlipus iš vagono, ir mus pasitiko milžiniškas skydas su daug žadančiu užra- šu - „KRYM - ZDRAVNICA STRANY!" Marinos giminaičiai su padėvėtu moskvičiumi irgi jau laukė. Per tvankią naktį atlėkėme į Abrikosovką, nykią gyvenvietę šalia Feodosijos. Ilgainiui nustojau kreipęs dėmesį į tuos vaisinius bei daržo- vinius vietovardžius: Gruševka, Vinogradovka, Cibuliovka,

Višniovka; grįždamas per plačią Ukrainą, pripratau jau prie
kito stiliaus: Piatichatki, Sestichatki, Semichatki, Vosmi-

Gėriau tą sidrą, skyniau persikus, kramčiau švelnius čes- nakus ir aštrias pipirų ankštis, o rytais, bent iš pradžių, su Marina ir Maksimu važinėdavom į Kaffą, t. y. Feodosiją, kur prie Aivazovskio galerijos jau su aušra išsirikiuodavo meno išsiilgusios eilės - jos neapmenkdavo nė perpiet - pirmenybė buvo teikiama užsieniečiams ir saviems didžiūnams. Auto- buse, visad ankštame, visad perkimštame vos žiopčiojančių žmonių, Marina taip prisispausdavo prie manęs, taip įsiau- drindavo, kad išlipusi kurorte niršdavo - kad bent krūmai čia būtų kaip krūmai! Bent kokia lomelė! Ji ramiai prisipažino: Maksimą jai įtaisęs kolega gobelenininkas - pritemus parsi- griovė ją brūzgynuose šalia geležinkelio, užvertė sarafaną ir po kelių mėnesių jos pilve pirmukart krustelėjo tas didgalvis vaikas. Panašius dalykus ji mėgo man pasakotis, jaudinda- vosi prisiminusi smulkmenas, tuo jauduliu stengdavosi už- krėsti ir mane, nors, be jokios abejonės, buvo padori moti- na, nelaiminga moteris ir, man rodos, neprasta menininkė… baltarusiškai rašė eiles apie kaimą, senolę su katarakta, šie- ną rūkuose… bet, nesidrovėdama kupros, tuoj nusimesdavo kelis plonus rūbelius mums vos pasilikus dviese. Net kai su giminaičiais ir Jaša bei Maryš nusitrenkėm prie Azovo, kai plynoj stepėj išsitempėm palapinę - tik Jaša su Maryš turėjo mažytę dvivietę - ji nė nelaukdavo, kol sumigs vaikai ir jos romi pusseserė, milžinė Mila… Niekad neklausė, ar myliu ją, klausė tik, ar ji patinkanti, ar gera man su ja. Aš jos ničnieko neklausinėjau. Bet kai Marina ramiausiai užsiminė, jog ji jau kalbėjusi dėl naktinio sargo vietos man, Minske, supranta- ma, aš nutylėjau, bet mano vidus sukilo piestu: tai jau ne! Nesargausiu aš Minske!

! Kartą į Kaffą nuvykom dviese, užsukom į kavinę, apžiū- rėjom antikines vazas kraštotyros muziejuje, čia jokių eilių bebuvo. Dar pigus sausvynis, siurbtelėjo kelis gurkšniukus įf ji. Ir ėmė garsiai mąstyti: viską ji iškęsianti, kad tik aš ftegerčiau! Oho, išdidžiai kalbėjo ji, už jos gobelenus siūlo igražų pinigą, taigi mums visko pakaksią, tik… Nuoširdžiai Inekėjo, negudraudama, o aš tik pakeliui j namus susivo- kiau: taigi ji mano, kad aš jau toks nevykėlis, toks griuvena, Ifiad sutiksiu su bet kuo, ką tik ji pasiūlys, ir visa tai priimsiu kaip išganymą, likimo dovaną!.. Ilgainiui bemaž nustojom važinėję į Kaffą, nenuvykom 1 net į visai netoli smilkstantį Staryj Krym, kur mirė Grine- ’ yičius ar Grinevskis, Lietuvos bajoras, veikiausiai koks Gri- nius, - visoje Rusijoje žinomas ir be galo mylimas svaičio- tojas Grinas, sukilėlių ainis. Tik kartą pavyko nusibelsti į kalnus - ten su pusgalviu Milos vyru ir mažiuku Jaša Leich- s manu išgėrę pylėm iš mažojo kalibro šautuvo į tuščias skar- dines, butelius ir per alsų karštį gėrėm čačą - slėnyje kaip tik ėmė šaudyti tankai - ir čia buvo kariškių tankodromas. Jaša Į Šaipėsi iš mano netaiklumo, jis pats pylė kaip tikras snai- peris. Vis erzino mane, kaip aš, girdi, dar sugebu pataikyti į Marinos skylutę! Ek, Jaša!.. Leichmanas, apsigyvenęs pas Marinos tetą tokiam pa- čiam kas pavasarį kalkėmis baltai nutepamam namuke, vos per vieną gatvelę, nė per žingsnelį nesitraukė nuo savo gero- kai jaunesnės Maryš, tam ir vežėsi ją į šitą nuošalų kaimą, kad kiti nespigintų akių. Dievas, suteikęs Maryš tobulas for- mas, eigastį, pašykštėjo tik veiduko - jis buvo kažkoks per mažas, strazdanotas, lūpos blyškios, siauros, gražios nebent

akys - su nepaliaujama nuostaba tolydžio žvelgiančios ne tik į akivaizdžiai plinkantį Jakovą, bet ir į mane - vis dažniau jas sutikdavau, bet savąsias nudurdavau žemėn - ar tam čia atsi- beldžiau, kad siutinčiau savo geradarę? Kam tau ta kuprė? - nebyliai klausė Maryš. O aš jutau, Marina vis labiau prisi- riša prie manęs, vis stipriau glaustosi, jutau ir tai, kad jau nebeįstengsiu patenkinti jos nenumaldomų geidulių, beveik patikėjau prietaru, kad luošiai jų itin godūs. Nusivylusi ji vis dažniau tik atsidūsta, išsitraukia savo pasteles ir piešia piešia mano portretą, mano torsą… mane sėdintį, gulintį, skutan- tį kiemelyje bulves, rymantį prie didžiulio sidro butelio, ir visi tie škicai, portretai, piešiniai vadinasi vienaip - „On". Be jokių patyčių. Tik nejutau nei didybės, nei paprasčiau- sio pasitenkinimo, kurį paprastai jaučia vykusiai nupieštas žmogus - mato save gražesnį, kilnesnį, visai pakenčiamai atrodantį… Mila, pusseserė, šventė gimtadienį - Jaša šįkart smigo pirmasis. Jis, kad ir žydas, buvo pašėlęs gėrovas, priklausė mat maskvėnų bohemai, gyrėsi pažįstąs net Vysockį - buvo ir su juo kažkur siautęs, tokia ten ir pažintis. Marina nuvedė Maksiką namo, ir aš nė nepajutau, kada ant mano šlaunies nusileido Maryš ranka, slystelėjo aukštyn… o gal mano ran- ka nusileido ant jos rusvos šlaunies? Nebežinau, kaip mudu staiga atsidūrėme gervuogyne šalia tvartelio, tik menu, kad visą laiką visiškai greta bliovė tetos Niušos avys… Štai ko man ten reikėjo - Maryš! Ne dvasiai, ne pašnekesiams apie pasaulio tuštybę, ne saulėlydžių palydoms - Pietuose tems- ta ūmai! - kūnui. Dievas nepašykštėjo jai talento ir meilės mene - Maryš viską darė taip natūraliai, tarsi siurbtų pri-

nokusį persiką ar žiodintų raustelėjusią pipiro ankštį… net apkvaitęs jutau tąjį natūralumą, buvau jai dėkingas ir nė Žodelio nepratariau, kai ji it žebenkštis slystelėjo nuo manęs ir pradingo, o vėl atsiradusi prie vaišių stalo nė nežvilgtelėjo mano pusėn… Kaip aš ieškojau progos! - jutau, kad ir Ma- ryš ieško, bet jokių progų daugiau taip ir nepasitaikė. Gal | Jašai ką nors šnibžtelėjo Mila, gal pats ėmė ką nujausti - ek, j Jaša! - bet į mane jis pradėjo skersuoti, o nuo Maryš ne j tik nebesitraukė, bet nuolat laikė jos ranką, net teta Niuta į’ šaipėsi: tu grandine ją prisirakink, tik auksine! Panašiai ir j buvo - Jaša traukė šveicarišką šokoladą, amerikoniškas ci- , garetes, pirko brangvynius, pirko ir kirto vištas - viską buvo ! pasiryžęs aukoti už tą liemenį, biustą, ilgas kojas ir svilinan- tį karštį tarp jų… Primiršau ten tave, Tula, tiesiog nebebuvo kada kankin- tis, dirginti vaizduotę ir rikdyti dvasią. Užmigdavau greit, miegodavau kaip užmuštas, o nubusdavau išpiltas glitaus prakaito, nusispardęs apklotus ir ieškodavau apgraibom nak- čiai pasidėto rūgštaus vynuogių vyno… dieną nebegalėdavau ramiai žvelgti į Maryš, nors nujaučiau, jei pasiliktume su ja dviese bent pusvalandžiui, neturėtume apie ką šnekėti. Dar kone dvi savaitės buvo likę šusti Abrikosovkoje, bet ir Mari- na, ir Leichmanas jau subruzdo dėl bilietų į Didžiąją žemę, taip jie vadino savo namučius. Žinia, prieš rugsėjį visuomet vargas sugrįžti iš „zdravnicų". Buvo pasitelktas ir Marinos tetėnas, bet negelbėjo nei jo ordinai ir medaliai, daug čia to- kių buvo. Tada Jaša kažkodėl pasivadino Mariną - važiuo- jam, girdi, į Feodosiją abu - jis maskvietis, ji menininkė, gal bus lengviau? Manau, kad visas viltis jis dėjo į Marinos

kuprą - tokiai tikrai parduos! Išlėkė abu iš pačio ryto, o už pusvalandžio mudu su Maryš jau drebėjom iš nekantrumo susitikę prie tvenkinių persikų plantacijoje - juos čia vadi- no „vstavki". Mus slėpė tik reti persikų medeliai, išdžiūvus, šiurkšti žolė ir alsi migla - jau buvo tvanku. Supuolę į žalsvą, tirštą nuo dumblių vandenį kiek atsigavom, ir viskas prasi- dėjo iš naujo… taip ir nepratarėm nė vieno žodžio… Nežinau, kiek truko šitai - Marina rado mudu pusnuogius, sukritusius menkam pavėsy… aš kilstelėjau galvą. Marina nusisuko ir nuėjo, Maryš jos nė nematė. Jaša pasirodė besąs tikras stra- tegas - jis pasiuntė Mariną namo pasakęs, kad kaip nors ir vienas gaus tuos bilietus… Štai ir viskas, o gaila.

Marina mūsų neišdavė, vakare su bilietais grįžo pakaušęs
Jakovas, bet man bilieto jau nebereikėjo - su Marina nuta-
rėm - bus geriau, jei išvyksiu vienas, balsuodamas... Naktį
ji vis dėlto prigulė šalia, kūktelėjo - durak ty, durak! Girdi,
per tokias nimfas kaip toji Maryš vyrai ir prasigeria, ir galvą
palydi! Galimas daiktas, ar ne, Aurelita Bonopartovna? Tik
kad šitaip trokšta patys dievai, ne tik Amūras ir Erosas, visi
kiti irgi.
Gyvendamas kitų geru, pamaži leidau ir savo užvargtus
pinigus, jų buvo likę nei daug, nei mažai - šešiolika rublių.
Taip džiaugiausi būsima kelione per visą Ukrainą, kad suti-
kau su visais Marinos samprotavimais - apie gėrį, blogį bei
padorumą. Ji dar įdėjo sumuštinių ir kriaušių - važiuok! Nie-
kas nesistebėjo, kad iškeliauju, niekas, rodos, nė nepastebėjo
manęs. Nors visa Abrikosovka matė, kaip pro abrikosmedžių
giraites traukiu į dviaukštę kaimo parduotuvę, perku du bu-
telius vyno ir lydimas piramidinių topolių dulkėtu vieškeliu

traukiu į plentą - sudie! Maryš net lange nepasirodė, matyt, Leichmanas iš tikrųjų prisirišo ją grandine. Nusikapstęs iki asfalto, iškart pagavau gaziuką iki Simfe- ropolio - pinigų niekas nė negalvojo iš manęs imti. Paakintas tokios sėkmės, Simferopolyje iškart nudrožiau į vėsią vyni- nę… jau tik popiet išsimušiau į „trassą"… Na ir prasidėjo… Visos tos šestichatkos, strelos, smelos, runlceliovkos… Ne, man nė kiek nebuvo gaila nei antikinės Kaffos, nei persikų •tetos Natos sodely. Puikiausiai jaučiausi pirmąsias dvi die- ,nas, kol su visom liepsnom ir pragaro dūmais palikęs Zapo- rožę ūmai pasijutau blaivas, alkanas, piktas ir toks atbukęs, kad nė nesistengdavau stabdyti mašinų - sėdėdavau paplen- tėj su krepšiu, ir tiek - stokit, jei norit. < Visi šie sumiši įspūdžiai, gal ir ne tokia tvarka, kilo ir drumstėsi dabar, sėdint žiguliuke šalia tos apyjaunės damos, kuri, išvydusi mano batelius, iškart nustojo manimi domė- tis. Patyrusi, kad esu iš Lietuvos - vargu, ar suvis patikėjo, - ji tik pakraipė galvą, krestelėjo garbanas ir pasiūlė dar vieną „Marlboro". Ačiū ir už tai. Ir šit - ji jau ruošėsi mane išlai- pinti, iki „jos" kryžkelės beliko vos keli kilometrai - mūsų Žiguliukas aplenkė sunkvežimį su priekaba - ir ji, ir kėbulas buvo prigrūsti juodų žvilgančių padangų. Aš net krūptelė- jau, iškišau galvą pro atdarą langutį - „lietuviški" numeriai! Priekaba „LŠČ", kėbulas - „LI"! Viešpatie, sudundėjo širdis, taigi jeigu pavyktų tokį sustabdyti!.. Aplenkėm tas padangas, nurūkom tolyn, išlipęs padėkojau megerai ir dabar jau lau- kiau tik tos mašinos, tik jos vienos! Jeigu… Kad tik sustotų! Kad jau sustos, tai ir paims, parveš, baigsis mano naktigultai ant grindų dvokiančiose stotyse, neberegėsiu ir niūrių mili-

rijos viršilų, priekabiai tyrinėjančių mano rausvą pasą, klau- sinėjančių, kodėl keliauju vienas, ar tikrai keliauju ir taip toliau. Pasas vis dėlto išsklaidydavo jų įtarimus, o jame - aš žinau! - esti specialiai įmaišytų ženklų, skaičiukų, kitų pa- prastam mirtingajam neįžvelgiamų dalykų, kurie rodo, kad nesi nusidėjęs valdžiai, ar pasas tikras. Man jau šonus gėlė nuo medinių „MPS" suolų ir įmantriais raštais klotų salių grindų, jos buvo nė kiek ne minkštesnės už cementą. Vi- sos tos stotys - puikiausia natūra siaubo filmams. Iš lauko bonios - vien Černigovo vokzalas ko vertas! - viduje vis tie patys muromecai, šiškinai bei surikovai… o ką jau kalbėt apie keleivius! Visos stotys buvo gerte persigėrusios mastika ir šlapimu - kvapai kiaurai persmelkę mūrus, betoną, net granitą ir metalą… iš tolo atpažįstamas imperinės didybės kvapas… ot Moskvy, do samych, do okrain… Nuo Pacifiko iki užgrobto Kenigsbergo… Antai, antai jis! Iš tolo tamsuoja, siūbuoja, kratosi padan- gos! Dabar tai stabdysiu! Jau iš tolo ėmiau slcėteriotis, mo- juoti, tūptis, stotis, atsidūriau kone vidury plačios „trassos" ir dar kaži ką be sąryšio šaukiau. Sustojo! Per dulkes puoliau prie kabinos - labą dieną, labą! Priviet! - burbtelėjo nebe- jaunas, pilkas kaip ir kėbulas vairuotojas. Kepurė su snapu ir saga pakaušy, kietai sučiauptos lūpos, primerktos pilkos akys. Plienas, ne žmogus! Iškart supratau - nieko nepešiu! Taip, jis į Vilnių. Iškart pasisakiau - neturiu nė grašio! Bet tuoj išsitraukiau iš krepšio taupkasės knygelę - štai! Atva- žiuojam, galim iškart užsukti, nuimu pinigus ir užsimoku. Kad ir šimtą galiu paklot. Jis paėmė knygelę į stiprias ran- kas, pažvelgė į įrašytą sumą - šimtas aštuoniasdešimt. Ne

gusto! - pasakė tada. Ir papurtė galvą - bez deneg nepovezu!
Kibau jam į skverną - nepalik! Žeminausi kaip įmanydamas,
buvau pasiryžęs net pakštelėti jam į tą įdiržusią ranką, kad
tik paimtų. Bet ne - stumtelėjo mane, tiesa, nestipriai, be
piktumo, užtrenkė dureles ir nuvažiavo pasilinguodamas.
Ant tų durelių išvydau ilgai nematytas lotyniškas raides:
„Komunaras"... Nors kauk. Nė nuorūkos nebeliko. Tos, ku-
rią jis nusviedė ant plento, o aš pakėlęs nupūčiau ir rūkiau,
kol žarija nusvilino lūpą.
Dūlinau paplente nė neatsigręždamas į lenkiančias mane

nuriedėjusias juodas padangas… Pasivaideno, kad kažkur tolumoj jos vis dar teberieda… Ei, kas tau? - papurtė mane ukrainietis, ko išbalai? Aš tik papurčiau galvą, dar neįsten- giau pratarti nė žodžio… Aš ir šiandien nežinau, Tula, ar tas plieninis vyras žuvo ar tik susižalojo. O gal liko sveikutėlis, juk mes tada nė ne- stabtelėjom. Ukrainietis lėkė į šachtą. Bet net dabar, prisimi- nus aną plentą šiauriop už Dnepropetrovsko, man visuomet kažkas krusteli viduriuose - bjauri, gliti baimė, kas daugiau. Žinovai teigia, kad savisaugos instinktas paskutiniu mo- mentu prieš katastrofą vairuotoją dažnai išgelbsti, gal ir tas liko gyvas? Užtat, sako žinovai, beveik visuomet žūva greta sėdįs keleivis, toks dėsnis. O aš jau buvau beveik įkėlęs koją į jo kabiną, jau regėjau save skriejant plyna stepe… miškin- gais gudų plotais… Kita vertus, prisiminus tas riedančias plyne padangas, - ar tikrai jos dar riedėjo? - man pasidaro lengviau. Lengviau moti ranka į viską - menkas vabalas tėra žmogus! Ir vienas dalykas apie tai skaityti išminčių raštuose, ir visai kitas patirti savo kailiu… kuris štai ir vėl liko sveikas, tik dar labiau pašiurpęs… Tą naktį geležinkelio stotyje išsišnekėjau su jau nebejau- nu valkata. Jis pats save taip vadino - brodiaga, nors pažiū- rėti atrodė kaip normalus didelės stoties pilietis. Iš Piterio. Jam ir papasakojau apie tas padangas. Tikėjausi bent nuo- stabos, pliaukštelėjimo per petį - poviazlo tebie, starik! - bet jis tik kilstelėjo antakį - būna, būna… sumurmėjo ir jau tęsė sakmę apie naktis prie Baikalo, Kuškos karščius, beširdžius afganų pasieniečius ir choleros židinius prie Indijos sienos… Ką jau čia aš, susigėdau, tikrai… Valkata davė man puikų pa-

tarimą - spjauti į „trassą", drąsiai lipti į „električkas" ir taip kapstytis… Pasą juk turi, sakė jis, na išmes iš traukinio, bai- saus daikto! Išlipęs palauksi kito, jų čia kaip amaro!.. Betgi niekas nemes, sakau tau! Paryčiais jis išdundėjo į Pietus, aš į kitą pusę. Pripylė man pusę kišenės spragintų saulėgrąžų, linktelėjo ir tiek jį tema- čiau. Lietuvoje, beje, irgi bastęsis, ne bet kur - Šiluvos atlai- duose! Retas paukštis, bent man taip pasirodė. Bet aš vis dėlto įkliuvau. Smelos miestelio - plotu jis ne ką mažesnis už Dnepropetrovską! - milicijos skyriuje mane išlaikė kone pusdienį ir nedavė valgyt. Mat vis dėlto sugavo be bilieto, nepatingėjo nuvest į skyrių, netoli buvo. Ne, ne- mušė, net nesiplūdo, reikėjo tik sulaukt kažkokio viršinin- kėlio, kuris ir nuspręsiąs, ką su manim daryti - paleist ar dar panokint. Toks tykus žmogelis pasitaikė tas viršininkas - atėjo, pasisveikino, pavartė mano pasą, linktelėjo ir pasakė: eik! Jau žengiant man pro duris, prisiminė: pinigų juk netu- ri? Papurčiau galvą - ne-a. Atsidusęs padavė man dešimtinę ir išdavė paslaptį: žonka moja litovočka… byla! Taip ir ne- sužinojau, gera jam buvo lietuvė žmona ar bloga, pametė jį ar pasimirė… O išėjęs patraukiau vėl į tą pačią „trassą". Čia pasisekė - įsisodino praporščikas su žaliais marškiniais be antpečių, pats pasisakė kas esąs, didžiavosi savo tarnyste. Jei man būtų reikėję į Maskvą, jis būtų nuvežęs tiesiai pas Ma- ryš - adresą - sutrintą, sulytą lapuką marškinių kišenėlėje - aš turėjau. Bet ten man nereikėjo, džiaugiausi jau vien tuo, kad nebereikės kapstytis per kitą monstrą - Kijevą, didžiau- sią LDK miestą! Tik vienas keleivis ir tebuvau jo pikape - vi- sas galas buvo prikrautas pietų gėrybių, o jis vis tiek stabčiojo

ir pirko iš pakelėm stoviniuojančių moterėlių čia slyvų, čia vėl kriaušių, siūlė vaišintis, nesivaržyti, o aš ir nesivaržiau. Kariškis niekad nebuvęs Lietuvoj, užtat viską žino - matė „Niekas nenorėjo mirti", bent keliskart. Liuks filmą! - sakė jis nuoširdžiai. Patvirtinau, buvo toks, buvo. Aptarėm kino kūrinį iš panagių - nuo realistinio pastatymo, puikios akto- rių vaidybos pasukom į istoriją - praporas vis lygino mūsų miškinius čia su basmačiais, čia su benderininkais, prisi- minė net tėtušį Machno. Praprusęs vežėjas pasitaikė, nieko nepasakysi! Naktį prišliaužėm Kijevą - prišliaužėm, nes gal tris valandas vėžlio greičiu lenkėm milžinišką karinių sun- kvežimių koloną - tokios galybės dar nebuvau regėjęs. Kitas vairuotojas būtų keilcęsis, niršęs dėl tokios gaišaties, o mano praporas keliskart didžiuodamasis atsisuko į mane: Krasna- ja armija dvinulasj! A vy tam? Ir lyg įgudęs lektorius - gal toks ir buvo? - pradėjo paskaitą, kas būtų likę iš Lietuvos, jei ne Krasnaja. Kad iki šiol būtume klumpėti, skarmaluoti ir žibinę žibalines lempas. Aš buvau jau ne kartą girdėjęs, bet lektorius praplėtė mano akiratį: lietuviai, pasirodo, būtų išmirę badu. Latviai su estais gal ir ne, latviai, jo manymu, tikriausiai būtų išsilaikę, bet lietuviai būtų išdvėsę aliai vie- no!.. Neprieštaravau - jis mane vežė per nesibaigiantį nak- tinį Kijevą, vos mirguliuojantį tingiais vasaros žiburiais, o ryškiai apšviesta Motina tėvynė ant kalvos - su laurų šakom, kardu, herbu ir dar kažkuo, rodos, pritarė jo paskaitai apie tautų likimus… Pasnaudėm šiaudų stirtoj šalia alksnynėlio, o vos švintant vėl į kelią. Nulėkus gal šimtą km, praporas ir vėl užsivedė: ko tie lietuviai vis kažko nepatenkinti? Kiti žmonės kaip žmonės, vargsta kartu, bet nedejuoja, tik jie vie-

Iii… ko, sakyk, jie nori? Laisvės! - neatsargiai atsidusau, ir jis užkaito. Vos pristabdęs mašinėlę, staiga pasilenkė, pravėrė dureles ir taip stumtelėjo, kad atpakalias išlėkiau lauk. Svo- loč! - iš paskos išskrido ir mano krepšys. Galėjo juk nušauti, pagalvojau, alkūne trindamas ir seilėm tepdamas nubrozdin- tą kelieną. Ar nusivežti kur. Gerai, kad jau aušo diena - besi- niaukstanti, pilka, vis šiaurėjanti, bet diena… Dar ir šiandien kartais matau save ten, „trassoje" - jau Sužvarbusį, atbukusį, be cigaretės. Prošal lekia savivarčiai, furgonai, miškavežiai, cisternos. Ir niekas nė nesiruošia sto- ti, gal pernelyg atoki vieta? Stabdytojai paprastai lūkuriuoja prie miesto riboženklių - tie, kurie turi kuo užsimokėt už pavėžėjimą. Bet dabar, po šitiekos metų, toji kelionė man ro- dosi vis puikesnė, simboliškesnė, nors gerai suvokiu, kad tai buvo avantiūra. Net anos stepe riedančios padangos pagaliau Stabteli, pasvirduliuoja ir be garso nuvirsta ant šono… nieko baisaus, ar ne? Tu juk atleidai man, Tūla, kad tik joms ėmus riedėti aš prisiminiau tave, suvirpėjau ir niekad nemėgęs, netgi nekentęs priesaikų, prisiekiau sau - grįžęs žūtbūt susi- rasiu tave, pamatysiu bent iš tolo, pamosiu, kad atpažintum, ir viskas! Šventa atrodė man tuomet šita priesaika, nepamir- šau jos ir vos grįžęs Vilniun - jį radau irgi pašiurpusį nuo lietaus, irgi svetimą, atžarų, bet vis dėlto ne tokį kaip Jeka- terinoslavlis ar Zaporožė su savo kaminėliais… Keikiau visą pasaulį, bet rupūžės nekrito man iš burnos. Vilniuje, Tūla, tavęs jau seniai nebuvo, o man gal ir niekur nebebuvo - nei tavęs, nei prošvaistės tarp žemų Užupio debesų. Žvelgiau į savo apšepusį veidą balų ir alaus bokalų veidrodėliuose ir ne- žinojau, ką veikti toliau - gyventi ar nebegyventi. Bet kai nie-

ko nedarai per jėgą, kai pasileidi pasroviui, atsiranda nema- žai laiko pasidairyti į krantus. Aš įplaukiau į menką įlankėlę: pačiu laiku, nes artinosi žiema ir upės rengėsi užšalti. Įlankė- lė: kambarėlis su radijo tašku - tik jau be tų šūkaliojimų, be blerbimų! - užmiestyje, didžiulės gamyklos poilsio namuose. Titulas: sargas žiemos sezonui. Pavasarį kontraktas baigsis… teks tyliai išsinešdinti. Taip sutarta. Tykus kampelis ir aš- tuoniasdešimt rublių per mėnesį. Iki gegužės imtinai. Siek tiek pareigų ir visiška nepriklausomybė. Ten ir žiemojau, vis apie tave pagalvodamas, Tūla. Vis rečiau… Rečiau ir rečiau. Stebėdamas paukščių lesyklą, įsidėmėjau vieną zylutę, va- dinau ją Tūla. Jai atskridus, vaikiau nuo lesyklos varnas ir triukšmadarius kėkštus, bet tai buvo paiki vienišiaus žaidi- mai, juk į miestą tik labai retai nusibelsdavau, nors jis buvo ir netoli - tereikėjo tik persėsti žiede į troleibusą. Neberašiau laiškų niekam, tau irgi. Užtat įnikau į knygas - turėjau raktą nuo šitų namų bibliotekos. Perskaičiau net „Klimo Samgino gyvenimą". Varčiau senų žurnalų komplektus, sprendžiau senus kryžiažodžius ir viriausi stiprią juodą arbatą. Veik at- pratau nuo svaigalų, bet žinojau: ūžtelės pavasaris, išplauks upėse ledai ir vėl teks plaukti pasroviui… Ir taip be galo, be krašto - kas dar gali būti nuobodžiau? Nubudęs naktį, dažnai nebeužmigdavau - nuo skaitymo akys pasidarė raudonos ne menkiau kaip nuo girtuoklystės. Mane kartais patikrindavo - čirkšdavo telefonas, bet prie langų atklysdavo tik stirnos - niekam tie namai žiemą nerūpėjo, net benamiams ir plėši- kams. Pavasarį, sakiau sau, pavasarį aš vis tiek ją susirasiu, iš po žemių iškasiu, kad ir kiek man tai kainuotų. Nenujau- čiau, žinoma, kad kada nors taip ir atsitiks, iš kur? Atodrėkio

lašai nuo šifėrinio stogo pritardavo tokioms godoms - tik-rai, tik-rai, tik… Ant elektrinės viryklėlės skrudindavau duoną ir viriausi arbatą - tik-rai… Įsigudrinau nė negalvoti apie pa- vasarį, bet jis buvo ištikimas sau - sušniokštė kaip slibinas, pernakt išvartė pušis ir gluosnius aplink vasarnamį ir net ruošėsi užtvindyti mano saugomo objekto rūsį. Bet vis dėlto neužtvindė, atvažiavę darbininkai supjaustė virtuolius, o kai netrukus pasirodė linksmos keikūnės dažytojos, aš jau aiš- kiai suvokiau: baigiasi puikios dienelės, sveikas, prišnerkštas pasauli, vėl skubu į tavo alsų troškų glėbį!.. Dar plačiai atsi- merkęs, bet tokia stora oda, kad nelabai ją pradursi net yla… Iš tokios odos būtų galima siūti valkatoms batus, bet ji man ’ pačiam dar buvo reikalinga ir vėliau pasirodė ne tokia jau Stora… ne tokia jau stora…

XI

Pamaži galima, ko gero, susitaikyti su viskuo: su griūvančiu ant galvos dangumi, su vis labiau išsigimstančiu savo pa- ties šešėliu, netgi su tuo, kad iš visų jėgų įsignybęs nebe- jauti skausmo. Reikia dar aštresnių pojūčių, dar žiauresnės kasdienybės, kad įstengtum krestelėti galvą ir pašiurpti: čia aš? Tai ne sapnas? Kad kruvinas, sumuštas, zvimbiančia gal- va paryčiu pramerki užtinusią akį Drugelių kapinėse - ne sapnas? Ne! Antai pilkuoja Laidojimo rūmai, juk ten šliau- ži?.. Ten, ten, murmi pats sau, kur daugiau? Kol gyvas, tol ir šliauži… ir dar ne mirti, dar pagyventi… Kam? Jau druge- liai plevena virš tavo galvos, kai sustoji pailsėti ir apsiverti ant nugaros, jie tiesiog nutupia tavo veidą, ką jaučia nutū- pę? Nieko. Ničnieko… birželis. Jau birželis! Kur buvai din- gęs peržiem, kur klajojai? - galbūt norėtų paklaust jie. Bitute pilkoji, iš kur medų nešioji? Medų? Na, gerai, ne medų… Sliaužk, šliaužk, žalias šūde! Antai, netoli rūmų, pievutėje, stovi karininkai legiruoto plieno spalvos paradinėmis unifor- momis. Aišku: laidoja savo numirėlį. Tegul mirusieji laidoja savo numirėlius… Wir sind ein okkupiertes Land! …kas iš

j.
f to? Sliaužk vapėdamas, šliaužk, gal bent kiek atsigausi... nu-
simazgok klane veidą, kraujo krešulius, vanduo čia švarus...
Hiatai - dugne ant lapų žalia varlė? Ji bet kur netupės... Wir
įind ein okkupiertes Land! Už tokius žodžius... ar žinai, kas
'tau už tokius žodžius? Kas? Amžina... amžina lova beprotna-
my! Iki gyvos galvos... iki negyvos galvos. Nieko, nieko! Tie
karininkai nieko... tegul stovi! Vivere pericolosamente! Ro-
dina slyšit, rodina znajet... Antai ir puskapis grenadierių su
jkarabinais. Šaudys, matyt, laidodami savąjį. Svojaką, kaip jie
SVadina.i Savąjį svojaką... Šliaužk, laižyk sukepusiom lūpom
/rasą! Rasos nebėr, saulė jau kepina nuo pačio ryto... kaip ste-
pėj! Nė debesėlio, kaip Kaffoj! Pošiol ty na ochotu! - tai vie-
nas legiruotas plienas kitam legiruotam. O saulė kaip šutina!
Sobre toda Espana so sielo despeįado!* Tad ir pradėsime Lai-
dojimo rūmų šturmą... Metas, pirmyn! Juk ten, po aukštais
įskliautais, šalia šarvojimo salės Nr. 3, sėdi tavo bičiulis ir
' nenuilstamai užrašinėja gedulingas juostas. Trimis Europos
kalbomis rašo - lietuviškai, lenkiškai, rusiškai! „Brangiam
| dėdei, žiauriai nukankintam ligoninėje! Ilsėkis..." Ne, šitaip
J jau nebegalima, yra patvirtintas gedulingų užrašų sąrašas,
į rinkis, kokių širdis geidžia... tik jokių kankinimų, jokių tortūrų! Trys tokie juostarašiai sėdi dvokiančiam kambarėlyje

(^5) ir triūsia neatsitiesdami nuo ryto iki nakties - rašo dvokian- j čiais juodais dažais, į kuriuos primaišyta kažkokių chemika- lų, kad kapinių vagys, nuplėšę juostas nuo vainikų, negalėtų 1 išskalbę jų vėl parduoti… viską tu čia jau žinai, svojakas tu ! čia… Pirmyn! Sobre toda Espana… v i į * Virš visos Ispanijos giedras dangus! (Isp.l

Juk nebepameni, kaip atsidūrei Drugelių kapinėse, kas tave suspardė ir sudaužė kaip žalią obuolį… teisybė, tarsi pro miglą matai… su kažkuo ilgai klampoji per žydinčias viksvas, kažką vapi, ginčijiesi… ir viskas, nieko daugiau nebepameni, o da- bar štai kaip vabalas ropoji į Laidojimo rūmus… net bandai stotis, išvydęs prie durų bičiulį juostarašį, moji jam, moji… o, pastebėjo! Tyli, kai jis tave prilaikydamas veda asfaltu, grūda į kažkokias duris (dar matai, kaip į veją kratydami pelenus sužiūra plieniniai mundurai), stumteli į tamsą ir sako: palauk, aš tuoj! Tirti tamsoj, nors lauke tokia saulė! - drebi kaip lapas. Grįžta jis, grįžta su pusbuteliu drumsto skysčio, žiodo tave vi- sai kaip tas daktaras su trūkčiojančiu skruostu ir pila į nas- rus tvilkinančią smarvę… žino juk ką reikia daryti. Smarvę? Juk tu ničnieko nebeužuodi - nei to kvaišalo, nei lavondažiais smirdinčio bičiulio, su kuriuo kitados - kaip, rodos, seniai! - rudenį vartėtės Antrajame skyriuje. Kolegos! Bet smarvė trink- teli - iš akių varva tokios pat drumstos ašaros, gerklėje sukyla gumulas, kartus kaip ir dera tokiems gumulams, gomurį perš- ti, bet viskas tučtuojau atslūgsta… žagteli ir pabandai remtis į sieną - taigi čia karstų sandėlis?! Na ir kas, burba juostarašys, ar tau ne vis tiek? Ramesnės vietelės nerasi niekur, patikėk. Pailsėsi, va butelis, net nežinau, kodėl aš toks geras, na einu, klientai laukia, pyks - juk duoną reikia uždirbti, žinai, du vai- kai: Žanas Kristofas ir Frančeska! Koks Česka? - murmi, jis plekšteli tau per vienintelį sveiką žandą: griūk, griūk, pala, aš tau padėsiu… pasilenkęs pataiso karstą ant grindų, kilsteli tave kaip malką ir paguldo ant sakais kvepiančios pagalvėlės, - jau užuodi! Dar užmeta… ne, ne vainiką, bene kokio duobkasio vatinuką - ilsėkis ramybėje! Sobre toda Espana…

Nubudęs ilgai nesusivoki, kur esąs. Tyku, kvepia sakais, nekaršta, nešalta. Tik velniškai norisi rūkyti. Netoliese iš- girsti vyrišką knarkimą. Ei, šūkteli, kas turit rūkyt? Knarki- mas ir plerpimas. Pyst - įsižiebia skaudi elektra, - juostara- šys plačiai šypsosi, valo akinių stiklus, aha, šit kur papuolei! Į mirties namus! Keliesi iš pušinio karsto, kimbi į šiltą ko- legos delną - kelkis, Lozoriau! Dar dviejuose karstuose ilsis trys vyrai, anksčiau jų, rodos, nebuvo? Du apsikabinę miega Viename, trečiasis, plačiai išsižergęs, iškėlęs kojas ant grin- dų, guli vienas. Duobkasiai! - niekinamai murmteli juosta- rašys. - Nuo labo ryto gatavi! Pulkininką užkasė…

Taigi jau pavakarys! Leidžiamės vis taip pat grėsmingai urz-
giančia Olandų gatve - pro trianguliacinį bokštą kalvos viršū-
nėje, pro „lenkiškos" architektūros politechnikumą... tiesiai
į amžinąjį „Rytą", nors ir ten jau vakaras - drengia dulksna,
kurgi dingo tas giedras dangus virš visos Ispanijos?
Važiuojam taksi - kodėl nevažinėti taksi, jei trirublinės
už gedulingas juostas byra kaip dideli, sodriai žali varnalėšų
lapai - vis už nepriekaištingą kaligrafiją, už darbo greitį... Pa-
lūžai kaip girios ąžuolas, mielas... toks ir toks! Ilsėkis dabar
ramybėje! S. P. - Šwiąta pamięc... Reąuiscantin Pace! Skoro-
postižno skončalsia naš komandii, no... No! Juostarašys tyli,
mes lekiam per tiltus, viadukus, „dobilo lapus" - jau ir už-
miestis, o vis dar lekiam... kažkur už Jeruzalės, už Cedrono?
Su viskuo gali susitaikyti... kad esu mažas pilkas grums-
tas, kad niekad nebebus geriau, kad šešėlis nuo tavo kūno
krenta vis ilgesnis ir juodesnis, nors diena dar ilgesnė už
naktį... Dėkoji, ne, ne likimui, juostarašiui, už kampą jo

malkinėje, kurią jis vadina dirbtuve, - čia iš tikrųjų kvepia dažais, skiedikliais, plėkais ir stalių klijais… apačioje kuda- kuoja vištos, o pakraigėj ulba karveliai: burkū, burkū, o gal - brruka, brruka? Susitaikai netgi su tuo, kad sukinėdamas toje malkinėje senutėlį VEF’ą niekaip nebesurandi Prahos radijo stoties, nuo neatmenamų laikų transliavusios pagei- davimų koncertus italams ir turkų darbininkams in Germa- nia Occedentale, Vokietijoje… „Quando la primavera", „La Fisarmonica"… ir taip toliau. Kelinta šiandien diena? Kelinta naktis, kai… Kuri valanda? Vėl viskas parūpsta, vos tik ge- rėliau pasijunti, kad ir malkinėje… Tai ką dabar daryti? Ogi nieko! Laistyti juostarašio uošvių agurkus irgi pomidorus, iš negilaus šulinio tampyti vandenį į tris metalines statines, vengti garsiau šnekėti lietuviškai, nes… ne, nieko, bet žinai, jie… nelabai mėgsta, visko čia būta!.. Jie juk duoda tau rū- gusio pieno? Duoda. Dar keptų bulvių, kartais net naminių kibinu, tai kam juos erzinti? O… o Žanas Kristofas ir Fran- česka, klausiu, kaip jie kalba? Oi, raukosi juostarašys, kas tau darbo? Tikrai, tylėk ir Dievą mylėk! Tai ne… Valgyk, val- gyk. Kas nežino, koks sveikstančio apetitas! Tai argi aš sir- gau? Klejojai, rimtai sako menininkas, maniau, kad jau ša- kės tau, rimtai. Dabar jau pats žiūrėkis, pats sukis, šitaip juk padvėsi! Vakare jis verda sau ir man juodą kaip smalą arbatą, rūkom menkam sodely, kramtom pusžalius agrastus, ir jis negarsiai svajoja atidaryti savo parodą… dvi parodas, tris… apstulbinti, parblokšti tą niekingą miestą savo darbais… O tada? - irgi negarsiai klausiu aš. Kas tada? Tada nieko - tada jau galima pamerkti kojas į ežerą ir meškerioti, ko prikibai? Mat kaip - trys parodos, parblokštas miestas ir amen… Tik-

i, ko aš čia kimbu? Pats juk nieko nesvajoju, jau ir duotą
;iesaiką susirasti Tūlą primiršau... Bet nepamiršau. Tik me-
s mane ir palaiko dar, kuo rimčiausiai sako juostarašys.
i suku akis į šalį, kad nesukrizenčiau iš to rimtumo, metu
garetę į krūmus... ten tupėjęs uošvių šunšunis tik suurz-
jis ant manęs jau nebeloja. Žanas Kristofas irgi nebėga
įptis mane pamatęs kaip iš pradžių - ak, tos mėlynės, tos
lutusios akys! - o veidrodžio šukelėje pats matau: veidas
itslūgo, žaizdos sugijo, mėlynės pageltonijo, tuoj ir visai pra-
_yks... nebemaudžia nė strėnų ir pasturgalio, galima gyventi!
JCokia šiandien diena? Trečiadienis? Sereda, sako šeimininkė
tarsi šypsodama ir užduoda man paskutinį darbą Šiuose na-
muose - išmazgoti ir išgabenti iš malkinės tuščius butelius!
.Iki nepriima, tai šiaip času niema, neva teisinasi senoji, čia,
girdi, gal per penkmetį susikaupę... juostarašys tik šypteli,
.a! Plaunu, šveičiu, kratau, rūšiuoju butelius, traukiu su-
džiūvusius kamščius su plona virvele, o kolega rūko palei
ttialkų stirtą ir leidžiasi į prisiminimus, pasakoja, kaip jis

•anksčiauį gėręs… kaip žudęsis, p j aus tęs venas… šokdinęs ne f tik visus namiškius, bet ir visą Jeruzalę! Smulkiai pasako-

ja - nuosekliai ir atvirai… Žinai, sako, buvau prisiekęs namie negert, tai va, malkose pasidariau slėptuvę - ištraukiu porą S pagalių, padedu butelį, vėl užmaskuoju pliauska ir pradedu neva į išvietę lalcstyt - vis gurkšt, gurkšt! Kiek ta mano Ma- niusia prisikentė! Pareinu, būdavo… Klausyk, pertraukiu, o kaip aš šitą butelyną išgabensiu, kaip nutempsiu? Juk čia… A, sako jis, čia tai ne bėda! Ir tikrai, atvažiuoja sidabrinis katafalkas, sukraunami mai- Sus su buteliais ant karstui skirtos pakylos, patys sulipam ir

per visą Vilniaus miestelį vežam į „Ryto" gastronomą, kur daugiau! Štai ir viskas: aš išsilaižęs, gal net atsigavęs, įde- gęs, apsivilkęs žaliais indiškais marškiniais, brezentinėmis kelnėmis, su naujintėlaičiais sandalais už keturis rublius, su įskilusiais akiniais nuo saulės, lininiu krepšeliu rankoje, iš- siprausęs ir beveik smagus. Sudie, Jeruzalės kurorte, sudie, Cedrone, sveikas, vasarvidžio sulaukęs mieste! Na, sako juostarašys prie sedulėlių šalia požeminio tua- leto ties Olandų gatvės žiedu, pats dabar galvok! Pasako net trumpą pamokslą, vis primindamas, kad jis štai antri metai nebe! Ar aišku? Kur jau ne! Pėdink, geradary, ačiū tau už vis- ką! Jis pašlamina raudonais banknotais, gautais už malkinės tarą, ir iškilmingai man įteikia didesniąją dalį: imk, užsidir- bai! Bet! Bet prisimink - daugiau nebegelbėsiu, žinokis!

Leidžiuosi į patiltę, paneriu eisiu, pėsčias. Gaisrinės kie- me nematomas ugniagesys girdėti mokosi groti bajanu… ech ty, jabločko, kuda katišsiaL. Kuda, kuda! - atsakau mintyse, gdie možno bez truda… Einu juk pakilęs iš mirties patalo! Partijos planai - girtuoklio planai! Kiekvienam girtuokliui - minkštą mirties patalą! Tokie patalai, žinoma, dvelkia pa- tologija… Paneriu, paneriu… Ne šunų čia takas, bet ir ma- šinos nelaksto. Reta, beveik nenusakoma būsena - pakilus liūdesys. Atskrenda pokalbio nuotrupos: imam kilą cukraus, šaukštą citrinos rūgšties… Štai aprašinėtos tilto atramos, - o, dabar jiems kur kas lengviau, jie turi visokiausių purkštu- kų, liuminiscencinių dažų, tai ne aš, kvailys, kadaise didžiu- liu penzeliu keverzojęs Tūlos vardą ant Bernardinų sienos! Gaila, neturiu tokio įmantraus daikto - purkštuvėlio. Mielai nupurkščiau kokį skambų žodį ar net frazę šalia totoriškų

keiksmažodžių ir roko stabų vardų. Kad ir: „Cacato = Šūdas!" Arba: „Strontio cacato per forte!" Be vertimo: šūdas, išspaus- | tas per jėgą!.. Senovėje bočiai vargą vargdavo, kol išpjaudavo kokio svyruoklio žievėje savo ar dar kokį vardą, o dabartės tik papurkšt! Visur progresas, o saulutė taip spigina į akis, taip gaudžiai ūkia nelabai baltas garlaivis, jau keturiasdešimt vasarų besikapstantis prieš srovę, taip žalia ir giedra aplink, j kad net niūrūs Sluškų rūmai ir kardomojo kalinimo kameros j ftnt pačio kranto negadina šventiškos trečiadienio nuotaikos. j i Visį kapstosi tas garlaivis… „Taškentas"! Tuoj valgysiu ledus, f gersiu kavą ir rūkysiu, trupindamas žvirbliams riestę. Kurių galų aš visa tai pasakoju? Ką noriu apgauti? Juk vėl f viskas baigsis plyštančia galva, paburkusiais žandais ir vir- I pančiom rankom! Girtuoklių pasakas, ko gero, reikėtų pri- skirti prie gyvulinių - jos visos prasideda smagiu žvengimu,

' Mirties galva [lot.].

pi Du" laikai irgi jau pasibaigė? Turbūt. Spėjau atbėgti neper- šlapęs iki „Rotondos" pilies kalno papėdėje. Piove! Ne veltui kariuomenėje „ot nechrena delat" kaliau itališkas frazes iš konversacijos žodynėlio, viską dar pamenu! Kiek čia, po ši- tuo „grybu", sėdėta, pliurpta, ugnim spjaudyta! Uf, beveik sausas. Geriau, kad nepasipainiotų koks pažįstamas! Seniai nuo jų atpratau. Nors beveik visi mano pažįstami tokios pat rūšies nelaimėliai, bet vis dėlto energingesni, suktesni, kibesni ir smarkesni. Turtingesni - su skarelėm ant juodai įdegusių kaklų, - tokia mada trumpam buvo grįžusi 1985- ųjų vasarą. Ne, šlovė Alachui, visi nepažįstami, bent kolei kas. Nors ir iš veidelių, ir iš mimikos, iš kelnių ir sijonukų, krepšių ir batelių, iš iki manęs atlekiančių paskirų žodžių iškart pajuntu - valkatos! Įvairiausio plauko ir socialinės padėties šlendrianai, vagabundai, brodiagos, posthipsteriai, minezingeriai, nesidrovį nei savo utėlių, nei prikakotų kel- naičių - protestas prieš totalitarizmą? Kaip ir „skraidančios lėkštutės" skverelyje šalia Aleksandro Sergejevičiaus, kaselės suveržtos batraiščiais ir kerziniai batai vidurvasarį?.. Ne, ne visi čia tokie. Ką sakot? A, kavos ir ledų. Keksą ir pakelį „Primos". Viskas. Dabar tik prisėst. Šlapias laikraštis ant metalinės kėdutės… Liekna mergaitė baltu pilvuku prie gretimo stalelio, viena… ne, nereikia. Štai ten, kamputy. Be- veik patamsy. Taigi, sakau, nevisi čia tokie. Antai! Remigijus Oskaras Birža - barzdotas poetas iš sociologų bei protmaišių terpės - irgi čia. Tai mat - ne vien šlendrianai, ne vien bro- diagos… La piove. La Fisarmonica.* Gerai. Dar kavos…

* Lietus. Akordeonas (it.).
Ir tutti frutti - visi kiti. Šalia Oskaro Biržos sėdasi matyta
lemaičių kilmės moteriškaitė iš kultūros ir meno pasaulio.
Bohemos dvelksmas ir jaunystės atminas - kava „Rotondo-
je"! Kasdienybės teatro mizanscena ar kaip čia įmantriau pa-
sakius? Pažinojau ją kitados - padori kaip vienuolyno virši-
ninkė, nieko man neišdegė tada, prieš... taip, prieš šešiolika
metų. Aukštos moralės kaip kitados Cecilija Perelštein. Arba
kaip frau Fogel, fakulteto laborantė, kiekvienam pirmakur-
siui oriai aiškinusi: fonetika - tai mokslas apie garsų pasaulį!
j Dar viena persona prie to paties prominentų stalo - vertėjas
' Ar galėčiau prisėsti? (/t.)
i ) 201 (

Lyti nustojo, ir čia baigiasi visa mano blaivioji ironija, visa pagieža protmaišiams, net Bernardui Malonei - ir aš juk ga- lėjau toks būti, bent panašus! Nebepavydžiu linksmiesiems vėjavaikiams postbrodiagoms, meno pasaulio gyventojams, žemaičių madonoms… Viskas aplink pranyksta, ištirpsta ore, nes antai šlapiu žvyrtakiu, nešdamasi rankoje basutes, per balas atbrenda Tūla! Viešpatie, ji, ji! Tula, kurios niekad taip ir nepamiršau, tik apie ją ir galvodavau, vis iš naujo sukioda- mas ir varinėdamas pirmyn atgal anos tolimos kovo savaitės laikrodėlį - baltas rodykles juodam ciferblato dugne, - tokius tėvai nuperka savo mažyliams,- patys sukinėja rodykles vis greičiau ir be paliovos klausinėja tiesiog akyse protmaišiu virstantį vaikelį: na? O kiek dabar? Dabar? Dabar?: Che om epiccina, Tūla?*

Stojuosi iš savo tamsaus kampo ir vėl sėduosi, filmuose
mačiau ne sykį taip darant. Gyvenime ir kine. Tūla! Iš tolo
atpažįstu ją, tūkstantį naktų ir dienų nematytą, suirzusią,
šlapią, jau kitu, bet vis tiek žaliu sijonu, berankoviu megz-
tinuku aukštu kaklu - kas nubučiavo tave, Tūla? Nieko ji
nemato, eina tiesiai į mano kampą, sėdasi atatupsta ir ūmai
grįžteli tarsi apimta siaubo: tu? Tuuuuuu?!!
Aš, aš, atitirpęs kaip ledokšnis, išsišiepęs iki ausų, blai-
vus kaip lietus, įskilusius akinius pasidėjęs šalia šlapio laik-
raščio, aš, išsigelbėjęs nuo mirties ne tik Jekaterinoslavlio
stepėje, bet ir Drugelių kapinėse, aš, pakilęs iš atviro karsto
Laidojimo rūmuose, aš, aš, aš! Tu, sako ji, lūpos vis dar lyg
patinę, visuomet jos man kėlė virpulį, virpulį ir geismą...
* Kelinta valanda, mažyte? [It.)
Švari, liūdna, tamsiagymė, jau įsispyrusi į basutes, kažkur
tarsi skubanti, nors aš dar nė žodžio nepratariau… Klausyk,
j kalba ji lėtai, kaip ir prieš septynerius metus… jau prieš sep-
rtynerius? Taip, jau. Tu palauk, droviai kikena ji, aš tuoj… Ji
paima mano ranką, paskui kitą, kaip tikriausiai paimtų ant
Stalo gulinčius akinius ar tą laikraštį, jei jis būtų sausas - pa-
’ ima ir papučia… padeda. Aš tik nueisiu, gerai? Palieka odinį
’ rudą krepšelį, užsegtą varine sagtele, skėtį įlūžusiu stipinu…
ir nubėga tuo pačiu taku, kur link skuba ir žemaičių madona,
ir Oskaras Birža, ir net pats Bernardas Malonė - ten požemi- niai miesto „terminalai"… Tai ką man dabar daryt? Surišt, nusinešt ją į kalnus už Vilnelės ir žiūrėt žiūrėt? Pasakot, kad visus tuos metus aš ne tik prisimindavau ją, ne tik pirmyn atgal varinėjau tą juodą žaislinį ciferblatą su baltom rodyklėm - che ora e pic- cinal - bet ir… Bet ir? Gal ir pati susivoks, kaip aš gyvenu? Iš mano alaus spalvos akių, vaivorykštinių ratilų po jomis? Vargu… Kaip jai pasakyt, ar verta?., raiba antis greit pakilo ir nuskrido viršum šilo?., žalia seilė dryktelėjo… ar tu, Tūla, žinai? Miegojęs karste, miegojęs šalia naktį mirusio valkatos šiluminėje trasoje, išsiterliojęs svetimu krauju gatvės pjauty- nėse, stačiom akim žvelgęs į gerą bičiulį, pasikorusį klūpom ant beržo gumbo, girtą, žinoma, dabar sėdžiu ir naujais san- dalais trypiu drėgną „Rotondos" cementą - ką tau pasakyt, Tūla? Dabar aš laisva! - sako Tūla, grįžusi iš „terminalų". Kaip vėjas? Ima mano ranką, pasižiūri ir vėl deda ant stalo. Svei- kas, Ožiaragi. Nieko nebesakysiu, viską ji mato, viską žino. Pakilus liūdesys, kiek jis dar tęsis? Iš beprotnamių, ligoninių,

gydyklų, svetimų miestų rašiau jai dešimtis laiškų ir atviru- kų. Iš Rasų ir Vitebsko gatvių. Iš Simferopolio, Kaffos ir Bres- to. Iš Kapčiamiesčio ir Sudvajų. Kelinta valanda, vaikuti? Tik vieną kartą ji atsakė kaip žmogus: norėčiau gauti tą eilėraštį, tą… „kai lunatikus iš lulos mėlynom karietom veš" ir „…o pažadėtam kvartale, baltom lelijom tarp krūtų, visa kaip au- galas žalia, nuoga ant lango sėdi tu". Viskas. Paskutinysis laiškas - „…prašau man nerašyti". Visas josios purizmas, hi- giena, atkaklumas, šventas ir naivus išsižadėjimas glūdėjo tame viename sakinyje. Dar tas „koliažas", teisybė… Jau nebelyja, sakau, aplink „Rotondą" nuo kaštonų ir žolės kyla šiltas garas, protmaišiai ir vagabundai prakriko, kad po pusvalandžio vėl čia sugrįžtų. Ir kur tu, Tūla? Koks angelas tave čia atskraidino? Neištarti klausimai. Taip, beje, vadinosi ir vienas B. Malonės eilėraštis Donai Klarai ar kam. Ji pati praneša: tik vienai dienai čia, trumpam… tai ką man sakyti? „O pažadėtam kvartale?" - sakau. „Baltom lelijom tarp krūtų?" - Tūla juokiasi, rausta, - tai tu atsimeni? Paskui ji pasidaro tokia rimta, kad man net suskausta kadaise su- muštą kelį. Niekur aš nevažiuoju, staiga sako, niekur… tik tu nieko neklausinėk, būk geras. Ničnieko. Eime? Likimas ranką man pakrato, pamoja žydinčia dilge… Ta- rytum sužeistas Sokratas sutrikęs šmėsteli lange… Viską ji prisimena, o aš maniau! Nieko neklausinėju ir nieko nesi- pasakoju. Tylėk ir Dievą mylėk! Vivere pericolosamente! Pa- vojingas juk kiekvienas mūsų žingsnelis, ar ne? Kažin, jei būčiau tada ją gerai papurtęs, jei, užuot vaidinęs klouną ir paistęs niekus, blevyzgojęs, būčiau ėmęs plėšti nuo savęs tuos prikepusius tvarsčius? Ne, ne, ką aš čia! Būčiau nė ne-

Spėjęs. Juk ji vėl paėmė mano ranką, įsikibo į ją, net abiem
Savo rankom įsikibo, prigludo nuogu pečiu, ir aš pagaliau
j pajutau tą nuogumą, apie kurį galvojau aną kovą… Tai ko-
Į| dėl? Nebent kada atsisėdęs ant šilo kapčiaus, susiėmęs kaip
rūpintojėlis sunkią galvą, imsi ir paklausi savęs: tai kodėl? , Juki seniausiai buvau įsikalęs: toji savaitė likimo dovana… ! kuo ji būtų pavirtusi, jei… bet tada ir aš nebūčiau… ne, ši-

. tarsi pirmukart susitikę, nors abu žinojom - tik šis vaka- ras. Vakaras ir gal naktis. Bent aš taip maniau. Ką ji galvojo,

‘j i nežinau. Likimas ranką man pakrato! Vagabundai ir brodia-

į gos krato man rankas, purto mane už pečių, traškina mano į kaulus, kiša panosėn tatuiruotus kumščius, o iš laiptinių mane vaiko kiti - jų giminaičiai ir mėlynšvarkiai. Grasina j paskambint kam reilda ir kur reilda, žada įkišti į belangę, f

o aš vis dar gyvas, aš einu su Tula ir spjaut man į jūsų me- bliuotus būstus su bidė ir natūralaus dydžio žvėrių iškam- šom! Nuo pačio aukščiausio Vilniaus stogo! Plaukiam gar- laiviu, Tūla? Mačiau, plaukioja „Taškentas"! Plaukiam! Juk tu žadėjai! Ka? Kad plauksim… Žadėjau, viską tau žadėjau net nežadėdamas, - laiškuose aš tik sukau ir sukau baltas rodykles aplink ciferblatą - kelinta dabar, vaikuti? Pusė ke- turių! - tai aš sakau, žvilgtelėjęs į savo mažą, pageltonijusj ir pajuodusį laikrodėlį, plaukiam, plaukiam! O gal, Tūla? O gal?.. Iškeliam sau puotą?.. Drebu - kad tik ji sutiktų, kad tik nenueitų už sedulų, kaip andai, mums išlindus iš to lenkiško kotedžo. Tu mane dar?.. Paklausk šitaip, Tūla, paklausk, aš tau atsakysiu… Kodėl neklausi? Savisaugos šarvas, paiki juo- keliai - keliam puotą? Pjaunam gaidį pentinuotą? O gal?.. O gal pirma užsukim į bažnyčią? Pakeliui juk? Gerai… Štai tavo pirštai, tavo pirštakauliai ant plačios, plokščios velnio kak- tos Onos bažnyčios duryse… Ar tu žinai, kad aš tavo vardą metrinėm raidėm… žaliais aliejiniais dažais? Bernardinuo- se? Bernardinuose! Ei… gal tu dar pameni barzdylą Jurgį? Tai gal pašokinėkim per atminties duobes? Ką dar atsimeni? A? Baltazarą Kosą? Jundzilą? Borovskį? Herbertą fon Karajaną? O, nieko nenutuokiu apie dirigavimą, bet… Bet? Bet man vi- suomet imponavo: senis pats vienas skrisdavo nuosavu lėk- tuvėliu diriguoti koncertams! Nieko sau, a? Ką, tikrai? Taip, dirigentas prie šturvalo… Tūla, Tūla, palaikyk dar savo pirš- tus ant velnio kaktos, paglostyk jo metalinius ragus, abu? Tai užeinam?.. Et, bet mudu juk nebeparplauksim, tu žinai? Paskutinis garlaivis… Žinau, Tūla, nujaučiu, viliuosi, tikiu - neparplauk-

! Bim! Pareisim, paršliaušim krantais, žvejų ir šunų takais, nu- krėsim rasas aplink rugių lauka… aplink visą Vilnių!.. Klau- syk, Tūla… nusiperkam vyno, aš nebeatmenu kada… gerai? ;Gerai… Pinigų turiu. Ne, vis tiek imk! Sudėtinė puota? Su. Ir sūrio? Daug sūrio! Ko lūpa virpa, Tūla? Ką aš žinau… tu nežiūrėk. Tai kiek to vyno imam? Imk, kiek tu nori, aš juk ne tavo ragana! O kas tu mano? Raudono vyno, vengriško. Ar turit vengriško? Ttirit, turit, matau. Kiek čia tilps į mano lino krepšį? Ir sūrio, pusę galvos. Stiklinę iš vandens automato? Kaip taviškiai? Kokie dar maniškiai? Na tie, iš „Rotondos"… A… Na gerai, aš pati paimsiu, neširsk. Ei, eikš arčiau, ką aš tau pasakysiu… (Na? Aš juk tave… aš juk žinau, kur tu buvai ir ką veikei, Viską!., eime. Štai stiklinė. Paskui išplausim, tos blyškiosios ’ bakterijos ir pačios greit galą gauną!.. tai mat, žinau aš… Kad ir aš pats visko apie save nežinau, Tūla… kartais išgirstu apie save tokių dalykų… pats net nesapnavau! Zinai, mes ten su- i sikursim laužą? Plaukiam. Pabučiuok mane. Dabar? Dabar. Ir garlaivy. Lipant ir išlipant. Ir kajutkompanijoj… ar yra ten tokia?.. Klausyk! Tokiom progom žmonės net fotografuojasi! Juk mudu tarsi… Tarsi? Ne, nieko… i Deja, aikštėje nematyt nė vieno fotografo. Visąlaik knibž- dėte knibžda, o šit atvažiavo Tūla - ir tuščia. Garlaivis tik už gero pusvalandžio. Apmiręs miestas, kitaip nei aną Vėlinių rudenį, bet vis tiek. Kažkoks vyriškis kumščiais daužantis ga- zuoto vandens automatą… pagaliau! Stiklinę tai mes nušvil- pėm, ir jis bando pakišti po čiurkšlele savo žalią skrybėlę… į idiotas! Tušti buteliai išdaužytose telefono būdelėse, dabar man jų nereikia. Ir per aikštę traukiantis Bernardas Malonė,

jau tunkantis išminčius… net vasarą su švarku, kaklaryšiu ir odiniu aplanku… kas jis iš tikrųjų? Poetas, aktorius, cezaris ar tiesiog infiltratas? Et, kas man darbo! Ei! Ką, Tūla? Aš no- riu tokajaus… jei galima. Gerai, dar spėsim. Tu čia palauk… Paskutinis „Taškentas"! Tūla, kur tu? Greit, jau lipam! Degtukų turi? Ten mums reikės gerokai paėjėti!.. Lipam, li- pam! Pabučiuok! Denyje, paskui laivo salone. Drungnas, tykus lietus. Pri- siglausk ir pasnausk, ilgai pukšėsim. Ne… Tai čia laivas? Sa- kiau tau, „Taškentas"! Na mat, jau snaudi… Nesnaudžiu! Aš tik galvoju… Geriau nesakyk, ką tu galvoji… Tarsi kasdien ši- taip plaukiotume į svečius, iškylas ar darbą. Pilnas lino krep- šys gėrybių prie kojų. Ei, Tula? Ne, ji tikrai užsnūdo… Laum- žirgis, drugelis, peteliškė. Šiltas, rusvas, žalmargis laumžirgis chaki sijonu, aukštakakliu berankoviu… nenubučiuotu kak- lu. Ranka man už nugaros. Dar nenutirpo? Ne, ne… Kiek nedaug keleivių. Niekas nesimaudo. Bijo, užterštas vanduo. Viskas čia užteršta, viskas… O ir vakaras jau. Lynoja. Denis tai visiškai tuščias. Netuščias. Antai, ten sėdi Petryla! Tris- tanas ir Radamesas… jau fermentuotas! Taip… panašus, bet man nejuokinga… Eime į kitą saloną, čia jų net du! Salonai? Čia - salonai? Tuomet tu - salonų liūtas! Na… rodos, kaju- tės. Kajutkompanijos. „Taškento" čaichana… Baltas verpetas iš po garlaiviūkščio sraigto. Pirmasis til- tas - matai, kas ten užrašyta? patiltėj? Antrasis tiltas… čia ne mūsų tiltai, Tūla. Vis tiek. Atsikemšam butelį, kiek ten jų, dvylika? Ką, tu išprotėjai? Tai kiek? Mums pakaks, tikrai pakaks, juk šiandien… Kas šiandien? Nieko. Ar tu ten geri, savo viloje? Viloje? Taip, kasdien! Kasdien geriu! Netiki? Už-

Siiakinu, užsibarikaduoju ir geriu... na, patikėjai? Aš juk sa-
kiau - nieko neklausinėk... Keistai mes ten dabar gyvenam,
Visados mes keistai gyvenom... gal pernelyg dorai, pernelyg
Senoviškai... ką aš žinau. Dar gerk, Tūla, ir aš viską žinau!..
Užsidarau savo kambary... kartais tikrai išgeriu vyno... pie-
šiu vis tą patį medį už lango... tą pačią varną... Įeitas varnas
iš ornitologijos atlaso. Tai užsidarai ir?.. Ir? Ir nieko, jie bel-
jdžiasi, kalba monologus, o aš neįsileidžiu... tris dienas, ketu-
jrias, penkias, ne ilgiau... Kai pamatau, ne, kai pajuntu, kad
į namuose nėra svetimų, tada pati išeinu. Kokių svetimų? Na,
fsupranti... jie nori mane žūtbūt ištekinti! Už žalčio, žinoma?

(^4) Cirkas ant lyno (.lenk.Į.

vanduo. Baltas… kaip? Sniegas? Niekas? Druska? Kaip batis- tas! Kas tai? Medžiaga tokia, slidi, balta… Tai ir tu pažinojai Begbį? Aha. Klausyk! Na. Žinai, ką? Rusijos miestuose… o ir Ukrainos, taigi didmiesčiuose prie didelių upių esama van- dens taksi, kur nori, ten ir plauki. Netiki? Ne, ne filmuose mačiau, pats ten buvau… aną vasarą. Jekaterinoslavlyje, pa- vyzdžiui. Padėk ranką čia… O tie tavo jaunikiai?., žirgais? Žirgais, žirgais! Net skolintais, vienas net vogtu folksvage- nu!.. Juokas! Tik labai greit pabodo… labai. Visi begal rimti, tamsiais kostiumais, išsikvėpinę… nuobodūs kaip mirtis. Manai, mirtis nuobodi?.. Nykūs… gal tik vienas užsuko toks klajoklis kaip tu… bet jį tėveliai kaipmat pavarė… Kaip ir mane? Ne, kitaip - tikrąja prasme parodė duris, o durys tie- siog į ežerą… Vandens telkinį? Vandens telkinį. Pliumpt? Net šitas paikas šnekas prisimenu, net nubrozdintą jos kelį - vos vos nubrozdintą į žvirgždą, kai leidomės į miestą nuo kalnų… Pasilenkiau tada ir nulaižiau tą žaizdelę, sūrią ir karštą. O jos lūpas pajutau ant savo sprando. Padėjau galvą į jos sterblę - jutau, kaip kilojasi pilvas, jutau ant pakaušio uždėtas jos rankas. Jos rankos ant mano pakaušio… Pradėjo mausti po duobute. Juk žmogėdros ir valkatos sentimenta- lūs? O dar vynas… Jau sutamsavo ir užmiesčio prieplauka - pontonas. Keli pensininkai - buvę tardytojai, šešioliktos divizijos politrukai ir ponų šoferiai - su šiaudelių skrybėlėm, krepšiais ir anūkais nulingavo į savo personalinius vasarnamius. Iš stiklinės lai- vo būdelės į mus abejingai žvelgė vairininkas, o gal sykiu ir kapitonas? Toks įdiržęs vyriškis užgrūdinto girtuoklio veidu. Erelis. Žiūrėjo, kaip mudu bučiuojamės, viską matė! Kaip

riam vyną, rūkom, kaip Tula gulasi ant suolo ir dedasi ap- imlią laumžirgio galvutę ant mano kelių… Praeina pusvalan- Is. Laivas tuščias, niekas nebeplaukia atgal į miestą? Lyja. ebelyja. Purškia, lašnoja. Tylus vakaras. Vakaras ant ežero Sturių Kantonų? Kas dar? Vakaras su postpseudohipiu. Mes !U išlipę į krantą ar dar tebeplaukiam? Ei! O gal? } Ei! - šaukia „škiperis", ar kas jis ten. - Nebūkit durni, rlaukiam atgal! Th t bandy chodiat! Na taip. Gaujos. Vėl? Niekas nenorėjo mirti? Gaujos, “lijos. Grandinės ir kastetai. Gudrus laivininkas, tikras harono keltininkas. Primušta akis! Juk mato, kad vyno dar irim į valias, taigi… Nešu savo vienadienį laumžirgį į lai- ą, o rankose ji dar laiko krepšį su mūsų būsimos nakties lu, - juk Tūla ir norėjo pasakyti: plaukiam atgal į Kons- itinopolį! Pastatau ją ir vyną ant denio, nešu butelį Cha- ~nui - prašom! Jis neva nusivilia - sausas, raudonas… bet lošteli storu riešu - chare! Poplyli! Vynas - vaizduotės bičiulis ir tamsos draugas. Ji tyliai Įlirpia, padėjus galvą ant mano peties, o aš… aš aiškiausiai įfegiu piršlybas pagirio dvarely… Vedybiniu skelbimu susi- gundę jaunikiai klebena Tūlos tėvelių kiemo vartus… Kažkur Lietuvos pakraštėly… tarp Peterburgo ir Varšuvos? Ten, kur ravusis Merkys neša savo žilus vandenis?.. Ten ar kitur… Jfftunikis droviai šypso, maloniai linksmina iš abiejų pusių… Nuotaka - Tūla! - pro užuolaidos plyšelį stebi, kaip pro pla- čiai atvertus vartus įrieda nublizginta mašinėlė, šita tikrai Įfieskolinta!i Tėtukas rodo, kur ją patogiau pastatyt - kad sau- lė neperkaitintų, lietutis neužlytų, nelygu paros metas ir orų iprognozė… tu dar žiūri, Tūla?

Ko tu taip keistai šypsaisi? - murma ji. Ir vėl guldo galvą ant mano peties… kadras iš kino filmo „Ji šoko vieną vasa- rą”. Ar - „Jos ėjo paskui kareivius"? Daug tų filmų… Vynas - vaizduotės bičiulis… Tęsiam! Štai: kitas jaunikis. Šitas su apsukriu bičiuliu, o ir pats nepėsčias - kieme fordukas. Šnekina šunį, krauna iš mašinėlės lauktuves - ką tau atvežė, Tūla? Mandagios kal- bos apie orus, ankstyvąsias bulves, rūpestingi klausinėjimai apie kelionę, perdėtas žavėjimasis gamtos puikumu ir orus dėkingumas už nepasididžiavimą atkakti… iš tokios tolybės! Kvietimas prie stalo… ištroškot, išalkot!.. ji tuoj, tuoj ateis! Bet tu juk nesirodai, tu jau iš tolo įvertinai jaunikį, tau gaila to pažiūrėti padoraus žmogėno, net nesirengi jo įžeisti… Štai jau įšilęs jaunikis nesklandžiai tarsi per stojamuosius egza- minus pasakoja savo trumpą biografiją: nuo mažens linkęs prie technikos… jau kur tik koks sraigtelis, visuomet reikėda- vo man jį atsukti! Visi bando juoktis, o jis vis drąsiau tęsia: nu, baigiau vidurinę, tarnavau kariuomenėj, irgi prie tech- nikos… norėjau, žinot, stot į aktorinį, taip, taip! Bet pristigo pusės balo… meną aš tai labai labai… Paskui įstojau… Tai ar baigėt? - susirūpina tėtukas. Baigiau! Akademiją žemės ūkio, o dabartės - jis padaro reikšmingą pauzę - dabartės užakiniu būdu mokinuosi ekonomiką! Dovanokit, užsirūky- siu? Prašom, prašom!.. Žinot, mūsų duktė menininkė… ji gal ne tokia… O, suprantu, suprantu, tai labai gerai, labai… kokia, atsiprašau, jos specialybė?.. Ir kurgi ji pati? Aha!.. Ko slapstaisi, Tūla? Pasėdėsi nudelbus akis, išgersi šampano, pa- sistengsi neprunkšti jaunikiui dėstant apie savo turtus, de- monstratyviai surūkysi amerikonišką cigaretę, atsiprašysi…

išeisi ir nebegrįši... smuksi kaip žebenkštis į savo palėpę...
Tai ko tau, vaikeli, reikia? - liūdnai klaus motina, linguos

. žilą galvą tėtis, kai mašinėlė, piktai sučiaudėjus, išburgs iš kiemo… Ko tu, kvaile, nori? - klaus ir kaimynė, - ji pasitel- kiama pagalbon, kad kartais šnibžtelėtų: gana tau maivytis! ; Kodėl jie visi, tokie suaugę, tokie rimti ir kostiumuoti - į felčeriai, mechanikai, inžinieriai nemato, kad tu visai nenori 1 už jų tekėti? Kodėl jie visi vyresni du ir net tris kartus? Ko- j dėl jie nevedė, kai tam buvo metas? Visi jie ekssportininkai, | mėgėjiškų scenų aktoriai, visi gyvenimo kandę viengungiai - | skelbime aiškiai pasakyta: „Išsiskyrę ir ieškantys nuotykių į gali nesivarginti!" Du meškeriotojai, išmetę inkarą, įsirėžę į srovę, sumerkę į Savo meškerykočius… Plaukiam taip lėtai - beveik be ban- į gos, kad jų luotas, prapukšėjus prošal „Taškentui", vos pasiū- } buoja… Klausyk, Tūla, o ką mudu būtume veikę apsivedę? Kaži ką… Ką ir visi. Palindę po apklotu, užgesinę žiburį ir | pasiekę visų troškimų ribas. O gal būtume niekad nesikėlę j iš lovos ir pasakoję vienas kitam savo sapnus ar nebūtas is- I torijas? Ar vartę ir vartę tą nučiurusį reprodukcijų albumą? Ar girdi, ką salcau? Žinai, Tūla, kitados aš pažinojau tokią

į j šaunią sutuoktinių porą… tuomet jiedu buvo dar labai jauni, i daug| jaunesni nei mudu dabar. Klausaisi? Tai jie, dabar ge-

į rai klausyk, abudu troško tapti rašytojais, ir ne bet kokiais!
| Abu perdien sunkiai dirbo konservų fabrike, o vakarais dar
f studijavo - ji istoriją, jis žurnalistiką, tad tik vėlai vakare,
| sugulę į lovą, atrasdavo laiko kūrybai, taip! Jiedu nusireng-
davo, apsikabindavo, gal net pasibučiuodavo ir vienas kitam j į ausį imdavo kuždėti būsimųjų kūrinių siužetus! Mergaitė r

t ) 213 (

gyveno vienkiemyje, šnabžda ji. Vieniša, nelaiminga svajo- toja… tęsia vyras tiesiai į jos ausies kriauklę, nes už plonos fanerinės sienelės lėbauja šeimininkai… Pas mergaitę neti- kėtai atvažiuoja jos draugė su vyru… Tas vyras - invalidas! - kušteli ji, - įsižiūri vienkiemio šeimininkę… Svečias jai irgi patinka… ji kankinasi… Bet… bet… toji draugė - viešnia? - viską supranta ir slapčia išvažiuoja, o jiedu?.. Nusižudo! - šūkteli vyras, - atsuka dujų balioną ir… Ne! - surinka ji ir nuoga atsisėda guolyje, - nė velnio jie nesižudo, asile tu! Jie kankinasi, supranti?! Juos graužia, ėda sąžinė, o jie pradeda graužti vienas kitą, a? Gal taip ir palikim, aš ryt užrašysiu iki pamainos? Kur ten, nepalieka, varo kiaurą naktį toliau - vėl žudo, gaivina, drasko, - autoriai taip įsikarščiuoja, jog nė nepastebi, kaip prabėga naktis, nejaučia, kad šaukia garsiau už lėbaujančius šeimininkus! Galybę tokių istorijų jiedu pri- kūrė, nepasakytum, kad prastų - jautrūs, dirglūs idealistai… trykštantys vaizduote ir kūrybine energija! Bet jų visus kūri- nius redakcijos ir leidyklos išsityčioję grąžindavo, o jiedu kib- davo vienas kitam į plaukus, tu be reikalo juokiesi, Tūla. Na mat… jis kaip buvo, taip ir liko darbininku… O ji? Zinai, ji… daug vėliau, žinoma, apie tas bemieges kūrybos naktis para- šė puikų romaną… ničnieko nepagailėjo - net savęs! - viską išklojo! Kaip jos bendraautoris, girdi, siutęs dėl menkiausios erotinės scenelės, kaip ji kantriai jam aiškindavusi, kad be to neįmanoma apsieiti! Kaip lovoje cituodavusi jam Freudą ir iš anglų kalbos verstą brošiūrą - „Technika sovremennovo seksą". Kaip mažam vaikui dėsčiusi, kas yra ejakuliacija, li- bido, perversija… Supranti, Tūla, ji parašė knygą apie jų pa- čių gyvenimą ir tą knygą išleido. Ir jis… Jis nužudė ją? Ne,

ką tu! Kur jis nužudys, sliekas toks! Ji, ko gero, ir fiziškai buvo stipresnė už tą savo vyrelį, aha… Jis, žinoma, perskaitė tą romaną, keliskart perskaitė, vis labiau tūždamas… juk ji aprašė jį… parodė, kaip sakoma, gyvesnį už gyvą… nuogą, lėkštą, amžinai pakaušusį… tikriausiai vėliau toks ir tapo! Ir jis atsikeršijo, ne veltui kitados garsėjo fantazija! Iš savo bi- čiulio chemiko iškaulijo tokių miltelių, baltų… Ir nunuodijo ją? Pala, leisk papasakot iki galo! Parašė jai laiškutį, užsimo- vęs gumines pirštines pribėrė į voką tų miltelių, pabarstė jais ir laišką, - parašė, kad skaitęs romaną ir norėtų susitikti. Jiedu juk buvo seniausiai išsiskyrę! Romaniste dirbo kailių fabrike, redagavo ten užrašus ant etikečių. Kai atplėšė voką, pabiro kažkokie milčiukai; rašytoja prunkštelėjo, pasitrynė sausus delnus, pažino rašyseną ir nusiteikė skaityti. Bendra- autoris rašė, kad jam, girdi, esą be galo skaudu, kad ji taip… jis niekad nesitikėjęs… O milteliai? Pala, pala! Vos tik ji baigė skaityti ir užsidegė cigaretę, tučtuojau pajuto kaži kokį labai nemalonų kvapą. Šniurkštelėjo keliskart nosele, atsiliepė į telefono skambutį. Įėjęs bendradarbis jau nuo durų šūktelė- jo: kas čia, po velniais, taip smirda?! Ji nuskubėjo į tualetą, gerai nusimazgojo rankas - su muilu, delnai net šnypštė! - o kai sugrįžo į kabinetą, smarvė jau buvo nebepakenčiama - nieko negelbėjo ir viduržiemį atplėšti langai! Vėl sučirškė telefonas - buvęs vyras teiravosi, ar ji jau gavusi jo laišką? Taip, sušnypštė ji, ko tu ten pribėrei? Dvokia baisiau už ši- kinylcą! Dvi savaitėlės, pažadėjo niekšas, ir praeis! Pakentėk! Ji jau buvo besižiojanti, kad supūdys jį kalėjime, bet jis jau padėjo ragelį. Rašytoja išlėkė namo - nuo jos taip dvokė, kad joks žmogus neįstengė būti šalia. Vidurnaktį ji atlėkė į to

suskretėlio bendrabutį palei Belmonto mišką, pameni, mudu ten kartą buvom? Jis jau laukė - vienas. Viskas baigėsi kaip bloguose romanuose arba kaip stebuklingose pasakose - ji atskubėjo pasiryžusi išdurti jam akis, prismeigti durklu prie sienos, bet vos įžengusi į kuklų kambarėlį prapliupo tokia rauda, kad buvęs bendraautoris pasigailėjo - užbėrė ant del- nų kitokių miltelių - gelsvų… Buvo ragai, ir ragų nebėr!

Kai lipom iš laivo, „škiperis" nė nosies neiškišo iš savo vairinės. Ne mudu jam rūpėjom. Kad ir vieninteliai „Tašken- to" keleiviai. Šiltas buvo vakaro - ar jau ankstyvos nakties? - miestas, kad ir apniukęs. Nė šešėlio anos niūros, kai susitikę užsu- kom į kavinę „Yuppi Du", ar taip ji vadinosi? Tai kas, kad ne taip. Apglėbiau tave, mano septynerių metų meilę, - tai tu atstūmei visus jaunikius, nė negalvodama tekėti už manęs! Aš nieko neatstūmiau, bet likau kur kas arčiau tavęs, arčiau mėnulio ir paryčio žvaigždžių nei tų moterų - tvoskiančių karščiu, šlapimu ir katėm. Kur kas arčiau tavęs - nykumos, amžino dirgiklio, tykios pasiutligės; nejau tu ten, gražiausioj Lietuvos vietoje, ničnieko nenutuokei? Nieko nejutai? Nie- ko, aš ištupėdavau rūsyje po savaitę, net dvi… Rūsyje? Juk sakei - palėpėje? Aš saldau? A, palėpėje pasidarė nesaugu - kai užmigdavau, jie įsigudrino atstumti sklendę, užrakto ten nebuvo… rūsyje aš tupėdavau, sakau, tau… Tu kažką painio- ji… Galbūt. Rūsyje, rūsyje, kodėl ne? Atsisukau. Virš krantinės vos kyšojo mūsų garlaivio vai- rinės bokštelis. Riedėjo pustuščiai troleibusai, visai nepana- šūs nei į stildinius karstus, nei į vitrinas su sustingusiais manekenais, trinksėjo sau tašytų akmenų grindiniu pro

) 216 f

Vrublevskio biblioteką, pro „filosofinį kiaušinį", skulptūrą, kurios autorius, menu, ruošėsi čia filosofuoti mėnesėtomis naktimis… Pro Blaivybės draugiją, Teatro draugiją ir pustuštę „Literatų svetainę", į kurią mudviejų nebeįleido - uždarom, viskas! Ten ūžė mums nepažįstami žmonės - nei man, nei tau! - pasipūtę, pažiūrėti įžūlūs, tu paėmei mane už rankos ir vedeisi, kaip žmonos vedasi įkaušusius vyrus iš svečių, res- toranų ar pralaimėtų rungtynių… vedeisi mane - įkaušusį veršelį - į Malūnų gatvę; mynėm tuštutėle Katedros aikšte, tik ant suolų palei Vidaus reikalų ministeriją sėdėjo poros ir apsiblausę milicininkai. Šiltas, tuščias, lengvas vasarinis miestas, nejuntamas kaip marškiniai. Gėrėm gazuotą van- denį ties apvaliu gėlynu - „kliomba", sukikenai tu. Baltą, vos šnypščiantį, drungną vandenį, - automatas sugurgė kaip seno žmogaus viduriai. Stiklinę iškart nukniaukiau aš, tokią pat, briaunotą. Pro akis šmėstelėjo mėlyna džipo vena - tu net nežvilgtelėjai į mašinėlę, o aš nejučia krūptelėjau… ne, nutrinksėjo juodu klinkeriu - velniop! Turėjom dar mudu vyno, sūrio turėjom, cigarečių, bande- lių ir marmelado mažytėse „sidabrinėse" dėžutėse… Dabar aš švelniai truktelėjau tau už rankovės - eisim Šiltadaržio gat- vele, Tūla… man pasirodė, kad tu linktelėjai… Kuplus senas kaštonas ties gelsvu cariškų plytų namu, šiltas dar raudonas klinkeris, aukšta spaustuvės tvora ir lietaus priplaktų dulkių kvapas… Ei, žiūrėk! Kas? Vyras. Ką jis ten daro? Portfelis ant šaligatvio, tarp kojų, matai? Matau. Klausyk, juk jis piešia! Piešia! Girtas, ką? Atrodo… Stovi prie sienos ir piešia… tapo netgi. Ir tyliai tyliai krizena… Žinoma, girtas, kaipgi! Argi blaivus žmogus ir dar toks senelis… Žilas strutis, nieko ne-

mato ir negirdi! Pala, Tūla, taigi čia… tikrai! Jis! Čiagi tas mielas senutis, chemijos profesorius, jis, jis! Kaži kas jam užėjo? Stovim vos už kelių žingsnių… o jis dirba: išsitraukęs raudonų dažų buteliuką, dažo į juos teptuką, liežuvio galiu- kas iškištas… jau raides vedžioja! Ak, maestro! Visąlaik įsi- vaizduodavau, kad taip daro tik paaugliai, …na besmegeniai iki dvidešimt penkerių imtinai, o čia… profesore! Tūla, tik neprunkšk, leisk žmogui užbaigti! Bet senutis jau užgirdo - greit atsisuka, meta teptulcėlį, buteliuką - tikrų tikriausius įkalčius! - stveria savo portfelį ir kaip kiškutis dumia blau- siai apšviesta Šiltadaržio gatvele. Va, buteliukas, va, teptu- kėlis, - pakeliu corpus delicti*… Einam, stumia mane Tūla, einam, dar pamanys, kad mudu čia… Ne, ne, reikia juk pa- sižiūrėti, ką giprofessore nupaišė ant tos senovinės sienos… Tūla irgi tiesia ploną kaklą… Vaje, vaje! Bravissimo, profes- sore! Ant dviejų nelabai taisyklingų, beveik ovalių ratų stovi patranka, buku, vos įskeltu galu, „vamzdis" kiek pakeltas į viršų - tuoj šaus? Gražu? Raudonais dažais! Ir nebaigtas užrašas: GORBIS BY… Sukliudėm!

Teisybė, ir dažai, ir darbo įnagis mano rankose - gal užbaigti?
Darbo visai nedaug. Tūla raitosi iš juoko, bet tempia mane
Šiltadaržio klinkeriu pro Olizarų rūmus, pro jų korėtą sieną,
tebekikendama stumia mane už kampo į Pilies skersgatvėlį ir
jau beveik visai surimtėjusi sako: klausyk, o jeigu jį sučiuptų?
Kas tada? Amen, sakau, beprotnamis garantuotas! O ir gimi-
nėlėms nekas, faktas. Sulig tais žodžiais iš tarpuvartės, virš
* Daiktiniai įrodymai (lot.).

kurios auksinės raidės marmure skelbia, jog kitados čia gy- venęs Mickevičius, šypsodamas išlenda nevykėlis piešėjas - šypsosi žmogus iki ausų,- na, žinoma, vos laikosi ant kojų! Maloniai, netgi ceremoningai paprašo cigaretės, o ją gavęs vėl pareiškia pageidavimą: ar nebūtumėme tokie malonūs, ar nepalydėtume jo kelis žingsnelius?., būkit geri, jaunikaičiai! Jis gyvenąs Užupyje, už tiltelio… tipu tapu, ir jau namie, tik ten esą jam saugu! Žinau, žinau, kaipgi! - jau žiojuosi, bet prikandu liežuvį - kam? Tu jau pavargai kikenti, o professore norėtų įsikibti mums į parankes, - kliudo tik geltonas port- felis, jame kažkas skimbčioja, aišku kas! Nenoriai perduo- da man savo brangųjį nešulį, pakimba tarp mudviejų tarsi didelis vaikas - čia visai visai netoli!.. Striukas, net vasarą skrybėlėtas žmogelis, be galo pagedęs seniokas, o juk vedam jį, vedam. Pamanyk, sistemos priešas, Gorbio niekintojas, senamiesčio darkytojas! Juokas vien. Betgi, galvoju, abiem rankom prilaikydamas jo sunkų kūną, tokiam darbui reikia gerai pasiruošti, viską apgalvoti dar blaiviam, o jau tada leis- tis į miestą, apkaušti kokioje smuklėje, kad išgaruotų visos baimės, ir imtis to, kas buvo sumanyta, - juk tas piešinys, ką besakytum, kūryba! Luktelėkit, prašo dailininkas anima- torius priėjus Vilnelę, eime, prisėsim va ten, ant suolo prie ąžuolo, aš judu pavaišinsiu, ten portfely, yr… eiva! Ir apie šitą ąžuolą andai pasakojo lotynų kalbos dėstyto- jas mėlynu drapo paltu, pigiais sandalais ir berete - tas pats, kurs rodė Bernardinų tiltelį… Vyriausias išniekinto Bernar- dinų sodo senolis… Nuo lotynisto pasakojimo jis senstelėjo dar ketvirčiu amžiaus, dunkso aptvertas negrabia tvorele ša- lia dengtojo tiltelio, šlama… Senasis ąžuolas! - šaukiapiofes-

sore. Čia jis tikrai jaučiasi kur kas geriau ir saugiau nei Šil- tadaržio gatvelėj. Chemikas, ekshibicionistas ir dailininkas mėgėjas vienam asmenyje. O ir bakchantas, pasirodo! Po juo ir išgersim, jaunieji mano draugai! -professore sėdi viduryje, pabando mudu apkabinti, bet nebepajėgia, o ir rankelės per trumpos. Tada savo neramias, gabias rankas jis suglaudžia tarp kelių, dėbteli į mudu truputėlį įsižeidęs, pasigrabaliojęs portfelyje išsitraukia nugertą butelį ir sidabrinį tauriukėlį, įsipila ir skaniai išgeria. Tada jau pila Tūlai, o ši kapt ir išge- ria! Konjakas mat, ne degtinė. Ir aš išgersiu. Professore jau žiojasi pasakoti istoriją, kaip jis, būdamas jaunas studentas… bet ūmai nutyla - visi trys sutartinai pasukam galvas į par- ko gilumą ir matom: takučiu palei pačią Vilnelę į mus eina aukšta, tvirta moteris, lengvai remdamasi ilga bambukine lazda, per petį persimetusi žalią brezentinį krepšį, - šmėkla? Kokia šmėkla? Akys, tiesa, padėrusios, betpoblaivė, žvilgsnis aiškus - ji jau čia pat, ant jos krepšio matau užsiūtą raudo- ną kryžių. Kiša kaulėtą ranką sveikintis, kariškai prisistato: leitenante Liubovė Graždanskaja, moralės policija! Ne, vis dėlto ne šmėkla, tik beprotė, rodos, saikingai pamišusi. Mo- ralės policininkė Graždanskaja kalba lietuviškai, sklandžiai, su pastebimu lenkiškai rusišku akcentu. Maryjan? - baksteli ji lazdos galu į professore. Jūk tū Maryjan, profesor, gerbia- masis, argi ne? Tavęs aš i ieškau! Ir tik žiūrėk! Užuot rūsčiai ją pavijęs šalin, professore tik linksi galva, akutės bėgioja, tikėdamasis užtarimo jis įsikimba į Tūlą, o Graždanskaja jau beda bambukinę lazdą tiesiai į jo kaklaryšio mazgą ir pik- tai klausia: pavardė? Jūk tū, Maryjan, sūkyn ty syn, jūk tū apypaišei vysa Ūžupi… - čia ji drebia tikrai amoralų, tiesų

žodį! - sakyk pavardė! Eik tu žinai kur, ragana, - negarsiai niurna Maryjan. Štiš iš čia! Tai dolc išgert! - visai kitu bal- su pragysta pilietė Graždanskaja, matau gi, turi, Maryjan Mikuilovič! Te, sako professore ir, kad ir nelengvai, suraito špygą. Ir tučtuojau gauna gailėtis - moralistė taip smagiai ir taip taikliai tvoja per ją savo lengva, bet skaudžia lazda, kad Maryjan sucypia ir inkščia kaip tikras Užupio šunšunis ir ima čiulpti leteną - durnė, durnė! Tūla tuo tarpu įpila Liubo- vei į mūsų stiklinę vyno - pilną pripila; pilietė Graždanskaja pasitempia, suglaudžia kulnis, vienu gaištu išlenkia stikli- nę, grąžina ją Tūlai, atiduoda pagarbą ir… aukštai keldama ir mušdama koją nužygiuoja Prečistos cerkvės linkui - taukšt, kaulcšt, taukšt, kaukšt! Profesorius Marijonas Mikulionis geria, bet iš piktumo užspringsta ir taip užsikosi, kad mudu daužom jį per pečius tol, kol jis sumosuoja rankutėm - gana, gana! Ir ūmai atsiriša: o aš, pasiusk tu, vis tiek nupaišiau! Paišiau ir paišysiu! Išgraužk! Žinau, žinau! - šaukia jis, tarsi užbėgdamas man už akių, - beprotnamis man garantuotas! Šikt! Štiš, visi štiš! Eikit, šaukit, skųskit rusam, saugumui - tai aš paišiau, aš! Atiduodu jam buteliuką su dažų likučiu ir teptukėlį, dabar jis taip išpučia akutes, kad jos, rodos, tikrai iššoks iš orbitų ir sukris jam į sterblę. Bet ne, nieko. Jis ramiai susideda darbo įrankius į portfelį, mosteli ranka ir krypuoja per dengtąjį til- telį, nors vargu ar jam šitaip arčiau, vargu…

XII

Tula, meile mano… kaip tu? Gyva? Sveika? Gyva, sveika… Eime? Kur? Pats žinai… Ir duok man dar mūsų vyno, viskas man šiandien galima, leidžiama, nepaisant idiotų, iškrypėlių ir apsišaukėlės moralės policijos!.. Viskas? Viskas, viskas! Tai… eime? Eime. Šituo tiltu? Šituo, šituo… ir netoli… Tai jau ir viskas. Varnalėšų naktis, miegančių laumžirgių naktis, benamių kačių ir nelaimingų padūkėlių naktis! Tamsios varnalėšų vė- duoklės viršum mano veido, viršum tavo, Tūla, veido, pro lapų tarpus ir plyšius kartkartėm plyksteli ir sukibirkščiuoja akinančios naktinės žvaigždės, o gal tai tik iš mano akių lekia žiežirbos - pradegina tavo žaliąjį sijoną, visus tavo menkus rūbelius, su kuriais šiandien taip netikėtai atklydai į „Roton- dą"… nejau tik šiandien? Gaikčiok, Tūla, rangykis, verk, me- luok, nuodyk mane, kol nuo Bekešo kalno pagaliau atslinks tas cementinis debesis, kol iš dangaus pažirs sūkurio pakeltos monetos - taleriai, dukatai ir grašgaliai, kol atsivers visi kars- tai ir visus mus pašauks į Paskutinįjį teismą - mane, tave… Lavini ją su Romanu Būku, visus tavo apviltus jaunikius… baltablakstienį litografą, professore ir netgi pilietę Graždans-

kają… visas Užupis dundės ir kauks, kai mes kelsimės! O
dabar kūnu užstosiu tave, kol dar jauti mano šlaunis ant sa-
vųjų čia, tarp varnalėšų, takažolių, dilgynių, katžolių, vale-
rijonų, usnių, krapų, balandų, kol dar kuždi man - spausk,
spausk mane giliau į žemę… spausk, kiek tik pajėgi!.. Ir aš
juntu, kaip dumbu vis giliau, kaži koks šaltinis prasimušė
po tavimi, Tūla, kas ten trykšta tamsoje - kraujas, dumblas,
rudas šaltinio vanduo? Riskimės šalin, tik nepasileiskim iš
i glėbių, nieku gyvu nepasileiskim iš glėbių - kabinkis į mane
; nagais, kojom ir rankom, juk mudu tonais pramušėm pože-
minę versmę, kai pakilsim iš čia, tikriausiai iki pačio dan-
gaus trykštelės čiurkšle fontanas - dar pažiūrėsim koks! Tūla, mano teisingoji, kantrioji Tūla! Ko tu dejuoji? Tu verki, Tula? ! Tavo veidas žemėtas, mylimoji, dumblinas jau, pirštais, kurie , sulindę j šitą tyrę, kuriais tu bandai į kažką remtis, atsispirti, į dabar jau užsėdusi mane, pirštai klimpsta vis giliau ir giliau, į tu gaikčioji kaip plakamas vaikas, nors niekas nenori tavęs
(^1) nuskausti, tu nebijok, Tūla, šok, tai tikrai paskutinis mūsų
" šokis… pilk vyną ant mano veido, nuplauk jį, paskui aš nu-
t plausiu tavąjį… Nešauk, nerėk taip garsiai, negargaliuok, pra-
šau tavęs, nereikia, kad mus išgirstų piktosios dvasios, nerei- kia, kad girdėtų ir gerosios, alsuok į mano žalią kaip varnalė- į j ša ausį, badyk mane savo smailiom krūtim, griūk ant manęs l negyva, netekusi jėgų, palauk!., palauk dar, negriūk! Varnalėšos ant tavo šlaunų, ant virpios krūtinės, ant še- šėliais apaugusio pilvo - kaip maurais, kaip žolių šaknim,- kodėl mudu pasirinkom kaip tik šitą vietą, kas mudu čia pargriovė, suguldė ant užakusio, ne, neužakusio, o tik žolėm apraizgyto šaltinio? Aš jau bijau nuslyst į šoną, juk jis tikrai

ištrykš, išsiverš iki dangaus, praaugs kalvas ir bokštus, ko- dėl mudu čia mylimės, pasakyk man, Tula? Dabar tu spausk mane į žemę, Tula, spausk… Kodėl su spaudi mano burną skystu purvu aptekėjusiu delnu, aš juk užspringsiu! Tau tik atrodo, kad aš kalbu, kad rėkiu, aš tyliu tyliu tyliu!.. Kodėl ta pačia slidžia ranka ir juoda alkūne brauki per mano veidą ir kuždi - tai apsivalymas… Koks apsivalymas, velniai parau- tų, aš jau skęstu, grimztu!.. Gerai, jei apsivalymas, tai ko tu verki, Tūla? Ar tikrai tu verki? Verk, verk, mink, mink mane, Tūla, į šitą purvą, dumblą, spausk savo rudais sėdmenim, tik to aš tevertas, myk mane rankomis, burna, speniais, visu savo mylimu plokščiu kūnu čia, šitam šlaite, šitam purvyne, žemėliau Užupio sąvartynų, sulūžusių dvigulių lovų, surū- dijusių vaikiškų vežimėlių, čiužinių, padangų, kurios čia irgi teberieda - guli dugne, šalia lopšių, kuriuose niekad neklyks nei mūsų, nei niekieno vaikai, žemiau bulvių lupenų, kat- šūdžių ir pūvančių virkščių… sakyk man, Tūla, tvirtink… ar tikrai šitas purvas, kuriame mudu murkdomės, kamuojami tvilkinančios aistros, tarsi trokšdami atsigriebti už ilgus sep- tynerius metus, ar tikrai jis švaresnis už visą mūsų gyvenimą, už mus stebinčių šešėlių gyvenimus, už mūsų būsimą mirtį ir už visa tai, kas atsitiks po to? Kartok man tai, guosk ir daužyk mane, Tula, užversk savo veidą į tamsų dangų, kad bent šner- vių neapsemtų purvas, saugok šnerves, Tūla, bent kol myli- mės, kol virš mudviejų šnara milžiniški varnalėšų lapai - jų apačios sidabrinės, balzganos, šiurkščios… užsigulk ant ma- nęs, pailsėk… kas galėjo pagalvoti, kad po šituo žolių raizgi- niu liula toks baisus purvynas ir muša versmė… guli? Gulėk, ilsėkis, Tūla, kol atvyks mudviejų pasiimti, nesvarbu kur - į

dangų ar į pragarą… arba, kol atskubės Užupio veteranai ir ga- jludieniai aristokratai su šilkiniais chalatais bei kutuotom šle- petėm, kol iš palėpių, rūsių, krapštydami akis, išlįs nemeno, tneilės nemeilės žmonės, kol atlėks pirmosios sočios varnos jkapoti mūsų aidų, bet dabar dar ne jų metas, Tūla!.. Meilė tik j įada pasiekia savo tikslą, kai baigiasi mirtimi, pasakė budelis ir nukirto jiems abiem galvas, iš kur tai?.. Aš nežinau, Tūla… Mylėk mane ir sapnuodama, tyliai sirpdama ant mano su- glebusio kūno, sapnuok mane mylėdama, ilsėkis, Tūla. Ilsė- kis dar, kol nuo Bekešo atlėks visa pakeliui žudantis debesis; Jtiudu tikriausiai spėsim dar viską vienas kitam pasakyti, tiek nebedaug liko žodžių. Sėdėsim inlcšdami, taškydami purvyną |u žolių stiebais ir šaknimis ir srūdami krauju ant išlindusių || žemės spygliuotų vielų, aštrių čiužinių spyruoklių, kas mus tuomet nupraus ir apriš, Tūla? Kas mudu nuskandins ir iš- trauks - jau niekam nebereikalingus - netgi vienas antram! - nuogus, cypiančius tarsi besimylinčios patvartėse žiurkės, 0… kas mums belieka? Tik mylėtis, inkšti, glaustis, vaitoti, jpro sukąstus dantis spjaudyti juodą kraują, meilės kraują, pa- ilutusio šuns kraują, mėnulio syvus, varnalėšų sunka trintis j tavo jau paženklintas kaktas… tu ir mano kaktą patrink, pa- trink - jos tokios gaivios, kad ir šleikščiai negardžios, tos var- nalėšų ir balandų sultys… ei, Tūla, ar tu dar girdi mane nors Mena ausele?., ar jauti, kad guli ant manęs, apžergusi kojom,

Drugelių kapinių pusės, nuo Polocko plento, Filaretų gatvės ir Belmonto: kodėl tu tyli! Kodėl nieko man nesakai, kodėl ir tu spjaudai krauju? Kodėl surakinai mane rankom ir kojom taip, kad aš negaliu nė krustelėti? Iš kur tu semiesi jėgų, gležno- ji? Kas tau sakė, kad šitos žolės nuodingos? Nesąmonė! Nuo jų tik kyla dar didesnis noras mylėtis, jos varo iš proto, tas tiesa - kramtyk, čiulpk jų syvus, rauk jas su šaknimis, tąsyk mane už plaukų tu, beprote, medūza, išdavike, smauk mane mirtinai, nes jau nebėra jokios kitos išeities, nejau tu negirdi, girtoji, purvinoji, mylimoji, Tula, o gal aš pats apkurtau ir ap- akau? Ką tu šauki man? Aš nieko nebegirdžiu! Kąąą? Nerėk! Arba rėk, stauk, griūk dar kartą ant manęs, kibk į akmenis, kad neprarastum pusiausvyros, susirakinkim vėl kaip žvė- rys, purvu ir krauju aptekę, dantim griežiantys žvėrys, tokius mus padarė, tokius išmaitino pasaulis - žalia mėsa ir tavo šonkaulių šviesumu, kurį aš regiu net pro purvo sluoksnį… tvok man iš peties, Tūla, meile mano, prašau tavęs… kad ir aš tada galėčiau tau užtvoti, krimstelėti į tavo gelsvą žebenkš- ties krūtį, smeik man žolėje apčiuoptu surūdijusiu virtuviniu peiliu, kad nesugebėjau kadaise tavęs taip pamylėti, kad tavo staugsmas nuaidėtų virš šitų slėnių ir kalvų, aidu atsimuštų į visų ausis, kad visi suprastų, kad tu esi tik mano, ir niekas mums nebedrįstų stotis skersai kelio, smeik mane, kad nesu- gebėjau šitaip padaryti, kad nepasiryžau tavęs išvogti, surišti ir išsivežti į savo dykumas, paversti verge, tokia pat valkata kaip aš, kad galiausiai nesumokėjau už tave keturiasdešim- ties avių ir kuprių, kaip priimta jūsų pasipūtusiam Antrajame mieste… užmušk mane už tai, kad esu girtas, kad tik vynas teka, sunkiasi pro atsivėrusias poras, net nebe kraujas, smok

ir nudėk!.. Vis tiek man nebėra gyvenimo nei mirties be ta- vęs… daugiau aš tau jau niekad nieko nebepasakysiu… na? Bent tvok, jei nedrįsti žudyti, išmušk mano priekinius dantis, tik jie man ir beliko - kol gyvas siurbsiu dantenom varnalėšų sunką ir mylėsiu tave… Tula! Varnalėšos - tai juk varnų lėšos, didžiuliai, žali, beverčiai banknotai, akis lesančių varnų pinigai už kantrybę. Klausyk, Tūla, ar tikrai viena tokia naktis gali atstoti septynerius me- tus - ištisą badmetį, nepaisant to, kad… Leisk man tave bent kartą ik valiai išplūsti, plūsk ir tu mane, jei turi ūpo, plūsk ir čaižyk šaknies rimbu… paskui aš tave aprengsiu ir įmesiu į upelę… plauksi paviršiumi, kaip išprotėjusi Ofelija, dainuo- dama… ką tu man padainuosi? „Yuppi Du"? Ar „Una paloma blanca"? Ištrauksiu tave, išskalausiu su visais drabužėliais, ištrinksiu tavo paiką galvutę ir tave pačią - žalią nuo varna- lėšų, raudoną nuo meilės, gelsvą nuo ryto ir juodą iš nevil- ties… išskalausiu ir tavo rausvą geldelę, tavo ausų kriaukles, purvu aptekusį kaklą, virpančias kaip vilnis krūtis, tavo pilvą ir dar kartą - rausvąją geldelę… numazgosiu tave ir pašarvo- siu ant dengtojo tilto, užklojęs žaliu varnalėšos lapu - žaliu kaip smaragdas, kaip sudužęs alaus butelis… Nieko nedėsiu! Gyvuok! Palydėsiu tave taku palei Vilnelę iki tavojo vienuolyno, iki buvusių Petrylos langų, iki Žygi- manto Augusto vandentiekio likučių, palydėsiu, kad neišgąs- dintų tavęs nei ištvirkėlis professore Maryjan, nei moralės policininkė Liubovė Graždanskaja, nei tie tavo atstumtieji jaunikiai… ar tikrai tu juos atstūmei, Tūla?.. Na? Dar pagulėkim šitam purvyne, šitame žlegančiame ir kliuksinčiame klane, blėstant žvaigždėms, mušant fon-

tanui… tegul juokiasi aname krante šmėsčiojantys poetai, laužiantys ant drėgnų suolų savo patiklias skaitytojas, tegul! Tula! Kodėl tu nieko nesakai? Ničnieko? Nieko ir nebepa- sakysi? Išsižiok - kliūstelėsiu tau vyno, nubusk, sėskis, aš paimsiu tave ant rankų ir nunešiu prie vandens… sėskis, tūpkis ant mano delnų, pavargęs laumžirgi, sublizgėk, kad suskaustų akys, ir skrisk tyliai dūgzdamas… mudu juk vėl čia, ant kranto ties Bernardinais, ties ilguoju vienuolynu, pa- lei namus su apside, ties mūsų griūvančiais namais, kuriuos gal dar pakels iš mirusiųjų, gal… Klaupk, sėskis… už kojų nuvilksiu tave į vėsų vandenį, drumstą, pajuodusį vandenį, paguldysiu tave ant plokščio akmens… gulk, pagulėk… te- kantis drumstas, burbuliuojantis vanduo dar labiau pajuos nuo purvo, pasroviui plaukiančio mūsų kūnų purvo, vis pa- sroviui, ten, iš kur niekas nebegrįžta. Bent vieną akį pramerk po šituo varnalėšų dangum, ar jau bundi, Tūla?

Sakau tau, sėskis ant akmens, laikykis už manęs!.. Juk sa- kiau, sakiau tau, kad šitaip buvo ir bus tol, kol… leisk man kal- bėti! Štai nuplukdysiu tave kaip rąstą iki žiočių, iki pirmosios ryto varnos, varnalėšose ieškančios savo lėšų - dar žvilgančios vasarinės varnos, tokios, kokias tu piešdavai pro savo langą… iki vienišos varnos, kaip mudu abudu vienišos, kaip vienišas Bekešo kalnas ir tas vienuolynas… Duok man abi savo rankas, Tūla, aš jas nuprausiu, tik nieko man daugiau nebeprimink, niekad… numazgosiu tau ir kojas… būsi balta kaip Prečistos cerkvė… ir neprimink man būsimos žiemos, kai aš, atsitūpęs ant šakos, žvelgsiu pro tavo langą… Ar nupieši tada mane, Tūla? Pažadu tupėti labai ramiai ir ilgai… kiek reikės…

XIII

Daugiau Tūlos nebemačiau niekados - nei gyvos, nei miru- sios. Ilgai net nenujaučiau, kad jos nebėra, o vėliau nežino- jau, kur josios kapas. Pamenu, kartą ilgai stebėjau, kaip jauni dar žmonės, vei- kiausiai studentai, kasinėja tuos vandentiekio likučius ne- toliese buvusių Tūlos namų, Petrylos namų, tetos Lydijos vienuolyno, netoli tų laiptelių, kuriais kopė mano tėvas, vos grįžęs iš Reicho darbo tarnybos. Kai tik subliūško gandai, kad čia palaidoti kunigaikščiai (vėliau - maro aukos, dar vė- liau - vienuoliai bernardinai), besibūriavusių aplink duobę smalsuolių gretos iškart praretėjo. Kam jau čia įdomu kažko- kie atkasti akmenys, išskobti kamienai, sueižėjusios plytos? Niekam, beveik niekam. Žmonėms rūpi kaulai, kaukolės, karstai - tai bent žadina vaizduotę, nebūtinai liguistą! - pa- puošalų, pinigų, lobių… bent kokių ir šukių. O čia netgi ne rūsiai - mūro liekanos, didžiulės morkų spalvos plytos. Iš rūsio ištrauktų morkų - blyškiai gelsvų, daiktais patamsėju- sių, įpuvusių… Morkos ir duobė vandens, viskas. Šalia Tū- los namų kūrenosi iš lentgalių sukrautas laužiukas - kasikai

išlipdavo pasišildyti, gal maktelėti burnelę ir papešti dūmą. Kartkartėm jie mestelėdavo akį į mane - stypsojau pasirėmęs lentinio aptvaro. Bet jie nieko man nesakydavo. Nenorėjau būti šnekinamas. Norėjau tik žiūrėti, kaip jie gramdo mūrą, pro tankų sietą samsto ir sijoja duženas, visą vadinamąjį kultūrinį sluoksnį - šapus, dulkes, buvusių daiktų ir kūnų korpuskulas. O! - kartą dusliai šūktelėjo akiniuotas vyrukas iš pačio duobės dugno, - jo delne gulėjo didelis pažaliavęs pinigas. Kiti subruzdo, sujudo, ėmė uoliau kapstyti ir sijoti, bet tuojau atvėso. Vis dėlto man pasirodė, kad jie atrausia ir niekina didelį kapą - žadina mirusius, jų balsus, kažkam neleidžia miegoti ir ilsėtis, - ar nebuvo ten ir tavęs, Tūla? Be abejo, aš supratau - jie dirba gerą ir reikalingą darbą - net- gi nieko neradę būtų verti tik pagarbos ir padėkos. Bet jau rado - akmenis, rąstagalius, vandentieko likučius… Iš po že- mių lindo seniai palaidota buitis, aš ir vėl tarsi užgirdau juo- ką, barnius, aimanas, dūžtančių indų traškesį, tuoj tuoj pra- siverš suslūgusios dujos, atsivers amžiams palaidotos erčios, plūstelės kraujas, vynas, vanduo… ar ne per daug čia visko, tarp tų dviejų tiltelių?.. Nusisukęs nuo duobės iš gertuvės gurkštelėjau vyno, stipraus, spirituoto. Niekas jau tada nebe- gyveno tavo, Tūla, namuose, ir Petryla ilsėjosi kažkuriose už- miesčio kapinėse; išgėręs dar gurkšnį, per „minų lauką" vis dėlto pasukau mėlynos pašto dėžės link - per krūvas atliekų, aprūkusių plytgalių, kliūdamas už surūdijusių vielų ir vini- mis pasišiaušusių lentgalių - kiek užgyvena net vargšai! Kiek jau metų po „varnalėšų nakties" buvo praėję? Neži- nau… gal treji, o gal ir penkeri. Argi svarbu? Žengiau pro du- ris - šmurkštelėjo perkarus katė, tvoskė šlapimu, drėgnu tin-

ku, apsvilusiais skudurais. Buvusioje fermentininko virtuvė- je nuo grindų pakėliau tą patį didžiulį emaliuotą puodelį, tą patį - su dviem arklių galvom, jos buvo dar visiškai ryškios, beveik kaip anuomet… tai jame Tula buvo užmaišiusi savo dažus, didžiam, bet suvaidintam Petrylos apmaudui… Andai pamiršau jį paimti… Paimsiu dabar, tik purvą kiek apvalysiu, net nešveisiu, tegul… mesiu į jį smulkias varines monetas, Visų valstybių bei imperijų… ir surinkęs kelis kilus vario… na, pažiūrėsim, ką aš tada darysiu… o dabar reikia eiti - jau Visai temsta. Štai ir einu su dviejų litrų talpos emaliuotu puodu, barškinu keliom paties įmestom varinėm kapeikom, galiausiai įsimetu jį į savo drobinį maišelį - kitą maišelį, kitą… - ir sėduosi į garstyčių spalvos autobusą. Nuvažiavęs porą stotelių, išlipu - juk mane tikriausiai vėl seka, o jei ir neseka… Kas seka, kas? Kaipgi: anie šešėliai, anie vyno ir i Vandens gėrovai iš duobės, storos, žvairos moterys, sargai - i neišdegs! Jau niekas niekam neišdegs, dabar, kai…

Tula sudegė pirtyje ant miškų upelės kranto, - sužinojau į praslinkus pusmečiui po nelaimės ar žmogžudystės ir me- j tams po to, kai paskutinį kartą lankiausi namuose su apside. Ant puodo dugno žaliavo vos keli variniai pinigėliai, o Tūlos i nebeliko - sudegė. O juk jau buvau nutaręs išlydyti surinktą \I Varį ir patikėti kuriam vario raižytojui išraižyti jos portretą - l lr štai! Sudegė. Nebėr. i Užtat aplankytas santechnikas - niekaip neįstengiau nu- Itatyti jo ir Tūlos giminystės laipsnio, toks tolimas ir men- ] kas jis tebuvo - taigi tas santechnikas viską žinojo! Jis patvir- , tino: na taip, sudegė… nors ničniekas ten dar neaišku! Jis dar Įkartą linktelėjo ir dalykiškai, tarsi keisdamas vonios čiaupą,

pridūrė: o jau laidotuvės!.. Laidotuvės, pasirodo, irgi buvo keistos… ne tik be galo kuklios… mat ir laidoti nelabai buvo ką - sauja pelenų ir krūvelė kauliukų… Žinai, sakė šitas sma- gus ir, rodos, padorus vyrutis, ne viena ji toj pirtelėj buvo! Aš manau… kaipgi. Visi mat išsigelbėjo, o ji suspragėjo kaip pušinė pliauska. Tai kas gi ten dar buvo? - paklausiau, bet santechnikas netikėtai suirzo: nežinau! Sakau, iš plombuotų dantų pažino jos dantistė, nu… švari mirtis, ar ne? Švari mir- tis… tikrai! Jokių skrodimų už ligi pusės užtepliotų langų… nei pūti po žeme, ideali, pagoniška mirtis! Tai kur ją palaido- jo? Žinai, jis padėjo ant stalo du šlakuotus kumščius, jeigu tau iš tikrųjų taip baisiai rūpi… nuvažiuok tu ten, susirask Jutoką Japaką… Ką, ką tokią? Na, jos draugužę, kaimynę, jei ji tau ką nors pasakys, tai pasakys. Manęs daugiau nieko neklausinėk. Ir taip jau… Sėdėjom su santechniku jo „kultūringai ištaigingame", mebliuotame (maža pasakyti - mebliuotame!) bute, pado- riam Antrojo miesto kvartale ir gėrėm alų, sūriu užsikąsda- mi. Daug gero alaus, kalnas puikaus sūrio. Klozetas tviska, funkcionuoja ir inkstai - tik alų ir gert! Niekas nei kapt, nei gurgt. Kaip Filadelfijoje. Tik paprašiau, kad išjungtų magą - negaliu pakęsti staugikų, o „Yuppi Du" santechnikas, aišku, neturi įsirašęs. Fizinė savijauta puiki. Nors alus vis dėlto yra svaigalas. Jis kyštelėjo man žiebtuvėlį:

Mudu vis dar gėrėm alų, nors jo žmona, kažkokių tech-
nikos mokslų kandidatė, ne tik kosėjo ir trankė virtuvėj in-
dus, bet ir atvirai šnairavo į mane. O prisiminiau ją mažą
šlakuotą mergytę su užsirietusiom kasytėm ir plačia švarp-
le - kaip tik krito pieniniai dantys. Dabar tie dantys buvo
auksiniai - žybsėjo ne tik akinamai, bet ir piktai. Tuomet jos
vyras atvirai ištraukė degtinės - ne iš didelio dosnumo, vien
tam, kad parodytų, ldeno žodis šiuose namuose paskutinis ir
lemiamas. Štai šitaip!
Santechnikas puikiai nupasakojo, kaip atrodo Juta japonė -
Jutoka Japaka, taip ją ten vadina. Išlipęs iš dyzelio, mieste-
lyje iškart ją atpažinau. Stovėjo su mėlyna striuke, juodom
kelnėm ir guminiais botais knygyne - plepėjo su pardavėja,
0 aš stovėjau už pusmetrio neva įsigilinęs į Verbos „Ugnies
ūgį" - liepsna alsavo iš posmų, raitėsi juodos dūmų garba-
nos... O Juta pardavėjai pasakojo: nebepamenu, kaip užmi-
gau, net neatsimenu - pati nusirengiau ar nurengė kas...
chy... nubundu, langai atviri, aš viena!
Kaži, ar ji tikrai taip jau panaši į japonę? Plaukai kaip var-
nos, smulkutė, akys įkypokos. Gal greičiau į kazachę?

Nusekiau ją pagrindine miestuko gatve, ji keliskart grįžte- lėjo, o palei pušyną ir sustojo. Susigrūdo rankas į striukelės kišenes ir stovi. Nė nežinojau, ką tokiai sakyt, buvau beeinąs prošal, bet ji pati stvėrė mane už rankovės. Ei! Tu gi manęs ieškai, gal ne? Einam, aš viską žinau!

Na mat. Dar viena visažinė. Jau buvau tokių žmonių su- tikęs, visažinių. Kur? Gyvenimo kelyje, kur daugiau. Vienas plunksnos darbininkas, kol dar smarkokai gerdavo, kartais pa- sikviesdavo mane į savo irštvą. Vienas, tiesa, kalbėdavo, aš tik linksėdavau. Jis irgi viską žinodavo, viską man pasakydavo! Kodėl dingo druska. Kas nužudė kino operatorių Žirmūnuo- se. Kaip greit ir efektyviai išsigydyt trichomonozę. Kada žlugs Kremlius ir taip toliau. Druska, pasirodo, rūdija sandėliuose, o naujos iš Veličkos kasyklų neveža. Operatorių nužudė pėdžiai, nes jis išdavė jų „klaną", o Kremlius žlugs tik apie 2002-uo- sius metus. Šnekėjo kaip generalinio štabo viršininkas ar toli- mojo plaukiojimo kapitonas! O, kad taip būtų ir rašęs!.. Slapta vyliaus: gal Juta paneigs santechniko žodžius, gal Tūla ne su visais davėsi… nors argi tai svarbu? Ji ne tik pa- tvirtino, bet ir papuošė neabejotinai tikroviškomis detalėmis: Tūla iš pradžių viena slampinėdavusi paupiais… paskui ji pati mačiusi, kaip… kitą kartą, kai ji netikėtai parėjusi namo… jos abi važinėdavę pas… Dėl kažkokio mafiozo ji tiesiog ėjusi iš proto. Na ką gi… Mažų miestelių maži žmoneliai… tie, kurie neina anksti gulti… Ir dar: ir šita Jutoka Japaka buvo geriausia Tūlos draugė?.. O kodėl gi ne? Ji išvirė arbatos, paraikė duonos, papjaustė lašinių ir tren- kė butelį: tu nemanyk tik, kad mes čia ubagai! Gėrė ir rūkė kaip tikras girtuoklis: lygiai su manimi. Taurelė į taurelę,

cigaretė j cigaretę, ar taip pasakiau? Žodinga. Dažnai ir be reikalo juokėsi, dantys stambūs, gražūs, pati, matyt, žino. Pusiau kazachė. Iš tėvo pusės; tėvas pasidžiovė ant šakos, negavęs pagiriom degtinės. Bibliotekininkė, nebaigtas aukš- tasis. Kaip ir mano, linktelėjau, nebaigtas… Apie tave ji skie- dė ir skiedė, paskui aš jau uždraudžiau, pabodo… tai štai tu koks! Uždėjau savo rankas ant jos kietų krūtų: bet ji vikriai išslydo, atsisėdo kitoj stalo pusėj ir blykstelėjo baltais akių plyšeliais: o tu prezervatyvų turi? Na, na… nieko, patylėsiu!

Nubudau naktį. Nelojo šunes, negiedojo gaidžiai. Tik
savo pasieny negarsiai parpė japonė. Jutoka Japaka. Nuleidau
kojas ant šaltų grindų. Mielai dar būčiau išgėręs. Krūptelė-
jau: a, Jutoka ant kito Šono apsivertė, visa troba sudrebėjo -
išgirgždinta jos lovelė! Ei, išgirdau, ko nemiegi? Eikš, eikš...
Katės balsas - minkštas kaip ir kailiukas. Paėmiau ją kaip
atostogų grįžęs kareivis, - greitai, tyliai, be glamonių. Ji atsi-
duso, padėjo man ant krūtinės peleninę, užsirūkė... tvokste-
lėjo degtine...
Vėliau, vėliau, sumurmėjau, pasakok dar, pasakok...

XIV

„Bekelni mano sūnau, atsiremk į mano ranka ir aš ištėkšiu tave pro langą!" - taip sename lietuviškame filme sako jau- nas niekšas išblyškusiam proletariniam poetui, irgi jaunam. Bet tik grasina, netėškia. O mane iš sunkvežimio kabinos vairuotojas tikrai iš tėškė, vos tik prisipažinau neturįs nė ka- peikos. Ukrainoje taip nebūdavo! Teisybė, panašiai pasielgė tas itin patriotiškai nusiteikęs praporas, bet jis mane jau buvo nuvežęs toli už Kijevo, be to… O šitam aš nė neužsi- miniau apie jokią laisvę… savas vairuotojas, lietuvys!.. At- rodžiau, matyt, menkas paukštukas - manęs nei spardė, nei plūdo, išstūmė, ir viskas. Dunktelėjau atpakalias į minkštą pakelės žolę, paspjaudęs delnus patryniau žandą ir paleidau pavymui skaldos gabalą - vis tiek nebemato! Šlubčiodamas pasukau į eglaičių tankmę, atsiguliau, pa- sikišau po galva kuprinę… nepamenu, kada dar taip Įdėtai miegojau. Ir vis tiek, kai nubudau, spindėjo ankstyva popie- tė: švilpavo strazdai, saulėkaitoj nardė laumžirgiai… Vėl va- sara, driežų ir laumžirgių metas… Asfaltas tirpo nuo karščio, oras mirguliavo - drumstai žalsvas kaip sudulkę pakelės pušynai.

Ar rasiu tą vietą? Juk dar vieneri metai praėjo, kai mudu su Juta japone… aha! Štai! Nesupainiosi - paplentės „rūko- masis", jau kiaura, apsvilinta ir perdėm aprašinėta stoginė ir išsirangę išsiklaipę suoleliai iš nupjautų sausuolių - užpešiu dūmą ir aš. Graffiti čia primityvesni, bet štai koks agresyvus vienas: „Ko nepadarė fašistų tankai, tą padarys Ūdrijos pan- kai!" Karingoji Ūdrija! Net ir čia tavo sūnūs ir dukros lankė- si! Na gerai, nėr kada. Čia, tikrai čia! Sulai į girią… Nuo kaitros pasmėlusiu pušyno keliu žygiavau j Tūlos ka- pavietę. Vienišas vanagas danguje ir amžinai neramūs kėkš- tai tarp šakų. Jau keliskart šmėstelėjo balkšvas nusekusios upelės pilvas - teisingai einu, taip ir turi būt. Čia, rodos, buvom prisėdę su Jutoka užkąsti ir… o, kaip seniai tai buvo! Vėl musmirės, suvytusios, apšerpetojusiais kraštais ūmė- dės, balti paukščių kauliukai samanose, vėl kėkštai ir kirtimų erdvė - šviesi, nyki erdvė, kitu metu ji mane varytų į tikrą neviltį. Jokios romantikos - vienodi, pasausę beržiukai, jau raustelėjusios drebulaitės… žemyninės, lėkštos smėlio kopos, švarios ir baltos kaip ir pajūry, visai menka ar kiek tirštes- nė balta samana. Aibės drugių ir drugelių, galybės smulkių vabzdžių, gal net retų. Šatobriano ar Tyko novelių herojams čia būtų kas veikti nebent paupeliais - ten tarp eglynų tam- siau, daugiau drėgmės, šešėlių, kuždesių - tikros ir tariamos slapties, kurią mėgsta ir vienišiai, ir žmogžudžiai - kas nužu- dė tave, Tūla, kas sudegino gyvą ar jau nebegyvą? Nebegyvą… kažkodėl dabar tuo nė kiek neabejojau, nors vien mano spė- lionė čia buvo, vien spėlionė ir pikta vaizduotė… Myniau šiltą, minkštą, visai nedulkantį miško smėlį. Jame likdavo aptakios, veik beformės pėdos - kam jos rūpi?

Nebuvo ko man ir slapstytis - net jei ir sutikčiau žmonių, nei aš, nei jie nenustebtų, nors ir ne grybų dienos. Žmogus su kuprine miško kelyje? Eina į kokį vienkiemį, miško sody- bą paupy, maža kur. O gal ją pirmučiausia nušovė?., paskui padegė tą pirtį ir… Kad ir kaip būtų, siela vis tiek spėja purp- telėti iš vargano kūno… Va, va! Skersai kelio perbėgo mažas, perkaręs šuo. Šuo? Šuo, o gal jenotas, aklimatizuotas usūrinis šuo, vilkai žmo- nių dabar bijo, nebent koks pasiutęs… Dabar jau traukiau pačiu paupiu, palei juodalksnius, džiūstančius ir mezgančius uogas kadagius, žemas pušeles. Dar keli vingiai, šaltinėlis, skersai srovę pargriuvus eglė - viskas sutampa! Štai tas akmuo, kur pernai mane buvo atvedusi Jutoka Ja- paka, štai! Nežinotum, niekad neįtartum, kad šalia akmens, gero metro gylyje (daugiausia pusantro! - tvirtino Juta) guli užkasta kino dėžė su Tūlos pelenais… Gal čia ir žvejai susi- kuria ugnį, medžiotojai? Pasitiesia striukes, prigula, puotau- ja… Ir nieko, žinoma, nieko… Šniokščia palei vandenį juod- alksniai, tolėliau eglės, nardo miškiniai karveliai, o viršum miško suka ratus budrūs sanitarai vanagėliai. Ir man reikėtų užkąsti. Užkąsti, gurkštelėti tyros degtinėlės ir dar snustelėti kadagyne, bent pasistengti… juk darbas laukia - atsikasiu aš tave, Tūla! Ko gi čia daugiau trenkiausi, žygiavau per girią? Tavęs! Tam ir kareiviškas kastuvėlis kuprinėje - lengvas, pa- togus, aštrus. Beveik naujas - žali dažai nuo koto dar nenu- silaupę… Šermukšnėlės jau rausta. Ta pati morkų ir plytų spalva. Pavasarį iš rūsio ištrauktų morkų, po šimtmečių atkastų

mūro plytų… Atsikasiu aš tave ir išsivešiu iš šitų miškų - o juk manei, kad pamiršau, išdaviau, palaidojau?.. Ne. Tu vis dar mano, o dabar jau suvisam būsi mano, bent dabar, kai esi niekam nebereikalinga, palikta vidury miškų… Niekas šito neturi žinoti, juk žinojimas daugelį žmonių tik slegia, pridaro jiems baisių nemalonumų… Nepyk, Tūla, kad tik da- bar tai darau… Viską esu apgalvojęs, viską numatęs! Štai šito spragsinčio lauželio pelenus, sumaišytus su apanglėjusiais paukščių kaulais, subersiu į tą kino dėžę, o tave išsivešiu - visą visutėlę!.. Kam tie du maišeliai kuprinėje - vienas dro- binis, kitas celofaninis, - sutilpsi, Tūla, vėl apkabinsiu tave, atsargiai užsikelsiu ant pečių ir tuo pačiu taku paržygiuosiu atgal, į plentą… nebesunki tu dabar, o ir niekad nebuvai sun- ki, pameni, kaip aš tave nešiau į „Taškentą", į tą vienintelį laivą, kuriuo mudu iš tikrųjų plaukėme?.. „Intruder in the Dust!"* Folkneris! Ne, nieko panašaus, koks aš palaikų išniekinto jas, ne juk. Proto likučiai, sąžinės likučiai? Galbūt, galbūt. Tik jokio išsipildymo, jokio paleng- vėjimo!.. Tik vis tiek nereikia įsismagint, nereikia visko iš- gert, ką atsivežęs, gali dar prireikt, oi kaip prireikt! O juk turėjau pinigų - visą raudoną dešimtinę, galėjau užsimokėt tam vairuotojui, bet argi pirmas kartas važiuoti už „ačiū"? Kitas švilpteli, kitas gūžteli ar nusispjauna, kitas nė pats nei- ma… Pirmukart šitaip… na, nieko! Svarbiausia dabar numig- ti, jau pritemus atsikasti Tūlą, užrausti duobę - ir paupeliais, paupeliais, upė juk nuves tiesiai į geležinkelio stotelę. Tiek mums, Tūla, ir tereikia, dviese grįšim.

* „Palaikų išniekinto jas" įangl.}.

Paėjau aukštyn prieš menką srovę, išsirinkau gražią pie- vutę prie pat vandens, nusiavęs kojas pamerkiau į vandenį. Taip ir sėdėjau nieko nedarydamas. Tuščia buvo mano galva, iškaitinta slopios saulės. Kaip ir ta šuns ar lapės kaukolė, kažkieno pamauta aukštai ant eglės sausšakės. Ne, reilda nusnūsti… Įdek galima tai kartot ir įsiteiginėt! Žaltys nuvin- guriavo visai prošal negarsiai šnypšdamas, tarsi įspėdamas, kad kažkas artinasi… mačiau, kaip nunėrė kranteliu ir nu- plaukė, dingo… Gerokai patraukiau iš butelio, o paskui jau ir nebežinojau, miegu ar tik snūduriuoju, girdžiu ar sapnuoju žmonių balsus… pusiaumiga klaikstu nuo tvankos, išgertos degtinės, nuo susibūrusių dangaus pakraštyje kamuolinių debesų ir monotoniškai linguojančio srovėje pavirtusio ber- žiuko… Bet ir sutemo pagaliau - temo ir sutemo. Grįžau prie akmens, prie Tūlos kapo… Išsitraukiau kastuvėlį, mėnulis dirstelėjo tarp eglių tarsi j aulais žiburys, visai kitas mėnulis nei virš Drugelių kapinių… Kasti lengva - kad ir suslūgus, žemė buvo minkšta - pa- upio smėliukas, beveik be šaknų. Truputėlis drėgno žvirgždo, vienas kitas stambėlesnis akmuo. Paprasčiausias naktinis darbas, už kurį brangiau ir mokama. Dingtelėjo: pačiai mir- čiai juk nėra paslapčių, ji viską žino, tik gyvieji, jau vėliau, mirčiai nuėjus šienauti kitų, apgaubia ją paslaptimis, įtarinė- jimais… Ir aš mokėjau nepigiai: smarkiai plakančia širdimi ir paaštrėjusia klausa, nors ir ne lobį kasiau… saują dulkių. „Intruder in the Dust!" Vienas, naktį, slapta… Jau žemiau juostos lindėjau duobėje, kai kastuvėlis pa- galiau dunkstelėjo į metalą - čia! Melagė Jutoka - nekasė jie pusantro metro, būčiau nusivaręs. Vos metras su vir-

šum. Išsiropščiau iš duobės, nuslinkau po kadagiu ir slėpda- mas ugnelę delne parūkiau. Tuojau, Tūla, tuojau keliausim namo… pakentėk dar. Atsargiai dairausi - kaip būtų pikta, jei išgąsdintų koks įžūlus šernas ar briedis. Ne, tyku kaip kapuose. Stille Nacht, heilige Nacht! - kad ir ne Kalėdos. Viskas, gesinu nuorūką. Reikia dabar iškelti… taip. Replėm užsuktas dangtis, jau surūdijusi viela, trakšt! Dabar belie- ka atlaužti surūdijusį… kaip jį, klapaną? Gal ir klapaną. Kur mano žibintuvėlis? Sauja pelenų… gruzdėsiu… angliukų. Tūla! Neprapiltpro šalį nė kruopelės tavęs! Drėgna tu, Tūla, jaučiu, kad drėg- na… gerai. Balkšvas kauliukas… ir jį į krepšelį, ir jį!.. Štai šitaip. Viskas, dabar jau tikrai viskas. Ir anuos, netikrus, pelenus esu apdairiai atsinešęs - pilu juos į kino dėžę, suku, veržiu tą surūdijusią vielą - dunkst! Jau tik užkąst beliko, ir nebe tave, Tūla, paprasčiausius mano laužo pelenus, gal nė nevertėjo? Nė žetono jie neįdėjo, o aš įdėjau atvežtą plokšte- lę, varinę. Su užrašu: „Čia ilsisi Tūla, Dievas žino jos tikrąjį vardą"… Šviesios vasaros naktys… Kol viską sutvarkiau, užlyginau, užtrepsėjau kapą, jau brėško, nors ild tikro ryto dar buvo toli. Ne, nebeisiu paupiu, upelė tokia vinguriuota, kad nežinia kada prisikasčiau iki stotelės. Verčiau jau trauksiu tuo pačiu vieškeliu. Dar pažvelgiau atidžiai į akmenį šalia kadagių, kur tu ilsė- jaisi, Tūla: žinoma, aklas pastebės, kad žemė judinta, bet kas kam darbo! Ruduo, žiema… pavasarį, kai nutirps sniegas, net didžiausias pėdsekys nieko nepastebės. Keliaujam, Tūla! At- leisk, pažadinau tave… eime… Smagu žygiuoti naktį - kojos

pailsėję, nešulys lengvas, kelias jau žinomas. Prie padų limpa šlapias smėlis, tai niekis… Šaudo!.. Toli, gal už mylių, bet aiškiausiai girdžiu - šaudo! Argi vasarą leidžiama medžioti šernus? Gal čiabuviai pristigo šviežios mėsos? Kai po girią vaikšto gyvi kumpiai… Kad labai jau tankiai pila!.. Ar čia mano rūpestis? Ne mano. Be to, toli tie šūviai, o štai jų ir nebegirdėt. Paach! - dar sykį. Ir dar. Žinoma, šernus. E, betgi čia automato serija! Trumpa au- tomato serija!.. Eidamas gali visa ko prisigalvoti. Prisiminti senovę… miško brolius… Ne, čia, žinoma, ne jie. Betgi serija tai ir lcelienus pavirpina!.. Kaip tu ten, Tūla, kuprinėje? Tyli. Va! Net raketa. Žalia. Manevrai. Kariniai mokymai. Desan- to išlaipinimas „miškingoje vietovėje"… ir speciali užduotis „prasiveržti" iki geležinkelio ir užimti N stotelę… išlaikyti ją… išlaikyti, kol aš su tavim ateisiu? Kuo daugiau klausimų, tuo daugiau atsakymų… nuo pat holoceno laikų. Vos pasitraukė ledynai, iškart kilo klausimas: o kodėl jie čia atslinko? Ir taip toliau… Štai jau ir pažįstama kirtavietė. Tolėliau - tankus pušy- nėlis, tokiame gera maskuotis desantininkui, gal tykoti me- džiokliui bokštelyje, bloga tik ponui šernui - vienas bruzdu- lys ir šakų treškėjimas. Dažniau pasivaikščiojęs naktimis dar daugiau visko patirtum! Padarytum begales išvadų, kurios gal ir praverstų kada…

gystos. Situacija: milicijos patrulis naktiniame miško kely. Kažkur dar pokši pavieniai šūviai. Paįvairinami serijomis, vis trumpomis. Prrrrr, prrrr. Tai manevrai? Jau trise mane apstojo - du apžiūrinėja iš priekio, vienas stypso už nugaros, tai itin nemalonu. Du seržantai. Stambūs, geltoni dantys, žinau, jie ir ne mėnesienoje geltoni. Mašinoje, aišku, racija. Gal ir radijo telefonas.

Kapitonas vėl prislenka. Vėl blizgina. Keikteli sau tyliai.
Kur jis man matytas?

vežkit šitą tipą į stotį ir mikliai atgal, jasna? - Tada vėl atsi- suka į mane: - Kad tavo čia nė kvapo neliktų, supranti? Nes tokią rūdą, tokį šūdą iš tavęs išvirsiu… gaila… nėr kada. Tai, vadinasi, pažino. Kaip ir aš jį. Tas torsas su priklijuo- ta galva. Su skydais ir kalavijais antsiuvuose. Stumteli mane į mašinėlę. Seniai tokia bevažiavau.

O tu žinai, sako man tasai seniausiai regėtas plunksnos ar-
tojas, „Sepijos" ir kitų apysakų bei romanų autorius, žaliam
traukinėliui jau dunksint į šiaurryčius, - mudu sėdim vie-
nas priešais kitą, sudėję rankas ant stalelio kaip tikintieji ant
klauptų. O tu žinai, sako jis, tarsi būtų aiškiaregis, informa-
cijos karalius ar bent branduolinės fizikos tėvas, kas šiąnakt
medžiojo mūsų gūdžiose giriose? Jis atsainiai mosteli išpuo-
selėta rankute į už lango taikiai mirgančius pušynus. Tuomet
pauzė, kurios metu rašytojas iš plokščio butelio gurkšteli
gero konjako, o aš iš savo gertuvės makteliu pigios degtinės,
paskutinį šlaką. Tada jau paskelbia: du draugai! Gynybos mi-
nistras ir NKVD šefas, supranti! Šefas, aišku, mūsiškis, vie-
tinis, taip sakant. Na jau!.. Viskas minutės tikslumu, tęsia
jis ramiai, tarsi darydamas pranešimą Generaliniame - tik
kieno? - štabe. Iš personalinio lėktuvo į malūnsparnį, iš ma-
lūnsparnio į mašinėlę ir - tiesiai į irštvas. Du šimtai treni-
ruotų varovų... Tada jau - papach! Sako, visas miškas buvo
apsuptas, postai keliuose... Teisybė, buvo, bet aš jam nieko
nesakau. Tyli ir tu, Tūla. Mano kuprinėje tyli. Nieko jam
nesakau. Viską žino pats. Kas per šalis! - galvoju užsidaręs
tualete su kuprine ant pečių, o paskui jau pešdamas dūmą

vagono aikštelėje, - kas per šalis, jei net plunksnos graužikai vieno laipsnio tikslumu žino tokių paukščių maršrutus?! Gal jam kas nors praneša iš anksto? Va, grįšiu į vagoną, pasakys, kas ką nušovė… Nupylė devynis šernus, sako jis, man vos prisėdus, stir- nų… o šaudė kaip per manevrus! Gal ir tu girdėjai? Girdėjau, kaipgi.

XV

O gal užrašus apie Tūlą taip užbaigti? …štai aš ir vėlei pro teberestauruojamus Bernardinus, per nukritusius klevų ir tuopų lapus, asfaltu ir klinkeriu nuo Pre- čistos pusės ateinu prie namo su apside, atsistoju prie vieno kurio tiltelio, pasiremiu turėklų, rūkau ir žvelgiu j drėgnus namus anapus upelės - į ilgąjį vienuolyną, kur gyveno mano teta Lydija ir pusbroliai amerikiečiai, kur 1945 metų rudenį, vos grįžęs iš sugriauto Reicho, beldėsi mano tėvas, žvelgiu į vos besilaikančius sandėliukas, į vis dar neužraustą duobę su vandentiekio likučiais ir patikiu, kad tikrai esu regimais ir neregimais ryšiais susaistytas ir su anuo krantu, ir su paki- busiu virš Bekešo bokšto debesiu, ir su dar labiau išsikeroju- sia varnalėšų plantacija. Tas ryšys kinta, o drauge ir glaudėja, nežinau, kaip kitaip galėčiau pasakyti. Žinau, kad dar dažnai čia ateisiu, teks. Nenorom turiu prisipažinti, kad šioje trau- koje esama ir šiokios tokios mistikos, ir įsikalbėto fatumo, ir gal net išvirkštinio snobizmo - matot, koks aš. Kaip yra - taip, tai jau mano teritorija, paženklinta valkatiškom pėdom, apsiusentais kaip šuns medeliais, įtvirtinta įvykiais, lūžiais,

kojų ir galvos traumom, smūgiais į paširdžius ir spyriais j šonkaulius… Tad šie užrašai galėtų būti tik tarsi dokumen- tinis mano pretenzijų įtvirtinimas, nors ir neturintis jokios juridinės ar dar kokios galios… Stovėdamas, sakysim, ant dengtojo tiltelio, matau, kaip pro mūrinę arką išlenda liekna tamsiaplaukė mergina - Au- relitos Bonopartovnos dukra Eva Lota, regiu, kaip šuntakiu palei pačią Vilnelę spūdina professore Maryjan - tik dar la- biau gunktelėjęs, odinis portfelis dar labiau apsitrynęs… Ne, nebepasirodys moralės policininkė Liubovė Graždanskaja - ji mirė pernai psichiatrijos ligoninėje. Daug kas čia jau niekad nebepasirodys, nors abu pusbroliai amerikiečiai dar turi visai realų šansą užsukti į galeriją ir kruopščiai į patiestą skudurą nusitrynę kojas žvilgtelėti vidun… tik ar pasinaudos tuo šan- su? Šiaip jau, Dieve padėk visiems! Antai praplaukė apsvilęs dryžuotas čiužinys, srovė jį supa, sukalioja, tik apversti vis tiek neįstengia - tikras vandens drakonas su styrančiom spy- ruoklėm. Gal taip reikėtų užbaigti šiuos gerokai sujauktus užrašus apie jausmus, cementinį debesį, vis tebelekiantį į mane ir į mus nuo Drugelių kapinių ir Bekešo kalno… Gal? Bet juk jokia pabaiga vis dėlto nėra tikroji pabaiga, net ir mano paskutinysis sumanytas darbas, kurį atliksiu šiandien vakare… dar išgėręs rusvos erzacinės kavos senojo instituto koridoriuje, šalia Bernardinų refektoriaus, buvusio, žinoma, buvusio. Skliauto perspektyvoje sėdės išstypęs vaikinas su be galo panašia į Tūlą trumpai nusikirpusia savo mergaite - argi tai pabaiga? Praeisiu pro juos su nublukusia savo kuprine, žalio brezento striuke ir tokia pačia kepure su snapu, ir jie nė

nepastebės manęs. Atrodo, tas vaikis netaps protmaišiu, toji mergaitė neleis, o tai jau šis tas. Na, eisiu jau. Pro senučio kadaise pašlovintą senąjį ąžuo- lą, kur su professore animalistu - o gal fekalistu? - buvom susėdę temstant Varnalėšų nakčiai, sliūkinu dengtuoju til- teliu pas senstelėjusį Herbertą Šteiną, litografą ir empirinio pažinimo šalininką, - jo, kaip visuomet prisireikus, nėra na- mie. Tad lendu pro aukštą arką tiesiai į tikrąjį, gyvąjį Užupį ir, užsukęs į „Apothecą", įsitikinu, kad „tinctura Valerianae officinalis" paklausa tarp Užupio gyventojų ne tik nesumen- kusi, bet dar labiau išaugusi. Ir aš nusiperku porą butelėlių mirtinam atvejui, daugiau, deja, neparduoda. Mano kuprinė talpi, tilps joje ir Antonijui Kurečkai, statybos meistrui, pa- žadėti du buteliai degtinės. Lendu pro žemas murzinas duris į svaigalų „monopolį" - taip, „Skaidriosios" čia prikrauta iki pat aprūkusių lubų, pirk kiek tinkamas! Imu tris butelius, dabar aš jau vis dažniau turiu pinigų, ir vis mažiau jie man teikia džiaugsmo - dėsninga? Taip, Antonijus Kurečka nusipelnė manosios padėkos, vertas jis būtų ir didesnės… Kita vertus, jam juk ničnieko nereikės daryti - tik gerti degtinę, kol aš… Kol aš palaidosiu Tūlos palaikus. Taip. Užtat! Pagaliau atsikratysiu tais pele- nais, kurie man jau keleri metai neduoda ramybės! Dabar, kai name su apside pagaliau prasidėjo spartūs, energingi res- tauracijos ir kapitalinio remonto darbai, nutariau palaidoti ją čia, kaip ir iš pat pradžių buvau sumanęs… Čia, toje vie- toje, kur kitados po skliautu tamsavo jos mergautinis guolis, virš kurio aš kabėdavau ilgas naktis… taip. Mano kuprinėje nedidelė urna, užlydyta, su tokiu pačiu užrašu, kuris liko

miške: „Čia palaidota Tūla, Dievas žino jos tikrąjį vardą."
Ilgai landžiojau, vis pasidairydamas, šniukštinėdamas, kaip
geriausia būtų palaidoti, su kuo vertėtų tartis... Nusižiūrėjau
visada flegmatišką ir visada užkaušusį Antonijų Kurečlcą...
Grindis jie išardė - buvo įsimetęs grybas, baisus puvinys,
nieko negailintis. Betono sluoksnis, paskui jau linoleumas,
aiškino man Antonijus, vos vyrėlesnis už mane meistras, jis
čia buvo pats vyriausias, gerai aš pasirinkau! Mano kelias į
Antonijaus Kurečkos širdį buvo grįstas visų mėgstamų kon-
servų „Kilkė pomidorų padaže" skardinėmis ir gausiai aplais-
tytas vynu, netgi kalvadosu. Lenkai vis dėlto ne tik religingi,
ne tik siaubingai sentimentalūs, bet ir padorūs žmonės - ne-
ilgai svarstęs, Kurečka sutiko, nors aš jam papasakojau tik
pusę tiesos - čia aš, girdi, ilgai gyvenau, noriu palikti laišką
ainiams... Dobrze! - numojo Kurečka, - rob co chcesz!* Kad
tik ne bomba! Tik žinok - aš nieko nemačiau ir negirdėjau!
Geriant „Senąjį ąžuolą" Kurečka netgi pritardavo mano su-
manymui atsidėkoti senajam būstui, tai, girdi, būsią kažkas
panašaus į votą, na, gal ir nevisiškai, bet... Aš jam papasako-
jau ir apie raudono akmens plytelę, įmūrytą asfalte ties Onos
bažnyčia: filmuodamas liepsnojančią gotiką, ten kažkada iš
aukštai iškeltos „pintinės" krito ir užsimušė kino operato-
rius... Kiek mudu su Kurečka vakarų prasėdėjom toje pačioje
„menėje", kur kitados... ne, aš jau viską pasakiau, reilda at-
likti darbą ir baigti šiuos užrašus, gana!
Štai šiandien aš jau buvau ten. Viskas paruošta. Kureč-
ka nė nenutuolda, kad po dviem juodom ldinkerio plytom

j

aš įmūrysiu urną su Tūla, kam jam žinoti, žinojimas juk apsunkina. Yra ir paruoštas skiedinys lovio gale, uždengtas plėvele, kad iki vakaro nesustingtų. Pati duobė - kokia ten duobė! - pridengta lentgaliais. Kurečka tikriausiai apstulbtų, bet jam pakanka ir savų rūpesčių - atidavęs šį „objektą", jis gaus tikrą butą… Dvi juodo klinkerio plytos irgi guli gerai užmaskuotos, jų gali pasigviešti bet kas. Iš Didžiosios gatvės grindinio tos dvi plytos - kai ardė, nepatingėjau parsinešti… Nereikia nė ypatingos vaizduotės: nuo 1938 metų jas mindė tūkstančiai dorų žmonių, tūkstančiai nedorų… Vaikai, kuni- gai, gatvės mergos, kareiviai, vėl kareiviai, dar kiti kareiviai, pabėgėliai, sugrįžėliai… deputatai, negrai, garsenybės, val- katos, elgetos, pižonai… dabar jau nebemindys! Jas užklos žalias ar rudas linoleumas, antai kampe jau stovi stori rulo- nai… Klinkeris atsparus laikui daiktas - mūsų klimate kone amžinas. Labai stipri, atspari šalčiui, rūgštimis sukepintos keramikos plyta. Trys ketvirtadaliai ldinčių, ketvirtadalis molio - štai ir viskas. Štai ir viskas. Vakaras, atlydys. Kovas. Man įėjus, Kurečka stojasi, padaužo kelius, mirkteli. Mudu išgeriam po burnelę, parūkom, pakalbam apie įvykius mieste. Tada jis linkteli: tai ir pradėk… Štai urna - varinė, tvirta urna, ne kokia dėžė kino juostoms. Žinau, tu nepyksi, Tūla… Spigina skaisti lempu- tė - Kurečka nepagailėjo, įsuko. Tada viskas labai greitai, o gal tik man taip atrodo? Į tą duobelę grindyse prikrečiu cemento, atsargiai įspau- džiu į minkštą dar košę urną… uždengiu ją klinkeriu… Čia sudėtingiausia - klinkeris turi prigult prie grindų taip lygiai, kad niekam nekliūtų nei tiesiogine, nei perkeltine prasme.

Aš jau buvau išbandęs šitą operaciją, tik be urnos ir cemen- to. Na mat! Meistriškai! Viskas. Dabar jau tikrai viskas!.. Amen. Ilsėkis, Tūla. Reąuiscant… Kurečka neva varto laikraštį. „Žycie Warszawy" ar „Czer- wony standar"? Kakoj skirtum… Iš tolo matau juodu rėmeliu apvestą Černenkos galvą… tegul mirusieji laidoja savo miru- siuosius… lavonus savo… Matai, sako patenkintas Antonijus Kurečka, greitas tu! Galėtum eit pas mus dirbt! Stojasi ant klinkerio plytų, ant tavęs atsistoja, Tūla, stovi toje pačioje vietoje, kur mudu… kur vėso tavo žemas guolis, pakabinta ant sienos švietė blau- si lempa, o po skliautu, gulėdami ant pilvų, mudu vartėme tą nučiurusį reprodukcijų albumą ir krizenom krizenom iš to paveikslo: skvere su armonika sėdi vyrutis raudonais marš- kiniais, o prie jo glaudžiasi putni gražuolė… Gudriai čia tu sumanei, purto galvą jau apspangęs Kureč- ka, oi gudriai! Tiktai kam? Argi gudriai? Kad tik niekam neužkliūtų tas juodas klin- keris, kad tik greičiau sustingtų tas cementas! Gal koks tūzas įsakys jį išlupti? Ne… vargu, ačiū Dievui, ne kokiam menų komisarui čia apartamentus rengia, čia studentams, dirbtu- vė… O meninės natūros žmonėms maža juoda paslaptis juk J nekliudys, veikiau priešingai - jie gal spėlios, traukys pečiais, ’ o ilgainiui apsipras ir nebekreips dėmesio į tą juodą lopinėlį i. grindyse… taip, geriau to linoleumo čia nė neklotų… Kita vertus… Plast! Perdegė didžioji lempa… Ir aš ūmai išgirdau: kažkas praskrido sparnais paliesdamas mane, praskrido ir palietė į Riano sukaitusią kaktą, aiškiai pajutau sparno brūkštelėjimą. Gal kokia iškrova? Ne, negali taip būt. Ne, žinoma, ne… Štai ir vėl šviesu. Aha, tai kur aš ten sustojau?.. Apsipras ir nebekreips į tas dvi plytas jokio dėmesio?.. Taip būtų geriau- sia. Bet paskui pasirodys kiti. Arba ateis laikas keisti linoleu- mą. Ką gi, aš dažnai čia užklysiu… Paspaudžiau vyriausiajam meistrui ranką, palinkėjau jam geriausios kloties. Ir betoniniu, paprastuoju, tilteliu patrau- kiau į senamiestį. Varvėjo nuo stogų, o virš mano galvos šmėstelėjo šikšnosparnis. Tikrų tikriausias…

1991

Panašūs šaltiniai

Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →

Nerandi atsakymų į klausimus? Atrask juos su korepetitoriu NEMOKAMAI!
Nuo šiol Edukamentas išvien dirba kartu su Alfa klase, bene geriausiais korepetitoriais Lietuvoje. Su kodu EDUKAMENTAS pirma pamoka – nemokama.